Karolis Juzefas Voityla, visame pasaulyje žinomas kaip popiežius Jonas Paulius II, gimė 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicų mieste, Lenkijoje. Jo pontifikatas, trukęs beveik 27 metus (1978 m. spalio 16 d. - 2005 m. balandžio 2 d.), paliko neištrinamą pėdsaką Katalikų Bažnyčios istorijoje ir pasaulio politiniame bei socialiniame gyvenime. Jis buvo vienas įtakingiausių XX amžiaus lyderių, plačiai pripažintas kaip didis keliautojas, poliglotas ir dvasinis autoritetas.
Augimas ir formavimasis sudėtingu laikotarpiu
Jaunasis Karolis augo sudėtingu istorijos laikotarpiu. Gimęs tarpukario Lenkijoje, jis anksti neteko motinos (1929 m.), vyresniojo brolio (1932 m.) ir tėvo (1941 m.). Šios netektys, neabejotinai, suformavo jo asmenybę, suteikdamos jam tvirtybės ir supratimo apie gyvenimo trapumą. Baigęs gimnaziją Vadovicėse, 1938 m. jis įstojo į Krokuvos Jogailos universitetą studijuoti lenkų kalbą ir literatūrą. Tuo pat metu jis lankė dramos mokyklą, rašė eilėraščius, dramas, vaidino ir režisavo. Jo jaunystės svajonės buvo susijusios su teatru ir literatūra, tačiau likimas jam ruošė kitokį kelią.
1939 m. naciams okupavus Lenkiją, universitetas buvo uždarytas. Kad išvengtų deportacijos į Vokietiją ir užsidirbtų pragyvenimui, Karolis pradėjo dirbti akmens skaldykloje, o vėliau - chemijos gamykloje. Ši patirtis leido jam iš arti pažinti paprastų darbininkų gyvenimą, suprasti jų vargus ir lūkesčius. Ši patirtis vėliau atsispindėjo jo mokymuose ir socialinėje veikloje.
Pašaukimas į kunigystę ir akademinis kelias
Nuo 1942 m. Karolis Juzefas Voityla pradėjo studijuoti pogrindinėje kunigų seminarijoje Krokuvoje, įkurtoje kardinolo Adamo Stefano Sapiegos. Tuo metu jis buvo vienas iš pogrindinio „Rapsodijos teatro“ iniciatorių, siekdamas išsaugoti kultūrinę ir dvasinę veiklą nacių okupacijos sąlygomis. Po Antrojo pasaulinio karo jis tęsė studijas Krokuvos didžiojoje seminarijoje ir Jogailos universiteto Teologijos fakultete. 1946 m. lapkričio 1 d. Krokuvoje jis buvo įšventintas kunigu.
1946-1948 m. ir 1950-1954 m. jis tarnavo vikaru įvairiose parapijose Krokuvoje ir buvo Jogailos universiteto kapelionas. Tuo pat metu jis gilino savo akademinį išsilavinimą. 1948 m. jis Romoje, Angelikumo universitete, vadovaujamas prancūzų dominikono Garrigou-Lagrange'o, apgynė teologijos daktaro disertaciją apie tikėjimo sampratą šv. Jono Kūno kūriniuose. 1948 m. grįžęs į Lenkiją, jis toliau tęsė studijas ir dėstė Liublino katalikų universitete, kur nuo 1954 m. vadovavo Etikos katedrai (1956-1978 m.). Jo filosofiniai darbai, tokie kaip „Meilė ir atsakomybė“ (1962 m.) ir „Asmuo ir veiksmas“ (1969 m.), plėtojo etikos ir krikščioniškojo personalizmo idėjas, tapdami svariais indėliais į XX amžiaus filosofiją.
Kelias į Vatikano Sostą
1958 m. liepos 4 d. Karolis Juzefas Voityla buvo paskirtas Krokuvos vyskupu augziliaru, o tų pačių metų rugsėjo 28 d. buvo įšventintas vyskupu. 1964 m. sausio 13 d. jis buvo nominuotas Krokuvos arkivyskupu, o 1967 m. birželio 26 d. popiežius Paulius VI jam suteikė kardinolo titulą. Kaip arkivyskupas ir kardinolas, jis aktyviai dalyvavo Vatikano II Susirinkime, prisidėdamas prie konstitucijos „Gaudium et Spes“ (Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje) rengimo.
1978 m. spalio 16 d. Karolis Juzefas Voityla buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Joną Pauliaus II vardą. Jis tapo pirmuoju ne itališkos kilmės popiežiumi per 455 metus, taip nutraukdamas ilgametę tradiciją ir atnešdamas naują perspektyvą į Vatikano valdymą. Jo pontifikatas prasidėjo laikais, kai Bažnyčia ieškojo savo vietos po Vatikano II Susirinkimo, ir Jonas Paulius II sėkmingai stabilizavo jos padėtį, įtvirtindamas Susirinkimo reformas ir stiprindamas pasaulinį Bažnyčios autoritetą.
Popiežius keliautojas ir pasaulio lyderis
Jonas Paulius II pagrįstai vadinamas didžiuoju piligrimu. Jis buvo vienas labiausiai keliavusių visų laikų valstybių lyderių, per savo pontifikavimo laikotarpį aplankęs 129 valstybes. Jo apaštalinės kelionės apėmė visus žemynus, įskaitant autoritarines, buvusio komunistinio bloko, karinių ir politinių konfliktų bei musulmoniškas šalis. Jis nuvyko apie 1,2 milijono kilometrų, praleisdamas beveik 600 dienų už Vatikano ir Italijos ribų. Šios kelionės nebuvo tik religinio pobūdžio; jos turėjo didžiulę politinę ir socialinę įtaką.
