Tėvų meilė, rūpestis ir buvimas šalia yra neįkainojami, tačiau vaiko augimo procese vien tėvų meilės neužtenka. Vaikystė, o ypač paauglystė, tai naujas etapas, kupinas emocijų ir jausmų, kurie gali tapti iššūkiu tiek vaikui, tiek jo tėvams. Šiame straipsnyje aptarsime šiuolaikinio vaiko emocijų raidą, jos etapus, iššūkius ir galimybes, siekiant padėti tėvams ir pedagogams geriau suprasti ir palaikyti augantį žmogų.
Emocijų raida ankstyvojoje vaikystėje: nuo refleksų iki savęs suvokimo
Visi vaikai patiria tokias pat emocijas: verkia, šypsosi, tyrinėja save ir aplinką. Vaikų emocijų raidos seka dažniausiai yra tokia pati. Tačiau vaikų emocijas suprasti ir interpretuoti nelengva, ypač kūdikių, kurie dar negali pasakyti, ką jaučia: nerimą, džiaugsmą, susižavėjimą, baimę ar nuovargį. Net kai tėvai aiškiai mato, kad vaikas liūdnas ar neramus, jiems sunku nuspėti, kokia šių emocijų prigimtis ir kiek jos svarbios vaikui.
Kūdikio emocijos iki metų: pagrindinių jausmų atsiradimas
Iki 6 mėnesių kūdikis turi daug priežasčių blogai jaustis: verkia dėl alkio, skausmo, šalčio, stipraus garso. Kūdikis patenkintas, kai sočiai pavalgęs, myluojamas, jam patinka matyti įdomius daiktus. 4-5 mėnesių vaikas juokiasi, kai jam tikrai smagu. Nuo 6 mėnesių iki 12 mėnesių vaikas verkia mažiau, nes virškinamoji sistema jau yra stabilesnė, atsiranda domėjimasis aplinka. Baimės jausmas atsiranda nuo 7 mėnesių. Prieraišumo jausmas atsiranda antrąjį pirmųjų kūdikio gyvenimo metų pusmetį. Kūdikis stipriai prisiriša prie mamos, tėčio ar kitų juo besirūpinančių žmonių, taip pat prie daiktų, žaislų.
Antrieji gyvenimo metai ypač svarbūs vaiko emocijų pasireiškimui ir pasitikėjimo savimi ugdymui. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais daugelis kūdikio emocijų yra paprastos reakcijos į kasdieninius įvykius, todėl dalis psichologų pirmuosius jo verksmus ir šypsenas dažniau įvardija kaip refleksus.
Emocijos antraisiais gyvenimo metais: savęs įsisąmoninimas ir nauji jausmai
Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda įsisąmoninti, kas jis yra ir ką jis gali padaryti. Augdamas vaikas geriau pažįsta save, todėl prisideda dvi naujos emocijos: pasididžiavimas savimi ir gėdos jausmas. Vaikas didžiuojasi savo naujais pasiekimais: išmoksta pats apsirengti, apsiauti batus, pavalgyti ir pan. Nuolatiniai priekaištai vaikui: „sušlapsi“, „išsitepsi“, „sulaužysi“ formuoja stiprų gėdos ir nepasitikėjimo savimi jausmą. Vaikas pradeda savęs nevertinti, laikyti blogu, nevykusiu. Dažnai šis savęs nevertinimas kompensuojamas agresyviu ir įžūliu elgesiu, todėl antraisiais gyvenimo metais dauguma vaikų dažnai laikomi „sunkiais“, „kaprizingais“, „nedraugiškais“. Tokio amžiaus vaikui didžiulę įtaką daro aplinka, auklėjimas, šeimos tradicijos.
Emocijų svarba ir socialinių įgūdžių ugdymas: kelias į savireguliaciją
Emocijos reikalingos tam, kad pagal jų raišką ir intensyvumą galėtumėte pažinti vaiką ir vaikas pats išmoktų pažinti savo emocijas, jas išmoktų valdyti, kontroliuoti, išmoktų laukti, gerbti save ir kitus. Stebėkite savo vaiką ir pasireiškusias vaiko emocijas panaudokite kaip galimybę jį ko nors išmokyti.
