Petras Turskis, garsus Šiaulių krašto keliautojas, dviratininkas ir aktyvus visuomenininkas, švenčiantis savo 60-metį, yra žmogus, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo nuotykių, iššūkių ir neblėstančio entuziazmo. Jo kelias, kupinas įspūdingų pergalių dviračių turizmo čempionatuose ir nuoširdaus visuomeninio darbo, prasidėjo ne Lietuvoje, o tolimajame Sibire, kur jis gimė tremtinių ūkininkų šeimoje. Šiandien P. Turskis ne tik dalijasi savo patirtimi, bet ir skatina jaunimą atrasti kelionių grožį, nors pripažįsta, kad šiuolaikinio turizmo kryptis jam kelia abejonių.
Vaikystė Sibire: Tremties Metai ir Grįžimas Į Tėvynę
Petras Turskis gimė 1949 metų birželio 29 dieną Krasnojarsko krašte, Rusijoje, ūkininkų šeimoje, ištremtoje iš Lietuvos. Tėvus ištrėmė 1949 metų balandžio 25 dieną, o mažasis Petras šį baisų rytą juto dar būdamas mamos įsčiose. „Vagonų stuksėjimą girdėjau mamos pilve“, - su grauduliu prisimena keliautojas. Sibire Turskių šeima išgyveno beveik dešimtmetį. Nepaisant sunkių sąlygų, tėvai kasdien primindavo sūnui apie jo gimtąją šalį - Lietuvą.
Galimybė grįžti į Lietuvą atsirado 1958 m. rugsėjo mėnesį. Tačiau grįžimas nebuvo lengvas. Tėtis, po insulto sunkiai sirgęs, dar kartą patyrė insultą grįžęs namo ir mirė gruodžio 29-ąją. „Apskritai, mano gyvenimą lydi devintukai. Kiekvienas esminis gyvenimo įvykis yra susijęs su devintuku“, - pastebi P. Turskis, minėdamas ir mirties datą, ir tai, kad Sibire šeima praleido beveik 10 metų.
Lietuvoje Turskių šeimą pasitiko dar vieni sunkumai. Iš septynių didžiulių sodybos pastatų liko tik du namai su pažeistais stogais. Viename iš jų teko apsigyventi. „Prisimenu, kad mama, pamačiusi namus, labai nuliūdo ir verkė. Pro kiaurą šiaudinį stogą varvėdavo lietus, o mes, pasidėję bliūdus, rinkdavome vandenį. Nepaisant to, skaudu nebuvo. Juk šeima grįžo į namus“, - pasakoja P. Turskis. Tėvo mirtis paliko didelę naštą ant jauno Petro pečių. Visi ūkio darbai gulė ant jo, ir būtent šis fizinis aktyvumas, anot jo, galimai ir lėmė jo gyvenimo kelią.
Grįžęs į mokyklą, P. Turskis susidūrė su naujais iššūkiais. Jis nebuvo matęs daugelio Lietuvos gamtos elementų, tokių kaip gandrai ar varlės. „Labai bijojau varlių“, - juokiasi prisimindamas. Pavasarį, prasidėjus varlių „baliams“, jam tekdavo vėluoti į mokyklą, nes turėdavo laukti, kol jos nustos šokinėti ir karksėti prie kelio.
Jaunystė, Sportas ir Pirmoji Kelionė
Maždaug apie 1969 metus, P. Turskis persikėlė į Klaipėdą. Ten jis pradėjo sportuoti ir dirbti. Tėvo netekimas ir mamos gyvenimas kaime reiškė, kad jis neturėjo jokio patarėjo. Sistema, anot jo, buvo visai kitokia nei dabar, kai tėvai aktyviai dalyvauja vaikų pomėgių ugdyme.
Pirmoji didesnė kelionė pajūryje po 1969 m. audros jį nuvedė mokytojas Viktoras Varnas. „Uždėjo man didžiulę kuprinę. Po to galvojau, kad daugiau niekada gyvenime jos nebenešiu“, - juokiasi prisimindamas. Pirmąjį dviratį, pavadinimu „Sport“, jis įsigijo iš savo algos, pridėjęs šiek tiek santaupų. Tarybiniais laikais tai buvo geras daiktas. Po to jis pradėjo aktyviai važinėti ir bėgioti, kartais net 10 kilometrų stumdamas dviratį šalia.
