Istorijos apie žymius žmones dažnai prasideda nuo jų vaikystės, kurioje slypi ne tik pirmieji pasiekimai, bet ir sudėtingi išbandymai, formavę jų ateitį. Toks kelias, kupinas kontrastų ir netikėtų posūkių, nutiesė kelią dviem XX amžiaus kultūros titanams: amerikiečių rašytojui Trumanui Kapotei ir britų kino legendai Charlie Chaplinui. Nors jų gyvenimo istorijos ir kūryba skiriasi, abi jos prasideda nuo skurdo, šeimos iširimų ir ankstyvo savarankiškumo poreikio, o vėliau virsta pasauline šlove, palikdamos neištrinamą pėdsaką literatūroje ir kine.
Trumeno Kapotės vaikystė: Alabamos svajonės ir Niujorko realybė
Vienas žymiausių ir kontroversiškiausių JAV rašytojų, tituluotas prozos genijumi ir, teigiama, savo asmenybės žavesiu nepalikęs abejingo nė vieno, kurį sutikdavo - Trumenas Kapotė - gimė kaip Trumenas Strekfusas Personas 1924 m. rugsėjo 30 d. (kai kurie šaltiniai nurodo 1923 m.). Jo vaikystės kelias prasidėjo Monrovilyje, Alabamos valstijoje, kur stovėjo jo vaikystės namai, dabar menami tik mūriniais griuvėsiais. Ši vieta žymi ne tik fizinę jo praeities pradžią, bet ir simboliškai susijusi su jo 1956 m. publikuotu kūriniu.
Kapotės tėvai, Lilė Mei ir Arčulu, susituokė impulsyviai, tikėdamiesi, kad sūnus - mažasis Trumenas - pavers jų neramią santuoką pasaka. Tačiau Lilė Mei ir Arčulu nebuvo sukurti vienas kitam. Kapotės tėvai išsiskyrė, kai šiam buvo vos ketveri. Ši ankstyva skyryba neabejotinai turėjo įtakos mažojo Trumeno pasaulėžiūrai.
Mažasis Trumenas greitai užmezgė ryšį su tolima motinos giminaite, aukle Ramble Falk, kurią vadino panele Suk. Falk vedėsi berniuką į žygius po mišką, kai būdavo geras oras, kartu leisdavo aitvarus. Trumenui pasisekė, kad gretimame name gyveno jo amžiaus mergaitė Nelė Harper Li, vėliau parašiusi 1960 m. pasaulinio pripažinimo sulaukusią knygą „Nežudyk strazdo“. Jiedu buvo dvi absoliučios priešingybės: Kapotė - jautrus ir švelnus berniukas, o Li - pramuštgalvė padauža. Ši draugystė, prasidėjusi vaikystėje, vėliau tapo svarbiu Kapotės gyvenimo ir kūrybos elementu.
Tuo tarpu Lilė Mei ir Arčulu kūrė atskirus gyvenimus. Motina įgyvendino svajonę persikelti į Niujorką, dirbo restorano šeimininke, vis tikėdama sutiksianti savąjį princą. Lilės Mei perspektyvos pagerėjo, kai ji sutiko Džozepą Kapotę - žavų ir sėkmingą Kubos verslininką. Jiedu džiaugėsi aistringais santykiais, kurie, atrodė, turėjo ateitį. 1931 metų rugsėjį Lilė Mei pasirašė skyrybų dokumentus ir prisiteisė Trumeno globą. Po metų Lilė Mei pasikvietė Trumeną į naujus savo namus Niujorke. Netrukus jis išvyko į Niujorką, kur Lilė Mei susituokė su Džozepu. 1935 m., kai Trumenui buvo 11 metų, patėvis vaiką įsisūnijo, ir jis gavo Trumeno Kapotės vardą.
Nors Trumeno motina negalėjo pakęsti berniuko švelnumo ir manierų, kurias laikė moteriškomis, ir 1936 m. jį išsiuntė į internatinę mokyklą, Kapotė nuo pat jauno amžiaus žavėjosi rašymu. Penkerių Kapotė dažnai buvo matomas su žodynu ir bloknotu rankoje, o grožinę literatūrą pradėjo rašyti būdamas 11 metų. Trumenas stebino savo gebėjimais ir buvo protingas vaikas, tačiau vidutiniškas moksleivis. Nuo pat jauno amžiaus žavėjęsis rašymu, mokykloje dėmesį skirdavo tik jį dominusiems dalykams.
