Kai vaikas neklauso ir atsikalbinėja: kaip rasti bendrą kalbą?

Vaikų elgesys, kai jie ima neklausyti ir atsikalbinėti, yra vienas didžiausių iššūkių tėvams ir auklėtojams. Šis reiškinys, ypač ryškus 2-5 metų vaikams, bet pasireiškiantis ir vyresniems, gali sukelti įtampą šeimoje, apnuodyti kasdienybę ir priversti suaugusius jaustis bejėgiais. Tačiau svarbu suprasti, kad vaiko atsikalbinėjimas ne visada yra blogio apraiška, o dažnai - natūralus jo raidos etapas, savarankiškumo siekimo ženklas ar signalas, kad jam trūksta dėmesio ar supratimo.

Vaikų elgesio priežastys: nuo autonomijos siekio iki dėmesio trūkumo

Pernelyg didelis vaiko aktyvumas, impulsyvumas ir sunkumai sukaupiant bei išlaikant dėmesį apsunkina vaiką supančių suaugusiųjų, bendraamžių ir paties vaiko gyvenimą. Toks vaikas įgyja neigiamą etiketę „neklaužada“, „elgesiukas“, yra baudžiamas ir atstumiamas ir taip dar labiau pastiprinamos jo netinkamo elgesio apraiškos. Skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti. Trukdo kitiems, pvz., dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes, sukelia sau ir aplinkiniams pavojingas ar keblias situacijas.

Jau 2 metų vaikas gali didžiuotis sakydamas: „Aš pats“, „Pasitrauk“, „Leisk man“. Tai pirmieji autonomijos ženklai. Vėliau jų vis daugės. Atšiaurus elgesys dažniausiai reiškia tik tiek, kad vaikas stengiasi apginti savo nepriklausomybę. Šeimoje, kurioje vaikai atsikalbinėja, vyksta akivaizdus karas dėl valdžios.

Psichologė Laura Kmitė pabrėžia, kad maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardyti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi. Dažniausiai vaikų netinkamo elgesio tikslai yra susiję su emociniais bei fiziniais poreikiais. Vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams.

Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Tokiu atveju rekomenduojama jam padėti įvardyti būseną, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu šiuo metu esi pavargęs ir dėl nuovargio greitai supyksti, susierzini, nesilaikai mūsų susitarimų, kaip aš galėčiau tau šiuo metu padėti?“ Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti - vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti.

Nereta tėvų ir vaikų konfliktų priežastis yra vaikų savarankiškumo problema. Šiuo atveju arba vaikams trūksta savarankiškumo dėl tėvų pastangų viską atlikti už vaiką (iš geriausių paskatų) ir vaikas tuo naudojasi bei reiškia pretenzijas tėvams, kai yra paprašytas atlikti kažkokią veiklą, arba vaikai maištauja norėdami savarankiškumo ne pagal savo amžių.

Amžiaus tarpsnių ypatumai ir strategijos

2-5 metai: Tai amžius, kai vaikai aktyviai tyrinėja pasaulį ir siekia nepriklausomybės. Atsikalbinėjimas šiuo metu yra natūrali raidos dalis. Svarbu suprasti, ar norite laimėti mūšį, ar pakeisti vaiko elgesį. Jei vaikas sako, kad esate asilas, ir išbėga iš kambario (kai paliepiate jam išjungti televizorių) turėtumėte vaiką perspėti, kad tokia kalba jums nepriimtina. Tačiau neverta „įsikąsti“ to žodžio ir nuolat jį priminti. Dar kvailiau būtų vaiką kapoti jo paties ginklais ir išvadinti užsispyrusiu ožiu ar kvailu avinu. Pasiūlykite kompromisų. Vaikui svarbu suvokti, kad jūs į jo „problemas“ žiūrite rimtai. Visada išlošia tie tėvai, kurie kartais leidžia vaikui laimėti. Juk Jūsų gyvenime iš esmės niekas nepasikeis, jei vaikas mūvės kitomis kelnėmis.

