Vaikystė - tai nuostabus, bet kartu ir sudėtingas periodas, kupinas atradimų, augimo ir, žinoma, baimių. Nuo pirmojo šypsnio iki sudėtingų paauglystės iššūkių, vaikai nuolat mokosi suprasti save ir juos supančią aplinką. Viena iš dažniausiai pasitaikančių ir natūralių vaikystės patirčių yra baimė - tai emocinė bei kūniška reakcija į galimą ar įsivaizduojamą pavojų. Baimė nėra blogas jausmas; priešingai, ji atlieka gyvybiškai svarbią apsauginę funkciją, padedančią vaikui išlikti ir išvengti pavojingų situacijų. Tačiau kartais baimės gali tapti nevaldomos, trukdančios normaliai vaiko raidai ir gerovei. Šiame straipsnyje gilinsimės į vaikų baimes, jų priežastis, skirtingus pasireiškimo etapus ir pateiksime praktinių patarimų, kaip tėvai gali padėti savo mažyliams įveikti šiuos iššūkius.
Svetimų žmonių baimė: normalus raidos etapas
Dauguma kūdikių išgyvena svetimų žmonių (nepažįstamų asmenų) baimės tarpsnį, paprastai tarp 6 mėnesių ir 1,5 metų. Nesijaudinkite, jei jūsų kūdikis, kuris anksčiau dalino šypsenas visiems, staiga pradeda verkti vos pamatęs mažiau pažįstamą žmogų. Atvirkščiai, tokį elgesį galima laikyti teigiamu ženklu: jis rodo, kad kūdikis jau supranta, ką pažįsta ir su kuo nori būti.
Svetimųjų baimė yra visiškai įprastas kūdikio vystymosi etapas, kuris paprastai prasideda maždaug nuo 6 iki 8 mėnesių. Šis procesas sutampa su pradedančiu vystytis kūdikio organizuotumo ir tvarkos jausmu pasaulyje. Nepažįstamo asmens baimė - tai kūdikio nerimas jam pamačius ar jį palikus nepažįstamų žmonių priežiūroje. Kai kurie kūdikiai savo nerimą išreiškia tiesiog „sustingdami“ ant rankų.
Svarbu pripažinti, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas. Kiekvienas kūdikis svetimus žmones prisileis savu tempu. Tėvai gali imtis praktinių veiksmų, kad padėtų savo kūdikiui jaustis jaukiai tarp nepažįstamų žmonių. Kūdikį prie naujo žmogaus pratinkite ir pažindinkite pamažu, ne staiga. Pavyzdžiui, jei tikitės palikti savo vaiką naujai auklei, pirmiausia pasistenkite, kad ji pradžioje praleistų laiko kartu su visa šeima, prieš palikdami vaiką vieną su ja. Pasikvieskite šį naują žmogų į namus ir užsiimkite linksmomis veiklomis, žaiskite, kurdami draugišką atmosferą.
Taikykite laipsnišką „apšilimo“ strategiją net su artimaisiais. Staiga žmonės, kuriuos matė jūsų kūdikis ir kuriais džiaugėsi, pavyzdžiui, seneliai, tetos ir dėdės ar šeimos draugai, gali sukelti jūsų mažyliui stresą. Tai ypač sudėtinga, kai jūsų kūdikis elgiasi taip, lyg mylimas senelis būtų nepažįstamas žmogus, tačiau šios baimės yra normalios. Palaikykite savo kūdikį, kai jis išgyvena šias reikšmingas, nepatogias emocijas. Neignoruokite vaiko nerimo, nespauskite jo tinkamai reaguoti į nepažįstamus žmones. Šio proceso nepaskubinsite.
Būkite ramus ir nusiteikęs pozityviai. Kai jūsų kūdikis nerimauja dėl to, ar liko su nauju žmogumi, kurio dar gerai nepažįsta, ar yra supažindinamas su kuo nors, pabandykite išlaikyti teigiamą ir ramų, šiltą toną bei elgesį, kai guodžiate tiek žodžiu, tiek fiziškai. Padėkite artimiesiems apsiprasti. Nors jūsų kūdikio nenoras būti priglaustam apsilankiusio senelio yra normalus, tai gali įskaudinti, nes, ko gero, seneliai to nesitiki. Jūs tiesiog galite artimiesiems padėti suvaldyti jų lūkesčius ir sukurti sėkmingą pradžią, pasikalbėdami. Patarkite nekantriems draugams (kuriuos kūdikis laiko svetimais). Rekomenduokite jiems kalbėti ramiu, švelniu tonu arba pasiūlykite, priėjus arčiau ir norint pašnekinti, pasiimti ir vaikui pažįstamą žaislą: tai gali palengvinti „pažintį“ ir padėti atsipalaiduoti kūdikiui.
