Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos taryba (toliau - Žemaitijos taryba) yra svarbi institucija, kurios veikla siejama su etninės kultūros išsaugojimu, puoselėjimu ir sklaida viename iš pagrindinių Lietuvos etnografinių regionų. Tarybos misija yra užtikrinti etninės kultūros tęstinumą, pritaikyti ją šiuolaikinio pasaulio iššūkiams ir perduoti ateities kartoms. Šiame straipsnyje gilinsimės į Žemaitijos tarybos veiklą, jos istorinį kontekstą, kultūrinį identitetą bei svarbiausius jos veiklos aspektus, įskaitant heraldiką, etnosportą ir tyrimų programas.
Etninės kultūros globos tarybos vaidmuo ir misija
Etninės kultūros globos taryba (toliau - Taryba) kartu su Lietuvos etnosporto komitetu (toliau - Komitetas) laikosi nuostatos, kad etnosportas yra svarbi Lietuvos sporto, taip pat nematerialiojo kultūros paveldo dalis. Etnosportas, apibrėžiamas kaip iš kartos į kartą perduodami sportiniai žaidimai ir sporto šakos, kurie atspindi vietos tapatybę ir bendruomenines tradicijas, gali būti naudojamas kaip itin efektyvi visuomenės fizinį aktyvumą, sveikatingumą bei sportinį meistriškumą skatinanti forma, kaip tautinį (etninį) tapatumą stiprinanti priemonė. Tačiau, kaip pastebima, šiuo metu etnosportas nėra apibrėžtas jokiuose Lietuvos įstatymuose ar kituose teisės aktuose, todėl jis neturi tinkamų sąlygų vystytis ir plėtotis. Didelė problema yra menkas etnosporto galimybių panaudojimas švietimo sistemoje, nesudarytos galimybės perduoti etnosporto žinias jaunajai kartai.
Tarybos ir jos regioninių padalinių, tokių kaip Žemaitijos taryba, veikla yra itin svarbi siekiant užtikrinti etninės kultūros gyvybingumą. Naujiems Tarybos nariams pristatyta Etninės kultūros globos tarybos ir jos padalinių etnografiniuose regionuose misija, pabrėžiant regioninio lygmens svarbą išlaikant ir skleidžiant etninę kultūrą.
Žemaitijos tarybos veikla ir jos pirmininkas
Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba aktyviai veikia siekdama įgyvendinti savo tikslus. Pavyzdžiui, 2021 m. vasario 23 d. įvyko pirmasis 2021 metų Žemaitijos tarybos posėdis. Nuotoliniame posėdyje buvo apsvarstyta 2020 metų Žemaitijos tarybos veiklos ataskaita, aptartas 2021 metų veiklos planas, taip pat analizuota padėtis Žemaitijos heraldikos sferoje. Šis posėdis prasidėjo visų tarybos narių prisistatymu. Vienbalsiai nutarta, kad Žemaitijos tarybai ir toliau pirmininkaus Virginijus Jocys. Jis yra ilgametis Šilalės kraštiečių draugijos vadovas, Žemaičių kultūros draugijos narys, aktyvus žemaičių etninės kultūros puoselėtojas. Pirmininko pavaduotojais toliau dirbs žemaičių kalbos puoselėtojas prof. dr. Juozas Pabrėža ir etnomuzikologė doc.
Žemaitijos heraldika ir simbolika
Viena iš svarbių Žemaitijos tarybos veiklos sričių yra regiono heraldika. Žemaitijos etnografinio regiono vėliavos ir herbų projektai buvo sukurti Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva, o jų autorius yra Algis Kliševičius. Šie projektai buvo derinti su Lietuvos heraldikos komisija (LHK). Mažojo Žemaitijos herbo ir viduriniojo Žemaitijos herbo bei Žemaitijos vėliavos (su mažuoju Žemaitijos herbu centre) projektai buvo suderinti Lietuvos heraldikos komisijoje 1994 m. liepos 21 d. (protokolo Nr. 121). Didžiojo herbo ir vėliavos su didžiuoju herbu centre projektai aprobuoti LHK 1999 m. liepos 22 d. (protokolo Nr. 208).
