Leonardo da Vinci, vardas, skambantis kaip sinonimas genijui, tapytojas, išradėjas, mokslininkas - Renesanso epochos simbolis. Jo gyvenimas ir kūryba iki šiol žavi, intriguoja ir skatina naujus atradimus. Nors jo gimtinė - Italija, o ypač Florencijos apylinkės, jo palikimas ir įtaka persmelkė visą pasaulį. Naujausi tyrimai atskleidžia dar vieną sluoksnį jo sudėtingos kilmės paslapties, galimai pakeičiančio mūsų supratimą apie vieną garsiausių istorijos asmenybių.
Kilmės paslaptys: Ar Caterina buvo vergė iš Kaukazo?
Ilgą laiką buvo manoma, kad Leonardo da Vinci motina, vardu Caterina, buvo našlaitė valstietė, gyvenusi netoli jo gimtojo kaimo. Tačiau istorikas Carlo Vecce, tyrinėdamas beveik 600 metų senumo dokumentus Florencijos archyve, atrado informaciją, kuri gali kardinaliai pakeisti šią istoriją. Jo tyrimai, aprašyti knygoje „Il Sorriso di Caterina“ („Katerinos, Leonardo motinos, šypsena“), kelia prielaidą, kad Caterina galėjo būti vergė, kilusi iš Kaukazo regiono, dabartinės Rusijos teritorijoje.
Remiantis C. Vecce atrastais dokumentais, Caterina, dar būdama paauglė, buvo pagrobta iš savo namų prie Juodosios jūros, istorinio Čerkesijos regiono, vėliau parduota ir perparduota Konstantinopolyje (dabartiniame Stambule) bei Venecijoje, kol galiausiai atsidūrė Toskanoje. Ten ji susipažino su jaunu notaru Piero da Vinci, būsimu Leonardo tėvu. Jei šie dokumentai bus moksliškai patvirtinti, tai reikštų, kad Leonardo da Vinci, vienas garsiausių Italijos Renesanso menininkų ir mokslininkų, buvo ne tik italas, bet ir turėjo kaukazietiškų šaknų.
Šie atradimai yra ypač reikšmingi, nes iki šiol tikslią Leonardo da Vinci šeimos istoriją, ypač motinos pusės, buvo itin sunku atsekti. C. Vecce teigia, kad Piero da Vinci pasirašytas išlaisvinimo iš vergijos dokumentas, datuotas 1452 m. lapkričio 2 d., liudija apie tai, jog Caterina buvo išlaisvinta iš vergijos, kai laukėsi Leonardo. Pasak istoriko, Piero da Vinci jaudinosi rašydamas dokumentą, ką išdavė smulkios klaidos, nes vaiko susilaukimas su vergove esančia moterimi tuomet buvo nusikaltimas.
Gimtinė ir jaunystė Italijoje
Leonardo da Vinci gimė 1452 m. balandžio 15 d. Ankjano kaimelyje, esančiame netoli nedidelio Vinčio miestelio Toskanoje, maždaug 30 km į vakarus nuo Florencijos. Pats pavadinimas „da Vinci“ reiškia „iš Vinčio“, nurodant jo kilmės vietą, o ne vėliau įgytą pravardę. Jo senelis Antonijus da Vinčis užrašė jo gimimą šeimos knygoje, pažymėdamas, kad kūdikis gimė šeštadienį, trečią valandą nakties. Leonardas buvo nesantuokinis sūnus, augęs tėvo, notaro Ser Pjero da Vinčio, šeimoje. Nors tėvas dirbo Florencijoje, Leonardas vaikystę praleido gimtinėje, kur nuo mažens rodė didelį susidomėjimą gamta - gyvūnais, augmenija ir gėlėmis.
Jo meniniai gebėjimai atsiskleidė anksti. Maždaug 1468 m. Leonardas persikėlė į Florenciją ir tapo garsaus dailininko ir skulptoriaus Andrea del Verrocchio mokiniu. Verrocchio dirbtuvėse jis mokėsi ne tik tapybos ir skulptūros, bet ir piešimo, lipdybos, projektavimo bei konstravimo, pasinerdamas į naujausias Renesanso mokslo ir pasaulėžiūros idėjas. 1472 m. Leonardas buvo priimtas į Florencijos Šv. Luko dailininkų broliją, o 1480 m. įkūrė savo studiją. Jo ankstyvasis darbas, piešinys „Arno upės slėnis“, datuojamas 1472 m., o jo indėlis į Verrocchio paveikslą „Kristaus krikštas“, kur jis nutapė kairįjį angelą, buvo toks meistriškas, kad, pasak Giorgio Vasari, Verrocchio metė tapyti iš apmaudo.