Nuo mažens pratinkite kūdikį matyti naujus žmones. Nešiokite kūdikį nešioklėje, kad jis žiūrėtų į išorę (kai taip nešti yra saugu) ir įprastų matyti naujus ir nepažįstamus veidus. Pratinkite jį matyti, kaip jaukiai ir šiltai bendraujate su jam svetimais žmonėmis. Kai kurie 8-9 mėnesių mažyliai pravirksta vos tik pamato nepažįstamą žmogų. Kiti slepiasi už mamos sijono, tačiau įsidrąsinę bando sudominti nepažįstamąjį savo žaislais. „Ramesnio būdo mažylis, kuris mėgsta stebėti aplinką, labiau bijos svetimų žmonių nei ekspresyvus, aktyvus vaikas, kuris įpratęs būti kompanijose“, - sako psichologė Inga Norkutė-Mueck. Iki 6 mėnesių kūdikis neskiria savų ir svetimų žmonių. Vėliau jis labiau prisiriša prie dažnai matomų ir gali bijoti rečiau matomų asmenų. Kiekvienam vaikui būdingos individualios savybės, tad baimė gali pasireikšti nevienodai arba skirtingu metu.
6-18 mėnesių mažyliams natūralu bijoti svetimų žmonių. Vaikas, išvydęs nepažįstamą žmogų, labiau priglunda prie tėvų, apsikabina kaklą ir žiūri mamai arba tėčiui į akis tarsi laukdamas patvirtinimo, kad gali pasitikėti svetimu asmeniu. Labai svarbu, kad tėvai atžalai patvirtintų, jog šiuo žmogumi galima pasitikėti. Tada baimė sumažės. Gimdytojams rekomenduojama vaikui pristatyti matomą žmogų ir paaiškinti, kodėl jie susitiko, ką ketina kartu veikti, kur mažylis jau galėjo regėti šį žmogų. Pavyzdžiui, galima pasakyti: „Čia teta Ilona. Ji atvažiavo pas mus atsigerti arbatos. Ar prisimeni tetą Iloną?“
Vaikų baimių priežastys ir apraiškos
Vaikų baimės gali kilti dėl įvairių priežasčių, kurias galima suskirstyti į psichologinius veiksnius ir aplinkos poveikį.
Psichologiniai veiksniai:
- Emocinis saugumas ir prieraišumo stilius: Vaikas, kuris jaučiasi emociškai nesaugus, neturi pastovumo ryšyje, jo baimės gali būti signalas apie ryšio sunkumus ir būdas pakviesti tėvus. Ribų šeimoje nebuvimas taip pat prisideda prie emocinio nesaugumo.
- Laki vaizduotė ir simbolinis mąstymas: Vaikams būdinga laki vaizduotė bei simbolinis (stebuklinis) mąstymas. Tai leidžia vaikui žaisti, tačiau gali sukelti sunkumų atskiriant tikrovę nuo vaizduotės, todėl baimingi vaizduotės kūriniai gali jaustis labai realiai.
- Baimė kaip pykčio išraiška: Bijoti visuomenėje yra daug labiau priimtina nei pykti. Pyktis dažnai yra slopinamas, vaikai bijo pykti, tad baimė atsiranda kaip pakaitinė iškrova.
- Įgimtas jautrumas: Jautresnė nervų sistema greičiau ir stipresniu atsaku reaguoja į dirgiklius, prisitaikyti prie pokyčių reikalinga daugiau resursų bei aplinkos paramos.
Aplinkos poveikis:
- Tėvų elgesys: Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Vaikas tėvų baimę perima nekvestionuodamas. Labai svarbu negąsdinti vaiko, kad nukris, užsigaus, susirgs ir t.t. Pavyzdžiui, jei mažylis nukrenta ir žiūri į tėvus, o jie išsigandę puola gelbėti, vaikas pradeda verkti. Jei tėvai reaguoja ramiai, vaikas toliau žaidžia.
- Traumos ir skausmingos patirtys: Neseniai patirta liga, artimųjų mirtis, gaisras, smurtas ar kitas didelis įvykis gali sukelti stiprią baimę. Nesaugios augimo sąlygos, nepriežiūra ar perdėta globa taip pat gali paskatinti baimingumą.
- Aplinkos informacija: Tai, ką vaikas girdi per žinias, radiją, kitus vaikus, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose, gali prisidėti prie baimės atsiradimo.
Kaip pasireiškia vaiko baimė?
Baimė reiškiasi ne tik kalbant apie baimės objektą, bet ir:
- Sunkumais užmigti/nemiga;
- Apetito pokyčiais;
- Neaiškiais, fizinės priežasties neturinčiais skausmais (pvz., pilvo, galvos, kojų);
- Sunkumu kvėpuoti;
- Nuolatiniu nerimastingumu;
- Nagų kramtymu;
- Grįžimu į ankstesnę raidos stadiją (pvz., vaikas, puikiai laikantis šlapimą, pradeda šlapintis į lovą).
Vaikų baimės pagal amžių
Baimės dažnai kinta priklausomai nuo vaiko amžiaus:
- 1 metai: Atskyrimas nuo tėvų, svetimi žmonės.
- 2 metai: Stiprus triukšmas, gyvūnai, tamsa, atsiskyrimas nuo tėvų, asmeninės aplinkos pokyčiai.
- 3-4 metai: Kaukės, tamsa, gyvūnai, atskyrimas nuo tėvų.
- 5 metai: Gyvūnai, „blogi“ žmonės, atskyrimas nuo tėvų, kūno sužalojimai.
