Lietuvos istorija, ypač XX amžiaus vidurys, yra neatsiejama nuo pasipriešinimo, aukų ir neišspręstų klausimų. Šiame kontekste ypač svarbu išsaugoti gyvą atmintį apie tuos, kurie kovojo už laisvę, ir apie tuos, kurių likimai liko apgaubti paslapties. Vienas tokių neišspręstų klausimų, kurį visuomenė vis dar kelia, yra susijęs su Deimante Kedyte. Nors straipsnio pradžioje minimas Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, sulaukęs įvertinimo kaip savitas lietuvių literatūros kūrinys, nagrinėjantis istorinių įvykių įžvalgas ir Lietuvos likimo apmąstymus totalitarinių režimų laikotarpiu, jis atveria platesnį kontekstą, kuriame svarbi kiekviena istorija, ypač ta, kuri kelia klausimus apie teisingumą ir tiesą.
Dienoraščio kaip istorinės ir literatūrinės vertybės perspektyva
Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, literatūrologės Jurgitos Žanos Raškevičiūtės teigimu, skatina „kalbėtis apie tai, kas vyko Europoje XX a. viduryje, ir suprasti, kokiais būdais kiekviena bendruomenė išgyveno susidūrimą su totaliniais režimais“. Dienoraščio žanrui būdingas dėmesys pasakotojui, jo atviram ir emocingam požiūriui į pasaulį. Jame fiksuojama ne tik kasdienybė, bet ir vidinio pasaulio gelmės, santykiai, politiniai bei istoriniai įvykiai. Nors Dzūkas bendražygiams atrodė „šaltu anglu“, dienoraštyje jam pavyksta atsiverti, atskleisti savo vertybes ir parodyti skaudžią pasirinkimų kainą. Istoriko Antano Terlecko žodžiais, tai kalba apie „bendražmogiškąsias patirtis, apie žmogaus tragizmą“.
Literatūros kritikas Antanas Šešius pastebi, kad šiandien plintanti tautos didvyrių fetišizavimo mada kartais užgožia gyvus veidus. Dzūko dienoraštis išsiskiria tuo, kad jaunojo kovotojo vidinių ginčų ir nerimastingų minčių fone atsiskleidžia ne simbolinis kankinio portretas, o autentiška kovotojo kasdienybė, abejonės ir nuolatinis siekis joms nepasiduoti. Viena iš vertybių, kurią tenka aukoti kovojant už Tėvynės laisvę, yra šeima. Pirmoji dienoraščio pastraipa (1948 m. birželio 23 d.) liudija, kokie svarbūs Lionginui Baliukevičiui buvo artimieji. Jaunesniojo brolio Kosto laiškas partizanui Dzūkui buvo toks svarbus įvykis, kad jis, daugiau nei metus praleidęs sovietų nelaisvėje ir beveik dvejus metus kovojęs už Lietuvos laisvę, dienoraštį pradeda rašyti iš naujo. Tai rodo ne tik jo emocinį santykį su šeima, bet ir norą išsaugoti ryšį su praeitimi, ypač kai tėvas žuvęs, o likusieji išvaryti iš gimtųjų namų.
Mykolas Pečeliūnas: ryšių palaikytojas ir pasipriešinimo dalyvis
Pokario metais, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, svarbią rolę atliko Mykolas Pečeliūnas (lenk. Michał Peczeluna). Gyvendamas Pucke (netoli Gdynės), jis padėjo Lietuvos laisvės kovotojams palaikyti ryšius su Vakarų pasauliu. Jo ryšių punktas Lenkijoje buvo viena iš svarbiausių informacijos perdavimo grandžių. 1947 metais J. Pečeliūno pagalbos sulaukė Lietuvos partizanų įgaliotiniai Vakarams Juozas Lukša-Daumantas ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, vėliau ir Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lenkijos lietuvių dėka J. Lukša ir K. Pyplys pasiekė Švediją.