1939 m. būsimas literatūros meistras persikėlė į Grinvičą, Konektikute. 1942 metais šeima vėl persikėlė į Manhataną. Tačiau čia Kapotė, užuot mokęsis, naktis leido klubuose, megzdamas draugystes. Jis liko kartoti paskutinių metų kurso, tačiau tai netrukdė jam traukti į populiariausias to meto naktinio gyvenimo vietas. Kapotė šiaip ne taip mokslus baigė, dar mokykloje pradėjo dirbti žurnale „The New Yorker“. Likęs be darbo ir atsidėjęs kūrybai, T. Kapotė 5-ojo dešimtmečio pradžioje ėmė garsėti kaip daug žadantis smulkiosios prozos kūrėjas. Pakako trejų metų, kad jo tekstai būtų pradėti publikuoti žymiausiuose JAV literatūros žurnaluose. 1945 m. jis apdovanojamas prestižine O. Henry premija už apsakymą. Apsakymai dar nepilnametį Kapotę išgarsino, o 1948 m. išleistas romanas „Kitoks balsas“ (The Grass Harp) tapo pirmuoju jo dideliu kūriniu. Kūrinys apie jautrų berniuką, ieškantį tėvo ir bandantį analizuoti savo seksualinę tapatybę, sujaudino skaitytojus, kartu atskleidė moraliai žemą Pietų valstijų žmonių gyvenimą ir mąstymą.
Charlie Chaplino vaikystė: Londono skurdas ir kelias į sceną
Charlie Chaplinas, tikr. Charles Spencer Chaplin, gimė 1889 m. balandžio 16 d. Londone, skurdžiame rajone, estrados atlikėjų šeimoje. Jo vaikystė buvo labai sunki. Tėvas, Čarlis Čaplinas vyresnysis, anksti tapo alkoholiku. Motina Hana, pasirinkusi sceninį Lili Garli slapyvardį, „Music Hall“ aktorė, dėl psichikos ligos turėjo anksti nutraukti karjerą. Motinai nebuvo kada rūpintis vaikais - ji bandė uždirbti bent menkus skatikus, pasirodydama abejotinos reputacijos miuzikluose, svajojo apie bohemos gyvenimą ir neretai tapdavo psichiatrijos ligoninės paciente.
Malonaus baritono savininkas Čarlzas Čaplinas vyresnysis buvo labai populiarus Londono muzikos salėse devintojo dešimtmečio viduryje. Jam ne kartą teko gastroliuoti Europoje, jis taip pat koncertavo už Atlanto. Jo repertuare buvo ir paties kurtų dainų. Visgi Č. Čaplino vyresniojo sceninė karjera baigėsi tragiškai. Jis pradėjo nevaldomai gerti ir 1901 m. gegužę mirė Šv. Tomo ligoninėje Londone, būdamas vos 37-erių. Prieš pat savo vestuves su Č. Čaplinu vyresniuoju, Hana pagimdė sūnų Sidnį Hilą, Čarlio įbrolį. Vėliau Sidnis gavo Čaplino pavardę.
Mažajam Čarliui anksti teko savarankiškai pasirūpinti savimi. Vaikas pardavinėdavo laikraščius, muilindavo skruostus kirpyklų klientams arba padėdavo vietos gydytojui. Būsimas didis komikas pirmą kartą pasirodė scenoje 1894 m., būdamas vos penkerių. Tąkart jam teko programoje pakeisti nekaip pasijutusią mamą. Dėl gerklų problemų ji vėliau visiškai prarado pagrindinį darbo įrankį - balsą. Mažasis Čarlis sulaukė gausių publikos ovacijų. Žiūrovai artistui negailėjo arbatpinigių - mėtė ant scenos monetas ir kupiūras. Žiūrovus sužavėjo mažojo Čaplino vaikiškas natūralumas ir spontaniškumas. Iškart po pasirodymo susirinkęs uždirbtus pinigus, Čarlis grįžo į sceną ir užbaigė pasirodymą daina iš mamos repertuaro. Hana daugiau niekada nebepasirodė scenoje.
1896 metais ji sunkiai susirgo, neteko proto ir vėliau paguldyta į psichiatrijos kliniką. Kurį laiką Čarlio tėvas, kuris jau turėjo naują žmoną ir sūnų, rūpinosi savo pirmagimiu ir posūniu Sidniu, bet vėliau jiedu išsiųsti į našlaičių ir neturtingų vaikų mokyklą. Berniukai buvo priversti užsidirbti pragyvenimui patys.