- 6 metai: Antgamtinės būtybės (pvz., vaiduokliai, raganos), kūno sužalojimai, griaustinis ir žaibai, tamsa, pasilikimas vienam, atskyrimas nuo tėvų.
- 7-8 metai: Antgamtinės būtybės, tamsa, buvimas vienam, kūno sužalojimai.
- 9-12 metų: Atsiskaitymai mokykloje, kūno sužalojimai, išvaizda, bendravimo sunkumai, mirtis.
- Paauglystė: Išvaizda, santykiai su bendraamžiais, mokykla, saugumas, ateitis.
Kaip padėti vaikui įveikti baimę?
Svarbiausia - priimti vaiko baimę, o ne kovoti su ja. Vaikų baimės yra normali raidos dalis, tačiau kartais jos gali tapti nevaldomos ir trukdyti vaiko gerovei.
Praktiniai patarimai tėvams:
- Nenuvertinkite vaiko baimės: Tai sukelia tik dar didesnį stresą ir vienišumą.
- Įvertinkite vaiko kasdienybę: Gyvenimo pokyčiai, ligos, traumos gali padėti suprasti baimės priežastis.
- Apibrėžkite baimės objektą: Paklauskite vaiko jo dydžio, spalvos, formos, vardo.
- Padėkite vaikui išreikšti baimę: Paprašykite vaiko nupiešti, pašokti, nulipdyti, sužaisti apie baimę. Galite turėti dėžutę, kur šiuos piešinius dedate. Jei vaikas nori juos suplėšyti ar kitaip sunaikinti - leiskite.
- Kalbėkite apie baimę: Jei vaikas pasiruošęs, pakalbinkite baimės objektą, išsiaiškinkite, ko jis nori. Padėkite jam gauti, ko jis nori. Pavyzdžiui, jei „monstras“ jaučiasi vienišas, jam galima „padovanoti“ draugą.
- Skatinkite vaiko savarankiškumą: Klauskite vaiko, kaip jis mano, kas jam padėtų įveikti baimę. Tai skatina vaiko galios pojūtį.
- Sukurkite saugumo jausmą: Naudokite priemones kaip apsiginti - paprasčiausias purškiklis su vandeniu su užrašu „Stop monstrai“ gali padėti įgalinti vaiką.
- Pasitarkite su specialistais: Jei nerimas labai didelis, vaiko gyvenimas trinka, nepavyksta padėti arba yra uždelsta pagalba, kreipkitės į psichologą ar psichiatrą.
Žaidimo terapija: Kai baimė įsisenėjusi arba stipriai trukdanti gyvenimui, reikalinga profesionali psichologo pagalba. Nedirektyvioji žaidimo terapija yra puikus būdas švelniai ir maloniai, pačio vaiko tempu padėti vaikui per žaidimą.
Kognityvinė elgesio terapija (KET): Šios terapijos metu vaikas mokosi atpažinti savo mintis, jausmus ir elgesį. Vaikas pradeda suprasti, kad ne visos mintys yra tiesa, o tai padeda keisti baimingą mąstymą į įgalinantį.
Emocinio intelekto stiprinimas: Įvairios knygelės, užsiėmimai, pokalbiai, filmų analizavimas padeda vaikui suprasti ir įvardyti savo jausmus, tame tarpe ir baimę, o ne ją slopinti.
Kaip padėti vaikui įveikti tamsos baimę?
Kada verta sunerimti?
Įprasta, kad vaikai nori pradėti socializuotis sulaukę 2 metų. Tačiau ši baimė ne visada priklauso nuo amžiaus. Šiek tiek daugiau įtakos tam daro patirtis bei emocinė ir biologinė branda. Itin lakią vaizduotę turintys mažyliai gali bijoti likti tamsoje vieni, skųstis, kad jų kažkas laukia po lova, jog kambaryje yra monstrų. Svarbu, kad tėvai ne tik ieškotų racionalių priežasčių, bet ir kartu bandytų su vaiku nugalėti jo vaizduotės vaisius.
Jeigu vaikas visiškai atsiskiria nuo žmonių, nemezga su niekuo ryšio, kai kažkas užkalbina, susigūžia, iš nerimo negali nieko atsakyti, tuomet tėvams ir pedagogams verta rimtai sunerimti. Gali prireikti psichologo arba psichiatro pagalbos. Svarbu nepamiršti, kad paauglystėje bendraamžių vaidmuo labai svarbus, tad atsiskyrimas ir vengimas bendrauti su kitais paaugliais gali byloti apie emocines problemas. Tėvams visada pravartu padrąsinti vaiką bendrauti, rasti būdų, kaip galima susipažinti su bendraamžiais. Pavyzdžiui, gali padėti bendri pomėgiai.
Baimė yra svarbi vaiko raidos dalis, padedanti jam mokytis, augti ir suvokti pasaulį. Tačiau jei baimės tampa per didelės, svarbu ne slopinti jas, o padėti vaikui jas atpažinti, pažinti ir palaipsniui įveikti. O jei tampa per sunku - naudinga kreiptis pagalbos į specialistus.