„Supermamos“ mitas: tarp idealo ir realybės

Šiuolaikinėje visuomenėje motinystės samprata dažnai susiduria su idealizuotu „supermamos“ paveikslu. Tai moteris, kuri, atrodo, ne tik sėkmingai suderina šeimą - vyrą, vaikus ir net augintinį - bet ir spėja dalyvauti „start up“ kursuose ar plėtoti verslą. Tokios moterys, regis, geba viską. Tačiau ar šis įvaizdis atspindi realybę, ir kaip jį vertina psichologai?

Kas yra „supermama“?

Psichologų požiūriu, „supermamos“ įvaizdis dažnai yra tik išorinis fasadas, kuriantis įspūdį, kad viskas yra tobula. Nors išoriškai aktyvios ir daug pasiekiančios moterys gali atrodyti pavyzdžiu, svarbu suprasti, kad tokia intensyvi veikla gali reikšti, jog jos beveik negyvena vidinio gyvenimo. Tai reiškia, kad jos gali ignoruoti savo vidinius poreikius, emocijas ir dvasinį augimą.

Kita vertus, tos mamos, kurios nesiekia tokio aktyvumo ir leidžia sau stabtelėti, kartais susiduria su aplinkinių kritika. Jos gali būti juokiamasi iš pavydo, o dėl vidinės kultūros stokos - imama šaipytis. Toks požiūris atskleidžia visuomenės spaudimą moterims atitikti tam tikrus stereotipus, net jei jie ir neatitinka jų asmeninių poreikių ar galimybių.

Moters prigimtis ir santykis su savimi

Moteris iš prigimties yra didžioji kūrėja, kurios prigimtis yra kūrybiška. Jai labai svarbu turėti laiko sau, apmąstyti savo santykius su artimaisiais, tiesiog ramiai pabūti. Tačiau tam reikia laiko, kurio dažnai trūksta. Kai kurios moterys kreipiasi į specialistus sakydamos: „Viską padarau, namai sutvarkyti, vyras patenkintas, vaikai prižiūrėti, vaikų edukacija rūpinuosi, verslą turiu, bet vis tiek kažkas blogai“. Šis „blogai“ dažnai reiškia, kad moters siela beldžiasi į duris, sakydama, kad ji irgi yra čia ir jai reikia dėmesio. Mes pamirštame patį svarbiausią santykį - santykį su savimi, kurį išpuoselėjus išsispręstų daugelis problemų.

Daugelis moterų neturi šio santykio su savimi, nes tiesiog nebuvo kada jo turėti. Viena mama pasakojo, kad grįžusi iš darželio paklausė savo dukros, kaip jai sekėsi, o vaikas atsakė: „Viskas buvo taip greitai, tiek daug darėme, kad net nebuvo laiko, kada pagalvoti“. Tai atspindi kartą, kurią augino žmonės, nesirūpinę savo jausmais. Tais laikais tėvai ir seneliai rūpinosi pragyvenimu - tuo paprastu ir primityviu. Jiems svarbiausia buvo turėti maisto, tai buvo tinkama meilės išraiška. Dabar laikai pasikeitė.

Šiandien mums nebereikia kovoti dėl duonos ir kiaušinių. Kai žmogui susitvarko buitis, atsiranda laiko subtilesniems dalykams. Vyresnės kartos atstovai kartais teigia, kad moterų depresija yra iš neturėjimo ką veikti. Viena vertus, galima pritarti, nes depresija gali būti didelio egoizmo išraiška, kai sėdi graži, sveika ir stipri moteris ir galvoja, kad jos problemos yra didžiausios pasaulyje. Kita vertus, mes skubame, bet nesuspėjame pasidžiaugti.

Darbas ir motinystė: iššūkiai ir kompromisai

Daugeliui moterų atrodo keista, jog jos grįžta į darbą nepraėjus net metams po vaiko gimimo. Tačiau dar keisčiau skamba klausimas, kurį dažnai girdime: „Juk gauni atlyginimą, tai ko veržiesi į tą darbą?“. Šis požiūris, kai valstybės mokamas išlaikymas pateisina buvimą namuose, gali turėti ilgalaikių pasekmių. Vėliau moterys gali susidurti su neigiamu darbdavių požiūriu, ypač jei jos yra trisdešimtmetės ir dar neturi vaikų, o vėliau, jei jos išeina ilgesnėms dekretinėms atostogoms, darbdaviui vėl reikės ieškoti darbuotojo.