Vaikų socialiniai įgūdžiai pradeda formuotis jau antraisiais gyvenimo metais. Tam, kad vaikas įgytų daugiau socialinių įgūdžių, pavyzdžiui, dalytis žaislais, kai jis visai to nenori, arba laikytis žaidimo taisyklių, kurias sugalvojo kitas vaikas, reikia ne tik daug laiko ir pastangų, bet ir kūrybiškumo. Pasinaudokite žaidimo metodais, leiskite vaikui per žaidimus pažinti ir suprasti jį supančią aplinką, išmokykite laukti savo eilės, pažinti žaidimo taisykles, pagirkite, kad vaikas laikosi žaidimo taisyklių. Žodiniai metodai taip pat leidžia vaikui pažinti save ir kitus, suteikia galimybę ramiai ir atvirai išreikšti savo jausmus, todėl skirkite daugiau laiko pokalbiams su vaiku.
Padėkite vaikui rasti konstruktyvių problemos sprendimo būdų, vaiko mokymą ir auklėjimą organizuokite taip, kad jis stiprintų pasitikėjimą savimi. Svarbiausia - padėti atsiskleisti vaiko gebėjimams ir talentams. Vaikus reikia skatinti problemas, iškilusius sunkumus spręsti patiems, pasinaudoti savo gebėjimais. Reikia padėti suprasti, kad jie stiprūs ir turi kuo didžiuotis. Jei vaikas sako: „Aš nemoku“, tai rodo, kad jis nepasitiki savo gebėjimais, nenori pabandyti, nes nesitiki, kad jam pavyks. Padrąsinkite savo vaiką. Padrąsinimas tai pozicija, kad „gal ne viskas pavyks, bet tu gali įveikti“.
Emocinis intelektas ir socialinė-emocinė raida ikimokykliniame amžiuje
Emocinis intelektas yra neatsiejama vaiko raidos dalis, ypač ikimokykliniame amžiuje. 5-6 metų vaikai jau geba atpažinti ir įvardinti emocijas, suprasti jų priežastis ir pasekmes. Šiame amžiuje vaikai mokosi, kaip tinkamai išreikšti savo jausmus, kaip valdyti pyktį, liūdesį ar baimę. Tėvų vaidmuo šiuo metu yra itin svarbus - jie turėtų padėti vaikams suprasti, kad jausti įvairias emocijas yra normalu, ir mokyti juos konstruktyviai jas išreikšti.
Vaikų emocinis ugdymas yra ilga ir įdomi kelionė, paženklinta daugybės subtilių posūkių ir gilių transformacijų. Nuo pirmųjų kūdikio emocijų iki audringų paauglystės metų - vaiko emocijos sparčiai keičiasi, dažnai nustebindamos net patį vaiką ir jo tėvus ar globėjus. Šios emocijos - nuo tyro, nežaboto džiaugsmo iki retkarčiais kylančio nusivylimo ar liūdesio - labai svarbios kokybiškai patirčiai ir vaiko raidai.
Pirminės ir antrinės vaikų emocijos: nuo refleksų iki sudėtingų jausmų
Kūdikystėje vyrauja pirminės emocijos: pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, distresas. Nuo 1-2 metų pradeda reikštis antrinės emocijos: gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kaltė, pavydas. Sparčiausiai vaiko emocinė sfera vystosi tarp 3-6 metų amžiaus. Šiame tarpsnyje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis prisitaikyti gyvenime, bendrauti, rasti draugų.
Pykčio priepuolių kilmė ir valdymas: suprasti ir palaikyti
Vaikų emocinis vystymasis apima jų gebėjimą atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo jausmus. Tai sudėtingas procesas, kuris vyksta vaikams augant ir sąveikaujant su aplinka. Vaikai pradeda pažinti savo emocijas ir atskirti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Pyktis yra natūrali vaiko emocinio vystymosi dalis, ypač ankstyvojoje vaikystėje. Jis kyla dėl to, nes vaiką užvaldo emocijos ir jam trūksta įgūdžių jas tinkamai išreikšti.