Da Vinci exhibit showcases Leonardo's works from youth to later life in Italy
Milane: Inžinierius, menininkas ir vizionierius
1482 m. Lorenco Medičio iniciatyva Leonardas persikėlė į Milaną, kur tapo hercogo Ludoviko Sforcos dvaro tarnu. Jis siūlė savo paslaugas ne tik kaip dailininkas ir skulptorius, bet ir kaip karo inžinierius, žadėdamas naujus pabūklus, karo vežimus ir architektūrinius projektus. Milane Leonardo praleido beveik 20 metų, per kuriuos sukūrė daugybę darbų ir projektų.
Vienas svarbiausių jo Milano laikotarpio darbų buvo milžiniškos bronzinės raito hercogo Frančesko Sforcos statulos projektas, kurio molinis modelis buvo baigtas 1493 m. Deja, pati statula niekada nebuvo nulieta dėl karo ir metalo trūkumo, o molinis modelis, tikėtina, buvo sunaikintas prancūzų kariuomenės 1499 m.
Tuo pačiu metu, 1495-1498 m., jis nutapė savo šedevrą - freską „Paskutinė vakarienė“ Švč. Marijos Maloningosios vienuolyno valgomojo sienoje. Šis kūrinys, nors ir nukentėjęs nuo laiko bei eksperimentų su dažais, iki šiol žavi savo kompozicija, emociniu gyliu ir kiekvieno apaštalo individualybės atskleidimu. Milane taip pat gimė tokie garsūs paveikslai kaip „Dama su šermuonėliu“ (apie 1484-1488 m.) ir „Gražioji Feronjė“. Leonardas taip pat gilinosi į anatomiją, sukūrė garsųjį „Vitruvijaus žmogaus“ piešinį, tyrinėjo hidrauliką ir planavo idealaus miesto modelį.
Kelionės ir nauji atradimai: Florencija, Roma ir Prancūzija
Po prancūzų invazijos į Milaną 1499 m., Leonardas trumpam keliavo į Mantują ir Veneciją, o 1500 m. grįžo į Florenciją. Čia jis dirbo prie freskos „Angjario mūšis“ Vekjo rūmuose, nors šis kūrinys, kaip ir Mikelandželo paralelinis darbas „Kašinos mūšis“, liko nebaigtas. Tuo metu, apie 1503-1505 m., jis pradėjo tapyti vieną garsiausių pasaulio paveikslų - „Moną Lizą“ (dar žinomą kaip „Džokonda“). Manoma, kad modeliui pozavo Liza Gherardini, turtingo Florencijos pirklio Francesco del Giocondo žmona. Paslaptinga šypsena ir ramybė, spinduliuojanti iš šio portreto, iki šiol žavi meno mylėtojus visame pasaulyje.
1502 m. Leonardas trumpai tarnavo kariuomenės inžinieriumi pas Čezarę Bordžiją, o vėliau, 1513 m., persikėlė į Romą, kur jį rėmė Giuliano de' Medici. Romoje jis daugiausia užsiėmė moksliniais ir inžineriniais eksperimentais, tarp jų - pelkių nusausinimo projektais. Tačiau Romoje, kur tuo metu kūrė Rafaelis ir Mikelandželas, Leonardas nesulaukė didelių užsakymų.
1517 m., sulaukęs Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I kvietimo, Leonardas persikėlė į Prancūziją ir apsigyveno Clos Lucé pilaitėje netoli Ambuazo. Čia jis buvo karališkasis tapytojas, inžinierius ir architektas, dirbo prie kanalų projektų ir karališkųjų rūmų dizaino. Jis atsivežė į Prancūziją savo garsiausius paveikslus, įskaitant „Moną Lizą“.
Palikimas ir DNR tyrimai
Leonardo da Vinci mirė 1519 m. gegužės 2 d. Ambuaze, Prancūzijoje. Jis buvo palaidotas Šv. Florentino bažnyčioje, tačiau vėliau bažnyčia buvo nugriauta, o jo palaikai, tikėtina, prarasti.
Jo palikimas yra neįkainojamas. Be garsiausių meno kūrinių, jis paliko tūkstančius puslapių užrašų, iliustruotų jo tyrimais ir išradimų projektais - nuo skraidymo mašinų ir povandeninių laivų iki anatominių piešinių ir hidraulikos sistemų. Jo universalumas, gebėjimas derinti meną ir mokslą, padarė jį archetipiniu „Renesanso žmogumi“.
Šiuo metu mokslininkai, vadovaujami Alessandro Vezzosi, siekia atlikti DNR tyrimus, naudodami rastą plaukų sruogą, kuri, kaip manoma, priklausė Leonardui da Vinčiui. Ši sruoga, kartu su kitais artefaktais, buvo atrasta Jungtinėse Valstijose ir vėliau atgabenta į Vinčio miestelį. Palyginus šią DNR su tebegyvenančių jo palikuonių DNR mėginiais, tikimasi galutinai patvirtinti arba paneigti jos autentiškumą. Šie tyrimai, jei bus sėkmingi, galėtų suteikti dar daugiau informacijos apie šio didžio genijaus kilmę ir paveldimumą, įskaitant naujausius atradimus apie jo motinos kilmę.
