Knyga „Sibiras vaiko akimis“ yra gilus ir jaudinantis pasakojimas apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos tarpsnių - masines sovietų okupacijos vykdytas tremtis, per kurias tūkstančiai lietuvių buvo ištremti į Sibiro platybes. Šis leidinys, remiantis autorės Dainoros Urbonienės asmeniniais įspūdžiais, autentiškais mamos prisiminimais, buvusių tėvų mokinių pasakojimais ir archyviniais duomenimis, atveria skaitytojams tragišką Nepriklausomos Lietuvos mokytojų kartos likimą.
Kelias į Sibirą: 1941 m. birželio 14 d. tragedija
1941 m. birželio 14 d. tapo lemtinga tūkstančiams Lietuvos šeimų. Tą naktį prasidėjo masiniai suėmimai ir trėmimai, kurių metu buvo ištremti ne tik tėvai, bet ir jų vaikai, paliekant namus ir visą savo gyvenimą. Autorė Dainora Urbonienė, būdama vos devynerių metų, kartu su tėvais ir vienerių metų broliuku buvo ištremta į Sibirą. Ši knyga - tai jos žvilgsnis į šią tragediją, vaiko akimis matytą ir patirtą.
Apie šeimos tremtį autorė ilgai nesiryžo rašyti. Tik 1989 ir 1991 m. kraštotyrininkų paprašyta, mama trumpai aprašė savo prisiminimus, kurie vėliau buvo publikuoti Panevėžio rajono spaudoje. Nors apie gyvenimą Sibire namuose daug kalbėdavosi, ryškiausias prisiminimas, inspiravęs vėlesnį rašymą, kilo spontaniškai. Kartą, šaltą žiemos vakarą važiuodama autobusu, autorė pamatė saulę ir staiga labai ryškiai prisiminė panašų vaizdą Sibiro miškuose, kai juos rogėmis vežė į nuolatinę tremties vietą. Tuomet raudona saulė leidosi, ant jos kelių sėdėjo pusantrųjų metų broliukas, o už rogių per pusnynus sunkiai klampojo mama. Šis prisiminimas, grįžusi namo, buvo užrašytas, tačiau ilgam atidėtas.
Mokytojų karta: tautos švietėjų tragedija
Praėjus ketveriems metams po mamos mirties (1999 m.), artimųjų paskatinta, autorė pasiryžo parašyti nedidelę knygelę apie šeimos likimą savo vaikams ir vaikaičiams. Rašymo procese ji suvokė, kad tragišką likimą patyrė ne tik jos tėvai, bet visa jų karta - Nepriklausomos Lietuvos mokytojų karta, kuri po 1918 m. paskelbtos Nepriklausomybės aktyviai kūrė lietuvišką švietimo sistemą. Baigę gimnazijas ar mokytojų seminarijas, šie švietėjai važiuodavo į tolimiausius kaimus, uoliai mokė vaikus, artimai bendravo su kaimo žmonėmis ir dalyvavo visuomeninėje veikloje. Būtent šie tautos švietėjai, kaip pažymi autorė, daugiausia ir nukentėjo 1941 m. birželio 14 d. - jų šeimos buvo ištremtos, o vyrai įkalinti. Tūkstančiai jų niekada negrįžo namo.
Archyviniai dokumentai ir atsakomybės jausmas
Didelį poveikį autorei padarė archyvuose rasti dokumentai. Perskaičiusi tėvelio bylą ir radusi Rešotų lagerio prokuroro siūlymą jį sušaudyti, ji suvokė, kad privalo rašyti. Autorė pajuto atsakomybę, suvokė esanti vienintelė šeimos tragedijos liudininkė, nors tremtį išgyveno būdama dar labai maža mergytė. Šis atsakomybės jausmas ir noras išsaugoti atmintį ateities kartoms tapo pagrindiniu motyvu tęsti darbą.
Knygos kelias: nuo vietinės spaudos iki tarptautinio pripažinimo
Autorės knyga „Sibiras vaiko akimis“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Buvo išleistos dvi papildytos laidos. Jos ištraukos, išverstos į anglų kalbą (vertėjas Gintautas Kaminskas), buvo publikuotos Australijoje leidžiamame žurnale „Lithuanian Papers“ (2004 m. Nr. 18 ir 2005 m. Nr. 20). 2010 m. knyga buvo išversta į norvegų kalbą. Šio vertimo sumanytojas buvo Lietuvos Garbės konsulas Norvegijoje Carl Thomas Carlsten, o idėją įgyvendinti pasiūlyta Norvegijos-Lietuvos draugijos nariams Wenche ir Einar Bjorkeng. Pažodinį vertimą į danų kalbą atliko Konstantinas Romaikinas, o į norvegų kalbą vertė Oddrun ir Knut Segtnan bei Wenche ir Einar Bjorkeng. Finansavo šį projektą Pasvalio rajono norvegų draugų grupė. Knygos pristatymas Norvegijoje įvyko 2010 m. lapkričio 11 d.
