Šiuolaikinės moterys tokios įtemptos savo kasdienybės turbūt nė neįsivaizduoja, o sovietmečiu vaikus auginusioms mamoms šie prisiminimai ilgam įstrigo atmintyje. Ne kaip košmaras - vaiko auginimas visada maloni ir vertinga patirtis, tačiau visos jų pripažįsta - lengva nebuvo. Mamoms, vaikus gimdžiusioms paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, teko kiek lengvesnė dalia, sunkiausia buvo toms, kurios vaikų susilaukė praėjus vos keliolika ar keliasdešimt metų po karo. Prekių deficitas, griežti medikų reikalavimai ir alinanti buitis tapo nuolatiniais moterų palydovais.
Už kaulus - batai ir ne tik
Vilnietės Birutės atmintyje įsirėžęs ne tik vaikų auginimas, tačiau ir jos pačios vaikystės nuotrupos. Moteris pasakoja, kad dirbti pradėjo praėjus keleriems metams po to, kai Lietuva buvo okupuota antrą kartą, tuomet jai buvo vos 15-ka metų. Pašnekovė, gavusi pirmą 86 rublių atlyginimą, skubėjo pirkti mamai basučių. „Tada buvo tokios mažos parduotuvytės, antrinių žaliavų supirkimo punktai, jų savininkai būdavo žydai. Jei ten atnešdavai kaulų, galėdavai įsigyti geresnes prekes. Iš pirmo atlyginimo nupirkau mamai basutes, bet man jų parduoti nenorėjo, nes neatnešiau kaulų. Pamenu, kad pardavėjo pavardė buvo Skacas. Sakau: „Ponas Skacai, prašau parduoti 38 numerio tas rudas basutes“. Jis sako: „Vaike, o kam tau reikia?“ Sakau: „Mamytei. Šiandien aš gavau pirmą atlyginimą“. Kitos ten dirbusios moterys buvo tikros karšto būdo žemaitės, jos pradėjo šaukti: „Skacau, žaltį tu veins, vaks motina nuor nupirkt, o tu nepardausi (Žemaitiškai. Skacai, žaltį tu, vaikas motinai nori nupirkti, o tu neparduosi - DELFI)“. O Skacas sako: „Na gerai, gali kaulų nenešti, bet už tai nupirk šiūpelę (semtuvą - DELFI)“. Kita moteris sako: „Gerai, tu žalty, aš nupirksiu tau tą šiūpelę, tik duok vaikui tas basutes“, - savo pirmąjį rimtą pirkinį šiandien su šypsena prisimena Birutė.
Batai buvo tikras deficitas, o ką jau kalbėti apie vaikiškus batukus. Ir ne tik jie. Birutė pasakoja, kad naktį net vaikai laukdavo eilėse, jog gautų tam tikrų prekių ar produktų. Moteris dažnai tapdavo pamaina mamai, stovinčiai eilėje prie duonos, kadangi ji, išlaukusi bene iki paryčių, jau turėdavo skubėti į darbą. „Kai dar neturėjau Ritelės (dukros - DELFI), mano paauglystėje, kai man buvo 16-17 metų, mamytė duonos į eilę atsistodavo 12-tą nakties ir stovėdavo iki dviejų arba pusės trijų, tada aš ateidavau ją pakeisti, nes ji iš ryto, penktą valandą, jau turėdavo pradėti darbą“, - prisimena pašnekovė. Net ir atstovėjus visą naktį eilėje, Birutės teigimu, ne visada pavykdavo namo parsinešti duonos kepaliuką, nes duonos nebuvo tiek, kiek norinčiųjų jos įsigyti. Birutė šypsosi - kitos moterys ir kantrybės daugiau turėjo, todėl į eilę atsistodavo 16-17 valandą vakaro. „Tai buvo 1955-1957 metai. Panašios eilės buvo ir kai susilaukiau savo vaikų“, - sako Birutė.