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį. Svarbu tinkamai įvertinti ir vaiko amžiaus aspektus. Pavyzdžiui, tėvai pasakoja, kad 1 metų vaikas „isterikuoja” ir paanalizavus situaciją, paaiškėja, kad labai dažnai egzistuoja gana paprasta priežastis - nepatenkinti fiziologiniai poreikiai. Todėl prieš ieškant gilesnių pykčio protrūkio priežasčių pirmiausia reikia įsitikinti ar yra atliepti būtinieji poreikiai ir ar vaikas nejaučia alkio, miego trūkumo, per intensyvios stimuliacijos, dėmesio trūkumo ir pan.
Pykčio valdymo metodai vaikams – strategijos, kaip nusiraminti, kai kyla pyktis
Paauglystės iššūkiai: meilė, santykiai ir socialinis spaudimas
Įžengus į paauglystę - apie 10-11 metus - vaikas gali patirti pirmuosius romantinius jausmus. Jų atsiradimui įtaką daro fiziologiniai hormonų pokyčiai ir pasąmoningas noras pasijausti patraukliu, įdomiu, reikšmingu ir pripažintu. Apie 14-17 metus paaugliui gali atrodyti, kad susirasti porą yra tiesiog privaloma, jis tarsi jaučia socialinį spaudimą - daugelis bendraamžių jau turi poras.
Svarbu, kad paauglys suprastų, jog meilė, pirmiausia, yra pagarba, rūpestis, atsakomybė už kitą ir gebėjimas išlikti savimi. Nepamirškime, kad svarbus ir lytinis švietimas, todėl pokalbis apie lytinius santykius, lytines infekcines ligas, apsaugos priemones, pagarbą savo kūnui, lytinę tapatybę toks pat būtinas ir neišvengiamas. Atviro pokalbio su vaiku metu svarbu susilaikyti nuo moralų, išklausyti ir patikinti, kad visada prireikus būsite šalia.
Vaikui įžengus į paauglystę, tėvų, suaugusiųjų įtaka natūraliai mažėja. „Ne visada paauglio jausmai į namus įneša tik romantikos. Būna situacijų, kad įsiplieskusi pirmoji meilė neigiamai keičia vaiko elgesį - jis praleidžia pamokas, negrįžta į namus, konfliktuoja su mokytojais. Dažniausiai, tokiems elgesio pokyčiams įtaką daro noras pritapti prie romantizuojamo asmens, naujo pažįstamų rato“, - apie įsimylėjusio paauglio elgesio pokyčius kalba vaiko teisių gynėja. Labai svarbu išlikti kritiškiems vaiko poelgiams ir atminti, kad bendrus sprendimus, sutarimą gali padėti rasti nuoširdus ir šiltas pokalbis. Jeigu tėvų ir vaiko santykiai tampa ypač sudėtingi, svarbu išdrįsti ieškoti specialistų pagalbos.
Bet kokio amžiaus vaikui tėvų supratimas, pagarba ir sprendimų palaikymas labai svarbūs, o ir tėvams gerokai ramiau, kai žino ir pažįsta tą, su kuriuo vaikas leidžia laiką. Net jeigu vaiko susižavėjimo sulaukęs žmogus jums, iš pirmo žvilgsnio, nesukelia ypatingo džiaugsmo ar pasitikėjimo, priimkite jį, parodykite susidomėjimą ir pagarbą. Vaikų supratimas ir palaikymas bei stiprus tarpusavio ryšys geriausiai apsaugos juos nuo negandų ir nusivylimų.
Z kartos ypatumai ir auklėjimo iššūkiai: skaitmeniniai aborigenai
Šiuolaikinė vaikų karta - Z karta, tai pirmoji vaikų karta, kuri auga pertekliuje, kada svarbiausia savybė yra išmokti atsirinkti. Z kartos vaikai dar kartais pavadinami skaitmeniniais aborigenais. Tai karta, kuri auga naudodami internetą jau tada, kai dar nemoka kalbėti, visas jų pasaulis jau nuo gimimo susietas technologijų.