Grįžti į darbą po metų ar dvejų, kai buvai visiškai atitrūkusi nuo profesinės veiklos, gali būti sunku. Kiekvienai moteriai tai reikia įvertinti individualiai. Kai kurie sprendimai gali būti palengvinti šeimos narių pagalba, pavyzdžiui, senelių dalyvavimu vaiko priežiūroje.

Didžiausi iššūkiai derinant darbą ir motinystę yra miego stoka ir nuovargis. Tačiau daugiau vaikų turintys draugai dažnai primena: „Mes vis galvojam, o ką mes veikėm, kai turėjom tik vieną vaiką?“. Natūralu, kad grįžusi po darbo motina negali tiesiog ištiesti kojų ant sofos, o puola kompensuoti sūnui laiką, kurio negalėjo skirti. Ji atidžiai stebi jo dienos pasiekimus, pastebi smulkiausius pokyčius jo elgesyje ar nuotaikoje.

Kolegų požiūris į grįžtančią dirbančią motiną gali būti įvairus. Kai kurie, gerai pažinodami kolegę, nenustemba jos sprendimu, nors kiti gali net lažintis, ar ji tikrai grįš, ypač jei prieš gimdymą girdėjo frazę: „Pagimdysi - pamatysi“. Tačiau vėliau jiems gali atrodyti, kad moteris niekur ir neišėjusi nebuvo.

Auklėjimo metodai ir asmeninės patirtys

Kiekviena mama, ruošdamasi motinystei, skaito įvairią literatūrą ir domisi auklėjimo metodais. Pirmaisiais mėnesiais vaikui svarbiausia meilė, šiluma ir artimųjų dėmesys. Nors dar laukiantis, daugelis pasidomi kūdikio dienotvarke, siekdamos užtikrinti optimalų miego ir maitinimo režimą. Kai kuriose knygose pateikiami metodai, kaip vaiką užmigdyti tam tikru laiku, kad jis prabustų tik ryte. Tačiau prisipažįstama, kad ne visada pavyksta juos įgyvendinti iš karto. Po kelių mėnesių, pritaikius metodiką pagal savo režimą, rezultatai gali būti džiuginantys.

Svarbu pabrėžti, kad kiekviena mama turėtų susirinkti įvairius požiūrius, o tada jau susidėlioti savo, tinkamiausią jos šeimai. Viena mama teigė neturėjusi jokių mitų, išskyrus vieną taisyklę - neiti į kraštutinumus. Ji buvo nusiteikusi tam, kaip viskas bus, ir siekė paneigti mitą, kad neįmanoma ir dirbti, ir būti mama, ir nebūtina metus namie sėdėti.

Žinoma, būna sunkių akimirkų, kai trūksta miego ar užpuola ligos. Tada kyla klausimas, kodėl taip nutinka. Tačiau svarbu suprasti, kad viskas bus gerai, nes po duobės visada ateina įkalnė.

Vaiko priežiūros pareigos ir atsisakymai

Kalbant apie vaiko priežiūros pareigas, svarbu, kad jos būtų dalijamos. Nors iš pradžių gali atrodyti, kad naktys yra mamos atsakomybė, vaikui paūgėjus, viskas gali dėliotis kitaip.

Viena didžiausių aukų, kurią tenka atnešti, yra spontaniškumo praradimas. Nebeįmanoma staiga sugalvoti išvykti kur nors, nes viską reikia derinti iš anksto. Susitikimai su draugais gali būti suplanuoti net trims savaitėms į priekį.

Kelionės su vaiku ir jų nauda

Kelionės su vaiku gali būti labai naudingos. Buvimas kitoje aplinkoje, naujos patirtys ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Pastebima, kad pabėgimas iš namų vyrus labiau pajungia į vaiko priežiūros darbus. Namuose ir kasdienybėje jiems dažnai atsiranda labai svarbių reikalų, kurie nesiderina su vaiko priežiūra.

Patarimai jaunoms mamoms

Trumpa motinystės patirtis gali išmokyti ne visada būti kategoriškai. Anksčiau atrodė, kad kai kurių dalykų tikrai nedarysi, ir stebėdavaisi, kaip neįmanoma kiekvieną rytą išsiplauti galvos ar pasidaryti kavos.

