Šventoji žemė, apimanti ginčytinas Artimųjų Rytų teritorijas, yra šventa trims pagrindinėms religijoms: krikščionybei, judaizmui ir islamui. Šiandien didžioji jos dalis yra valdoma Izraelio, valstybės, kurios istorija, kultūra ir gyventojų sudėtis yra nepaprastai turtinga ir įvairi. Izraelio valstybė, įkurta 1948 m. gegužės 14 d. Davidui Ben Gurionui paskelbus nepriklausomybės deklaraciją, tapo daugelio žydų tautos atstovų, ištremtų ar emigravusių iš įvairių pasaulio kampelių, svajonių išsipildymu. Tačiau kas jie tokie - tikri izraeliečiai, gimę Izraelyje, ir kaip jie vadinami? Atsakymas į šį klausimą slypi giliai istorijoje, kultūroje ir pačių gyventojų tapatybės sampratoje.
Litvakai: Lietuvos žydų palikimas Izraelyje
Viena svarbiausių Izraelio gyventojų grupių, ypač kalbant apie kilmę iš Europos, yra litvakai. Šis terminas apibūdina žydus, kurių tėvai, seneliai ar net proseneliai kilę iš Lietuvos. XIX a. Lietuvoje gyveno apie 350 tūkstančių žydų, tačiau dėl įvairių istorinių aplinkybių, įskaitant emigraciją, jų skaičius smarkiai sumažėjo. 1923 m. surašymo metu jų beliko mažiau nei 200 tūkstančių, o 1959 m. - apie 25 tūkstančius. Nepaisant to, daugelio XX a. pradžios ir vidurio žymių žydų biografijose galima rasti minimus Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimus, tiesa, dažniausiai jidiš kalba.
Šie litvakai, atvykę į Izraelį, atvežė su savimi savo kultūrą, tradicijas ir kalbą. Nors dauguma Izraelio gyventojų, siekdami integracijos, perėjo prie hebrajų kalbos, daugelis litvakų palikuonių vis dar puoselėja jidiš kalbą. Jidiš kalba, ilgą laiką buvusi Rytų Europos žydų bendruomenių bendravimo priemone, yra laikoma šventa ir nevartojama pasaulietiniams reikalams, todėl jos išsaugojimas yra svarbus daugelio religingų žydų bendruomenių aspektas.
Haredžiai: ultraortodoksų pasaulis Izraelyje
Dar viena svarbi ir savita Izraelio visuomenės dalis yra haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Tai labai religingas žydų pogrupis, kuris toliau skirstomas į dvi pagrindines dalis: hasidus ir litvišus. Pastarieji, kaip rodo pavadinimas, yra glaudžiai susiję su Lietuva. Pagrindinė litvišų religinė mokykla, Panevėžio ješiva (jidiš: Ponevež ješiva), iki Antrojo pasaulinio karo veikė Panevėžyje, o vėliau buvo perkelta į Izraelį, į Bene Berako miestą prie Tel Avivo.
Haredžiai išsiskiria griežtu religinių įstatymų laikymusi, tradiciniais drabužiais ir atskirais rajonais, kurie dažnai primena XIX a. žydų miestelius. Jie teigia, kad hebrajų kalba yra šventa ir netinkama kasdieniam vartojimui, todėl dauguma jų šeimose ir toliau kalba jidiš kalba. Dėl savo atsidavimo religijai, haredžiai dažnai vengia tarnybos Izraelio armijoje, argumentuodami, kad juos nuo priešų apsaugos Dievas. Tai kartais sukelia įtampą su likusia visuomenės dalimi, ypač su imigrantais iš buvusios Sovietų Sąjungos, kurie dažnai kritikuoja šią "privilegijuotą kastą".