Jų ypatumai:
- Individualistai: Z kartos atstovams yra sunku žaisti ir dirbti komandoje. Kiekvienas iš jų galvoja esantis ypatingas ir nenori derintis prie kitų. Jie nori išskirtinio dėmesio ir tik jiems skirto paaiškinimo.
- Multi-atlikėjai: Jiems yra lengviau atlikti kelias užduotis vienu metu, o ne ilgai daryti vieną darbą. Jie geba tuo pačiu metu daryti namų darbus, žiūrėti televizorių ir dar kalbėtis.
- Kūrybiški.
- Sunkiai sukaupiantys dėmesį.
- Norintys greito rezultato: Jie orientuoti ne į procesą, o į rezultatą, pvz.: sportuoja ne dėl malonumo, o dėl medalio ar taurės.
- Pasižymintys „kilpiniu mąstymu“, t.y.: apdoroja informaciją greičiau, bet mažomis porcijomis bei „kilpiniu skaitymu“, t.y.: geriau geba suprasti tekstukus, kurie neviršija ekrano apimties.
- Nemėgstantys prievartos ir nepripažįstantys autoritetų: Iš čia kyla iššūkis tėvams ir pedagogams, nes vien tai, kad tu esi suaugęs, šiuolaikinio vaiko akyse tavęs nepadaro viršesniu. Šiuolaikinis vaikas drąsiai diskutuoja, reiškia savo nuomonę ir net drastiškai ginčijasi, gali derėtis iki išprotėjimo. Pagarbą Z kartos atstovų reikia nusipelnyti. Auklėti ne trumpais paliepimais, o derybomis ir paaiškinimais. Tai neretai išveda iš kantrybės vyresnius žmones ir jie puola pamokslauti apie jų laikus ir klupdymą ant žirnių.
Z kartos atstovai nėra nei geresni nei blogesni už kitų kartų atstovus. Auklėjant šią kartą svarbu suprasti jų poreikius ir taikyti atitinkamus ugdymo metodus, grindžiamus derybomis, paaiškinimais ir pagarba.
Emocinė sveikata ir saugi aplinka: pamatai pasitikėjimui savimi
Lietuvoje daug dėmesio skiriame ugdymo rezultatams, kompetencijoms ir darbo rinkos poreikiams, tačiau svarbiausias žmogaus raidą lemiantis veiksnys - emocinė sveikata - vis dar lieka nuošalyje. Saugi aplinka leidžia vaikui būti savimi, drąsiai tyrinėti ir nebijoti suklysti - tai kuria pasitikėjimą savimi. Kai vaikas jaučiasi saugus ir nebijo klaidų, jo smalsumas ir noras mokytis tik auga.
Tie patys aspektai svarbūs ir vėlesniuose gyvenimo etapuose - asmeniniame gyvenime bei darbe: „Dažniausiai pasitikėti savimi mums trukdo baimė suklysti. Ji mažina pasitikėjimą, slopina kūrybiškumą, lankstų mąstymą ir drąsą. Darbo aplinkoje toks savybių derinys gali tapti rimtu kasdieniu iššūkiu.“ Pasitikėjimas savimi, drąsa suklysti ir noras tyrinėti pasaulį formuojasi vaikystėje - tai stipriai priklauso nuo to, kaip vaikas auklėjamas namuose. Tėvų globos netekusiems vaikams tai tampa dar didesniu išbandymu. Anot moters, tėvų globos netekęs vaikas - tai žmogus, kurio gyvenimo pamatai dėl sunkių patirčių buvo sugriauti. Svarbu suprasti, kad priimdami sprendimus turime stiprinti vaiką, o ne formuoti jį pagal savo norus.