Taip pat ir dėl patarimų - visada verta išklausyti, palinkėti, padėkoti, o tada jau atsirenkti, ar jis tinka. Kuo daugiau patarimų, tuo geriau, nes kartais juos prisimeni stresinėje situacijoje. Motinystė nebūtinai yra vien instinktai; tai yra ir mokslas.

Eksperimentavimas su vaiko užmigdymu, siekiant palengvinti tėvų gyvenimą, yra įprastas reiškinys. Tėvai skundžiasi, kad vaiką reikia ilgai nešioti ant rankų ar vežioti vežimėlyje. Kartais verta pasiklausyti rekomendacijų ar kreiptis į specialistus, jei kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų.

„Supermamos“ apibūdinimas: neigiamas požiūris

Dauguma moterų „supermamos“ apibūdinimą vertina labai neigiamai. Kartais jis balansuoja ant silpnaprotystės ribos. Tai keista, nes supermama turėtų būti ta, kuri viską spėja ir yra laiminga. Tačiau Lietuvoje susidaro mamos-marginalės įvaizdis.

Galbūt forumai iškreipia vaizdą, yra tų pogrupių, kur diskutuojama, pavyzdžiui, apie skiepus, ir viskas grindžiama ne mokslu, o nuklystama į kraštutinumus. Tai ir suformuoja tokį neigiamą įvaizdį.

Hormonų įtaka motinystei

Hormonų poveikis motinystės laikotarpiu yra individualus. Kai kurioms moterims jautrumas padidėja, tačiau jos stengiasi save suimti ir perspėja artimuosius. Tačiau miego trūkumas, naujos pareigos, per didelis atsakomybės jausmas gali paveikti labai skirtingai. Kitas moteris hormonai gali paveikti taip, kad jos nieko kito, išskyrus vaiką, nematys. Tačiau manoma, kad tokia būsena neturėtų užsitęsti ilgiau nei tris mėnesius.

Dešimt priežasčių turėti dar vieną vaiką

Nors straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama motinystės iššūkiams, pateikiamas ir kitoks požiūris - dešimt priežasčių, kodėl verta turėti dar vieną vaiką. Šios priežastys apima dvasinius, emocinius, socialinius ir net ekonominius aspektus:

1. Bendradarbiavimas su Dievu kuriant nemirtingą sielą: Tėvams suteikiama galimybė padėti Dievui kuriant nemirtingą sielą, kas laikoma didesne malone nei pastatyti katedrą.
2. Džiaugsmo pripildymas gyvenimo: Kiekvienas naujas vaikas atneša neapsakomą džiaugsmą ir meilę, sustiprindamas šeimos ryšius ir dėkingumą.
3. Augimas šventume ir dorybėse: Vaikai moko tėvus kantrybės, ištvermės, labdaros ir nusižeminimo, suteikdami galimybę praktikuoti gailestingumo darbus.
4. Pagrindas užbaigti abortų darymą: Turint gausią šeimą, parodoma, kad vaikai yra didžiausia Dievo dovana, o tai padeda formuoti visuomenę, labiau vertinančią gyvybę.
5. Brolių ir seserų ryšių stiprinimas: Vaikai mokosi dalintis, rūpintis vieni kitais, o brolių ir seserų ryšys trunka visą gyvenimą. Taip pat berniukai mokosi kilnaus elgesio su moterimis, o mergaitės supranta vyro ir moters papildomumą.
6. Vienatvės senatvėje išvengimas: Vaikai pasirūpina tėvais senatvėje, o anūkai atneša papildomą džiaugsmą.
7. Žmonių kaip išteklių auginimas: Kiekvienas vaikas potencialiai gali tapti specialistu, kuris spręs ateities problemas, gelbės gyvybes ar prisidės prie visuomenės gerovės.
8. Ekonomikos skatinimas: Šeimos su vaikais yra ekonomikos variklis, skatinantis vartojimą ir darbo jėgos atsinaujinimą.
9. Priešinimasis globalinei depopuliacijai: Didėjantis vaikų skaičius padeda stabdyti pasaulinį demografinį kritimą.
10. Dangaus papildymas: Kiekvienas vaikas, kaip Dievo dovana, yra skirtas grįžti pas Jį į Dangų, kur nėra pertekliaus problemos.

Šie argumentai pateikia motinystę ne tik kaip pareigą ar iššūkį, bet ir kaip didžiulę palaimą ir atsakomybę, turinčią gilesnę prasmę.