2011 m. pasirodė knyga „Sibiro vaikai“ (sudarytojai - Irena Kurtinaitytė ir Vidmantas Zavadskis), kurioje surinkti 16 vaikų tremtinių atsiminimų. 2013 m. ši knyga buvo išversta į anglų kalbą („Children of Siberia“ Memoirs of Lithuanian exiles, vertėja - Živilė Gimbutas). 2014 m. kovo 25 d. ši knyga buvo pristatyta LR ambasadoje Vašingtone. Tais pačiais metais knygos ištraukos buvo publikuotos Čikagoje leidžiamo lietuviško dienraščio „Draugas“ šeštadieniniame priede „Kultūra“ (redaktorė Renata Šerelytė).
Autorė džiaugiasi, kad knyga gyvena savo gyvenimą, ir drįsta išleisti ketvirtą papildytą bei pataisytą leidimą. Ji tikisi, kad tai bus liudijimas ateities kartoms, kurios galbūt tremties įvykius vertins tik kaip labai tolimą ir sunkiai suprantamą įvykį.
Apie kitą tremties pusę. Pokalbis su kultūros istorike V. Davoliūte
Tremties patirtis: ilgesys, išgyvenimas ir nepriklausomybės vertė
„Mus ištrėmė būriais - lėkė ir lėkė ešelonai į Sibiro platybes. O grįžome pavieniui, dažnai slapta“, - rašo autorė. Tremtinukus grąžino ilgesys - jis padėjo ištverti šaltį, badą, pažeminimą. Dabar, kai jau trečią dešimtmetį gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, kartais pamirštame aną vilties spindulį, jį pritemdo kasdienybė. Tačiau prisimindama tremties vaizdus - apskurusius ir alkanus vaikus purvinuose barakuose, artimųjų laidojimą gūdžioje taigoje - autorė nurimsta. Ji supranta, kad viskas įveikiama, kai svarbiausia vertybe pripažįstama Lietuvos Nepriklausomybė.
Mažieji tremties liudininkai: vaiko akimis matyta kančia
Knyga „Sibiras vaiko akimis“ išsiskiria tuo, kad autorei pavyko išlaikyti skaidrų vaiko žvilgsnį, pasakojant apie sunkius, tragiškus ir skaudžius dalykus. Rašytojos talentas atsiskleidžia per taupią, be patetikos ir sentimentalumo, santūrią kalbą. Pasakojimas yra gerai struktūruotas, siekiant pateikti viską kuo objektyviau ir paprasčiau, vengiant literatūrinių efektų.
Vienas iš labiausiai jaudinančių epizodų knygoje - mažojo broliuko Aručio mirtis. Paprastas, kasdieniškas pasakojimas fiksuoja detales, kurios mažajai Dainorai įsirėžė į atmintį: sunkiai sergantis broliukas nebesijuokia, tik dairosi, verkia keistu gargiančiu balseliu, išblyškęs, nebenori valgyti, o jam mirštant Dainora jaučia, kaip apsunksta ir atšąla broliuko rankytė. Šis epizodas nepaliks abejingos nė kiečiausios širdies.
Tremtis kaip simbolis: dvasinis sugrįžimas
Dainora Urbonienė, rašydama apie Atgimimo Lietuvą ir Sąjūdžio metus, pabrėžia, kad prisimindama, liudydama ir dalyvaudama visuomeninėje bei kultūrinėje veikloje, ji jaučiasi „galutinai sugrįžusi iš tremties“. Tai labai svarbūs žodžiai, aktualūs ir šiandien. Tremtis yra ne tik konkreti istorinė patirtis, bet ir simbolinė sąvoka. Autorė kviečia visus sugrįžti iš dvasinės dykumos ir kurti savo pažadėtąją žemę. Knyga „Sibiras vaiko akimis“ yra priminimas kiekvienam iš mūsų, kad nepamirštume, ką iškentėjo mūsų broliai ir seserys, ką patyrė mūsų valstybė ir ką ji prarado sovietų okupacijos metu, kai buvo sunaikinta mūsų ateitis. Tai liudijimas apie sovietų genocido žiaurumą ir tautos atsparumą.