„Artimam ryšiui itin svarbus suaugęs žmogus, kuris geba būti šalia ir kurti saugią aplinką. SOS vaikų kaimai Lietuva jau daugiau nei 30 metų kuria šeimai artimą aplinką, suteikdami vaikui stabilų, ilgalaikį emocinį ryšį. Visus šiuos metus mūsų darbuotojai vadovaujasi tikėjimu, kad paprastas, tikras rūpestis, namų aplinkos kūrimas, vaiko joje matymas ir girdėjimas, pastovumas bei pagarba yra tai, ko reikia, kad galėtume vadintis šeima“, - sako R. Zaidovaitė.
SOS vaikų kaimai Lietuva nuolatinės globos vadovė Eglė Valatkevičienė pritaria ir pabrėžia, kad į globą patekę vaikai netenka ne tik artimos aplinkos, bet ir žmonių, kurie juos supo nuo pat mažumės. „Kai vaikas globoje sukuria saugų ir artimą santykį, mato teigiamus elgesio pavyzdžius, stiprėja jo savivertė ir formuojasi asmenybė. Turėdamas žmogų, kuriam gali išsipasakoti, jis mokosi suprasti savo jausmus, bendradarbiauti su aplinkiniais, atpažinti savo ir kitų emocijas. Tai padeda konstruktyviau spręsti kylančius sunkumus. Dėl to mūsų organizacijoje daug dėmesio skiriame ilgalaikiams santykiams ir kasdieniam emociniam palaikymui - tai pamatas, padedantis vaikams kurti pasitikėjimą savimi ir pasauliu“, - akcentuoja E. Valatkevičienė.
Emocinis intelektas - investicija į ateitį
Emocinio intelekto ugdymas vaikystėje yra ne tik socialiai svarbus, bet ir strategiškai reikšmingas šalies ateičiai. Investicijos į vaikų emocinę gerovę šiandien kuria labiau pažengusius ir psichologiškai tvirtesnius rytojaus darbuotojus, o jų potencialą tiesiogiai jaučia tiek verslas, tiek šalies ekonomika. E. Valatkevičienė pastebi, kad vaikai, kurie jaučiasi emociškai saugūs, yra labiau linkę dalintis savo pasiekimais ir nesėkmėmis, o prireikus ieškoti pagalbos - tai skatina kelti tikslus ir jų siekti.
„Vaikas, kuris atpažįsta savo jausmus ir moka juos tinkamai valdyti, atspariau reaguoja į gyvenimo iššūkius. Jis geriau supranta, kas tinkama, o kas ne, geba numatyti elgesio pasekmes. Emocinis raštingumas suteikia saugumo jausmą, mažina neigiamas patirtis, augina savivertę ir stiprina atsparumą“, - teigia E. Valatkevičienė.
Plačiąja prasme emocinio intelekto stiprinimas - tai ne pavienės iniciatyvos, o kryptingas visuomenės pasirinkimas: kokias programas remiame ir kokį švietimą kuriame jauniems žmonėms. „SOS vaikų kaimai Lietuva šeiminiai namai vadovaujasi paprastu, bet labai svarbiu principu - vaikui reikia šeimos, artimų ir juo tikinčių suaugusiųjų. Kartais pakanka vieno žmogaus, kuriuo vaikas gali pasitikėti, ir jo savivertė ima augti, o kasdieniai iššūkiai - nauja aplinka, draugai, savęs pažinimas - tampa įveikiami. Saugioje aplinkoje augantis vaikas gali būti vaiku - drąsiai tyrinėti, mokytis ir nejausti nuolatinės įtampos, kuri skatina užsidarymą savyje ir trukdo priimti naujas žinias“, - pabrėžia R. Zaidovaitė.
Prievartos atsisakymas ir taikus auklėjimas: meilė be smurto
Įpjautas pirštas tikrai greitai sugyja, toks jau mūsų kūno stebuklas. Tačiau sužeidimai yra ne tik kūno. Patyčios, smurtas, prievarta taip paprastai gali ir nesugyti. Vis daugiau visuomenės dalis supranta psichologinių traumų poveikį. Ilgam ir yra normalu dėl to jausti nerimą, pyktį, baimę, liūdesį. Svarbu, kad sukrėtimai nevirstų užsitęsusiais psichologiniais sunkumais.