Garsių moterų mintys apie motinystę

Daugelis žinomų moterų dalijasi savo patirtimi ir požiūriu į motinystę:

• Agnė Jagelavičiūtė: „Nereikia stengtis būti supermama, tiesiog reikia būti mama savo mažyliui.“
• Beata Nicholson: „Norėčiau visoms pasakyti - mėgaukitės, tai yra stebuklas, ir jis labai greitai užauga.“
• Indrė Stonkuvienė: „Vaikų auginimas yra pats sunkiausias ir atsakingiausias darbas, kuris vyksta visą parą be atostogų.“
• Katažina Zvonkuvienė: „Tikrai manau, kad vaikai ateina į šį pasaulį, kai tėvai jau būna pasiruošę“.
• Erica Jennings: „Nėra jokios „tėvystės mokyklos“, kurią praėjęs žinotum, kaip elgtis visose situacijose, taip pat ir vaikai labai individualūs, todėl tikiu, kad kiekvieni tėvai stengiasi surasti savo būdą, kaip rasti priėjimą auklėjimui prie savo atžalų. Augindami savo vaikus stengiamės kurti artimą ryšį, taip pat viena svarbiausių vertybių mūsų šemoje yra atvirumas, netgi turime savą taisyklę: jei sakai tiesą, nepateksi į bėdą“.
• Austėja Landsbergienė: „Vaikui svarbu skirti visą savo dėmesį - išjunkite telefoną, žvelkite vaikui į akis, kalbėkite ir įsiklausykite, ką jis nori pasakyti“.
• Nomeda Marčėnaitė: „Jei neskirsi dėmesio savo vaikui, prarasi galimybę tapti jo draugu“.
• Rūta Ščiogolevaitė: „Didžiausias skirtumas - tarp nė vieno ir vieno. Kai turi du ir daugiau vaikų - atsigręži atgal ir galvoji, kad su vienu vaiku nėra ką veikti“.
• Lavija Šurnaitė: „Stengiuosi žiūrėti į sūnų kaip į mažą žmogų, o ne savo nuosavybę“.
• Eglė Skrolytė: „Žinote, apskritai, vaikų auginimas - tai galimybė dar kartelį vaikystę išgyventi iš naujo. Ir man tai didžiulis malonumas“.
• Nijolė Pareigytė Rukaitienė: „Meilė vaikui manyje gyvena kasdien ir jai nereikia progos ar išskirtinės datos“
• Oksana Pikul: „Dabar mano viršininkas - sūnus“.
• Inga Stumbrienė: „Augindami berniuką ir mergaitę, kasdien susiduriame su naujomis problemomis, iššūkiais ir pasiekimais.“
• Monika Šedžiuvienė: „Labai noriu, kad sūnus užaugtų geru, mylinčiu žmogumi, tikru džentelmenu. Noriu, kad būtų atsakingas, mandagus“.
• Agnė Gilytė: „Mes su vyru sąmoningai pasirinkome gyventi savo gyvenimą ir derinti jį su vaikais, o ne atvirkščiai“.
• Natalija Bunkė: „Kelias į moters širdį - per vaiko meilę“.
• Rosita Čivilytė: „Visada norėjau būti dukroms tuo pagalbininku, kuris reikiamu momentu padės, atsakys į klausimus, užstos. Džiaugiuosi, kad jos yra mano svarbiausios gyvenimo palydovės“.
• Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: „Buvau daug svajojantis vaikas ir visada, sugalvojus ką nors netikėtai linksmo ar įdomaus, norėdavau, kad būtinai tai prisiminčiau, kai būsiu mama, kad galėčiau nustebinti savo vaikus. Dabar sau vis primenu, kad, kai žaidžiu su vaikais, ir pati turiu pabūti vaiku, tada žaidimai tampa kur kas linksmesni. Kantrybė - geriausias tėvų bruožas. Tad ją abu su Jogaila daugiausiai ir ugdome“.

Šios mintys atspindi motinystės įvairiapusiškumą - nuo meilės ir džiaugsmo iki iššūkių ir nuolatinio mokymosi. Svarbiausia - rasti balansą tarp rūpinimosi vaiku ir savęs pačios, suprantant, kad kiekviena motina daro viską, ką gali, ir tai yra pakankamai.

tags: #mintys #apie #motinyste #supermama