Šiuos jautrius klausimus, sukūrus šeimą, ko gero, teko išgirsti daugeliui porų, ir galbūt ne kartą. Neteko? Jei nesate pasiruošę vaikams arba dėl tam tikrų priežasčių jų susilaukti kol kas nepavyksta, panašūs klausimai gali būti ne tik nemalonūs, bet ir labai skaudinti. Nežinote, kaip deramai atsakyti „interesantams“? Siūlome keletą galimų reakcijų ir analizuojame, kodėl kartais žmonės jaučiasi galintys lįsti į šeimos gyvenimą, kuri konkrečiu gyvenimo laikotarpiu išgyvena ne pačius paprasčiausius laikus.
Kodėl žmonės klausia ir kaip tai suprasti
Klausdamas, žmogus dažniausiai nenori įžeisti. Dar daugiau - kartais jis nė nenumano, kad toks klausimas gali sukelti šeimai diskomfortą. Artimieji ar draugai kartais tiesiog bando užmegzti pokalbį ir jį palaikyti. Gali būti, kad klausdami tokių dalykų artimieji tiesiog nori pasidomėti, kaip klostosi jūsų santuoka. Šeimos nariai gali domėtis ir dėl jiems patiems svarbių priežasčių. Pavyzdžiui, tėvai gali norėti anūkų, o sesė - nekantrauti tapti teta ar krikštamote. Tai yra natūralu.
Susidūrę su aplinkinių smalsumu, jaučiatės nepatogiai. Tai yra visiškai normalu. Net jeigu klausiama nekaltai, galite pasijusti tarsi būtų kišamasi į jūsų šeimos asmeninę erdvę. Poros, nenorinčios turėti vaikų, paprastai linkusios reaguoti ramiau. Tokio pobūdžio klausimai joms yra asmeniški, bet ne tokie skausmingi kaip toms, kurioms pastoti nepavyksta.
Išgirdus panašų klausimą, gali kilti noras „sprogti“ ir išsakyti viską, ką galvojate. Tai nėra geriausia išeitis. Šitaip tik prarasite energiją, susinervinsite: kam gadinti sveikatą? Savo kasdienę energiją nukreipkite tinkama linkme, mąstykite pozityviai.
Kaip atsakyti į nepatogius klausimus
Dažniausiai žmonės klausia tokių dalykų nenumanydami apie jūsų pojūčius, nežinodami, kad tai jums nemalonu, nenorėdami nieko blogo. Kiti tiesiog nejautrūs riboms. Jums bus lengviau priimti tokį aplinkinių elgesį, jei juos suprasite: dažniausiai tai yra tiesiog rūpinimosi jumis išraiška, gero norėjimas ir linkėjimas. Žinoma, ne visada.
Susidūrėte su nepatogiu klausimu? Giliai įkvėpkite, atsakykite trumpai ir paprastai, o tada - keiskite temą.
- „Nesu tikra (-as).“
- „Šiandien diskusijų, kurios sujauks nuotaiką, nenorėčiau.“
- „Įdomu, kad klausi…“
- „Nesiseka…“
- „Sudėtingas klausimas.“
Gali būti sunku apsispręsti, ar norite kalbėti apie savo problemas. Ypač tuo metu, kai patiriate spaudimą. Geriau neskubėkite. Atidėkite pokalbį vėlesniam laikui, net jei šalia jūsų - artimiausias draugas. Kartais geriausias atsakymas - jokio atsakymo. Tiesiog nusišypsokite ir pakeiskite temą.
Kartais pasitaiko ir itin įkyrių pašnekovų. Tokiems žmonėms nuolat tenka kartoti tą patį.
- „Reikėjo kažkada tikėti horoskopais.“
- „Noriu, kad išgirstum.“
Šie atsakymai, kada persmelkti humoru, turėtų parodyti žmogui ribas. Jei jis vis tiek nesupranta, apsisukite ir nueikite.