Palutes siuvo iš lininių paklodžių
Klausimas - kur palikti vaiką, kai darželiai perpildyti, o močiutės dar dirba - nebuvo vienintelė problema, su kuria susidurdavo sovietinės mamos. Pinigų ir prekių trūkumas, vaikų vystymas, skalbimas ir maisto gaminimas mažyliams buvo nuolatiniai motinų palydovai. Nors jau 1945 metais moterims buvo suteiktos 77 kalendorinių dienų gimdymo atostogos, kurios vėliau buvo išplėstos į 117 dienų ir apėmė priešgimdyvinį bei pogimdyvinį laikotarpius, tačiau jokios finansinės paramos iš valstybės tikėtis nebuvo verta. Daugiavaikėms mamoms ar žuvusių karių šeimoms priklausančioms moterims vienintelė pagalba buvo vienkartinė kraitelė, kurioje būdavo medžiagų palutėms ir šiek tiek maisto produktų, tačiau tai buvo vienkartinė parama.
Birutė pasakoja, kad tokio vienkartinio paketo pakakdavo labai trumpam periodui - tuo įsitikino gimus dukrai Ritai. Pakete, kurį po gimdymo gavo moteris, buvo dveji marškinėliai ir šiek tiek marlės. „Tas paketas būdavo vienkartinis, o paskui jau reikėdavo pirkti. Mes, ypač mano mama, buvome labai taupi, tai ji turėjo tokių lininių paklodžių, jas sukarpydavome ir išvirindavome. Aš virindavau kiekvieną mielą dieną. Kad sugertų šlapimuką, turėjo būti tik marlytės, tada paklodytė, suvynioji į ją gražiai kaip į kokoną, tada dar įvynioji į kokį nors šiltą pledą“, - prisimena Birutė.
Buitį apsunkindavo ir tai, kad namuose, kuriuose gyveno pašnekovė, nebuvo vandentiekio, todėl vandenį tekdavo iš lauko nešti į penktą aukštą, namuose jį kaitinti ant krosnies ir tada skiesti šaltu vandeniu, norint skalbti vystyklus ar maudyti naujagimį. „Gyvenom Skuode, valdiškam bute. Gavom tą butą. Buvo labai sunku, nes gyvenome penktame aukšte ir nebuvo vandens, reikėjo nešioti. Vandens nebuvo ir kai persikraustėme į Telšius. Dar iki šiol turiu vonelę, kurioje maudydavau dukras. Tokia pilka. Prinešdavome vandens, prisišildydavome. Turėjome tokį katilą, kur marškinius virindavome. Ten prisipildavome vandens, pakaitindavome ant krosnies ir paskui skiedėme tą vandenį su šaltu. Nuprausdavome vaiką, tada perplaudavome. Tokiu baltu puodeliu pildavome vandenį“, - šypsosi senolė.
Įprastas gyvenimas SSRS 1961 m.
Maudant buvo rekomenduojama į vonelę dėti kalio permanganato tirpalo, šiuo metu tokia praktika nerekomenduojama. Virkštelė buvo prižiūrima su specialiais kseroformo milteliais arba taip pat kalio permanganato tirpalu - dabar nerekomenduojama.
Moteris pasakoja, kad jos dukrai maudytis itin nepatiko, todėl po daug jėgų reikalaujančio vandens nešiojimo ir šildymo dar tekdavo gudrauti, norint nuraminti maudomo vaiko klyksmą. „Ji labai bijodavo galvą plauti. Pirmą kartą plovė mano mama. Po to aš sakau - reikia kažką daryti. Ir aš ją apgaudinėjau. Sakiau: „Žinai, močiutė labai gerai plauna, bet ji tau nededa to muilo, kurio reikia“. Ji klausia: „Kokio?“ Sakau: „Aš tau parodysiu, tik tu nepakelk galvytės, taip ir laikyk“. Aš jai pradėjau nuo kaklo pilti vandenuką. Dieve, tada mes plovėm galvą ūkiniu muilu. Išmuilavau ją ir sakau: „Ar kvepia?“ Ji sako: „Kvepia“. Ūkinis muilas…“, - juokiasi Birutė.
