Lietuvos istorija yra neatsiejama nuo jos tautos kovos už laisvę, išsaugojant savo identitetą ir kultūrą. Nors straipsnio tema yra Rasa Bartkutė gimimo metai, pateikta informacija atskleidžia platesnį kontekstą - lietuvių tautos atsiradimą Baltijos jūros pakrantėse, valstybės kūrimosi ir gynybos istoriją, rezistencinę kovą prieš okupantus bei asmeninius likimus, kurie susipina su šiais didingais įvykiais.
Tautos Kilmė ir Valstybės Formavimasis
Lietuvių tautos kilmė siekia gilią senovę, o jos atsiradimas Baltijos jūros pakrantėse yra glaudžiai susijęs su geografine padėtimi. Ši padėtis lėmė daugybę istorinių įvykių, nuo valstybės formavimosi iki jos gynybos. Galinga Lietuvos valstybė, išsiplėtusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, ilgainiui susidūrė su išorinėmis jėgomis, kurios siekė ją pakrikštyti ar net prijungti prie savo imperijų. Valstybė, kurios politikai ir karaliai dalijo Europą į rytų ir vakarų dalis, turėjo nuolat ginti savo nepriklausomybę. Vakaruose ir rytuose vykę politiniai procesai, karaliai ir kunigaikščiai, siekę savo valią įvykdyti, dažnai paliesdavo ir Lietuvos interesus.
Istorija rodo, kad jau per asmenines unijas, pavyzdžiui, su Lenkija, prasidėjo rezistencinė kova. Nors valstybės galėjo būti stiprios, priešininkų spaudimas neišvengiamai vedė į pasipriešinimą. Šis pasipriešinimas dažnai reikšdavo tautos narių persekiojimą, sodinimą į kalėjimus, tremti į tolimas Rusijos sritis, Sibirą.
Rezistencinė Kova ir Sukilimai
XIX amžiuje, ypač 1863-1864 metais, valstiečiai aktyviai dalyvavo sukilimuose, siekdami Lietuvos laisvės prieš Rusijos imperiją. Kaip rašo Dr. Juozas Meškauskas 1997 m. lapkričio 22 d. straipsnyje „Lietuvių sukilimai", šis sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Bausmės buvo griežtos: 128 sukilėliai buvo sušaudyti, o 972 ištremti į Sibirą. Tai rodo tautos pasiryžimą kovoti už laisvę net ir žinant apie galimas skaudžias pasekmes.
Kodėl SSRS nesustabdė Lietuvos išstojimo? (Trumpas animacinis dokumentinis filmas)
Tokia rezistencinė dvasia tęsėsi per visus istorijos laikotarpius, ypač per pasaulinius karus. Net ir pasiekus tam tikrą valstybių lygį, grėsmės išlikdavo. Pavyzdžiui, minint lenkų okupuotą Vilnių ar fašistinę Vokietiją, kuri Lietuvą laikė "gintariniu kraštu prie Baltijos", matome nuolatinę kovą dėl išlikimo.
Okupacijos ir Sovietmečio Metai
XX amžius atnešė naujus išbandymus. 1940 m. birželio 8 d. raudonosios armijos generolas A. priėmė nurodymus ruoštis būsimam karui ir Lietuvos užėmimui. Birželio 10 d. korpusas jau buvo paruoštas veiksmams, o birželio 11 d. prie Lietuvos pasienio įvyko pasitarimas, kuriam vadovavo generolas pulkininkas D. Pavlovas, kuriame buvo išdėstytas Lietuvos užėmimo planas. Birželio 14 d. pozicijos buvo užimtos, o birželio 15 d. ir 16 d. vyko pasiruošimo veiksmai. Birželio 17 d. Lietuvos žmonės jau juto artėjančią grėsmę, nors oficialiai karo nebuvo. Baltarusijos apygardos vadas tą pačią dieną gavo įsakymą nepulti, o tai rodo, kad okupacijos planai buvo vykdomi be karo.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui su Vokietija, Lietuvą užėmė Rusija. Tačiau nei vokiečiai, nei rusai nelepino Lietuvos. Vokiečiai, užėmę šalį, įvedė civilinį okupantų valdymą, represavo vietinius lenkus, žydus, vežė lietuvius į koncentracijos stovyklas. Raudonoji armija, po 1942 m. laimėjimų fronte, stūmė vokiečius į vakarus, o 1944 m. grįžo į Lietuvą, kur prasidėjo naujas rezistencinis karas.
Partizaninis Karas ir Pasipriešinimas
Kova prieš komunizmą tęsėsi ištisus 50 metų ir pareikalavo daugybės aukų. Prasidėjo partizaninė kova, kurioje dalyvavo ginkluoti partizanai. Ši kova buvo vedama noro būti lietuviais, kalbėti, dainuoti ir melstis sava kalba, matyti aplink tai, kas įprasta, miela, artima. Tai buvo kova už Lietuvos žemėje užaugintą duoną, už Lietuvos laisvę.
Pokario metų kovos vertinamos įvairiai, tačiau dauguma sutinka, kad tai buvo daug aukų pareikalavusi, teisinga ir neprarasti prasmės kova. Prieš 14 metų Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir tauta, atgavusi blaivų protą, siekia kurti gėrį, džiaugsmą, vienybę. Atrodė, kad dėl laisvės bet kokia auka nebuvo per didelė. Šiandien tauta žengia į ateitį, siekdama skirti gėrį nuo blogio. Ateitis priklauso jai.