Mykolas Pečeliūnas gimė 1908 m. gruodžio 29 d. Naujasodžio kaime, Kauno apskrityje. Nors rašytiniuose šaltiniuose jo palaidojimo vieta nurodoma skirtingai, tyrimai Kulvos kapinėse patvirtino, kad jis palaidotas ten, šalia centrinio tako. Dar didesnė staigmena laukė prie kapavietės - paaiškėjo, kad čia palaidoti ne tik Mykolas Pečeliūnas, bet ir jo tėvai, Antanas (1863-03-25 - 1924-02-14) ir Rozalija (1878-07-26 - 1954-06-16) Pečeliūnai, apie kuriuos rašytiniuose šaltiniuose informacijos rasti nepavyko. Vertikaliame paminkle su kryžiumi esantis užrašas „Nuliūdę sūnūs“ rodo, kad M. Pečeliūnas turėjo brolių, tačiau apie juos informacijos reikėtų ieškoti papildomai.
Antkapio įrašas įamžina Mykolo Pečeliūno atminimą: „Mykolas Pečeliūnas/ Partizanui/ 1941 m. sukilimo/ Kaune dalyvis/ Lietuvos aktyvistų/ fronto komiteto narys/ Memorandumo Hitleriui/ signataras/ Štuthofo koncentracijos/ lagerio kalinys Nr. 21251/ ištikimas Dievo/ ir Tėvynės sūnus/ „Dievas yra svarbiausia“ - / paskutiniai M. Pečeliūno žodžiai/“. Tikėtina, kad visi Antano ir Rozalijos Pečeliūnų vaikai buvo pakrikštyti Kulvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ir lankė Kulvos pradinę mokyklą. Gimtajame Naujasodžio kaime, buvusios Pečeliūnų sodybos vietoje, stovi Vytauto Ulevičiaus iš medžio išdrožtas Rūpintojėlis, skirtas Mykolo Pečeliūno atminimui, su užrašu: „Čia gimė ir augo/ Mykolas Pečeliūnas/ ištikimas Dievui/ ir Tėvynei/ 1908- 2008/“.
Mykolo Pečeliūno išsilavinimas buvo įspūdingas: jis baigė Kauno mokytojų seminariją, vėliau Vytauto Didžiojo universitete studijavo geografiją ir įgijo ekonomisto išsilavinimą. Nuo 1934 m. jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo 1941 m. birželio 23 d. sukilimo dalyvis ir Lietuvos aktyvistų fronto komiteto narys, pasirašęs memorandumą aukščiausiai Vokietijos valdžiai.
Mobilizacijos mokykla: pilietinis pasipriešinimas ir valstybės gynyba
Šiuolaikinėje geopolitinėje situacijoje, karo Ukrainoje ir kitų iššūkių akivaizdoje, visuomenėje atsirado poreikis stiprinti žinias apie išgyvenamumą ir pilietinį pasipriešinimą. Krašto apsaugos ministerija, siekdama sukurti išorės grėsmėms atsparią visuomenę, pristatė informacinę-edukacinę platformą „Mobilizacijos mokykla“. Tai kompleksiniai mokymai, kuriuose pateikiama paprasta ir aiški informacija apie priimančiosios šalies paramą, mobilizaciją ir pilietinį pasipriešinimą. Mokymai yra įgarsinti, vizualizuoti ir pateikiami žaidybine-kūrybine forma, suteikiant piliečiams bazinių žinių apie išgyvenimą karo atveju ir valstybės funkcionavimą ekstremaliose situacijose.
Bronius Krivickas: literatūrinis talentas ir pasipriešinimo kaina
Bronius Krivickas buvo vienas gabiausių savo kartos literatų, pasirinkęs kovotojo kelią. Sudėtingomis sąlygomis jis kūrė ir vertė J. W. Goethe's kūrybą, ranka perrašinėjo ir vėliau mašinėle spausdino tekstus, perteikiančius Lietuvos laisvės kovų ideologiją, siekius, sovietų okupacinės valdžios brutalumą ir laikmečio tragizmą. Pokaris pasiglemžė beveik visą Krivickų šeimą: trys broliai žuvo miške, tėvas po tardymo išprotėjo ir mirė, vėliau mirė ir motina, viena sesuo negrįžo iš Sibiro. Pats Bronius Krivickas, nepaisant visų sukrėtimų, išliko ištikimas savo idealams. Jo dienoraščio įrašai atspindi gilų tikėjimą Dievu ir tėvų žemės meilę, kurių negali atimti joks priešas, net ir Stalinas.
