Darželis - tai pirmoji svarbi institucija, su kuria susiduria vaikas už šeimos ribų. Šiame etape formuojasi ne tik jo pažintiniai gebėjimai, bet ir socialiniai įgūdžiai, tarpasmeninių santykių pagrindai. Būtent darželyje vaikas mokosi bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, suprasti taisykles ir ribas. Viena iš esminių sąlygų sėkmingam vaiko ugdymui ir jo gerai savijautai yra pagarba - tiek tėvams, tiek auklėtojams. Tačiau kaip užtikrinti šią pagarbą, ypač kai tarp tėvų ir ugdymo įstaigos kyla nesusipratimų ar bendravimo sunkumų? Šiame straipsnyje gilinsimės į šią problemą, remdamiesi įvairių specialistų ir pedagogų patirtimi, ieškodami praktinių sprendimų ir pabrėždami bendradarbiavimo svarbą.
Tėvų dalyvavimo svarba vaiko ugdyme
Įvairių susitikimų su tėvais ir darželių auklėtojų metu vis išgirstu auklėtojų skundą - neturime laiko bendrauti tėvais, todėl kyla nesusipratimų. Viskas yra daug paprasčiau, nei mums atrodo. Reikia tik pakeisti tam tikrus bendravimo įpročius ir laiką, kai susitinkame su tėvais, leisti prasmingai. Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir kitų šalių darželių auklėtojai bei psichologai pastebi, kad tėvų dalyvavimas vaikų ugdymo įstaigoje yra labai svarbus. Tėvų domėjimasis vaikų veikla skatina vaikų motyvaciją labiau įsitraukti į ugdymo(si) procesą. Vaikai tampa veiklesni, smalsesni, o tai tiesiogiai siejasi su geresniais jų pasiekimais. Aktyvus tėvų dalyvavimas vaikų ugdyme(si) teigiamai veikia vaikų savivertę ir skatina pasitikėjimą savimi. Supažindinkite tėvus su šia informacija ir jų motyvacija dalyvauti vaiko ugdyme(si) padidės.
Minėtų šalių ikimokyklinio ugdymo įstaigose darbas su tėvais yra įprasta tų įstaigų pedagogų veikla. Tėvai į darželį kviečiami labiau sužinoti apie vaikų raidą, jos ypatumus, tinkamo auklėjimo ir ugdymo(si) principus. Darželių auklėtojai teigia, kad vykdant tėvų švietimą tėvai tampa lygiaverčiais vaikų ugdymo(si) partneriais. Ar Jūs žinote, ką Jūsų grupės tėvai norėtų sužinoti apie vaikų raidą? Skirkite laiko tai išsiaiškinti ir kokybiškam tėvų švietimui. Pagrindinis tikslas - skatinti tėvus susimąstyti. Tik keisdami savo mąstymą, mes galėsime pakeisti vaikų ateitį.
Skatinkite tėvus kartu su vaikais dalyvauti įvairiuose darželio renginiuose. Daugelis tėvų ne tik mielai prisidėtų prie renginio organizavimo, kurtų kartu spektaklį, rengtų koncertą, bet ir būtų aktyvūs renginių žiūrovai. Taip vaikai turėtų puikią galimybę stebėti suaugusiuosius ir mokytis tinkamai elgtis naujose situacijose. Darželių auklėtojos dalydamosi patirtimi teigia: kuo daugiau mamyčių ir tėvelių dalyvauja renginyje, tuo lengviau vaikams tarpusavyje sutarti, iškyla mažiau konfliktų ir pan. Taigi tėvai gali užtikrinti darnią vaikų grupės atmosferą vien būdami šalia. Skatinkite tėvų savanorystę darželyje, juk padedant tėvams galima labai paįvairinti vaikų ugdymo procesą. Argi nebūtų smagu, jei kartkarčiais pažaisti su grupės vaikais ateitų keletas tėvų? Tėvų dalyvavimas renginiuose, darželio veiklose, ugdymo(si) procese kartu su savo vaikais padeda vaikams lengviau prisitaikyti prie naujų situacijų, o tėvams buvimas kartu su savo vaikais jiems svarbioje aplinkoje, dalyvavimas įvairiose vaikų veiklose padeda geriau pažinti savo vaikus skirtingose aplinkose.