Kartais emocijos mus valdo labiau nei norėtume. Pokalbio įkarštyje jums gali kilti noras nusisukti ir išeiti, kad niekas nepamatytų ašarų. Juk mes visi - žmonės. Elkitės taip, kaip liepia širdis. Norisi ignoruoti? Norisi tiesiog pasišalinti? Taip ir darykite! Bijote būti nemandagūs? Bet kada galite paaiškinti žmogui tokio elgesio priežastis.
- „Po lietaus visada išlenda saulė. Žinau, kad ir mums ji išlįs.“
- „Atleisk, tiesiog negalėjau / nenorėjau apie tai kalbėti.“
Atminkite: jūs niekam nieko neskolingas ir neprivalote duoti ataskaitų. Jei norite, galite plačiau paaiškinti žmogui, kodėl jo klausimas yra netinkamas. Nėra jokio reikalo įsitraukti į varginantį, kupiną nemalonių klausimų pokalbį (net tuo atveju, jei jį pradėjo jūsų šeima).
Vaikų auginimas: nuo supratimo iki empatijos
Vaikų pasaulis ir jų suvokimas skiriasi nuo suaugusiųjų. Jie gali jausti nerimą, baimę, ypač kai aplink daug chaoso. Kaip su jais kalbėtis, kad nesukeltume dar didesnio streso?
Jautrumas - ne silpnybė, o dovana
Visiškai natūralu, kad vaikai pasaulį mato kitaip nei suaugusieji. Kai kurie vaikai yra itin jautrūs aplinkos dirgikliams, sunkiau išgyvena pokyčius ar stiprias emocijas. Jautrumas gali pasireikšti įvairiai: vieni vaikai gali būti irzlūs triukšme, kiti - sunkiai užmigti po įspūdžių kupinos dienos. Itin jautrūs vaikai (IJV) pasižymi stipria intuicija, yra žingeidūs, pastabūs smulkmenoms, empatiški.
Mitai apie Achilą ar Nicką Vujicicių rodo, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip silpnybė, gali tapti didžiausia stiprybe. Taip ir su vaikų jautrumu - tai ne liga ar yda, o įgimta savybė, būdinga maždaug 15-20 proc. žmonių. Elaine N. Aron, tyrinėdama jautrumą, teigia, kad tai yra normali nervų sistemos savybė. Jautrumą gali lemti genetiniai pokyčiai, besilaukiančios motinos patirtas stresas ar didesnis smegenų dalių, atsakingų už emocijas, aktyvumas.
Kaip suprasti ir palaikyti jautrų vaiką?
- Priimkite vaiką tokį, koks jis yra. Bandymas pakeisti vaiko prigimtį laužo jo natūralią tėkmę. Leiskite jam jaustis priimtam ir mylimam.
- Suvokite jautrumą kaip dovaną. Toks požiūris padeda vaikui atsiskleisti kaip kūrybingam menininkui, išradėjui ar net moraliniam visuomenės lyderiui.
- Taipykite švelnią discipliną. Aiškios ribos yra būtinos, tačiau jos turi būti nustatomos gerbiant vaiko poreikius. Bendradarbiavimas ir pagarbus bendravimas yra efektyvesni nei griežti reikalavimai.
- Padėkite atrasti ramybės oazę. Itin jautriems vaikams reikalinga tyli, rami aplinka, kurioje jie galėtų pailsėti ir atsigauti.
- Skatinkite bendravimą ir ryšį. Jautrūs vaikai lengviau užmezga ir palaiko stiprius santykius. Svarbu skatinti juos bendrauti su bendraamžiais, kantriai ir neskubant.
- Skatinkite smalsumą ir atsakykite į klausimus. Vaikai pasaulį pažįsta per klausimus. Svarbu atsakyti į jų rūpimus klausimus apie lytiškumą, kūną ir kitas temas, vengiant dirbtinumo ir tabu.