Meilė visuomet ta pati, tikra ir galinga. Nereikia sudavus, ar bent nepagrasinus vaikui, kad pajustumėte palengvėjimą. Ir vaikai čia niekuo dėti. Rankos yra skirtos apkabinimui, paglostymui, o ne sudavimui. Galbūt reikėtų įvesti naują ritualą žmogaus gyvenime, kuris galėtų būti geras ritualas gimus vaikui - pasižadėjimas gyventi be prievartos ir smurto.
Svarbu atsižvelgti į vaiko jausmus, poreikius, mintis, norus. Juk mes patys norime, kad į mus atsižvelgtų. Pradėkime nuo savęs, ir po truputį, po truputį, imtumėm gyventi taikiai.
Ikimokyklinis ugdymas ir kompetencijų ugdymas: pagrindai ateičiai
Programa siekiama atliepti 5-6 metų vaikų interesus, puoselėti jų gerovę ir tenkinti kiekvieno vaiko individualius, savitus poreikius bei galimybes. Programoje kompetencijos ugdomos integraliai visose ugdymosi srityse ir visose veiklose, kuriose vaikas dalyvauja, siekiant užtikrinti visų kompetencijų ugdymo pusiausvyrą ir dermę.
Programoje išskirtos 6 ugdymosi sritys: gamtamokslinis ugdymas, kalbinis ugdymas, matematinis ugdymas, meninis ugdymas, visuomeninis ugdymas, sveikatos ir fizinis ugdymas. Remiantis kompetencijų raidos aprašu, pateikiamu 1 priede, yra išskirtos pasiekimų sritys. Jos yra sugrupuotos pagal ugdymosi sritis. Pasiekimai aprašomi 3 pasiekimų lygiais: iki pagrindinio, pagrindinis ir virš pagrindinio. Pasiekimų lygiai skirti formuojamajam vertinimui, t. sukurti 5-6 m.
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Kasdienėse situacijose (grupėje, namie, išvykose ir kt.), naudodami verbalines ir neverbalines komunikavimo priemones (žodžius, garsus, vaizdus, skaitmenines priemones ir kt.), vaikai ugdosi gebėjimus suprasti, surasti, pritaikyti ir perteikti kitiems informaciją. Visose ugdymo srityse vaikai plėtoja savo žodyną; kuria trumpą nuoseklų pasakojimą bei išklauso kitų pasakojimus, skiria realius ir išgalvotus įvykius, analizuoja informacijos tikrumą. Bendraudami, tardamiesi vaikai dalinasi patirtimi, įspūdžiais, įvardija savo mėgstamas veiklas, pratimus, žaidimus, kelia klausimus ir išsako savo pastebėjimus…
Kaip suprasti ir padėti vaikui, turinčiam emocijų ir elgesio sunkumų
Visiems vaikams, kaip ir suaugusiems, pasitaiko sunkių akimirkų, kai tinkamai, ramiai elgtis tampa pernelyg sunku, užplūsta stiprios, sunkiai suvaldomos emocijos. Kai kuriems vaikams tokių akimirkų būna ženkliai daugiau nei kitiems. Tuomet apie juos girdime ar net patiems išsprūsta tokie ir panašūs apibūdinimai: „jis manipuliuoja, kad gautų, ko nori“, „nevaldo savo emocijų“, „lyg iš niekur nieko užsižiebė“, „juo negalima pasitikėti, jis visada taip elgiasi“. Kai kuriems iš jų netgi gali būti diagnozuojami emocijų ar elgesio sutrikimai. Tačiau nei minėti apibūdinimai, nei diagnozė greičiausiai nepadės suvaldyti vaiko elgesio ar padės jam valdytis pačiam. Tad ką daryti?