Gaudavo griežtas rekomendacijas vaiko priežiūrai
Gudrybės, kaip nuraminti kūdikį, kuriam nepatinka maudytis, vieni juokai palyginus su tuo, ko moterims tekdavo išmokti gimus pirmagimiui - taisyklės, kaip maudyti ar vystyti vaiką, buvo pakankamai griežtos, kadangi bijota įvairių infekcinių susirgimų. 1972 metais Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje dirbti pediatre pradėjusi Vilniaus universiteto medicinos fakulteto profesorė Nijolė Drazdienė pasakoja, kad mamoms, kurios palikdavo gimdymo namus, būdavo suteikiamos rekomendacijos, kaip toliau prižiūrėti naujagimį - viena jų kūdikio maudymas į vonelę pilant kalio permanganato tirpalą.
„Maudant buvo rekomenduojama į vonelę dėti kalio permanganato tirpalo, šiuo metu tokia praktika nerekomenduojama. Virkštelė buvo prižiūrima su specialiais kseroformo milteliais arba taip pat kalio permanganato tirpalu - dabar nerekomenduojama. Pokyčių yra, nes atsirado kitų mokslinių tyrimų. Kita vertus, sumažėjo infekcijų galimybė, kadangi vaikai ir mamos dabar labai trumpai būna gimdymo stacionare. Pasikeitė ir skyrių aplinka, patalynės, gimdymo salių pobūdis, dabar naudojama daug vienkartinių daiktų - vienkartiniai vystyklai, vienkartinės paklodės, gimdymo paketai - šie dalykai sumažino riziką“, - pokyčius vardija N. Drazdienė.
Dar sudėtingiau buvo su vystyklų priežiūra, kadangi buvo siekiama, jog jie būtų sterilūs ir vaikui nekiltų jokių infekcijų grėsmė, o tai pareikalaudavo juodo moterų darbo. Vystyklus buvo rekomenduojama ne tik skalbti, bet ir virinti, bei kruopščiai lyginti iš abiejų pusių. N. Drazdienė pastebi, kad dažniausiai šių taisyklių laikydavosi pirmąjį kūdikį auginančios mamos, o vėliau pačios neretai pamatydavo, kad gal ne visada būtina lieti tiek prakaito. „Nebuvo nei tiek skalbimo mašinų, kiek yra dabar, nei tokių skalbimo miltelių. Buvo rekomenduojama iš vaikų muilo pasidaryti drožles, su drožlėmis padaryti muilo plakinį ir jame skalbti vystyklus. Vienu metu netgi buvo rekomenduojama vystyklus virinti. Išvirinus, išskalavus, gerai išskalavus - išdžiovinti. Išdžiovinus išlyginti ir ne bet kaip, o iš abiejų pusių. Viskas dėl to, kad buvo bijoma pūlinių, bambutės infekcijų. Tą patį buvo rekomenduojama daryti su visa vaikų apranga“, - aiškina medikė. Tuo metu, anot tada gyvenusių mamų pasakojimų, vaikus buvo rekomenduojama vystyti gana tvirtai, tik palikti laisvas kojas - tai buvo tarsi atskiras mokslas. Tai patvirtina ir 1987 metais gimdžiusi telšiškė Audronė: „Dabar, kai pagalvoju, nebesuvystyčiau“, - juokiasi ji.