Šiniči Suzuki (1898-1998; žymus japonų filosofas, pedagogas, smuikininkas ir kompozitorius) teigia, kad kiekvienas vaikas yra gabus. Suaugusiųjų uždavinys - atskleisti tuos gabumus. Darželyje auklėtojos pastebi įvairius vaikų pomėgius, kuriuos tėvai galėtų puoselėti ir namų aplinkoje. Labai svarbu, kad tėvai užtikrintų ugdymo(si) tęstinumą namuose. Taip pat ir tėvai gali papasakoti apie savitus individualius vaiko interesus, į kuriuos bus atsižvelgta ugdant jį darželyje.
Komunikacijos tiltų statymas: tėvų ir auklėtojų dialogas
Tėvai ir auklėtojos turi dažnai bendrauti. Kiek? Tiek, kiek reikia vaikui pažinti. Kuo dažniau vaikų tėvai kalbasi apie savo vaikus su darželių auklėtojomis, tuo adekvačiau visi suaugusieji pažįsta vaiką įvairiose aplinkose. Netikėkime mitu, kad vaikas vienodai turi elgtis tiek namuose, tiek darželyje. Elgesys priklauso nuo savijautos. Verta žinoti: jei vaikas jaučia įtampą darželyje, jo elgesys ten gali būti mažiau tinkamas; jei vaikas nejaučia nemalonios įtampos namuose, jis yra nusiteikęs geranoriškai.
Tėvams ir auklėtojoms verta susitarti dėl pagrindinių auklėjimo ir ugdymo principų. Prognozuojamas suaugusiųjų elgesys tiek namuose, tiek darželyje tiesiogiai siejasi su prognozuojamu vaikų elgesiu. Ypač svarbu skirti laiko susitarimams ir ieškoti palankiausių sprendimų vaikų labui. Pirmasis susitikimas su tėvais turėtų būti paprastas, malonus ir skirtas susipažinti. Nenorėkite mokyti, auklėti ir moralizuoti. Taip pat patartina vengti primesti formalias taisykles. Geras pirmojo susitikimo pavyzdys - tai bendra talka su arbatos gėrimu ir suneštinėmis vaišėmis. Tėvai besidarbuodami susipažins, o arbatos gėrimas bus malonesnis. Po tokios natūralios pažinties galima organizuoti antrąjį susitikimą, kuriame bus nuspręsta, kas ir kaip vyks darželyje. Šiame susitikime turi dalyvauti visi suaugusieji, kurie bus susiję su vaikų grupe: visos grupės auklėtojos, auklytės ir kitas personalas. Detaliai suplanuokite susitikimo eigą, numatykite, kiek gali kiekvienas pasisakyti. Jei susirinkime dalyvauja per 20 tėvų, dalyvius galima suskirstyti į grupes. Taip bus daugiau tvarkos ir visi galės išsakyti savo nuomonę. Organizuokite malonius tėvų susitikimus. Tėvai turi norėti ateiti į susitikimą su auklėtoja. Susitikimai neturi kelti įtampos nei tėvams, nei auklėtojoms. Todėl verta visiems pasimokyti, kaip konstruktyviai spręsti konfliktus ir įveikti sunkumus. Bet tai jau kita tema.
Verta žinoti, kad tėvų ir darželio bendradarbiavimo tradicijoms kurti reikia laiko. Tradicijų nesukursime per mėnesį ar metus. Bet pradėti kurti bendruomenę, kurioje aktyvūs yra ir tėvai, ir pedagogai, ir vaikai, galima jau rytoj. Ko reikia? Individualios iniciatyvos, kuri ilgainiui pavirs į komandinę, ir užaugs iki malonių darželio tradicijų. Ugdymo įstaigų bendruomenėms gali prireikti nemažai metų, kad jos galėtų pasakyti: taip, mūsų vaikų tėvai aktyviai dalyvauja savo vaikų gyvenime. Tad pradėti jau rytoj - verta. Taigi, ko reikia, kad tėvai, vaikai ir ugdytojai darniai bendradarbiautų? Nesitikėkite, kad į darželį visada ateis visi tėvai, kai juos kviečiate. Nesitikėkite, kad visi kolegos bus patenkinti tėvų atėjimu į darželį. Tikėkime savo veiklos prasmingumu ir džiaukimės tais tėvais, kurie ateina. Darykime darželyje tai, kas mums teikia malonumo. Organizuokime tokias veiklas, kurios būtų įdomios tėvams, vaikams ir darželio auklėtojams. Tik mūsų asmeninis įkvėpimas ir aktyvumas gali užkrėsti kitus: tiek pedagogus, tiek tėvus. Ačiū, kad esate kartu!