Kelionės tapo svarbia P. Turskio gyvenimo dalimi. Iš pradžių jis keliavo su draugais Lietuvoje, vėliau įsijungė į sportinį turizmą. „Tada dar nežinojom ir neįsivaizdavom, kas tas sportinis turizmas ir su kuo jis valgomas. Gal likimo pirštas mane atvedė ne į didįjį sportą, o pasiūlė jį įvairiapusį“, - svarsto keliautojas. Jis pasakoja, kad sportinį turizmą, orientuotą į kalnų įveikimą, sukūrė kariai, grįžę iš karo. Ši keliavimo forma buvo populiari tarp profesūros, vertinančios gamtą ir kelionės idėją.
Nuo 1980-ųjų P. Turskis ne tik pats keliavo į kalnus, bet ir ėmėsi vesti grupes, tokiu užsiėmimu užsiimdamas apie 15 metų.
Kelionės į Tolimus Kraštus ir Visuomeninė Veikla
Atsikraustęs į Šiaulius, P. Turskis aktyviai įsitraukė į dviračių turizmą ir dirbo Turizmo centre. Tuo metu Šiauliuose vyko dviračių populiarinimo programa, buvo atidarytas Bubių dviračių takas. „Mes tiesiog griūdami bėgdavom iš vieno renginio į kitą. Galima sakyti, jog su žmona gyvenom vien tik tuo“, - prisimena P. Turskis. Organizavo išvykas ne tik centro nariams, bet ir miesto, apskrities bei kitų rajonų žmonėms, siekdamas, kad kuo daugiau Lietuvos gyventojų dalyvautų šiose kelionėse.
Jo gyvenime taip pat buvo vietos slidėms, urvų laipiojimui ir plaukiojimui plaustais. Paklaustas, kodėl jį traukia būtent tolimieji kraštai - Kazachija, Mongolija, Užbaikalė, Jakutija, Altajus ir kiti - P. Turskis atsako, jog tik ten galima rasti tikrąją gamtą, atsigerti iš upelio ir misti laukiniais augalais. Be to, anksčiau nebuvo galimybės išvykti už Sovietų Sąjungos ribų. „Tais laikais niekur nebuvau užsienyje. Tarnavau Liepojoje jūreiviu, tačiau į užsienį plaukti neleido“, - pasakoja jis.
Šiuo metu P. Turskis tebedirba jaunųjų turistų centre, vadovauja turizmo būreliui. Tačiau jis nėra patenkintas dabartine jaunimo ugdymo metodika ir jų požiūriu į keliavimą bei sunkų darbą grupėse. „Blogiausia, kad vaikų mokymas paremtas varžybomis. Treniruojame komandas varžyboms. Mokome auditorijose, salėse, bet ne realiomis sąlygomis. Abejoju, kad tai, ko mokome, jie panaudos gyvenime“, - kritikuoja jis. Anot jo, dabar trūksta entuziastų, kurie pajudintų pirštą ir jau norėtų diplomų, atlygio ar dovanų.
Dabartinė Situacija ir Ateities Planai
P. Turskis skeptiškai vertina sportinio turizmo ateitį. „Nemanau, kad sportinis turizmas atsigaus. Nenumirs, tačiau kaip struktūra - nebebus niekada. Dabar tėra tik prabangusis, komercinis turizmas. Kaip turguje - susimoki ir gauni. Kur tik nori. Į mėnulį! Pilvas ant nosies, tačiau turi pinigų. Štai ir turistas. Dabar viskas be idėjos. Eina tik pinigai“, - apibendrina jis.
Dokumentinis filmas „Lietuvos kelionė į NATO“
Artimiausiu metu P. Turskis planuoja išvykti į Sibirą traukiniu, tuo pačiu maršrutu, kuriuo prieš 60 metų jo tėvai buvo vežami į Krasnojarską. „Tada girdėjau tik vagonų stuksenimą, o dabar viską matysiu“, - sako jis. Ši kelionė turi ypatingą tikslą - aplankyti tremties vietas ir rinkti medžiagą savo giminės medžiui. Be to, jis veš į Lietuvą daug video ir audio informacijos, lankstinukų bei knygų apie gimtinę ten likusiems pažįstamiems.
Ateityje keliautojas žada išleisti knygą, kurioje bus aprašyta jo šeimos istorija, tremtis ir kiti svarbūs Turskiams įvykiai. Ši knyga bus skirta tik artimiesiems.
Jubiliejaus proga P. Turskis buvo apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu - „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“. „Šį įvertinimą laikau tarsi simbolinės skolos grąžinimą. Daugelį metų dirbau visuomeninį darbą. Tokį, kurio niekas nežinojo ir niekas nemokėjo už jį. Tai lyg atlygis už darbus praeityje“, - samprotavo jaunųjų turistų būrelio vadovas. Jo gyvenimo kelias, prasidėjęs nuo tremties ir sunkumų, virto įkvėpimu daugybei žmonių, trokštančių pažinti pasaulį ir save.