Pediatrė tuo metu dirbusi N. Drazdienė pastebi, kad naujagimio apranga - vienas labiausiai dabar matomų pokyčių: „Dabar rekomenduojama, kad nuo pat gimimo vaikas neturi būti suspaustas, suvystytas, jis turi jausti laisvę. Sakome, kad gimdoje jis plaukiojo laisvai, kilnojo rankas ir kojas, galėjo į burną įsikišti pirštą, o tada jis būdavo suvystomas kaip kokonas ir nieko nebegalėdavo. Nors ir tais laikais jau atsimenu periodą, kai vystydavome tik apatinę kūdikio dalį, o viršuje rengdavome specialius marškinėlius su uždaromis rankovėmis. Iš dalies turbūt taip buvo ir todėl, kad naujagimiams nebuvo pakankamai aprangos“, - svarsto N. Drazdienė.
Paklausta, kam reikėjo tokios griežtos tvarkos, ar infekcijos plisdavo taip dažnai, N. Drazdienė patikina, jog sunku spręsti, ar grupiniai infekciniai susirgimai buvo dažni atvejai, tačiau, anot jos, kartais ir vienas toks protrūkis turėdavo labai skaudžių pasekmių: „Buvo bijoma pūlinės infekcijos protrūkių, kurių dažniausia priežastis buvo auksinis stafilokokas. Ir vieno protrūkio, kurio metu gimdymo namuose suserga 10, 15, o kartais ir 30 vaikų, yra daug. Liga - labai sunki ir pasireiškia skirtingai - gali pasireikšti keliais spuogais ant odos, o gali pasireikšti net sepsiu. Moters atveju gali pasireikšti gimdos, krūtų uždegimu, mastitu ir t.t. Lietuvoje tokių atvejų tikrai buvo. Į juos buvo žiūrima itin griežtai, kadangi rizika prarasti vaiką ar gimdyvę - labai didelė. Jeigu buvo nustatoma, kad yra grupinis susirgimas, visuomenės sveikatos centrai uždarydavo tą stacionarą tam tikram laikui. Buvo išrašomi visi pacientai, kuriuos galima išrašyti, ir vykdavo valymas - generališkai buvo plaunamos sienos, lubos, langai ir visi daiktai“, - prisimena gydytoja N. Drazdienė.
Vežimėlis tik per „blatą“
Šiandien turbūt nei viena mama savo gyvenimo neįsivaizduoja ne tik be sauskelnių, bet ir be kitų vaiko auginimą palengvinančių daiktų - vežimėlių, lovyčių. Nuėjai, išsirinkai ir nusipirkai, rodos, jokių problemų. Senyvo amžiaus Birutės akys ir šiandien žiba pasakojant apie šiuos daiktus tarsi apie mažus stebuklus, tuo metu palengvinusius jos gyvenimą. Moters prisiminimuose giliai įsirėžė faktas, kad vežimėlį gauti buvo itin sunku, kaip pati sako, tik „per blatą“. Birutės teigimu - šiuo klausimu jai padėjo gydytojas, pamatęs, į kiek užklotų suvyniotas vaikas ir kaip sunkiai moteris jį neša. „Vežimėliai buvo iš faneros, dideliais ratais. Fanera gražiai išpjauta, nupiešta arba antytė, arba žąsytė. Tokių kaip dabar nebuvo. Įklodavom kažką ir vežiodavom. Gauti buvo labai sunku, tik per blatą. Man tą vežimėlį gauti padėjo gydytojas. Aš labai bijojau, kad mano Ritelė nesušaltų, tai vaiką nešiodavau kaip čigonė su penkiais pledais, neduok Dieve vėjas perpūs. Jis pamatė ir sako: „Ką jūs čia nešate?“ Sakau: „Savo kūdikį“. Sako: „Ponia, taigi vežimėlis tam yra“. Sakau: „O kur jį gauti?“ Sako: „Na ateikite rytoj“. Aš atėjau, nežinau, kas pardavė, kaip, bet vežimėlį gavau“, - juokiasi moteris.
Birutės teigimu, lengviau buvo gauti lovelę, esą ją kažkas padovanojo. Kalbant apie vaikišką lovelę, moters akyse sužimba ugnelės, tarsi lovytę gauti būtų buvęs didelis laimėjimas. „Parnešė tėtis. Lovytė buvo balta, labai graži, tokia nusileidžianti. Bet ne iš tų pagaliukų, o iš tokių lentelių. Jos buvo gana tankios, kad vaikutis neįkištų kojos, bet kad matytųsi“, - pasakoja pašnekovė.