Žvelkime giliau nei elgesys: empatija ir supratimas
Pirmiausia, bendrauti su vaiku svarbu nusiteikus empatiškai. Supraskime, kad už kiekvieno elgesio slypi gilesni jausmai, išgyvenimai ir poreikiai. Parodykime, kad jie mums rūpi ir į juos žiūrime rimtai, skirkime pilną savo dėmesį, kai vaikas ima dalytis išgyvenimais, o susidūrę su iššūkių keliančiu elgesiu visuomet klauskime savęs, su kokiu jausmu visa tai susiję ir, jei pavyksta, įvardykime tą jausmą ir vaikui.
Aiškiai išsakykime, kokio elgesio tikimės: taisyklės ir lūkesčiai
Vaikai saugiau ir ramiau jaučiasi, kai gerai supranta, ko iš jų tikimės, kokios yra elgesio taisyklės. Pasistenkime kalbėti konkrečiai ir, pavyzdžiui, vietoje „gražiai elkis“ pasakykime tiksliai, ko norime: „kai kitas kalba - klausome“, „patalpą paliekame tokią, kokią radome, vadinasi, turim susitvarkyti“ ir panašiai. Kuo aiškesnės ir pastovesnės taisyklės, tuo ramiau vaikai jaučiasi ir elgiasi.
Taip pat svarbu nekelti perteklinių reikalavimų, ypač jei vaikas emociškai jautrus. Tad prieš išsakydami savo prašymą ar reikalavimą, pirmiausia paklauskime savęs, ar tikrai jis šiuo metu būtinas? Kas atsitiks, jei vaikas ir toliau elgsis taip, kaip man nepatinka? Jei elgesys nekelia pavojaus jam pačiam, kitiems, nėra gadinami daiktai ir nepažeidžiamos niekieno teisės - galbūt verta atsipalaiduoti ir šio elgesio nestabdyti?
Tikėkime vaiko geranoriškumu: palaikymas sunkiais momentais
Kiekvienam vaikui svarbu turėti žmogų, kuris tiki jo geranoriškumu, tad nuolat priminkime sau, kad vaikai, kai tik gali, elgiasi gerai. Tai reiškia, kad, pasirodžius netinkamam elgesiui (rėkimui, muštynėms, melui ar kt.), vaikas susidūrė su reikalavimais, kurie jam per aukšti. Pavyzdžiui, galbūt jam šiuo metu per sunku pralaimėti? Gal sunku palaukti norimo dalyko? Galbūt sunku išbūti su savo pykčiu ar nusivylimu? Jei jis ėmė blogai elgtis ir mus supykdė, išvedė iš kantrybės - būkime tikri, kad jam dabar daug sunkiau nei mums. Tokiomis akimirkomis svarbu sau priminti, kad meilės ir palaikymo vaikui labiausiai reikia tada, kai atrodo, kad jis to nusipelnė mažiausiai.
Į sunkias situacijas reaguokime ramybe ir ryšiu
Jei jau ištiko vaiko emocijų protrūkis, geriausia, ką galime padaryti - išlikti ramūs ir neatstumti vaiko. Emocijų įkarštyje jis mūsų protingų patarimų tikrai negirdės, o mūsų pyktis ar atstūmimas tik paaštrins situaciją, tad svarbu nemoralizuoti, nešaukti, neišvaryti vaiko, o tiesiog kantriai būti šalia, jei vaikas nori - apsikabinti, palaikyti akių kontaktą, leisti vaikui „išleisti“ susikaupusią emociją. Tik būdami šalia, išlaikydami ramybę ir priimdami vaiko jausmus, juos įvardydami, padėsime jam pačiam išmokti tvarkytis su stipriais jausmais.
Taisykime elgesį, o ne jausmus: ribos ir saugumas
Tiesa, netinkamą elgesį stabdyti vis tiek svarbu - jei vaikas mušasi, mėto daiktus ar pan., įvardykime, kad pykti, liūdėti, pavydėti jis gali, bet mėtyti daiktų, muštis - ne, nes tai nesaugu. Pasiūlykime, kokiais kitais saugiais būdais jis gali išsilieti. Kartais tokį pokalbį reikia atidėti iki kol jūs su vaiku būsite ramūs, tačiau įkarščio situacijoje svarbu ramiai, tačiau tvirtai sustabdyti nesaugų elgesį.