1898 metų pabaigoje Čarlis prisidėjo prie vaikų šokių grupės. Per Kalėdas jie pasirodė pantomimoje „Pelenė“. Čaplinas pirmą kartą apsirengęs katinu turėjo galimybę prajuokinti publiką. 1901 m. pavasarį Č. Čaplinas paliko trupę. Berniukas retai lankė mokyklą, toliau pardavinėjo laikraščius, dirbo gydytojo padėjėju, spaustuvėje, tačiau dėl jauno amžiaus niekur ilgai neužsibūdavo. Būdamas 14-os jis gavo nuolatinį darbą teatre. Tuo metu jis buvo beveik visiškai neraštingas. Kai jaunajam aktoriui buvo įduotas vaidmens tekstas, Čarlis labai bijojo, kad jo paprašys garsiai perskaityti keletą pastraipų. Įbrolis Sidnis padėjo jam išmokti tekstą ir sėkmingai atlikti vaidmenį.
Lūžis Čaplino gyvenime įvyko 1908 m. vasarį, kai gavo aktoriaus vietą Fredo Karnoto teatro trupėje. Netrukus jis tapo vienu iš pagrindinių daugelio kūrinių aktorių - kai kuriuos vėliau pritaikė kino ekranui. Čaplinas su Karnoto trupe gastroliavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Svajonių šalis padariusi didelį įspūdį pradedančiam aktoriui. Jis nutarė šioje šalyje likti, tačiau prašymo suteikti jam JAV pilietybę taip ir neparašė.
Čarlis Čaplinas – Valkatos gimimo šventė (anonsas)
Nuo vaikystės išbandymų prie pasaulinės šlovės
Nors Trumeno Kapotės motina, negalėdama pakęsti berniuko švelnumo ir manierų, kurias laikė moteriškomis, 1936 m. jį išsiuntė į internatinę mokyklą, jis nuo pat jauno amžiaus žavėjosi rašymu. Penkerių Kapotė dažnai buvo matomas su žodynu ir bloknotu rankoje, o grožinę literatūrą pradėjo rašyti būdamas 11 metų. Trumenas stebino savo gebėjimais ir buvo protingas vaikas, tačiau vidutiniškas moksleivis. Nuo pat jauno amžiaus žavėjęsis rašymu, mokykloje dėmesį skirdavo tik jį dominusiems dalykams.
Po pirmųjų publikacijų ir apdovanojimų, 5-ojo dešimtmečio pradžioje T. Kapotė ėmė garsėti kaip daug žadantis smulkiosios prozos kūrėjas. Pakako trejų metų, kad jo tekstai būtų pradėti publikuoti žymiausiuose JAV literatūros žurnaluose. 1945 m. jis apdovanojamas prestižine O. Henry premija už apsakymą. Apsakymai dar nepilnametį Kapotę išgarsino, o 1948 m. išleistas romanas „Kitoks balsas“ (The Grass Harp) tapo pirmuoju jo dideliu kūriniu. Kūrinys apie jautrų berniuką, ieškantį tėvo ir bandantį analizuoti savo seksualinę tapatybę, sujaudino skaitytojus, kartu atskleidė moraliai žemą Pietų valstijų žmonių gyvenimą ir mąstymą.
Tais pačiais metais viename vakarėlyje T. Kapotė susipažino su Oona O’Nil - dramaturgo, Nobelio premijos laureato Judžino Onilo dukra ir būsima Charlie Chaplino žmona. Nors jųdviejų amžiaus skirtumas buvo didelis (Oona buvo 17, o Kapotė - 19 metų), jie užmezgė artimus santykius. Oona, būdama dukra garsaus rašytojo, turėjo savo svajonių ir ambicijų, tačiau Kapotės žavesys ir intelektas ją stipriai paveikė. Ji netgi svarstė apie aktorystę, tačiau vėliau jos keliai su Kapote išsiskyrė.
Tuo tarpu Charlie Chaplino karjera kine buvo greita ir svaiginanti. Po pirmojo filmo M. Senetas netgi pripažino, kad sprendimas priimti Čapliną į komandą - didelė klaida. Visgi prodiuserio sprendimą suteikti Čarliui dar vieną progą paveikė Mabel Normand - tuomet viena pagrindinių studijos žvaigždžių. Ketveriais metais už Čarlį jaunesnė gražuolė nebyliojo kino aktorė, scenaristė, režisierė, daugiau nei 100 filmų veteranė tapo Čaplino mokytoja ir meilės guolio šildytoja. Pamažu filmai su jaunuoju aktoriumi pradėjo nešti pelną, o Čaplinas tapo viena iš kino studijos žvaigždžių. Jis vis dažniau pasvajodavo kurti savo filmus.
