Kipras Bielinis (slapyvardžiuose: Kunigas, Sermėgius, Jonas Jurgaitis) - tai asmenybė, kurios gyvenimas neatsiejamai susipynęs su Lietuvos nepriklausomybės siekiu, socialdemokratiniu judėjimu ir tautine spauda. Gimęs 1883 m. rugsėjo 26 d. Purviškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Biržų apskrityje, tuometinėje Rusijos imperijoje, ir miręs 1965 m. gruodžio 7 d. Niujorke, jis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje kaip politikas, publicistas ir visuomenės veikėjas. Jo kelias, nors ir kupinas sunkumų, persekiojimų ir tremties, liudija apie nepajudinamą ryžtą kovoti už laisvę ir teisingumą.
Ankstyvieji metai ir politinės veiklos pradžia
Kipro Bielinio kelias į aktyvią visuomeninę veiklą prasidėjo dar jaunystėje. Mokslus jis pradėjo pas daraktorių Laduką, vėliau mokėsi Mintaujos realinėje mokykloje ir Rygos gimnazijoje. Jau nuo 1899 m. jis aktyviai dalyvavo slaptose moksleivių kuopelėse, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Ši veikla lėmė jo pašalinimą iš Rygos gimnazijos. 1902 m. Kipras Bielinis tapo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) nariu ir aktyviai bendradarbiavo Tilžėje leidžiamame laikraštyje „Darbininkų balsas“.
1905 m. įvykių sūkuryje Kipras Bielinis pasireiškė kaip ryžtingas organizatorius. Kovo 10 d. Kupiškyje jis suorganizavo pirmą viešą politinį mitingą ir demonstraciją. Balandžio 23 d. Kirkliuose, po mitingo, jis buvo suimtas ir sumuštas žandarų, tačiau Anykščių LSDP organizacijos nariai jį išvadavo. Šie įvykiai atspindi to meto politinę įtampą ir kovingą Kipro Bielinio charakterį.
Veikla Rygoje ir politiniai persekiojimai
1906 m. Kipras Bielinis išvyko į Rygą, kur aktyviai veikė tarp lietuvių darbininkų. Jis organizavo lietuvių darbininkų socialdemokratų grupę prie Latvių socialdemokratų partijos. Gyvendamas Rygoje, jis bendradarbiavo su įvairiais leidiniais, tokiais kaip „Vilniaus žinios“, „Naujoji Gadynė“, „Skardas“, „Žarija“, „Echo“, „Lietuvos ūkininkas“. Šis bendradarbiavimas liudija apie jo platų akiratį ir norą skleisti lietuvišką žodį.
Tačiau jo aktyvi politinė veikla neprasprūdo pro caro valdžios akis. 1907 m. lapkričio 5 d. kartu su kitais latvių socialdemokratais jis buvo suimtas. Po metų kalėjimo jis buvo nuteistas 4 metams kalėjimo, kuriuos atliko Rygos kalėjime. Po bausmės atlikimo, 1912 m., jis buvo ištremtas į Sibirą, Manzurkos kaimą (dabartiniame Kačiugo rajone), Vercholensko apskrityje, Irkutsko gubernijoje. Tremtis nepalaužė jo dvasios - 1913 m. jis pabėgo ir Jankevičiaus pavarde gyveno prie Chabarovsko.
Grįžimas į Lietuvą ir darbas Steigiamajame Seime
1917-1918 m. Kipras Bielinis grįžo į Lietuvą ir aktyviai dalyvavo atgimstančios valstybės kūrimo darbuose. Jis dirbo kooperacijoje ir savivaldybėse, buvo vienas LSDP veiklos gaivintojų Lietuvoje ir Šiauliuose. 1918 m. spalio mėn. jis dalyvavo LSDP konferencijoje Vilniuje, prisidėdamas prie partijos strategijos formavimo.
Didžiausias jo indėlis į nepriklausomos Lietuvos kūrimą buvo jo darbas Steigiamajame Seime. Nuo 1920 m. gegužės 15 d. iki 1922 m. lapkričio 13 d. jis buvo Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausydamas LSDP frakcijai, jis aktyviai dalyvavo kuriant pirmuosius nepriklausomos Lietuvos įstatymus ir institucijas.