Padėkime vaikui išsiugdyti trūkstamus įgūdžius: nuoseklus palaikymas
Būdami ramūs apgalvokime, kas sunku būtent šiam vaikui ir kaip galime jam padėti ugdytis trūkstamą įgūdį. Pavyzdžiui, galbūt vaiką visuomet ištinka pyktis, kai reikia nutraukti jam patinkančią veiklą? Labai padėti gali iš anksto vaiką įspėti, kad laikas eina į pabaigą, duoti jam laiko užbaigti savo mėgstamą veiklą (juk mes irgi nenorėtume išjungti serialo likus tik 2 minutėms iki serijos pabaigos?). Galbūt jam sunku pralaimėti? Galima savo pavyzdžiu rodyti, kad ir pralaimėjus galima pasidžiaugti smagiai praleistu laiku, o kitą kartą tikėtis, kad pavyks geriau. O galbūt vaikui patyrus nesėkmę padės tiesiog pagirti už pastangas ar priminti tuos kartus, kai labiau pasisekė?
Padėkime jaustis geriau: svarbus dėmesys ir įvertinimas
Vaikai elgiasi geriau, kai jaučiasi geriau, o tam labai svarbu, kad jie jaustųsi mums svarbūs ir įdomūs. Domėkimės, kaip vaikas jaučiasi, kaip jam sekasi, rimtai priimkime jo išsakomus rūpesčius, įsitraukime į jo siūlomą veiklą. Svarbu ne tik būti su vaiku tame pačiame kambaryje, bet ir skirti jam savo dėmesį, galbūt pabandyti įsivaizduoti save to vaiko vietoje. Kiekvienas iš mūsų nori būti suprastas ir priimtas.
Stiprinkime vaiko savivertę: pagyrimas ir pripažinimas
Vaikai, turintys elgesio ar emocijų sunkumų, ypač dažnai sulaukia suaugusiųjų kritikos ir nepasitenkinimo, pastabų. Kartais tai tikrai neišvengiama, tačiau liūdnoji dalis yra ta, kad tuomet vaikas ima vis prasčiau save vertinti ir jau pats nebetenka vilties, kad gali kažkada suaugusiems įtikti, ima jaustis tiesiog blogas. O patikti suaugusiems ir jaustis geri nori visi vaikai! Tad būtina galvoti, už ką galima pagirti kiekvieną, net ir itin nepaklusnų vaiką. Pagyrimas turi būti su aiškia žinute, ką vaikas daro gerai - galbūt jis įdomiai, kūrybiškai išsprendė problemą, galbūt jis pasielgė drąsiai arba draugiškai? Galbūt kažkuo stengėsi pagelbėti? Galbūt turi atkaklumo, kantrybės vis bandyti kažką iš naujo? Pastebėkime ir įvardykime!
Skatinkite saviraišką: kūrybiškumas kaip emocijų išraiškos priemonė
Įvairios kūrybinės veiklos gali labai padėti vaikams išreikšti susikaupusias emocijas ir padėti jaustis geriau. Tam tinka dailės, muzikos, judesio, vaizduotės žaidimų metodai. Siūlykime juos ir stebėkime, kas vaikui patinka ir padeda labiausiai.
Tad bendraujant su emocijų ir elgesio sunkumų turinčiais vaikais svarbiausia būti empatiškiems jų išgyvenimams ir kurti su jais ryšį, tikėti jų geranoriškumu, stengtis įžvelgti konkrečius sunkumus, slypinčius už netinkamo elgesio ar itin ryškių emocijų. Taip pat svarbu, kad vaikas aiškiai žinotų, ko iš jo tikimės, bei jaustų mūsų ramybę ir buvimą šalia ištikus sunkioms emocijoms. Galiausiai svarbu stiprinti vaiko savivertę ir padėti jam išreikšti susikaupusius jausmus.