Č. Čaplino karjeros lūžio tašku tapo Valkatos personažo gimimas. Aktorius jį sukonstravo iš daugybės paties sugalvotų ir nuo kitų komikų nusižiūrėtų elementų. Valkata atrodė gana keistas personažas: mažas katiliukas ant galvos ir didžiuliai batai, plačios kelnės ir siauras švarkelis. Įvaizdį papildė nedideli ūseliai, juodai paryškintos didelės liūdnos akys ir plona rotango lazdelė. Reikšmės turėjo ir nedidelis aktoriaus ūgis - jis siekė vos 165 cm - ir liesas kūno sudėjimas. O keista išvaizda sudarė kontrastą su vargšo Valkatos nepriekaištingomis lordo manieromis. Jis delikatus, inteligentiškas ir mandagus, tačiau esant reikalui galintis pasukčiauti. Kartu jaudinamai naivus, užjaučiantis ir mėgstamas merginų, kurias pavergia gerumu.
Čarlio uždarbis sparčiai augo: jei 1914 m. dirbdamas studijoje gaudavo 150 dolerių per savaitę, tai jau 1915 m. uždirbdavo 1 250 dolerių per savaitę plius 10 000 premiją už kontraktą. 1917 m. Čaplinas sudarė 1 milijono dolerių sutartį su „First National Pictures“ studija ir tuo metu tapo brangiausiai apmokamu aktoriumi istorijoje. Tais pačiais metais suburta nuolatinė „Čaplino aktorių“ komanda, su kuria jis dažniausiai vaidino savo filmuose.
Laikui bėgant Čaplinas nusprendė įgyti kūrybinę nepriklausomybę ir 1919 m. kartu su Mary Pickford, Douglasu Fairbanksu ir Davidu W. Griffithu įkūrė studiją „United Artists“. Jie siekė atsikratyti vis didėjančios filmų platintojų ir finansininkų įtakos Holivudo studijoms. Šis žingsnis galiausiai atrišo komikui rankas kurti savo nepriklausomus filmus.
Asmeniniai santykiai ir gyvenimo posūkiai
Trumeno Kapotės gyvenimo bendražygiai, tarp jų ir Danfis, su kuriuo jis aktyviai keliavo, paskatino jį kurti negrožinius tekstus ir teatro pjeses. 1958 m. vasarį, baigdamas kurti „Pusryčius pas Tifanį“, iš savo redaktoriaus Kapotė gavo pranešimą. Kadangi T. Kapotė pakeitė tik veikėjos vardą iš Konės į Holę, išspausdinus apysaką panelė Golaitli padavė jį į teismą. Prieš išleidžiant atskirą knygą, apysaką norėta spausdinti žurnale „Harper’s Bazaar“. 1961 m. filmas „Pusryčiai pas Tifanį“ susilaukė didelio populiarumo, o garsas apie jį pasiekia net šiandien, tačiau pats T. Kapotė tapo vis labiau paniręs į narkotikus. Nors 1,60 m ūgio T. Kapotė atrodė mažai tikėtinas išpuikusios Niujorko aukštuomenės širdžių daužytojas, be jo neapsieidavo nė vienas madingiausias vakarėlis. Po „Pusryčių pas Tifanį“ sėkmės T. Kapotė ėmėsi naujo, ambicingo projekto - „Šaltakraujiškas žudymas“ (In Cold Blood). Jame pasakojama apie 1959 m. Kanzase įvykusią keturgubą žmogžudystę. T. Kapotė, sužinojęs apie šį nusikaltimą, išvyko į Kanzasą parašyti apie jį. Jį lydėjo vaikystės draugė Harper Li. Rašydamas romaną, T. Kapotė susidraugavo su vienu iš žudikų, Perry Smithu. 1960 m. kovą T. Kapotė baigė rašyti romaną. Paskelbus apie mirties bausmę, jos įvykdymas buvo vilkinamas. Žudikai dar tikėjosi, kad T. Kapotė juos išgelbės. Galiausiai 1965 m. balandžio 14 d. jie buvo pakarti. T. Kapotė buvo pakviestas paliudyti jų mirties. Rašytojas susitiko su jais asmeniškai ir prieš pat įvykdant egzekuciją. Knyga buvo novatoriška, nes Kapotė sujungė žurnalistiką ir literatūrą, itin išsamiai aprašė žudikus ir jų aukas. Nors romanas pavertė T. Kapotę pasauline žvaigžde, po jo išleidimo didelio pripažinimo jis nesulaukė.
Prie nusikaltimo temos jis grįžo dar 1980 m., tačiau vis gilesnis grimzdimas į narkotikus, ypač kokainą, perdozavus gydymasis nuo jų ligoninėse ir klinikose galiausiai ėmė ardyti visą gyvenimą trukusius santykius su mylimuoju Džeku Danfiu. Nors jie vis dar gyveno kartu, tačiau fizinio kontakto nebeturėjo. T. Kapotė planavo išleisti romaną „Kalbantys paveikslai“ (Answered Prayers), kuriame atskleidė Niujorko aukštuomenės paslaptis. Pasirodę keli fragmentai spaudoje sukėlė milžinišką skandalą, tad romanas išspausdintas tik po autoriaus mirties. Romane, smerkiantį aukštus, bet dirbtinius Niujorko visuomenės standartus ir dideles kapitalistines ambicijas, T. Kapotė kėlė klausimus, vedamas ir asmeninės tragedijos - jis klausė savęs, kas lėmė jo motinos nuopuolį ir tai, kad ji 1954 m. mirė jauna.