6-9 metai: Kai septynmetis pravardžiuoja mamą višta, atrodo, kad jis blogai išauklėtas, negeras vaikas. Mes galvojame, kad vaikas mus įžeidžia norėdamas užgauti. Atsikalbinėjimas ne visada yra labai blogai. Šių laikų vertybės yra ne tik paklusnumas, bet ir nepriklausomybė, savo nuomonės turėjimas. Atsikalbinėdamas vaikas išreiškia savo nuomonę. Problema atsiranda tada, kai vaikas savo nuomonę palydi pykčiu, nepaklusnumu, įsiūčiu. Turite mokyti vaiką gerbti pašnekovus. Net jei pašnekovas karščiuojasi, mokykite vaiką išlaikyti savitvardą. Paaiškinkite, kad ne visada teisus tas, kuris garsiai rėkia ir burnoja. Galite žaisti diskusijų klubą, kai kiekvienas šeimos narys gina savo teiginį ne riksmu, o argumentais.

9-12 metai: Kai atsikalbinėjimai kartojasi nuolat, reikia ieškoti priežasčių ir būdų juos išguiti. Dažniausiai atsikalbinėjimas - tai ieškojimas, kas leistina, o kas ne. Jei pastebite, kad vaikas turi įprotį neigiamai replikuoti, pagalvokite, kodėl jis taip daro. Kai vaikas meluoja ar vagia, psichologai siūlo tėvams pagalvoti: o gal dėl to kalti mes? Gal vaikas vienišas, emociškai apleistas? Gal nemoka kitaip atkreipti į save dėmesio? Tas pat ir su atsikalbinėjimais. Neklauskite tiesmukiškai, kodėl jis neigiamai viską komentuoja. Išprovokuokite vaiko nuoširdumą. Tegul papasakoja, kas jam nepatinka. Jei atsikalbinėtojas atsivers, tikriausiai išgirsite skaudžių, bet teisingų pastabų. Sužinosite, kad patys dažnai kalbate grubiai, kad nepaisote vaiko privatumo, kad dažnai su juo elgiatės tiesiog netaktiškai. Jei vaikai atsikalbinėja nepaisydami visų jūsų pastangų, pasistenkite tvirtai ir ramiai laikytis savo nuomonės. Pavyzdžiui, vaikas dar nori pabūti lauke, nors jau vėlus vakaras. Jūs pasakote, kad užteks ir kad pokalbis baigtas. Normali vaiko reakcija: „Kodėl aš negaliu dar pabūti? Kiti gali, o aš ne“. Pakartokite, kad pokalbis baigtas. Jei visada taip darysite, vaikui ilgainiui praeis noras diskutuoti.

Pozityviosios auklėjimo strategijos

Bendravimo principai:

• Pozityvi kalba: Rekomenduojama pedagogams būti labiau bendradarbiaujančiais ir dažniau naudoti pozityvų kalbėjimą su vaiku. Pavyzdžiui, vietoj „tu turi padaryti…“ sakyti „tu galėtum padaryti…“ arba „padėtum, jei padarytum…“, vietoj „tu negali daryti…“ sakyti „būtų geriau, jei tu padarytum …“.
• Užuominų davimas: Vaikams reikia stebėjimo ir reguliarių užuominų.
• Struktūra ir planavimas: Vaikai mėgsta žinoti, ko gali tikėtis ir daro ką gali, jeigu yra laikomasi kasdieninės struktūros.
• Kokybiško laiko skyrimas: Skirkite vaikui kokybiško laiko ir nuoširdaus dėmesio. Tais atvejais, kai šeimoje auga vienas vaikas ir jis dažnai neduoda tėvams ramybės, taip pat svarbu sutarti aiškų laiką, kada tėveliai galės jam skirti individualų dėmesį. Vaikams reikia aiškaus laiko. Ypatingai jaunesni vaikai neturi kantrybės ir visko nori čia ir dabar. Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką. Toks bendradarbiavimas ir lygiavertiškumas vaikui leidžia pasijausti išgirstam ir mylimam.
• Motyvacijos skatinimas: Ypatingai aktyvūs ir silpnai dėmesingi vaikai mėgsta, kai jiems sekasi. Dažniausiai jie motyvuoti rinkti taškus, gauti privilegijas ar pastiprinimus už gerą elgesį.
• Jėgos žaidimų vengimas: Svarbu prisiminti, kad jėgos žaidimų nei viena pusė nelaimi. Jų reiktų vengti. Susidūrus su tokia situacija, pedagogai turėtų paaiškinti savo poziciją vaikui ir nebesileisti į diskusijas ta tema.
• Humoras ir pykčio valdymas: Tam, kad vaiko darbai būtų atlikti rekomenduojama vietoj pykčio naudoti humorą. Humoras padeda labiau nei pyktis. Juokas yra labai geras įrankis padedantis pabaigti užduotį ar darbą.