Adaptacija darželyje: tėvų ir vaiko pasiruošimas
Pirmosios dienos darželyje yra itin svarbios, nuo jų gali priklausyti, kaip vaikas toliau jausis naujoje aplinkoje ir kaip joje adaptuosis. Tad beruošdami savo atžalas darželiui tėvai turėtų pagalvoti ne tik apie naujus batukus ar striukę, bet ir vaiko psichologinį pasiruošimą. Žinoma, ir savo. Kaip palengvinti adaptaciją? Adaptacija yra individuali. Ji priklauso ne tik nuo vaiko amžiaus, bet ir prieš tai vyravusio gyvenimo būdo. Anot specialistės, jei tėvai ir vaikas gyveno gan uždarą gyvenimą, laiką leido tik su pačiais artimiausiais žmonėmis, rečiau lankydavosi viešose susibūrimo vietose, vaikas nebuvo paliekamas net kelioms valandoms seneliams - jam priprasti prie darželio aplinkos gali būti šiek tiek sunkiau. Ir čia tėvams nereikėtų stebėtis ar dramatizuoti, o visa tai priimti ramiai ir natūraliai. Be to, labai dažnai vaikai verkia darželyje tik prie tėvų, o kai tėvai išeina - jie nurimsta. Tad jei mama ar tėtis nerimauja, geriau pastovėti kelias minutes už durų ir palaukti, kol nebegirdės verksmo. Taip ir tėvams bus lengviau.
„Svarbiausia tėvų šypsena, padrąsinimas. Rami reakcija į ašaras, griuvimą ant žemės ar net mušimąsi. Neguosti vaiko ir jokiu būdu nesakyti, jog „oi, kaip gaila, kad turiu tave palikti“. Tuomet vaikas galvos, jog darželis yra kažkoks baubas ar net bausmė“, - pasakoja pedagogė. Kur kas lengviau priprasti bus, jei tėvai nemeluos. Nesakys, jog tuoj sugrįš, o duos žodį ir jo laikysis. Pavyzdžiui, pažadės ateiti pasiimti po vakarienės. Taip pat patariama prieš pradedant lankyti darželį sužinoti apie įstaigoje vyraujančią rutiną. Kada vaikai valgo, miega, žaidžia ir jau prieš tai vaiką pratinti gyventi tokiu ritmu.
Lengviau pasilikti padės trumpas ir aiškus atsisveikinimas. Įvedimas į grupę už rankos, o ne nešimas ant rankų. Greitas tėvų išėjimas. Be to, patariama, kad į darželį atvestų kiekvieną dieną tas pats artimas žmogus. Kartais tėvai, o ypač mamos, daro klaidą - nori pirmąsias savaites būti nuolat kartu su vaiku darželyje manydamos, jog vaikas taip greičiau adaptuosis: „Tai didžiulė klaida. Kai tėvai atveda pas mus į darželį vaikus, patariame pabūti pirmas tris dienas ir tik trumpą laiką. Jau pirmąją dieną palikti vaiką bent kelioms valandoms pabūti vienam grupėje su naujaisiais draugais ir auklėtojomis. O kodėl klaida būti nuolat su vaiku? Todėl, kad po kažkurio laiko mama ar tėtis turės išeiti. O tada vaikui bus tragedija. Sugrius jo įsivaizdavimas apie naująją aplinką. Kad čia jis bus su draugais, auklėtoja ir mama. Tada viskas prasidės iš naujo. Ir priprasti gali būti dar sunkiau nei pradžioje.“
Tobulas amžius darželiui ir tinkamos aplinkos pasirinkimas
Amžinasis klausimas - kada gi pradėti leisti vaikutį į darželį? Rekomenduojama kažkuriuo metu iki 4 metų. Vyresniam vaikui pradėti pirmą kartą lankyti darželį būtų sunku. Čia atsiranda daugiau problemų. Vyresnis vaikas jau daugiau savinasi daiktus, nėra linkęs dalintis, dėl to gali šalintis kiti vaikai. O kokio amžiaus anksčiausiai pradėti lankyti geriausia - sunku pasakyti. Tai vėlgi individualu. Kai kur skatinama kuo greičiau pradėti lankyti darželį, ten priimami net nevaikščiojantys vaikai. Kitur priimami jau vaikščiojantys vaikai, kuomet vaikas jau yra daugiau savarankiškas.