Keista draugystė. Taip būtų galima apibūdinti T. Kapotės ir jo buvusio meilužio dukros Keri Ošėjos santykius. Vienas iš pirmųjų rimtų jo mylimųjų buvo Smito koledžo profesorius Niutonas Arvinas, laimėjęs Nacionalinį knygos apdovanojimą už Hermano Melvilio biografiją. Vienas jo vaikų buvo Keri Ošėja, vėliau užėmusi ypatingą vietą Kapotės gyvenime. Jiedu susidraugavo, kai Keri, būdama paauglė, surinko T. Kapotės laiškus. Vėliau supažindino merginą su savo garsiaisiais draugais ir padėjo susirasti jai modelio darbą. Trumeno patarė pradedančiam modeliui dėl karjeros pasikeisti vardą. Netrukus Keri Ošėja tapo Keite Harington, nuolatine T. Kapotės palydove. „Lėtai, lėtai, lėtai visas mano pasaulis pradėjo keistis“, - sakė K. Harington. T. Kapotė mirė 1984 m. rugpjūčio 25 d. Jo pelenai buvo kremuoti, o jo pelenai padalinti Dž. Karson ir mylimajam Dž. Danfiui. Dž. Karson laikyti pelenai 1988 m. 1992 m. mirus Dž. Danfiui, likę Kapotės pelenai tapo jos nekilnojamo turto dalimi. Jie parduoti aukcione Los Andžele 2016 m. Net ir praėjus keturiasdešimčiai metų po rašytojo mirties, vis dar pasirodo naujai rastų jo tekstų, filmų apie jo darbus ir gyvenimą - 2005 m. pasirodė filmas „Kapote“, o 2006 m. - „Nuostabus gyvenimas“ (Infamous), nagrinėjantis tuos pačius įvykius kaip ir „Šaltakraujiškas žudymas“.
Čarlis Čaplinas – Valkatos gimimo šventė (anonsas)
Charlie Chaplinas, nors ir turėjo sudėtingą vaikystę, greitai tapo publikos numylėtiniu. Per vieną pasirodymų talentingąjį Čapliną pastebėjo kino prodiuseris Makas Senetas. Jis pakvietė artistą dirbti jo studijoje „Keystone“. Čaplinas pasirašė sutartį su „Keystone“, o pirmasis jo uždarbis siekė 150 dolerių per savaitę. Iš pradžių jaunam aktoriui buvo gana sunku prisitaikyti prie naujų kino reikalavimų. Po pirmojo filmo M. Senetas netgi pripažino, kad sprendimas priimti Čapliną į komandą - didelė klaida. Visgi prodiuserio sprendimą suteikti Čarliui dar vieną progą paveikė Mabel Normand - tuomet viena pagrindinių studijos žvaigždžių. Ketveriais metais už Čarlį jaunesnė gražuolė nebyliojo kino aktorė, scenaristė, režisierė, daugiau nei 100 filmų veteranė tapo Čaplino mokytoja ir meilės guolio šildytoja.
Pamažu filmai su jaunuoju aktoriumi pradėjo nešti pelną, o Čaplinas tapo viena iš kino studijos žvaigždžių. Jis vis dažniau pasvajodavo kurti savo filmus. Filmavimo aikštelėje jiedu su Mabel dažnai ginčydavosi, tačiau tai nesugadino santykių už jos ribų. Čaplinas ir M. Normand liko draugais: tiek po to, kai kylančiai žvaigždei buvo suteikta galimybė pačiam kurti filmus, tiek jam palikus studiją.
Iš pradžių Čaplinas bandė mėgdžioti gana grubų Seneto komedijų stilių, tačiau būtent jo nukrypimas nuo šio stiliaus jam atneša didžiulę sėkmę. Č. Čaplino karjeros lūžio tašku tapo Valkatos personažo gimimas. Aktorius jį sukonstravo iš daugybės paties sugalvotų ir nuo kitų komikų nusižiūrėtų elementų. Valkata atrodė gana keistas personažas: mažas katiliukas ant galvos ir didžiuliai batai, plačios kelnės ir siauras švarkelis. Įvaizdį papildė nedideli ūseliai, juodai paryškintos didelės liūdnos akys ir plona rotango lazdelė. Reikšmės turėjo ir nedidelis aktoriaus ūgis - jis siekė vos 165 cm - ir liesas kūno sudėjimas. O keista išvaizda sudarė kontrastą su vargšo Valkatos nepriekaištingomis lordo manieromis. Jis delikatus, inteligentiškas ir mandagus, tačiau esant reikalui galintis pasukčiauti. Kartu jaudinamai naivus, užjaučiantis ir mėgstamas merginų, kurias pavergia gerumu.