Asmeninės Istorijos ir Atsiminimai
Pateikta informacija leidžia pažvelgti į konkrečius žmones ir jų likimus, susijusius su šiais istoriniais įvykiais. Pavyzdžiui, 1940 m. birželio 17 d., kai Lietuvoje pasklido žinia apie artėjančią okupaciją, Raseiniuose įvyko incidentas, kai galingos mašinos įvažiavo į žydų namą. Tai rodo jau prasidedantį okupantų brutalumą.
Yra išlikę prisiminimai apie Petro Bartkaus gyvenimą ir jo šeimos likimą. Jo brolis Antanas ir sesuo su motina buvo dar savo namuose, o jis pats su Malkevičiais sudarė pirmąjį partizanų būrį. Nors rusų kariuomenė galimai neturėjo užduoties kovoti su besislapstančiais ginkluotais vyrais, frontas prie Raseinių stovėjo 9 savaites, rankų į rankas kovojo tris kartus. Tai rodo intensyvias kovas ir didelę žalą.
Petras Bartkus, anot jo artimųjų, buvo tvarkingas, švarus, gerai mokėsi, turėjo autoritetą tarp bendraamžių. Nuo vaikystės jis domėjosi rusų karių dislokavimo vietomis, jų skaičiumi, technika. 1941 m. jis ir jo pusbrolis Petras Digrys buvo areštuoti, o Petras, nors ir paleistas kaip nepilnametis, vėliau mirė kalėjime.
Petras Bartkus aktyviai dalyvavo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) organizacijoje, kūrė konspiracinius butus, siekė apsiginkluoti. Jis organizavo sužeisto kovotojo pagrobimą iš ligoninės, o vėliau pats ruošėsi parvežti sužeistą kovotoją į tėviškę. 1943 m. Petras įstojo į sklandytojų kursus, o LLA būrius organizavo ir savo tėviškėje.
Jo sodyba, apsupta šimtamečių ąžuolų, su dideliu sodu ir darželiu, tapo svarbia vieta. Paminklas Petrui Bartkui išliko iki šių dienų, liudijantis jo atsidavimą Tėvynei.
Rasa Bartkutė: Asmeninis Kelias
Rasa Bartkutė, pasak jos pačios, gimė Šilalėje gegužės 19 dieną, nors iš tikrųjų - sausio pirmąją. Ji švenčia gimtadienį per Naujuosius metus. Tėvai kilę iš Vosiliškio, tačiau tėvas dirbo Šilalės rajono žemės tvarkytoju, todėl Rasa gimė Šilalėje. Vėliau šeima kėlėsi į Kvėdarną, kur Rasa pradėjo lankyti mokyklą.
Kai Rasa buvo šeštokė, tėvai persikėlė į Grinkiškį, nes tėvas įsidarbino Radviliškio MSV. Grinkiškio vidurinėje mokykloje Rasa pateko į VI b klasę, kurios auklėtojas buvo A. Karoblis, puikus mokytojas, padėjęs jai suprasti fiziką. Vėliau šeima persikėlė į Baisogalą, tačiau Rasa, nenorėdama mokytis vokiečių kalbos, apsigyveno pas močiutę Vosiliškyje ir baigė ten aštuonmetę.
Po aštuonmetės įstojo į Kauno politechnikumą, radijo aparatūros gamybos specialybę. Tačiau dėl traumos teko nutraukti mokslus. Vėliau ji grįžo į Grinkiškį ir baigė dešimtąją klasę. Mokslai sekėsi gerai, ypač matematika, chemija ir rusų kalba. Po mokyklos planavo studijuoti Kauno kūno kultūros institute, bet vėl patyrė traumą ir nebaigė stojamųjų egzaminų. Todėl įstojo į Kauno technikos mokyklą, radijo aparatūros gamybos specialybę.
Po mokyklos dirbo Kauno radijo gamykloje, vėliau grįžo į Baisogalą ir įsidarbino elektriku. Po tarnybos armijoje, 1976 metais vedė Vitaliją. Vėliau persikėlė į Šiaulius, kur dirbo "Nuklono" gamykloje radijo aparatūros bandytoju. Dirbdama baigė Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakarinį skyrių, kurį laiką dirbo vadovaujančiuoju inžinieriumi ir laboratorijos viršininku. Kai "Nuklonas" bankrutavo, dirbo įvairiose vietose, o pastaruosius 10 metų dirba autoelektriku UAB „Manukas“.
Rasa ir Vitalija turi du sūnus: Nerijų ir Aurimą. Abu sūnūs vedę, Rasa ir Vitalija turi tris anūkus. Šiuo metu Rasa stato nuosavą gyvenamąjį namą už Šiaulių, pušyne.
Šiuo metu Rasa Bartkutė vadovauja VDA UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedrai, yra laisvai samdoma verslo, kūrybinių susivienijimų, klasterių konsultantė. Ji yra viena iš VŠĮ Kūrybos artelė įkūrėjų, Skaitmeninių kūrybinių industrijų asociacijos Mediapolis valdybos narė, VŠĮ Kultūros inovaciniai projektai valdybos narė. Rasa rašo mokslinius straipsnius socialinio kapitalo, darnaus vystymosi ir kultūros bei kūrybinių industrijų tematikomis.