Pagal sukurtą projektą, mažasis Žemaitijos herbas yra herbinis skydas, kurio raudoname lauke pavaizduota juoda meška su sidabrine (balta) grandine ant kaklo (tokios pat spalvos yra meškos dantys ir nagai), stovinti ant užpakalinių kojų. Viduriniojo Žemaitijos herbo projekto variantas susideda iš aprašyto mažojo herbo ir ant jo uždėtos heraldinės kunigaikščių aprangai būdingos raudonos kepurės (karūnos) su sidabriniu vainiku. Didžiojo Žemaitijos herbo projekto variantas papildytas skydininkais: skydą su meškos atvaizdu ir skydo viršuje esančia karūna iš dešinės pusės prilaiko sidabrinė deivė, kita ranka atsirėmusi į inkarą, o iš kairės pusės skydą prilaiko sidabrinis karys; karys ir deivė stovi ant sidabrinio kaspino su raudonai įrašytu lotynišku užrašu "Patria una" (liet. viena tėvynė).
Pagal 1994 m. sukurtą projektą, Žemaitijos etnografinio regiono lauko vėliava - tai baltos spalvos audeklas su dešiniajame šone esančiomis uodegomis, o kairėje vėliavos pusėje pavaizduotas Žemaitijos mažasis herbas. Pagal 1999 m. sukurtą projektą, vėliava su didžiuoju herbu centre.
Etninės kultūros tyrimai ir švietimo svarba
Etninės kultūros globos taryba 2016 metais pradėjo vykdyti Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimų programą. Pagal programą kiekvienais metais skelbiamas tyrimų konkursas, kuriame kviečiami dalyvauti moksline, kultūrine ir (ar) pedagogine veikla etninės kultūros srityje užsiimantys asmenys, turintys ne mažesnę kaip 5 metų tyrimų patirtį šioje srityje. Šie tyrimai apima įvairias sritis, tokias kaip:
- Etninės kultūros valstybinė globa: teisinis reglamentavimas ir finansavimas.
- Etninės kultūros ugdymas ir etninės kultūros specialistų rengimas.
- Tautodailės ir amatų būklė.
- Etninės kultūros raiška etnografiniuose regionuose.
Šie tyrimai suteikia vertingos informacijos apie etninės kultūros būklę ir jos kaitą, padėdami formuoti tinkamas politikos kryptis ir ugdymo programas. Vasario mėnesį vyksta trečiosios Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiados antrasis turas, organizuojamas kiekviename etnografiniame regione. Jame dalyvauja pirmojo (savivaldybių) turo I ir II vietos laimėtojai, kas rodo etninės kultūros ugdymo svarbą švietimo sistemoje.
Žemaitijos gamtiniai ir kultūriniai bruožai
Žemaitija, kaip etnografinis regionas, pasižymi unikalia gamta ir išlikusiomis archajiškomis tradicijomis. Vaizdingiausi regiono plotai yra tarp Telšių ir Šilalės, kur iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais sukuria ypatingą kraštovaizdį. Aukštesni kalnai, tokie kaip Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti, jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais, liudijantys senąją kultūrą.
Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, todėl ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklai. Tai matyti iš labai erdvių ūkininkų sodybų su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiųjų trobų su masyviomis kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, archajiškų numų su lėpiais (atvirais prieangiais) ir atvirais ugniakurais, įvairiausios paskirties pastatėlių - nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti). Šie išlikę statiniai ir sodybų išplanavimas yra vertingas etnokultūrinis paveldas.
Žemaitijos šiaurėje (Pakuršėje) per žemėjančias derlingas lygumas tarp Gruzdžių ir Skuodo Latvijos link vingiuoja Venta. Žemumoje ties Viekšniais plyti didžioji Kamanų pelkė. Mosėdžio apylinkės garsėja rieduliais, išbarstytais ledynmečio laikotarpiu, iš kurių svarbiausias - Lietuvoje didžiausias Barstyčių akmuo. Susižavėjimą kelia V. Into ir V. Orvido sodybose surinkti akmenys, kurie liudija gamtos ir žmogaus sąveiką.
Spektaklis. Ieva Simonaitytė „Pikčiurnienė“
Žemaičių istorija ir kalba
Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m. Ipatijaus kronikoje, aprašant Haličio-Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį, minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas. Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs - šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis Žemaičių vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“. Nuo XV a. dabartinė Žemaitijos sostinė - Telšiai.
