Nuo seno motinystė visuomenėje buvo suvokiama kaip pagrindinis moters vaidmuo, tačiau šiuolaikinė visuomenė, kintant normoms ir vertybėms, kelia naujus iššūkius šiai tradicinei sampratai. Straipsnyje nagrinėjama, kaip kito feminisčių požiūris į motinystę, kokius pokyčius ši teorija įnešė į kasdienio gyvenimo tikrovę ir kokias įtampas sukelia motinystės dvilypumas.
Tradicinė motinystės samprata ir jos transformacijos
Visuomenėje išlikęs tradicinis gyvenimo pasidalijimas į viešą ir privačią sferas lemia, kad moteris dažnai suvokiama kaip "namų deivė", atsakinga už buitį ir tarpasmeninius santykius, ypač vaikus. Nors motinystė laikoma aukščiausiu moters gyvenimo siekiu, kasdieniniai vaiko priežiūros rūpesčiai neretai yra socialiai nuvertinami, prilyginant juos individualiam namų ūkiui.
Tačiau kintant visuomenės normoms, moteris vis dažniau tampa lygiaverte partnere viešose gyvenimo sferose, išlaikydama tradicinius vaidmenis privačiame gyvenime. Šis dvilypumas atsispindi ir moterų suvokime, kurį formuoja tradicinė motinystės samprata.
Socialinio išmokimo teorija ir lyties vaidmenų formavimasis
Albertas Bandura socialinio išmokimo teorija aiškina, kaip vaikai mokosi iš suaugusiųjų per tiesioginius pastiprinimus, imitaciją ir stebėjimą. Vaikai supranta lyties tapatumą ir vaidmenis stebėdami, mėgdžiodami ir būdami pastiprinami už tinkamą elgesį. Tėvų elgesio modeliai, ypač tos pačios lyties, daro didžiausią įtaką vaikų elgesiui. Berniukai mokosi būti vyriškos giminės, o mergaitės - moteriškos, nes tinkamas lyties vaidmuo yra apdovanojamas, o netinkamas - baudžiamas arba ignoruojamas.
Feministinės teorijos ir motinystės kritika
Feministinė psichoanalizė, nagrinėjanti motinos vaidmenį, laiko jį tradiciniu, paremtu biologine moters tinkamumu rūpintis kūdikiu. D. Dinnerstein ir N. Chodorow analizuoja psichodinamines sąveikas, kurios formuoja motinos ir vaiko santykius bei įtakoja tarpasmeninius ir socialinius ryšius.
Simone de Beauvoir savo veikale "Antroji lytis" kritiškai vertino motinystės instituciją, pabrėždama biologinį fatalizmą ir skatindama laisvą motinystės pasirinkimą per kontracepciją ir legalius abortus. Ji teigė, kad moterų visuomeninė padėtis neturėtų būti apibrėžiama vien tik reprodukcine funkcija.
Tačiau vėlesnės feministės, tokios kaip Adrienne Rich, kritikavo Beauvoir požiūrį, laikydamos motinystę ne tik fiziologine funkcija, bet ir svarbiu socialiniu bei dvasiniu aspektu. Rich išskyrė motinystės instituciją nuo vaikų auginimo, teigdama, kad abi patirtys buvo nukreiptos tarnauti vyrų interesams. Ji taip pat atkreipė dėmesį į motinos ir dukters santykio svarbą, dualistinį moters vaidmens skirstymą į Madoną ir paleistuvę bei motinos baimę (matrofobiją).
Motinystės dvilypumas: meilė ir neapykanta, priėmimas ir atsiskyrimas
Šiuolaikinės motinystės studijos pripažįsta motinystės dvilypumą - neapykantos ir meilės vaikams jausmų vienalaikiškumą. Šis vidinis prieštaravimas padeda išlaikyti meilės ir atsiskyrimo pusiausvyrą. Motina Deivė, idealizuotas motinystės archetipas, gali turėti ir destruktyvią, "prariančią" pusę.
Psichologė Sigita Valevičienė, remdamasi savo patirtimi ir tyrimais, pabrėžia, kad moteris negali būti šimtu procentų pasiaukojanti. Bandymas įgyvendinti tobulo motinos idealą dažnai veda į kaltės ir pykčio jausmą. Svarbu pripažinti savo žemišką dvilypumą - gebėjimą jausti ir meilę, ir pyktį, ir tuo pačiu metu išlaikyti savo poreikius bei ribas. Tai leidžia vaikams augti laisviau ir savarankiškiau.
Tėvystės koučeriai Dovilė Šafranauskė ir Renata Cikanaitė taip pat akcentuoja vidinių tėvų būsenų svarbą. Jie teigia, kad tėvystė atneša naujų spalvų ir reikalauja susitvarkyti su vidiniais audringais procesais. Noras kontroliuoti vaikus dažnai slepia didelį nesaugumo jausmą. Svarbu paleisti kontrolę, priimti situaciją ir skirti energiją džiaugsmui.
Kultūrinė trauma ir motinystės patirtys
Lietuvos kultūroje, kaip ir daugelyje kitų, egzistuoja stiprus individualizmo neigiamas atspalvis, susijęs su savanaudiškumu ir egoizmu. Tačiau feministinės teorijos atkreipia dėmesį į motinystę kaip kertinį moters gyvenimo aspektą.
Istoriškai, moterys, siekiančios mokslo ar karjeros, neretai susidurdavo su pasirinkimo tarp šeimos ir profesijos dilema. Šiandien pagrindine problema tampa motinystės ir profesinės karjeros suderinimas. Tačiau, nepaisant visuomenės paramos ir galimybių, motinystės realizacija gyvenime niekada nebūna tobula. Patriarchatas Vakaruose dažnai valdo moteris per jų savigraužą ir baimes, kurias skatina nepasiekiamas tobulumo idealas.
Kultūrinė trauma, patirta per sovietmetį, taip pat paliečia motinystės patirtis. Karai, tremtys, ideologinis spaudimas ir nesaugumo jausmas paliko gilų pėdsaką moterų gyvenimuose. Šiandienos karta turi galimybę pažinti ir išgydyti šias traumas, suprasdama, kad motinystė yra būsena, o ne užduotis ar tikslas, matuojamas rezultatais.
Išvados
Motinystės samprata yra sudėtinga ir daugiasluoksnė, apimanti tiek tradicinius, tiek modernius požiūrius. Feministinės teorijos, analizuodamos motinystę, atskleidė jos socialinę ir psichologinę įtaką moters gyvenimui. Motinystės dvilypumas, meilės ir neapykantos, priėmimo ir atsiskyrimo jausmų kova, yra neatsiejama motinystės dalis, kurią svarbu pripažinti ir priimti. Atsisukus į save, supratus savo ribas ir poreikius, galima ne tik išsaugoti savo žmogiškumą, bet ir padėti vaikams augti laisvesniems ir savarankiškesniems. Tolesnių motinystės tyrimų kryptys turėtų apimti platesnę kultūrinę ir istorinę perspektyvą, atsižvelgiant į skirtingų visuomenių ir laikotarpių motinystės patirtis.