#Žurnalistai: Kaip haredimai, Izraelio ultraortodoksai, kuria savo taisykles
Sionizmas ir Izraelio valstybės gimimas
Šiuolaikinės Izraelio valstybės atsiradimas yra neatsiejamai susijęs su sionizmo judėjimu. Po Romos imperijos sukilimų numalšinimo ir Jeruzalės šventyklos sugriovimo, žydų tauta atsidūrė diasporoje. Idėja apie žydų valstybės atkūrimą pradėjo plisti XIX a. Europos romantizmo įtakoje. Mosesas Hessas ir Theodoru Herzlis buvo tarp svarbiausių sionizmo ideologų. Herzlis, rūpindamasis savo tautiečių likimu Europoje, kur klestėjo nauja antisemitizmo forma - rasinis biologinis antisemitizmas, vedęs į Holokaustą, aktyviai propagavo žydų valstybės kūrimo idėją Palestinoje.
1897 m. buvo įkurta Sionistų organizacija, o 1901 m. - Nacionalinis žydų fondas žemėms Palestinoje pirkti. Nuo 1904 m. prasidėjo didesnė imigracijos banga į Palestiną, daugiausia iš Rusijos imperijos. Po Pirmojo pasaulinio karo, Didžiosios Britanijos Balfouro deklaracija 1917 m. pažadėjo palaikyti žydų tautinių namų įkūrimą Palestinoje. Tačiau žydų imigracijos augimas sukėlė konfliktus su vietiniais arabais. Po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto siaubo, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1947 m. pritarė Palestinos padalijimo planui ir žydų valstybės įkūrimui.
Izraelitai: senovės tauta ir moderni nacija
Terminas izraelitai (hebrajų k. Bnai Yisraʾel - "Izraelio vaikai") apibūdina senovės semitų etninę grupę, gyvenusią Palestinoje XIV-VII a. pr. m. e. Jie kalbėjo senovės hebrajų kalba ir buvo žinomi kaip hebrajai arba "Išrinktoji tauta". Biblija pasakoja apie jų migracijas, įkūrimą ir karalystes. Po VII a. pr. m. e. įvykusios Asirijos ir Babilonijos imperijų invazijos, dalis izraelitų genčių buvo ištremtos ir laikomos "praradusiomis" Izraelio gentimis. Kitos, ypač Judo karalystės gyventojai, per Babilonijos tremtį išlaikė savo tapatybę ir tapo žinomi kaip žydai (hebrajų k. Yehudim).
Šiandien Izraelio valstybėje gyvena įvairios kilmės žydai. Be litvakų ir haredžių, yra sefardai - žydų, ištremtų iš Ispanijos ir Portugalijos XV-XVI a., palikuoniai, kurie išlaikė senąją kastilų kalbą. Taip pat yra etijopų žydai (falašiai), kurie į Izraelį buvo perkelti 1984-1991 m. Šios skirtingos žydų grupės, nors ir turinčios bendrą religinį ir istorinį pagrindą, atneša savo unikalias kultūrines tradicijas, kurios formuoja šiuolaikinę Izraelio tautą.
Izraelio piliečiai: daugiatautis ir daugialypis
Svarbu paminėti, kad Izraelio piliečiai nėra vien tik žydai. Šalyje gyvena ir arabų mažuma, kuri sudaro apie 21,1 % gyventojų. Šie arabai, nors ir išpažįsta kitas religijas (daugiausia islamą), integruojasi į Izraelio politines ir ekonomines struktūras. Be to, Izraelyje gyvena ir kitos tautinės mažumos, tokios kaip čerkesai, rusai ir kiti imigrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos.
Todėl atsakant į klausimą, kaip vadinamas tikras Izraelyje gimęs izraelietis, atsakymas nėra vienareikšmis. Jei jis yra žydas, jis gali būti litvako, haredžio (arba litvišo), sefardo ar etijopiškos kilmės. Jei jis yra arabas, jis bus Izraelio arabas. Visi jie, nepriklausomai nuo kilmės ir religijos, yra Izraelio valstybės piliečiai, prisidedantys prie jos unikalios ir dinamiškos visuomenės kūrimo.