Svarbus ir darželio grupės dydis. 3-4 metų vaikas gali eiti ten, kur daugiau vaikų. 1,5 - 3 metų vaikams geriau mažesnėje grupėje, kurioje 10-15 vaikų.
Geriausias darželis tas, kuris patinka vaiko tėvams. Jei vaikas girdės gerus atsiliepimus apie tą įstaigą - jausis kur kas geriau. Tačiau čia tėvams svarbu taip pat neapsigauti ir labiau atkreipti į kelis dalykus, kurie galbūt atrodo ne tokie svarbūs, kokie yra, išties: daugelis nori, jog jų atžalų ugdymo įstaigose būtų kuo daugiau ir įvairesnių žaislų. Tačiau darželyje kaip tik turi būti kuo mažiau žaislų, bet kuo daugiau žaidimų. Juk ką veiks per dienas auklėtojos, jei vaikai stumdys vežimėlius ir mašinėles? Pedagogės turi užsiimti su vaikais maksimaliai - su jais piešti, lipdyti, skaityti, tyrinėti, šokti, vaidinti, sportuoti.
Vienas dalykas, apie kurį tėvai galbūt nepagalvoja arba nesureikšmina - ar yra atskira patalpa miegui? Per visą darbo praktiką su vaikais ir konsultacijas su imunologais galima drąsiai teigti, jog atskira patalpa miegui yra kelias ne tik į kokybišką miegą be jokių trukdžių, bet ir ligų prevencija. Nes juk vaikai miegodami toje pačioje patalpoje, kur žaidžiama ir valgoma miego metu susiduria su kur kas daugiau bakterijų ir virusų, patalpos yra sunkiau vėdinamos ir valomos. Dėl to tam tikrose ugdymo įstaigose skiriama didelis dėmesys, kad kiek įmanoma sumažintų sergamumą ir alergijų riziką.
Vaikų socializacija: lyderystė, pagarba ir atsparumas patyčioms
Kai svetimi suaugusieji pasišaipo iš vaiko, mamos širdyje gimsta tigrė. Dar skaudžiau, kai iš vaiko šaiposi mokykloje ar darželyje. Ką gali padaryti tėvai, kad jų vaikutį mylėtų bendraamžiai, kad jis būtų šarminga asmenybė, o ne atstumtasis?
Nuo ko priklauso, ar vaikas iškart taps lyderiu, ar jam teks atstumtojo dalia? Kiek čia lemia auklėjimas, o kiek - paties vaiko įgimtos savybės? Juk ne taip retai „smarkių” tėvų vaikai būna užsisklendę ir skriaudžiami, ir atvirkščiai. Vaiko iniciatyvumas, sugebėjimas būti lyderiu priklauso ir nuo tėvų. Kartais taip nutinka, kad tėvai „smarkuoliai” tarytum užgožia vaiko iniciatyvą savo smarkumu, ir vaikui tenka prisitaikėlio vaidmuo. Vaiko polinkis būti lyderiu priklauso nuo daugelio dalykų. Mažiausiai jų yra genuose. Sąlygos, kuriose gimsta vaikas, tėvų auklėjimo stilius, bendravimo su vaiku stilius. Be abejo, čia svarbiausia - vaiko pasirinkimas. Sąlygos, padedančios vaikui tapti lyderiu, gali būti pačios paprasčiausios. Tarkime, jis yra vyriausias vaikas šeimoje - puiki dirva tobulinti savo, kaip lyderio, bruožus. Tačiau lyderiu gali tapti ir ne vyriausias iš vaikų. Tarkime, vyresnysis labiau pasižymėjo tokiais bruožais, kaip noras patikti kitiems, padėti kitiems, tad jaunesniajam buvo likę daugiau galimybių būti lyderiu ir vadu. Gali būti, kad vaikas auga vienas šeimoje, o visi aplinkiniai jam pataikauja. Taip, ir tokios sąlygos jam padeda norėti būti vadu (na gal labiau karaliumi - vienvaldžiu).