Žemaičių kalba, kaip vienas iš svarbiausių etninės kultūros elementų, yra aktyviai puoselėjama. Žemaičių kalbos puoselėtojas prof. dr. Juozas Pabrėža yra vienas iš svarbiausių šios srities specialistų, dirbančių Žemaitijos taryboje. Kalbos išsaugojimas ir sklaida yra esminė sąlyga etninio identiteto išlaikymui.
Žemaičių tradicijos ir papročiai
Žemaitijos dainuojamoji tradicija, nors ir nepasižymi tokia didele žanrų įvairove ir melodijų gausa kaip kiti regionai (pavyzdžiui, Dzūkija), vis dėlto pagal melodijų stilistinį bendrumą lenkia kitus regionus. Nedaug Žemaičiuose išliko apeiginę paskirtį turinčių arba glaudžiai susijusių su tam tikrais darbo procesais dainų. Be to, čia gyvuojančios negausios darbo dainų rūšys beveik nepasižymi išskirtiniais bruožais. Savitos nebent šienapjūtės dainos, turinčios priedainį „Valioj“, kuris, išdainuojamas laisva metroritmika, toli nuskamba per laukus.
Žemaičių vestuvėse iki šių laikų išliko dovanų jaunajai rinkimo paprotys, vadinamas ačiavimu, kurio metu buvo ne tik dainuojama „Ačiū, ačiū…“, dėkojant už dovanas, bet ir atliekami tam tikri choreografiniai veiksmai. Savita žemaičių religinio atsisveikinimo su mirusiuoju tradicija - per šermenis ar atminus itin ilgai trunkantis Kalnų giedojimas pakaitomis su pučiamųjų muzikos intarpais. Jau XIX a. ši tradicija buvo minima.
Tradicinis žemaičių maistas yra neatsiejama jų kultūros dalis. Rytą žemaičiai dažniausiai pradėdavo koše. Žemaičių tradicijoje, kaip niekur kitur Lietuvoje, mėgstamos kanapės. Populiariausias patiekalas - kanapių taboka (spirgutis), valgoma su bulvėmis. Tradicinis patiekalas - kanapinis pienas, kuris gaunamas ant trintų kanapių užpilant šilto vandens. Kanapių rasalas - į kanapių pieną įmaišyta sutrinta silkė su svogūnais.
Itin linksmai žemaičiai švenčia Užgavėnes: persirengę įvairiausiais veikėjais, užsidėję prosenovinius laikus menančių toteminių paukščių ir žvėrių (meškos, vilko, gervės, ožio) kaukes, jie lanko kaimynus, iš oro spėja apie būsimą derlių, buria, o vakare sudegina Morės iškamšą - visų žiemos sunkumų simbolį.
Žemaičiai augindavo daug linų. Tradiciniai jų apdorojimo būdai jaujose išlaikė labai senoviškus papročius. Ypač savitas naktimis vykdavęs žemaičių linamynis, pilnas jaunimo linksmybių, išbandymų ir žaidimų, į kuriuos įsitraukdavo ir persirengėliai.
Tautinis kostiumas ir jo elementai
Išeiginis žemaitės kostiumas neįsivaizduojamas be skarų. Vienos iš žinomų seniausių - įvairiaspalvės skersadryžės pusvilnonės pailgos formos gūnios, dėvėtos iki XIX a. vidurio. Vėlesnės vilnonės skaros austos kvadratinės, bet ir jos gerokai spalvingesnės negu kitose etnografinėse srityse. Vasarą šiaurinėje Žemaitijoje moterys mėgo apsisupti raudonlangėmis lininėmis ar medvilninėmis įstrižai lenkiamomis skaromis - raiščiais, o pietinėje Žemaitijoje - baltomis išilgai lenkiamomis drobulėmis su raudonų žičkų įaudimais galuose. Įvairiaspalviais skaistgijų kuteliais puoštas raudonlanges skareles žemaitės susirišdavo ypatingu būdu - su „ragiukais“ (mazgu surištais kampučiais virš kaktos). Baltų medvilninių skarelių priešingus kampus siuvinėjo kiauraraščiu skirtingais ornamentais. Šie tautinio kostiumo elementai atspindi regiono savitumą ir istorines tradicijas.
tags: #zemaitijos #regionine #etnines #kulturos #globos #taryba