Seimo narys ir visuomeninis darbas
Po Steigiamojo Seimo Kipras Bielinis tęsė savo darbą Lietuvos Respublikos Seimuose. Jis buvo Pirmojo Seimo (1922 m. lapkričio 13 d. - 1923 m. kovo 13 d.), Antrojo Seimo (1923 m. birželio 5 d. - 1926 m. birželio 2 d.) narys. Taip pat jis buvo renkamas Šiaulių ir Mažeikių tarybų nariu, o 1923-1926 m. dirbo Kauno miesto tarybos finansų komisijoje, kur 1925 m. pirmininkavo komisijai kovai su Kauno elektros stotimi.
Nuo 1920 m. jis dirbo „Socialdemokrato“ redakcijoje, prisidėdamas prie socialdemokratinių idėjų sklaidos. Po 1926 m. valstybės perversmo jis neatsitraukė nuo visuomeninės veiklos. Dirbo Žemės ūkio rūmų finansų ir atskaitomybės skyriaus vedėju, organizavo namų pramonės skyrių ir jam vadovavo. Jis taip pat organizavo kooperatyvą „Marginiai“ ir jam pirmininkavo. Neatsiejama jo veiklos dalis buvo darbas Ligonių kasose, kur jis buvo pirmasis Kauno ligonių kasos pirmininkas.
Kodėl žmonės renkasi tiek atostogauti, tiek investuoti Kipro saloje?
Rezistencinė veikla ir emigracija
Antrojo pasaulinio karo metais Kipras Bielinis tapo vienu iš rezistencijos pradininkų. 1941-1942 m. jis buvo LSDP, pasivadinusios „Naująja Lietuva“, gaivintojas. Jis leido atsišaukimus prieš vokiškuosius okupantus, tokius kaip „Susiorientuokime“, „Naujosios Lietuvos organizacijos tikslai ir siekimai“. Jis bendradarbiavo pogrindiniame laikraštyje „Lietuvos kelias“.
Nuo 1943 m. jis buvo vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovų, finansų komisijos pirmininkas. Jam buvo pavesta atgaivinti VLIK’o veiklą, kai gestapas ėmėsi represijų prieš komitetą. 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją, kur dirbo VLIK’o delegatūroje Berlyne.
1949 m. Kipras Bielinis emigravo į JAV, kur tęsė aktyvią visuomeninę veiklą. Jis įsitraukė į Lietuvos laisvės komiteto veiklą ir buvo nuolatinis LSDP atstovas VLIK’e. Jis atgaivino ALSS Literatūros fondą, leidusi istorinę knygas, taip prisidėdamas prie lietuvių kultūros išsaugojimo išeivijoje.
Palikimas ir atminimo įamžinimas
Kipras Bielinis mirė 1965 m. Niujorke. Jo atminimas Lietuvoje yra įamžintas ne vienu paminklu ir lenta. 1992 m. tautodailininkas Leonas Juozonis sukūrė ir atidengė ąžuolinę atminimo lentą su bareljefu prie namo Biruliškių km., kuriame K. Bielinis gyveno 1938-1944 m. 1993 m. atminimo lenta su bareljefu atidengta ir jo gimtinėje Purviškiuose.
Jo brolis, garsusis knygnešys Jurgis Bielinis, paliko dar ryškesnį pėdsaką lietuvių tautinio atgimimo istorijoje. Jurgis Bielinis (1846-1918) buvo ne tik knygnešys, bet ir publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Jis aktyviai platino draudžiamą spaudą, organizavo knygų gabenimo ir platinimo tinklus, buvo vienas pirmųjų, kėlusių Lietuvos nepriklausomybės idėją. Jo veikla ir idėjos padėjo formuoti lietuvių tautinę savimonę.
Knygnešio Jurgio Bielinio palikuonys, tokie kaip anūkas Jurgis Algirdas Bielinis-Bieliakas, rūpinosi jo atminimo išsaugojimu, organizavo koplytstulpio pastatymą prie vietos, kur mirė Jurgis Bielinis, ir rūpinosi jo įamžinimu. Šiandien Bielinių giminės istoriją puoselėja jo proprovaikaitė Viktorija Silenkovaite ir Gražina Drevinskaitė-Navalinskienė su savo seserimis, tęsdamos savo protėvių atminimą ir palikimą. Jurgis Bielinis, kaip knygnešystės simbolis, ir Kipras Bielinis, kaip kovotojas už nepriklausomybę ir socialinį teisingumą, yra svarbios figūros Lietuvos istorijoje, kurių gyvenimo istorijos įkvepia ir primena apie tautos stiprybę bei nepriklausomybės vertę.