Laikas užsiminti, kad būti lyderiu ir būti geru lyderiu yra du labai skirtingi dalykai. Vienas šeimoje augantis vaikas, kuris be saiko lepinamas, turi daug šansų būti nejautriu kitiems, išnaudojančiu kitus. Auklėjimas, arba teisingiau - jautrus tėvų žvilgsnis yra be galo svarbus. Gali būti, kad vaikas turi lyderio bruožų, tačiau tėvų kontrolė ar kita auklėjimo klaida neleidžia šiems bruožams augti, tobulėti ir teisingai vystytis. Nėra tokių sąlygų, kurias galėčiau išvardinti, ir jos tiktų visiems, tačiau pagrindinė sąlyga vis dėlto - tėvų gebėjimas įsigilinti į vaiko poreikius (ne įgeidžius). Beje, lyderiais juk negali būti visi. Įsivaizduokite, kaip pasireikštų lyderių bruožai, jei jie neturėtų pasekėjų. Geras pasekėjas nė kiek ne mažiau reikšmingas visuomenei nei lyderis.
Kaip vaiką paruošti, užgrūdinti, kad jo taip nežeistų bendraamžių pašaipos (kurių vis tiek bus)? Juk kiekvienas vaikas turi „kabliuką”, už kurio norintys pasišaipyti užkibs - akiniai, spuogai, antsvoris, negražūs batai ir t.t. Lygiai tiek pat tiesos, kad nėra vaikų, iš kurių niekas niekada nepasišaipė. Geriausia „mokykla” vaikui, kaip atsispirti pašaipoms - pagarba jam namuose. Pagarbos trūkumas ne būtinai yra žeminimas, nors su liūdesiu turiu pasakyti, kad daugelyje šeimų jis vis dėlto yra. Pagarbos trūkumu vadinčiau ir pasitikėjimo trūkumą. Jei nepasitikite savo vaiku arba jo gebėjimu spręsti problemas, tada labai jį saugote, globojate, ginate tarytum gležną gėlelę, vadinate jį „labai jautriu” ir pan. Turiu įspėti, kad tai jau ne meilė, tai jau perdėta globa, kurią po truputį imkitės mažinti, nes taip darote savo vaikui meškos paslaugą. Jis nepasitikės savimi ir bus gležnas, kol nesukaupsite vidinės drąsos ir imsite po truputį leisti jam susidurti su sunkumais. Kaukštelėjo Jūsų vaikui bendraamžis kumšteliu, palaukite, nepulkite guosti. Galbūt jam pakaks jėgų ir išmonės pačiam susitvarkyti. Sulaikykite save bent keletą akimirkų. Jei vaikui reikės paguodos, jis prieis pats. Tikrai galėsite jį paguosti, priglausti ir „papūsti”. Vaikas jaus, kad mama ar tėtis jį myli ir užjaučia, tačiau jausis ir ne toks jau gležnutis. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad didelė vaikų elgesio dalis skirta būtent Jums, todėl tiesiog privaloma į jį atidžiai pažiūrėti. Kartą mano akyse žaidė du pusbroliai - vienas penkerių, o kitas pusantrų metų. Mažasis, sumanęs pasigalynėti, stumtelėjo vyresnįjį, tačiau nugriuvo pats, nemenkai užsigavo. Jei šioje scenoje mama iš karto griebtų mažąjį raminti ir guosti, akivaizdu, kad jam būtų gerai, tačiau jis jaustųsi silpnesnis. Kadangi mama to nedarė, mažasis „muškietininkas” ramiai atsistojo ir įsitraukė į kitą veiklą. Beveik akivaizdu, kad jo pasaulėvaizdis pasipildė mintimi „aš pakankamai stiprus, o jei man kas nors nepavyksta, nebūtina kelti tragedijos”.