Čarlio uždarbis sparčiai augo: jei 1914 m. dirbdamas studijoje gaudavo 150 dolerių per savaitę, tai jau 1915 m. uždirbdavo 1 250 dolerių per savaitę plius 10 000 premiją už kontraktą. 1917 m. Čaplinas sudarė 1 milijono dolerių sutartį su „First National Pictures“ studija ir tuo metu tapo brangiausiai apmokamu aktoriumi istorijoje. Tais pačiais metais suburta nuolatinė „Čaplino aktorių“ komanda, su kuria jis dažniausiai vaidino savo filmuose.
Laikui bėgant Čaplinas nusprendė įgyti kūrybinę nepriklausomybę ir 1919 m. kartu su Mary Pickford, Douglasu Fairbanksu ir Davidu W. Griffithu įkūrė studiją „United Artists“. Jie siekė atsikratyti vis didėjančios filmų platintojų ir finansininkų įtakos Holivudo studijoms. Šis žingsnis galiausiai atrišo komikui rankas kurti savo nepriklausomus filmus. 1929-aisiais baigėsi nebyliojo kino era. Naujos technologijos leido atkurti garsą ir vaizdą vienu metu. Deja, kai kurie didieji tyliojo kino aktoriai turėjo ausį rėžiančius balsus. Jie negalėjo vaidinti įprastuose filmuose. Čaplino balsas buvo išties malonus, bet jis nenorėjo kalbėti. Tylusis kinas buvo jo meilė. Čarlis liko ištikimas senajai kino technologijai dar dešimtmetį.
Pirmasis Čaplino filmas, kuriame jis prabyla, buvo „Didysis diktatorius“ - antihitlerinis filmas, sukurtas 1940 m. Jis tapo paskutiniu filmu, kuriame panaudotas žymusis Valkatos personažas.
Tuo pačiu metu Čaplinas pradėtas persekioti už neva palankumą komunistinei ideologijai. FTB kaupė jo dosjė, ketindama jį išvaryti iš JAV. Kadangi kuriant filmą „Didysis diktatorius“ Amerikos santykiai su Vokietija buvo neutralūs, Č. Čaplinui buvo siūloma atsisakyti jį rodyti. Tačiau režisierius nenusileido: tarp jo kolegų ir draugų buvo žydų, iš kurių sužinodavo apie įvykius Vokietijoje, ir norėjo filmu išjuokti Adolfą Hitlerį. Filmui pasirodžius ekranuose, A. Hitleris užpuolė SSRS, o spaudimas, atrodė, liovėsi. 1952 m. Č. Čaplinas trumpam išvyko iš JAV, bet grįžti atgal jam jau nebuvo leista. Aktorius apsigyveno Šveicarijoje, kur ir gyveno iki mirties.
Č. Čaplinas garsėjo ne tik kaip didis aktorius ar režisierius, bet ir kaip širdžių ėdikas. O kur moterys - ten ir skandalai. Čaplinas buvo vedęs net keturis kartus ir susilaukė 12 vaikų. Kai kurie iš jų taip pat išbandė jėgas aktorystėje, tačiau plačiai išgarsėjo tik kino aktorė Džeraldina Čaplin. Sūnus Sidnis Čaplinas tapo žinomu teatro aktoriumi. Be to, šlovę pelnė menininko anūkai - ispanų aktorė Ona Čaplin ir šveicarų aktorius, režisierius, akrobatas Jamesas Thierre’as.