Paklausta, kokia situacija buvo su rūbais, Birutė pirmiausiai prisimena savo pačios vaikystę - į mokyklą eidavo su ilgomis kojinėmis, kurias mama pasiūdavo iš savo sijonų. „Aš prisimenu, kad man mamytė septintoje klasėje iš savo seno sijono pasiuvo kojines. Rudas su mėlynu. Ir ant tokių gumyčių. Ėjome į mokyklą ir niekas nesijuokė, nes visi buvome ubagai ir mums buvo gerai. Mes, ko patys neturėjome, tą stengėmės duoti savo vaikams. Dirbti, dirbti, kaupti, kaupti, reikia nereikia”, - šypsosi Birutė. Ji pasakoja, kad vaikams paaugus įsidarbino medvilnės fabrike, todėl nebuvo sunku gauti gerų ir kokybiškų medžiagų, iš kurių ir siūdavo rūbus vaikams. Birutės teigimu, gimus antrajai dukrai situacijos šiek tiek pasitaisė - tuomet jau buvo galima gauti ir gražesnių palučių bei siuntinių iš užsienio. „Kadangi ir mano mama, ir aš dirbome fabrike, tai mums duodavo atraižų. Mano mama buvo auksarankė, tai Ritą puošė kaip išgalėjo. Siuvo visokias sukneles. Medžiagų būdavo nuostabių ir labai gerų. Buvo krepdešino, dilgėlinio šilko - šilko buvo visokio, tikro, buvo ir perkelio, dabar tokių medžiagų nerandu. Batų irgi buvo, netgi iš Amerikos, bet pinigų nebuvo“, - pasakoja moteris.
Vaikiškų prekių parduotuvės dabar: reikia turėti liežuvį ir pažįstamų
Nuolatinis daiktų deficitas ir išlikimo žaidimas „kas pirmesnis“ paskatino reikalingų ir nereikalingų prekių pirkimą. Žinodami situaciją žmonės pirmiau atsistodavo į eilę, o tik po to teiraudavosi, ką galima nusipirkti. „Su parduotuvėmis buvo taip, pasakysiu vieną žodį „дает“ (liet. duoda - DELFI) ir bėgte visi. Kai jau atsistoji į eilę, tai tada paklausi: „Tai ką duoda?“ Paradoksas (juokiasi). Sako - užuolaidas parduoda. Gerai, jeigu tau reikia tų užuolaidų“, - juokiasi moteris. Pašnekovė pasakoja, kad buvo ir tokių gudruolių, kurie į eilę atsistodavo pirmesni, sulaukdavo savo talono, o tuomet jį, kur kas brangiau nei pats daiktas kainuoja, perparduodavo kitiems. „Tarkim kilimas kainuoja 300 rublių, bet jis kainuos 400, nes žmogus eilėje stovi nuo vakaro iki ryto ir parduos taloną, nes jam nereikia kilimo, jam reikia pinigų. Visada permokėdavome, jei norėdavome kažką nusipirkti”, - pasakoja Birutė.
Moteris teigia, kad ypač sunku buvo gauti batus savo mažosioms dukroms, esą jie arba būdavo per brangūs, arba nebūdavo tinkamo dydžio, arba niekas iš šeimos nespėdavo atsistoti į eilę, nes tekdavo kūlversčiais bėgti iš darbo. Paklausta, kaip visgi pavykdavo gauti batukus, moteris juokiasi - kai nori, viskas įmanoma. „Reikia turėti liežuvį ir pažįstamų. Man nebuvo sunku, aš viską gaudavau, ko man reikėjo, niekam niekada nemeluodavau, niekada nieko neišsigalvodavau, ateidavau ir tiesiai šviesiai paklausdavau žmogaus: „Ar jums patinka, kai jums pasako tiesą, ar patinka tokie žmonės, kurie suka, meluoja, kažką gudrauja ir vistiek pasiekia, ko nori“. Žmogus susimėtydavo ir sakydavo: „Žinoma, tiesą“. Tai ir sakydavau: „Aš atėjau, nes man labai labai reikia, nes mano vaikas neturi batų, jos kojelė ne tokia…“
Įprastas gyvenimas SSRS 1961 m.