Jei tėvai sužino, kad iš jų vaiko darželyje (vis dėlto dažniau - mokykloje) nuolatos tyčiojamasi, kokių reikėtų imtis veiksmų? Pirmas patarimas - IŠKLAUSYKITE vaiko. Tai reiškia, kad turite leisti vaikui kalbėti, paklauskite jo tokių klausimus, kurie gali paskatinti jį pasakyti daugiau. Jokių patarimų! Kai Jūsų vaikui reikia paramos, pirmiausia pagalba - klausymas, kuris neturi jokio kito tikslo, kaip IŠGIRSTI. Jokių aimanų, jokių moralų, jokio vaiko pažeminimo „nejau negali vieną kartą trinktelti tiems neklaužadoms”, jokių nuvertinimų „,negali būti, kad visi tik tuo ir užsiėmę - tave žeminti”. Tinka vaiką užjausti, apkabinti, pabūti kartu. Paklausinėkite daugiau, pasigilinkite, kaip viskas vyksta. Klausydami įvardinkite vaiko jausmus - „tau turbūt labai skaudu, kai jie taip daro” ar pan. Kai vaikas atisivers, jį paguosite, parodysite supratimą, tik tada laikas paklausti, ar yra klasėje daugiau vaikų, kurie irgi užgauliojami? Greičiausiai gausite teigiamą atsakymą. Tada laikas pasidomėti daugiau. Jūsų tikslas - paskatinti vaiką kalbėti, kad jis kalbėdamas pamatytų platesnį įvykių spektrą. Jums nereikia nieko „rodyti pirštu”. Jei vaikas kalba apie tai, kad yra ir daugiau vaikų, kurie irgi užgauliojami, vadinasi, jis jau įsileido platesnį požiūrį, jis jau jaučiasi ne toks išskirtinis ir vienišas. Paklauskite, ką daro kiti vaikai (konkrečiai), kai juos užgaulioja. Ką daro jūsiškis. Vėl jūsų užduotis - klausytis. Jūsų vaikas, įvardindamas kitų vaikų elgesį, kalbėdamas apie savo elgesį, po truputį pradės žiūrėti į situaciją iš šalies. Jei tai pirmasis pokalbis, to ir pakaktų. Kitą dieną galite paklausti, kaip šiandien jam sekėsi, ar buvo užgauliojimų. Vėl išklausykite, parodykite globą ir supratimą. Tada paklauskite, ką jis darė. Ir tik tuomet paklauskite, ar norėtų pabandyti ką nors nauja. Jei vaikas sutiks, papasakokite, kaip elgdavotės patys, arba kaip elgiatės dabar, kai taip nutinka. Pasakykite, kad irgi nesmagiai jaučiatės, kai Jus užgaulioja. Papasakokite, koks elgesys jums padeda. Neverskite vaiko priimti Jūsų pasiūlymą, jis nuspręs pats. Jei sugebėsite įtraukti humorą ir taip atpalaiduosite vaiko emocijas, nuveiksite dar daugiau. Tik humoras turi būti niekaip neužgaunantis vaiko. Galite pasiūlyti absurdišką problemos sprendimą, tačiau jis turi atrodyti absurdiškas tiek Jums, tiek vaikui.
Yra sėkmės formulė, kuri tinka ir suaugusiesiems: komunikabilumas + gebėjimas suprasti kitus žmones. Visi mėgsta žmones, kurie noriai bendrauja, yra betarpiški ir kartu jie niekad nebendrauja „tik sau”, moka ir išklausyti, yra dėmesingi kitiems. Visiškai nesvarbu, ar jie lyderiai, ar pasekėjai, jei jie turės šias charakteristikas, jie pelnys aplinkinių simpatijas. Kaip padėti vaikui tapti komunikabiliu ir sugebėti suprasti kitus žmones - tai visas auklėjimo menas.