Vaikų nusikalstamumas: priežastys ir prevencija
Pastaruoju metu visuomenėje daug diskutuojama apie nepilnamečių smurtą ir nusikalstamumą. Nors nusikaltimų skaičius per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, aktualios lieka smurto ir agresijos problemos tarp jaunimo.
Policijos duomenimis, dažniausiai vykdomi paauglių nusikaltimai yra vagystės, plėšimai ir viešosios tvarkos pažeidimai. Problematiškiausia grupė - nuo 15 iki 17 metų. Tačiau svarbu suprasti, kad nusikaltimai retai atsiranda be priežasties.
Priežastys:
- Apleistumas ir nepriežiūra: Tėvų nesugebėjimas spręsti vaikų problemas, kultūriniai ir banalūs dalykai gali turėti didelės įtakos.
- Draugų ir kompanijos įtaka: Kai vaikas patenka į neigiamą kompaniją, ji gali jį "traukti kaip liūnas", o suaugusieji nebepajėgia situacijos suvaldyti.
- Negebėjimas suvokti pasekmių: Jaunuoliai dažnai nesupranta savo netinkamų poelgių pasekmių.
Prevencija:
- Švietimo sistemos vaidmuo: Mokyklos turi dirbti su vaikais nuo priešmokyklinio amžiaus iki gimnazijos pabaigos, formuojant tinkamas vertybes ir elgesio modelius.
- Tėvų atsakomybė: Tėvai turėtų nuo mažens aiškinti vaikams apie atsakomybę už savo veiksmus, ne tik kai nusikaltimas jau įvykdytas.
- Užimtumo skatinimas: Įvairios užimtumą skatinančios veiklos gali padėti vaikams pakeisti elgesį ir sumažinti nusikalstamumo riziką.
- Psichologinė pagalba: Vaikų socializacijos centrai ir kitos įstaigos teikia pagalbą nepilnamečiams, turintiems elgesio problemų.
Svarbu suprasti, kad nepilnamečių kolonijos nėra geriausia išeitis. Veikiau, reikėtų sutelkti dėmesį į prevenciją, švietimą ir kompleksines priemones, kurios padėtų vaikams augti atsakingais ir dorais piliečiais.
Tėvystės iššūkiai: paleidimo menas
Nuo pat pirmųjų gyvenimo metų tėvai yra pagrindiniai vaiko globėjai ir auklėtojai. Tačiau augant vaikui, būtina palaipsniui jį "paleisti", leisti jam tyrinėti pasaulį, savarankiškai priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę.
- Atsiskyrimo procesas: Vos tik mažylis pradeda vaikščioti, prasideda atsiskyrimo procesas. Svarbu nepersistengti saugant, o leisti maksimaliai saugiai tyrinėti aplinką.
- Darželis ir mokykla: Šios institucijos yra svarbios ugdymo ir socializacijos vietos, kur vaikas mokosi savarankiškai rūpintis savimi ir bendrauti su kitais.
- Tėvų vaidmuo: Tėvai turėtų būti vaikams ne "geriausi draugai", o autoritetai, nubrėžiantys tinkamas ribas. Svarbu išlaikyti tam tikrą atstumą ir neperkelti savo atsakomybės už savijautą vaikams.
- Suaugę vaikai: Net ir užaugę vaikai išlieka tėvų vaikai. Svarbu palaikyti artimus santykius, bet ne emocinę priklausomybę.
- Šeimos ciklas: Kiekvienas šeimos gyvenimo etapas kelia naujus iššūkius. Svarbu gebėti prisitaikyti prie pokyčių ir išlaikyti darnius santykius.
Visuomenėje galiojančios taisyklės skiriasi nuo šeimos taisyklių. Šeimoje mes esame mylimi visokie - ir klystantys, ir sėkmingi. Svarbu prisiminti, kad vaikai yra mūsų atspindys, ir jų elgesys, požiūris į pasaulį dažnai atspindi mūsų pačių auklėjimą ir vertybes.