Pirmoji jaunojo Čarlio Čaplino meilė buvo šokėja Hattie Kelly. Jiedu susipažino Londone, kai Čaplinui buvo 19, o Kelly - vos 14. Po penkių pasimatymų jiedu išsiskyrė. Vėliau H. Kelly ištekėjo, su Čaplinu bendravo tik keletą kartų. Ji mirė 1918 m. per Ispanijos gripo pandemiją. Čaplinas apie tai sužinojo tik 1921 m. Aktoriaus meilė jaunutėms ir nepatyrusioms mergaitėms buvo akivaizdi. Kita jo meilė 14-metė Mildred Haris svajojo filmuotis kine, o 1916 m. Č. Čaplinas Holivude jau buvo žinomas žmogus. Jaunoji apsukruolė dvejus metus sukosi aplink jį, o 1918 m. pareiškė, kad nuo Čaplino laukiasi. Kilo skandalas, ir režisieriui teko ryžtis vestuvėms. Jos įvyko 1918 metų spalį. Č. Čaplinui buvo 29 metai, M. Haris - 16. Vaikas gimė po vestuvių praėjus ne 9, o 10 mėnesių. 1919 m. liepos 7 d. pasaulį išvydo Čaplino sūnus Normanas Spenceris Čaplinas. Po trijų dienų kūdikis mirė, ir tai dar labiau pagilino prarają tarp buvusių įsimylėjėlių. Prasidėjo neįtikėtinai triukšmingas skyrybų procesas. Skyrybas lydėjo abipusiai kaltinimai. Ji kaltino Č. Čapliną žiauriu elgesiu ir bandė pasiekti, kad būtų uždėtas areštas jo naujam filmui „Vaikas“. Čaplinas buvo priverstas išgabenti apie 140 tūkstančių metrų filmų (daugiau nei 2000 kadrų) į kitą valstiją. Filmas buvo montuojamas tiesiog viešbučio kambaryje Solt Leik Sityje. Galiausiai Čarlis vietoj 25 tūkstančių dolerių sumokėjo keturiskart didesnę sumą vien už tai, kad buvusi žmona daugiau niekada nesirodytų jo akyse. Beje, vėliau ši gražuolė pagarsėjo tuo, kad šantažavo būsimąjį Anglijos monarchą Edvardą VIII.
1921 m. Čaplinas kurį laiką buvo susižadėjęs su aktore May Collins, tačiau vyras netrukus nutraukė su ja santykius. Antrąja Čaplino žmona tapo Leta Grei. Vestuvės įvyko 1924 metų lapkritį. Tuo metu Letai tebuvo 16 metų. Siekdamas išvengti problemų dėl JAV įstatymų, Čaplinas vedė Letą Meksikoje. Ji vaidino jo filmuose ir kurstė meilės židinį. Jiedu susilaukė dviejų sūnų: Čarlzo Čaplino jaunesniojo ir Sidnio Erlo Čaplino. Visgi santuoka ir vaikai ramybės neatnešė. Režisierius per tą laiką turėjo daugybę meilužių. O kai paniekinta žmona pareikalavo skyrybų, jos pretenzijos vyrui vos tilpo į 40 puslapių. Beje, pagal skyrybų sąlygas Č. Čaplinas Letai sumokėjo neregėtą sumą - 825 tūkst. dolerių. Tai buvo rekordinė to meto suma, todėl Čaplino pinigais susidomėjo mokesčių inspekcija ir pradėjo tyrimą. Beje, Č. Čaplino ir Letos Grei santykiai tapo Nabokovo romano „Lolita“ pagrindu.
Aktorė Poletė Godar, regis, sutiko su viskuo - slaptomis vestuvėmis, neįpareigojančiais santykiais, Čarlio vaikų auginimu. Čarlis ją filmavo savo filmuose, šioji užmerkdavo akis į jo žygius po kitų moterų lovas. Visgi po ketverių santuokos metų jiedu išsiskyrė. Poletė persikėlė į Šveicariją ir susituokė su garsiuoju rašytoju Eriku Marija Remarku. Vėliau Čaplinas trumpai susitikinėjo su aktore Džoana Beri, tačiau viskas baigėsi, kai ši pradėjo jį persekioti ir rodyti sunkios psichikos ligos požymius. 1943 m. gegužę Dž. Beri pateikė ieškinį dėl Čaplino tėvystės nustatymo. Kraujo tyrimai aiškiai parodė, kad Čaplinas nėra kūdikio tėvas. Kadangi anuomet kraujo tyrimai buvo nepriimtini įrodymai teisme, režisieriui liepta mokėti po 75 dolerių per savaitę, kol vaikui sukaks 21 metai - tais laikais tai buvo dideli pinigai. Ir jis mokėjo.
1943 m. Čarlis vedė jauną aktorę Unai O’Nil. Jai buvo 17-ka, jam 54-eri. Tarp aktorės gerbėjų buvo ir Čaplino sūnūs, bet ji pasirinko tėvą. Dėl šios meilės ji atsisakė aktorės karjeros ir visą gyvenimą paskyrė šeimai. Unos tėvas, garsus dramaturgas Judžinas O’Nilas, sužinojęs apie dukters vedybas, visiškai nustojo su ja bendrauti. Čarlis ir triskart jaunesnė žmona susilaukė trijų sūnų bei penkių dukterų. Paskutinį vaiką Una pagimdė, kai didžiajam komikui buvo 72 metai.