Man neteko nei matyti, nei girdėti, kad atstūmimas paskatintų ką nors tapti komunikabiliu, betarpišku ir pasitikinčiu savimi. Didžioji dalis suaugusių žmonių problemų remiasi mūsų vaikystės ar paauglystės patyrimais, kai mes vienoje ar kitoje situacijoje pasijutome atstumtaisiais. Tai dažniau žaizdos, ne varikliai. Yra ir privalumų - sakoma, kad tik patyręs skausmą žmogus sugeba suprasti kito žmogaus skausmą. Tai ne visai tiesa, tačiau didesnė dalis skausmą patyrusių žmonių labiau supranta kitų skausmą.
Jeigu Jūsų vaikas yra vaikų numylėtinis, galite miegoti ramiai. Geriau nesitikėkite, kad vaiko atstūmimas paskatins jį pasiekti daugiau, ir padėkite vaikui jau šiandien.
Ugdymas darželyje: būreliai, laisvas laikas ir nuoseklumas
Daugelis vaikų įvairiausi būreliai ir mokyklėlės yra tapę neatsiejama kasdienybės dalimi. Atrodo, nė nekeliamas klausimas dėl jų naudos ir būtinybės. Vesti į būrelį - vadinasi, branginti, puoselėti savo vaiką. Būreliai - tarsi raktas į vaiko sėkmę ateityje. Tačiau mažam vaikui (tai yra vaikui pirmuosius septynerius gyvenimo metus) iš tikrųjų reikia labai nedaug: reikia suaugusio žmogaus, su kuriuo galėtų megzti prieraišų santykį, geros „medžiagos“ pamėgdžioti ir laiko žaisti. Įžengus į antrąjį septynmetį, keičiasi vaikui priimtinas mokymosi būdas. Iki tol vaikas mokėsi mėgdžiodamas tėvus, auklėtojus bei kitus žmones, toks mokymosi būdas jam buvo pats sveikiausias ir priimtiniausias, o mokykloje jis jau gali būti pradedamas mokyti taip, kaip mes mokymąsi paprastai įsivaizduojame - kai autoritetą turintis žmogus (mokytojas) perduoda žinias vaikui. Antrajame septynmetyje vaikui sveika pajusti, kad pasaulis yra gražus, todėl, ypač jei mokykloje nėra puoselėjami menai, gerai pasirinkti kažkokią meninę veiklą - muziką, piešimą, lipdymą ar kitą veiklą, per kurią vaikas galėtų išreikšti savo bundančius jausmus. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad mūsų - miestiečių - gyvenimo būdas neteikia daug galimybių judėti, galima lankyti sporto būrelį.
Ar skubėdami atskleisti dvimečių ar trimečių vaikų gabumus tėvai nepadaro žalos? Jūsų paminėtus įgūdžius ugdyti svarbu, tačiau taip pat svarbu, kaip juos ugdyti. Valdorfo darželyje nėra pamokėlių ar būrelių, bet ugdomi ir meniniai, ir pažintiniai, ir kalbos, ir socialiniai vaikų įgūdžiai. Ugdoma per kasdienę veiklą, kuriant neperkrautą, estetišką aplinką, kurioje būna vaikas, dirbant su vaikais prasmingus darbus, einant į lauką kiekvieną dieną, kad ir koks būtų oras, ir leidžiant jiems natūraliai susipažinti su purvu ir lietumi, su šalčiu ir pirmaisiais saulės spinduliais, ruošiantis didžiosioms metų šventėms ir švenčiant jas, sekant pasakas, žaidžiant pirštukų bei rato žaidimus ir stebint savo kalbą, stengiantis kalbėti taisyklingai, vaizdžiai ir aiškiai, leidžiant vaikams laisvai žaisti ir piešti, kartu su vaikais sprendžiant iškilusias konfliktines situacijas tol, kol abi konfliktuojančios pusės pamato, nuo ko viskas prasidėjo, ir padedant jiems iš tų sudėtingų situacijų „išeiti“. Tokios priemonės ir metodai yra tinkami mažiems vaikams. Ugdymas per intelektą, per autoritetą (kai suaugęs žmogus nurodo vaikui, ką ir kaip jis turi daryti) tinka vyresniems vaikams. O jei kalbėsime apie gabumus ir jų atsiskleidimą, jau minėjau - viskam yra savas laikas. Vaikai skleidžiasi pamažu. Jei vaikas turi tam tikrų polinkių ir gabumų, jie tikrai niekur neišnyks.