"O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančios saulės spindulius dėkoju Tau, kad leidai ją išgyventi ir su nerimu galvoju apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko, vargingai ir skurdžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti, bet juo tolyn, tuo sunkesnės darėsi dienos ir dažniau vaizduotėje praslenka mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Bet… tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas."
Vladas Montvydas-Žemaitis: Žemaičių apygardos vadas ir tautos dvasingumo puoselėtojas
Vladas Montvydas-Žemaitis (1911-1953) buvo paskutinis ilgiausiai Žemaičių apygardai vadovavęs partizanų vadas. Būdamas Lietuvos laisvės armijos narys, jis ruošėsi sovietų okupacijai ir nuo pirmųjų dienų įsitraukė į kovą su okupantu. Nuo 1948 m. jis vadovavo Lietuvos partizanų Žemaičių apygardai. V. Montvydas buvo vienas pirmųjų vadų, propagavusių tautos intelektualinės ir dvasinės rezistencijos svarbą, leido ir platino pogrindinę spaudą. Jo leidiniuose subrendo poetės Irenos Petkutės talentas. Vladas Montvydas buvo penkių vaikų tėvas, kuriuos, po motinos tremties, augino ir slėpė paprastų žemaičių šeimos, rūpindamasis jais iki pat savo tragiškos žūties 1953 m. rugpjūčio 23 d. Karūžiškės dvaro žemėje, netoli Medvėgalio kalno, atkurtoje Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio žeminėje, lankytojai gali išgirsti autentiškus liudininkų pasakojimus, kuriuos užfiksavo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.
Lietuvos valstybės gimimas ir Mindaugo epocha
Lietuvos valstybės gimimas sietinas su 1253 m. liepos 6 d., kai kunigaikštis Mindaugas karūnavosi Lietuvos karaliumi. Mindaugo epocha buvo sudėtingas valstybės kūrimo ir įtvirtinimo laikotarpis, kupinas titaniškų valdovo pastangų suvienyti Lietuvos jėgas akivaizdoje mirtino pavojaus. Jo aštrus protas ir genijus anksčiau už kitus suvokė grėsmę, pakibusią virš susiskaldžiusios Lietuvos. Mindaugo patriotizmas buvo kuriantis, jungiantis ir vienijantis. Jo tikslas buvo sukurti naują Lietuvą, išmokyti žmones ją mylėti, ginti ir jai aukotis. Tačiau Mindaugo kuriamas valstybingumas daugeliui Lietuvos didikų buvo nesuprantamas ir neįvertintas, jie siekė nuversti jį nuo sosto, kviesdamiesi į talką ir užsienio jėgas.
Antanas Mosteika-Inkaras: partizano kelias ir KGB apklausos
Antanas Mosteika, slapyvardžiu Inkaras, buvo partizanas, dalyvavęs visuose okupuotos Lietuvos sukilimuose ir pasipriešinimuose. Jis sugebėjo pabuvoti užsienyje, tremtyje Karelijos lageriuose, išgyventi ir net pabėgti. KGB apklausos protokoluose jis apibūdinamas kaip „neeilinis partizanas (banditas)“, turėjęs automatą. Jo likimas, kaip ir daugelio kitų pasipriešinimo dalyvių, yra sudėtingas ir apipintas įvairiais įvykiais, įskaitant persekiojimus ir ieškojimus.
Deimantės Kedytės istorija: neatsakyti klausimai ir visuomenės atmintis
Nors straipsnyje minimi įvairūs istorijos aspektai, vienas iš svarbiausių ir visuomenę vis dar jaudinančių klausimų yra susijęs su Deimante Kedyte. Vasario 19 d. jai sukanka 20 metų, tačiau klausimas „Kur ji dabar?“ vis dar skamba viešojoje erdvėje. Klaipėdoje visuomenininkai jau 141-ąjį kartą susirenka kiekvieno mėnesio 17-ąją dieną, kad prisimintų Garliavos istoriją ir atkreiptų dėmesį į šalį krečiančias problemas. Ši data pasirinkta neatsitiktinai - 2012 m. gegužės 17 d. įvyko Deimantės Kedytės perdavimas.