Kino legenda mirė 1977 m. Kalėdų dieną Vevey mieste, Šveicarijoje, savo namuose, po insulto. Jam tuomet buvo 88-eri. Č. Čaplinas palaidotas vietos kapinėse. Tačiau nepraėjus nė metams Čaplino kūnas iškastas ir pavogtas, siekiant iš jo šeimos išvilioti pinigus. Filmo vertas siužetas nepavyko. Plėšikai sučiupti, o karstas su kūnu rastas po 11 savaičių. Pasirodė, kad tokį verslo planą sukurpė bedarbiai imigrantai - lenkas Romanas Vardas ir bulgaras Gančas Ganevas. Už 600 tūkst. Šveicarijos frankų išpirkti artisto palaikus jie pasiūlė Č. Čaplino našlei. Čaplino kūnui sugrąžinti surengta plataus masto policijos operacija, kurioje dalyvavo ir komiko dukra Džeraldina. Ji apsiėmė perduoti grobikams išpirkos pinigus. Automobilyje, kuriuo važiavo Džeraldina, slėpėsi policijos pareigūnas. Kiti operacijoje dalyvavę teisėsaugininkai dirbo persirengę civiliais drabužiais. Bendromis pastangomis jiems pavyko sulaikyti abu nusikaltėlius ir rasti Č. Čaplino karstą - reketuotojai jį buvo užkasę vieno kaimelio laukuose. Nebyliojo kino legendos palaikai po šio detektyvo grąžinti į pirmąjį kapą ir šįkart užbetonuoti.
Palikimas ir įtaka
Trumeno Kapotės ir Charlie Chaplino gyvenimo keliai, nors ir skirtingi, paliko neištrinamą pėdsaką pasaulio kultūroje. Kapotė, sugebėjęs meistriškai derinti žurnalistiką ir literatūrą, atvėrė naujas horizontus dokumentinio romano žanre, o jo jautrūs ir provokuojantys kūriniai iki šiol skaitomi ir analizuojami. Charlie Chaplinas, savo ruožtu, tapo nebyliojo kino legenda, sukūręsuniversalius personažus, kurie simbolizuoja žmogaus atsparumą ir viltį net ir sunkiausiuose išbandymuose. Jo „Valkatos“ personažas išliko amžinai populiarus, įkūnijantis paprasto žmogaus kovą su nelygybe ir neteisybe.
Nors abu jie susidūrė su asmeninėmis tragedijomis, šeimos iširimu ir sudėtingais santykiais, jų kūrybinis talentas ir atkaklumas leido jiems įveikti kliūtis ir pasiekti pasaulinę šlovę. Jų vaikystės patirtys, nors ir skaudžios, tapo neatsiejama jų meninės kelionės dalimi, formavusia jų unikalų požiūrį į pasaulį ir žmones.
Kaip ir daugelio kitų pasaulio garsenybių, Čarlzo Spenserio Čaplino gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Aktorius gimė 1889 m. balandžio 16 d. Londone. Abu tėvai - estrados artistai. Vaikystė buvo sunki, tėvas buvo alkoholikas, mama buvo Music Hall aktorė, tačiau dėl psichikos ligos turėjusi anksti nutraukti karjerą. Vyresniojo įbrolio dėka Čarlis pradėjo vaidinti „The Eight Lancashire Lads“ trupėje, 1908 m. - „Karno“ trupėje, su kuria 1912 m. pasirodė gastrolėse JAV, kur 1915 m. jau buvo Holivudo aktorius. Labai greitai tapo žinomu ir populiariu aktoriumi. Sukūrė ir vaidino daugybėje filmų, tačiau tik 1940 m. pasirodė pirmas įgarsintas filmas - „Didysis diktatorius“ - visi ankstesnieji buvo begarsiai. Č. Čaplinas buvo du kartus - 1929 m. ir 1972 m. - apdovanotas „Oskaru“ už nuopelnus. Aktorius turėjo pasisekimą tarp moterų, daug žmonų, susilaukė 11 vaikų. 1918-1920 m. buvo susituokęs su Mildred Harris (jaunesnė 13 metų; pagimdė vieną sūnų, kuris neišgyveno). Antrąja žmona 1924 m. tapo Lita Grey (16 metų; susilaukė dviejų sūnų). Trečiąja žmona 1936 m. tapo Paulette Goddard. Ketvirtoji ir paskutinė žmona - Oona O’Neil (17 metų; susilaukė aštuonių vaikų).
Trumeno Kapotės gyvenimo pabaiga buvo lydima vis gilesnio grimzdimo į narkotikus. Vis dėlto, nepaisant asmeninių dramų, jo literatūrinis palikimas išlieka reikšmingu indėliu į pasaulinę literatūrą. Jo gebėjimas atskleisti žmogaus psichologijos gelmes ir kritiškai pažvelgti į visuomenės ydas ir šiandien išlieka aktualus.