Tėvai tarsi bijo suteikti vaikams laisvo laiko, kad tik šie „nenueitų šunkeliais“. Visiems, kurie bijo laisvo laiko, siūlyčiau perskaityti Michaelio Ende knygą „Momo“. Tai iš tiesų nuostabus pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri grąžino žmonėms jų pavogtą laiką. Laisvo laiko mums reikia, kad galėtume susivokti savyje, kad galėtume nurimti, širdyje susitikti su Dievu, užduoti sau svarbius klausimus, kad galėtume susitikti vienas su kitu. Jei išorinis pasaulis gena mus botagu pirmyn ir pirmyn, visiškai nepalikdamas laiko susikurti savo vidinį pasaulį, anksčiau ar vėliau mes susidursime su tuštuma. O jei net būdami vaikai mes negalėjome širdyje pasėti to tikrumo, nuostabos, žaismingumo, pasijutimo mažesniu prieš kažką nuostabaus ir didingo, grūdo, toji tuštuma bus baisi ir visa niokojanti. Būreliai negali būti tėvų ir prieraišių santykių pakaitalas.
Vaikas tarp dviejų pasaulių. Ankstyvajame amžiuje vaiko diena dažniausiai praleidžiama tarp dviejų pagrindinių aplinkų - šeimos ir ugdymo įstaigos. Kai šios aplinkos viena kitą papildo, vaikas patiria nuoseklumą: jam aišku, ko tikėtis, kas yra svarbu, kokie susitarimai galioja. Tokia patirtis stiprina vaiko emocinį stabilumą, padeda lengviau prisitaikyti prie naujų situacijų ir kuria pasitikėjimą aplinka. Vaikui labai svarbu, kad namų ir darželio susitarimai bei suaugusiųjų požiūris būtų kuo panašesni - tai suteikia jam vidinį stabilumą. Priešingai, kai suaugusiųjų lūkesčiai ar elgesys skiriasi, vaikas gali jaustis pasimetęs.
Įsitraukimas į ankstyvąjį ugdymą yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko emocinę gerovę ir socialinius gebėjimus. Tačiau įsitraukimas nereiškia nuolatinės kontrolės - daug svarbiau kurti pasitikėjimu grįstą santykį su ugdymo įstaiga, domėtis vaiko kasdienybe ir gerbti pedagogų darbą. Tėvų pasitikėjimas ugdymo įstaiga leidžia kurti atvirą dialogą, kuriame sprendimai priimami galvojant apie vaiką, o ne ieškant kaltų. Kai tėvai jaučiasi girdimi ir įtraukti, bendradarbiavimas tampa natūralesnis, lengviau dalintis informacija apie vaiką ir laikytis bendrų susitarimų.
Ankstyvojo ugdymo mokytojas - vienas svarbiausių žmonių vaiko gyvenime už šeimos ribų. Jo darbas apima ne tik ugdymo veiklų planavimą, bet ir nuolatinį emocinį buvimą šalia vaiko. Tyrimai rodo, kad stabilūs ir šilti santykiai su pedagogu tiesiogiai veikia vaiko savijautą ir motyvaciją mokytis. Mokytojo ir vaiko ryšys ankstyvame amžiuje dažnai tampa pagrindu vaiko pasitikėjimui savimi ir pasauliu.
Vaiko emocinė gerovė ankstyvame amžiuje tiesiogiai susijusi su gebėjimu mokytis, bendrauti ir reguliuoti elgesį. Kai vaikas mato, kad jį supantys suaugusieji bendradarbiauja, jis jaučiasi saugesnis, drąsiau tyrinėja aplinką, klysta ir mokosi per asmeninę patirtį. Tėvų ir mokytojų partnerystė taip pat padeda laiku pastebėti vaiko poreikius bei iššūkius. Svarbu suprasti, kad bendradarbiavimas nėra formalumas - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis laiko, pasitikėjimo ir atvirumo. Bendradarbiavimas nėra formalumas - tai santykis, kuris auga kartu su vaiku. Sėkmingas ankstyvasis ugdymas gimsta ne iš vienos pusės pastangų. Jis kuriamas kartu, kai tėvai ir mokytojai mato save kaip vienos komandos narius, veikiančius dėl bendro tikslo.