Ypač svarbi buvo jo pirmoji kelionė į komunistų valdomą Lenkiją 1979 m. Šis vizitas sukėlė milžinišką tautos atgimimą, paskatino „Solidarumo“ judėjimo suaktyvėjimą ir ilgainiui prisidėjo prie komunizmo žlugimo Rytų Europoje. Panašius „žemės drebėjimus“ Jonas Paulius II sukėlė ir kitose šalyse, tokiose kaip Čilė, Paragvajus, Haityje, Filipinuose ir Nikaragvoje. Jo kelionės stiprino vietines Bažnyčias, atkreipdavo pasaulio dėmesį į socialines problemas ir kovojo už žmogaus teises.
Dvasinis lyderis ir reformatorius
Jonas Paulius II ne tik keliavo, bet ir aktyviai reformavo Katalikų Bažnyčią. Jis atsisakė viduramžių ritualų, susijusių su popiežiaus pagerbimu, ir pakvietė į Romos kuriją dirbti įvairių tautų ir rasių atstovų. Jis sušaukė 15 Vyskupų sinodų, vadovavo apie 147 beatifikacijos ir 51 kanonizacijos apeigoms, paskelbdamas apie 1400 palaimintųjų ir 482 šventuosius - tai daugiau nei visi 500 metų prieš jį pontifikavę popiežiai kartu sudėjus. Šis pasaulinio pašaukimo į šventumą mokymas tapo vienu iš jo pontifikato kertinių akcentų.
Jis paskelbė naują universalų Katalikų Bažnyčios katekizmą (1992 m.), suformavo naujosios evangelizacijos principus ir sąjūdį kaip atsaką į sekuliarizmą, suaktyvino ekumeninį ir tarpreliginį dialogą. Jonas Paulius II buvo pirmasis popiežius, lankęsis sinagogoje (1986 m.) ir mečetėje (2001 m.), demonstruodamas atvirumą kitoms religijoms. Jis aktyviai gynė žmogaus teises, gyvybės vertę ir neliečiamumą, kovojo prieš abortus, eutanaziją ir kitas su tuo susijusias problemas.
Iššūkiai ir pasikėsinimai
Pontifikato metu Jonas Paulius II susidūrė su rimtais iššūkiais ir net pasikėsinimais į jo gyvybę. 1981 m. gegužės 13 d. Šv. Petro aikštėje į jį šovė turkų teroristas Mehmetas Ali Ağca. Popiežius buvo sunkiai sužeistas, tačiau išgyveno. Po kelerių metų jis aplankė teroristą kalėjime ir jam atleido, parodydamas neeilinę krikščionišką meilę ir atleidimą. Antras pasikėsinimas įvyko 1982 m. Portugalijoje, kur jis buvo sunkiai sužeistas konservatyvaus ispanų dvasininko. Šie įvykiai tik dar labiau sustiprino jo ryžtą tęsti savo misiją.
Po Pietų Lenkiją – Jono Pauliaus II keliais
Palikimas ir kanonizacija
Jonas Paulius II mirė 2005 m. balandžio 2 d. Vatikane, apsuptas savo artimiausių bendradarbių. Jo laidotuvės, įvykusios balandžio 8 d., buvo apibūdinamos kaip didžiausios naujųjų laikų istorijoje, sutraukusios šimtus pasaulio politinių ir religinių lyderių bei milijonus tikinčiųjų.
Jo palikimas yra milžiniškas. Jis buvo ne tik dvasinis lyderis, bet ir pasaulio moralinis autoritetas, kovojęs už taiką, teisingumą ir žmogaus orumą. Jo mokymai, enciklikos, apaštaliniai laiškai ir knygos tebėra aktualūs ir įkvepiantys. 2014 m. balandžio 27 d. Karolis Juzefas Voityla buvo paskelbtas šventuoju, įamžinant jo didžiulį indėlį į Bažnyčios ir pasaulio istoriją. Jo vardu pavadintos gatvės, aikštės, bažnyčios, mokyklos ir universitetai visame pasaulyje, liudydami apie jo nepaprastą gyvenimą ir ilgalaikį poveikį. Jo pontifikatas buvo tikras "vilties slenksčio" peržengimas, vedęs Bažnyčią ir pasaulį į naują erą.
Santykiai su Lietuva
Jonas Paulius II turėjo ypatingų ryšių su Lietuva. 1993 m. rugsėjo 4-8 d. jis atliko istorinį apaštalinį vizitą į mūsų šalį, aplankydamas Vilnių, Kauną, Kryžių kalną ir Šiluvą. Šis vizitas buvo nepaprastai svarbus Lietuvai, ką tik atkūrusiai nepriklausomybę, ir sustiprino šalies ryšius su Vatikanu. Popiežius taip pat prisidėjo prie Lietuvos Bažnyčios struktūrų atnaujinimo, 1991 m. atnaujindamas diplomatinius santykius ir įkurdamas Vilniaus arkivyskupijos metropoliją. Jis paskelbė palaimintuoju arkivyskupą Jurgį Matulaitį, o į kardinolus iškėlė Vincentą Sladkevičių ir Audrį Juozą Bačkį. Jo vardu pavadintos parapijos, koplyčios, gimnazijos ir net paminklai Lietuvoje, liudijantys apie jo didelę meilę ir paramą lietuvių tautai.