Ilgalaikė perspektyva: žindymo svarba ir sovietmečio palikimas
Nors straipsnyje kalbama apie sovietmečio laikotarpį, verta pažvelgti į platesnį kontekstą ir suprasti, kaip motinystės ir vaiko auginimo praktikos keitėsi laikui bėgant. Žindymas, kaip natūralus ir rekomenduojamas kūdikių maitinimo būdas, turi ilgą istoriją. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius vien tik krūtimi maitinti 6 mėnesius, nuo to amžiaus pradėti ir papildomą maitinimą tirštu maistu, pienui išliekant pagrindiniu maistu iki vienerių metų, ir žindymą dar tęsti antraisiais metais, o jei vaikas norės - ir ilgiau.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog nuo senovės iki 19-ojo amžiaus pabaigos taip ir būdavo - daugumą vaikų nuo krūties motinos nujunkydavo jau sulaukusius vienerių ar dvejų metų ir vyresnius. Taip pat buvo ir Lietuvoje. Tačiau dvidešimtas amžius kartu su mokslo ir technikos pažanga į „civilizuotąjį Vakarų pasaulį“ atnešė „motinos pieno pakaitalų“ kūdikiams - iš gyvulių pieno pagamintų mišinių. Šie mišiniai buvo siūlomi maitinti nenorinčių žindyti poniučių vaikučius ir mažiausius našlaičių bei pamestinukų prieglaudų gyventojus. Sudarant tvarkaraščius, daugiau „specialistų“ prielankumo sulaukė maitinimų retinimas iki 4 valandų intervalų tarp žindymų ir visiškai išbraukti naktiniai žindymai. Dėl „tvarkos ir švaros“ gimdymo įstaigose naujagimius liepta guldyti atskirai nuo motinų, kitose palatose.
Dauguma pagal tvarkaraštį žindomų kūdikių rėkė neišlaukę nurodytų valandų tarp maitinimų ir ilgų nakties pertraukų, o jų mamoms gydytojai neretai nustatydavo „pieno trūkumą“. Sovietmečiu Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, komercinės reklamos buvo uždraustos, tačiau gimdymo ir naujagimių priežiūra tapo medikalizuota. Gimdyvės turėjo skaudžios patirties, kai sudarytomis sąlygomis retai pavykdavo žindyti pačiai - sunku tai padaryti sėkmingai, kai reikalaujama maitinti pagal valandas, nusitraukti pieną, neduoti žįsti ilgai ir visa tai pradėti emociškai nesaugioje aplinkoje. Dabar smarkiai prisideda ir komercinis dirbtinio maisto gamintojų interesas.
Nors pieno mišiniai gelbėja gyvybes ir yra nepakeičiami tam tikrais atvejais, svarbu nepamiršti žindymo naudos. Tyrimai rodo, kad žindomi kūdikiai rečiau serga, greičiau pasveiksta. Motinos pienas aprūpina kūdikį ne tik maistinėmis medžiagomis, bet ir antikūnais, stiprinančiais jo imunitetą. Žindymas taip pat turi teigiamos įtakos motinos sveikatai ir emocinei būklei. Todėl, nors sovietmečio patirtis rodė didelius sunkumus auginant vaikus, šiuolaikinės mamos turi daugiau informacijos ir galimybių, tačiau išlieka svarbu suprasti ir vertinti natūralaus maitinimo naudą.
tags: #kudikiu #misinukai #sovietiniai #laikais