Viena iš akcijos aktyvisčių, Virginija Jurgilevičienė, mano, kad pedofilijos klanas iš tiesų egzistuoja. Ji teigia, kad daugelis žmonių, kurie budėjo Klonio gatvėje, buvo marginalizuoti ir išstumti į visuomenės paraštes. Akcijos dalyviai nesustoja, nes, jų manymu, tuometis policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis ir jo pavaduotojas Renatas Požėla elgėsi neteisėtai. Jie buvo tarp tų, kurie 2012 m. važiavo į Garliavą ir bendravo su budinčiais žmonėmis, matydami, kad vaikas ten tikrai nėra skriaudžiamas. Jie mano, kad nusikaltimai buvo priskirti ne tiems žmonėms, kurie juos vykdė, ir kad susitaikymas su šia neteisybe reikštų tautinio orumo praradimą.
Dalyviai kelia klausimus ne tik apie tai, ar Deimantė dar gyva, bet ir apie kitas svarbias problemas, siekdami susieti praeitį su šiandienos Lietuva. Jie mano, kad Deimantė yra pedofilijos liudininkė, ir kelia klausimą, ar liudininkai išlieka gyvi, kai aplink buvo tiek mirčių. Nežinoma, ar gyva jos mama, Laimutė. Jei taip, tie, kas įvykdė nusikaltimą, galėtų teigti, kad jos yra įslaptintos liudininkės. Tačiau, jeigu pedofilijos nebuvo, kodėl mergaitė ir jos mama buvo taip saugomos ir įslaptintos?
Visuomenininkai pastebi, kad dalis visuomenės atminties jau ištrinta, bet kai kurie vis dar atsimena. Jie yra šios istorijos dalyviai ir stebėtojai, manantys, kad įvykiai klostėsi kitaip, nei mums aiškinama, ir kad tai nebuvo vienos šeimos istorija. Jie prisimena, kaip maždaug 1994 m. į daugiavaikių šeimų bendrijos veiklą įsijungė pedofilas, kuris, prisistatęs skurstančių šeimų gelbėtoju, ieškojo šeimų, neprižiūrinčių savo vaikų. Tai leido suprasti, kad egzistuoja tinklas. Pasak jų, buvęs Seimo narys Kristijonas Bartoševičius galėjo veikti ne vienas, yra susijusių žmonių, tačiau baudžiamas tik jis vienas. Jie mano, kad tinklas galėjo susiformuoti dar sovietiniais laikais, ir kad galbūt nepriklausomybę iškovojusi Lietuva nepamatė, kas yra jos valdžioje, ir kad tie žmonės sėdi ten nuo 1990 m., nesirūpindami Lietuva.
Diskutuojama ir apie viešo seksualinių nusikaltėlių registro paskelbimo naudą. Kyla klausimas, ar valdžia nori apsaugoti vaikus nuo pedofilų, ar pedofilus nuo piktų žmonių žvilgsnio. Paviešinus pedofilų duomenis be jų nuotraukų, rezultatas būtų lygus nuliui, nes šiais laikais kaimynai dažnai nepažįsta savo kaimynų. Todėl net žinant, kad Petraitis ar Antanaitis yra pedofilas, nebus žinoma, kaip apsaugoti vaikus nuo nepažįstamo asmens.
Aukščiausi valdžios atstovai ilgiau nei metus nesugebėjo atsakyti į disidentės Nijolės Sadūnaitės klausimą-reikalavimą 2018 m. sausio 13 d. Ji prašė iki 2018 m. vasario 16 d. pateikti neginčijamus įrodymus, jog 2012 m. gegužės 17 d. įvyko Deimantės Kedytės perdavimas. Premjeras Saulius Skvernelis apsiribojo tik abstrakčia fraze, kad vienuolė savo kalboje viską melavo. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, pašnibždėjo N. Sadūnaitei, kad ji niekada nežinojo ir nežino, nei kur mergaitė yra, nei kas jai atsitikę.