Konkretūs metodai ir technikos:

• „Būk robotas“ technika: Šios technikos tikslas, kad suaugę išliktų ramūs ir išvengtų susijaudinimo. Suaugęs apsimeta robotu, kai vaikas atsikalbinėja, elgiasi ar kalba piktai ir nepagarbiai arba ignoruoja prašymus.
• Trijų lygių ribų nustatymas: Pirma, ko niekada neleisite savo vaikui ir visada reaguosite griežtai ir aiškiai sakydami „NE“; antra, dėl ko su vaiku derėsitės ir kartais jam nusileisite; trečia - tai, kas Jums nėra svarbu ir Jūs leidžiate spręsti vaikui.
• Akių kontaktas: Tam gali prireikti atsitūpti ar atsisėsti, t. y. užmegzti akių kontaktą.
• Trumpas ir aiškus kalbėjimas: Paprasto prašymo nepaverskite penkių minučių paskaita ar moralu.
• Supratimo patikrinimas: Paprašykite, kad vaikas pakartotų, ką jis turi padaryti.
• Galimybės rinktis suteikimas: Pavyzdžiui, „ar eisi valytis dantis dabar ar už vienos minutės“.
• Situacijos apibūdinimas prieš kritiką: Vietoj kritikos, pradėkite nuo situacijos apibūdinimo, pvz., „Tavo žaislai mėtosi ant grindų“.
• Teiginių naudojimas: Vietoj neiginio naudokite teiginį, t. y. vietoj to ko nedaryti, sakykite ką vaikas turėtų daryti.
• „Aš kalba“: Sakinius pradėkite nuo pokalbio apie save, o ne vaiko kaltinimo. Tarkim vietoje “Tu visada išmėtai savo daiktus”, sakykite “Man nepatinka, kai daiktai visur mėtosi”.
• Savarankiškumo ugdymas per namų tvarkymąsi ir laisvalaikį: Leiskite vaikui pačiam tvarkytis, net jei rezultatas netenkina. Skatinkite savarankiškai planuoti laisvalaikį.

Kai situacija tampa nevaldoma: pagalbos kreipimasis

Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams, jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą.

Svarbu prisiminti, kad fizinis skausmas yra netoleruojamas, tai negali būti auklėjimo priemonė. Vaikas neturi galimybės apsiginti. Fizinio veiksmo panaudojimas prieš vaiką padaro didelę žalą jo psichologinei būsenai ir ateičiai. Net ir minimaliai smurtaujantiems tėvams ar nujaučiantiems, kad nesusivaldę taip galėtų pasielgti, yra rekomenduojama lankyti tėvystės įgūdžių kursus.

Galiausiai, svarbu atminti, kad net ir mums nepatinkantis vaiko elgesys (atsikalbinėjimas, neklausimas) yra reikalingas jo raidai. Ir tik begalinė tėvų kantrybė, mažylio poreikių supratimas, besąlygiška meilė, apkabinimai, gebėjimas į situacijas pasižiūrėti su humoru padeda žingsnis po žingsnio įveikti visus kylančius sunkumus.

tags: #vaikas #neklauso #atsikalbineja