Philipui Rothui, vienam žymiausių JAV rašytojų, gimusių 1933 m., literatūros pasaulyje pavyko užimti svarbią vietą. Jo kūrybinis kelias prasidėjo su romanu „Sudiev, Kolumbai“ (1959), už kurį 1960-aisiais jam buvo skirta Nacionalinė knygų premija. Per savo karjerą Ph. Rothas parašė daugiau nei dvidešimt romanų, keletą apysakų ir trumpojo grožinės literatūros rinkinių. Tačiau didžiausią atgarsį ir skandalą sukėlė jo 1969 m. išleistas romanas „Portnojaus liga“ („Portnoy’s Complaint“). Šis kūrinys, pasižymintis atvirumu, seksualinėmis temomis ir gana grubia, necenzūriniais žodžiais kupina kalba, sukėlė tikrą audrą JAV.
Terminas „Portnojaus liga“, pavadintas pagal Aleksandrą Portnojų (g. 1933), apibūdina sutrikimą, kai stiprūs etiniai ir altruistiniai impulsai nuolat susiduria su kraštutiniais, dažnai iškreiptais lytiniais troškimais. Pasak O. Spielvogelio, „sutrikimas pasireiškia gausiais ekshibicionizmo, vujerizmo, fetišizmo, autoerotizmo ir oralinio sekso atvejais; būdami paciento „moralės“ padariniais, šie aktai vis dėlto nesuteikia jam tikro lytinio pasitenkinimo, veikiau priešingai, gilina jo gėdos ir atpildo baimės jausmą, iš dalies pasireiškiantį net kastracija“ (Spielvogel O. The Puzzled Penis // Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse. - T. XXIV. - P. 909).
Šis straipsnis siekia išanalizuoti ir interpretuoti „12 vyrų stovintys ant pirštų galiukų“ naratyvą, atsižvelgiant į pateiktą informaciją, kuri apima ne tik literatūros, bet ir sociokultūrinius, psichologinius aspektus. Jame bus nagrinėjami personažų vidiniai konfliktai, jų santykis su aplinka, kultūriniai stereotipai ir asmeninės tapatybės paieškos.
Irvingtono ledo paslaptys ir vaikystės prisiminimai
Pasakojimas prasideda žiemos idilija: „Žiemą, kai poliomielito virusas snaudžia ir galiu viltis, kad išgyvensiu be dirbtinio kvėpavimo aparato iki mokslo metų pradžios, einu čiuožinėti pačiūžomis ant Irvingtono parko ežero ledo.“ Šis sakinys iš karto nustato pagrindinio pasakotojo psichologinę būseną - trapumą, priklausomybę nuo aplinkybių ir nuolatinę mirties baimę. Tačiau, nepaisant šios grėsmės, jis randa paguodą ir saviraiškos formą ledo ritinyje. „Potamsėmis šiokiadienių popietėmis ir ištisus gaivius spindinčius savaitgalius suku ratus su šiksomis, gyvenančiomis Irvingtone, miestelyje, įsikūrusiame už saugaus ir pažįstamo žydų kvartalo ribos.“ Ši frazė atskleidžia pasakotojo socialinį atsiribojimą ir jo potraukį „kitokiam“ pasauliui, esančiam už jo bendruomenės ribų.
Pats pasakotojas, matyt, yra jaunas žydų berniukas, augantis tradicinėje žydų aplinkoje, kurioje galioja griežtos normos ir taisyklės. Jis stebi aplinką, ypač „gojų“ (ne žydų) gyvenimo būdą, su tam tikra nuostaba ir net pasibjaurėjimu, tačiau kartu ir su neatsispyrimu traukiančiu susidomėjimu. Jis atpažįsta gojų namus „iš jų motinų kabinamų užuolaidų“. Šios užuolaidos tampa simboliu - jos atskiria ir kartu rodo kitokį pasaulį. „Be to, gojai kabina languose nedideles baltas drobeles su žvaigžde, taip pagerbdami save ir tarnaujančius armijoje sūnus.“ Tai yra aliuzija į Amerikos patriotizmą ir karą, kuris daro įtaką visai visuomenei, nepriklausomai nuo religijos ar kilmės. Ypatingai ryški metafora yra „Mama su auksine žvaigžde“, kuri simbolizuoja sūnaus žūtį kare. Pasakotojo teta Klara, kuri „nejaučia pasididžiavimo sūnaus žūtimi“ ir yra tapusi „nervų ligoniu“, iliustruoja karo traumą ir jos poveikį šeimai.
Kalėdų stebuklas ir kultūriniai skirtumai
Kalėdų metas pasakotojui tampa dar vienu akibrokštu, atskleidžiančiu kultūrinius skirtumus ir jo paties jausmų prieštaringumą. „Per Kalėdas, kai atostogauju ir galiu čiuožinėti iki vėlumos, matau, kaip už tų gojiškų užuolaidų žiba ir mirksi eglučių ugnelės.“ Eglutės, Kalėdų giesmės ir prakartėlės jam kelia pasibjaurėjimą: „Vien to užtenka, kad apsivemtum. Kaip jie gali tikėti tokiu mėšlu?“ Jis nesupranta ir smerkia „gojų“ tikėjimą, ypač kai mato, kaip suaugę žmonės „stovi rateliais ant apsnigtų pievučių ir meiliai šypsosi, žvelgdami į medines figūrėles“. Jo reakcija „Viešpatie! Kiaurus metus - žydų idiotizmas, o per Kalėdas dar ir gojų!“ atskleidžia gilius jo vidinius konfliktus ir nepasitenkinimą.
Tačiau šis pasibjaurėjimas greitai pakeičiamas susižavėjimu, kai jo dėmesį patraukia „šiksos“ - merginos, kurios tampa jo potraukio objektu. „Bet šiksos, ak, šiksos… Jos nuostabios.“ Jis apibūdina savo jausmus joms kaip „pagarbų susižavėjimą“, „kilnią aistrą“, kuri netgi slopina jo seksualinius impulsus: „erecija būtų visiškai ne vietoj. Mano apipjaustytas mažas pimpaliukas net susitraukia nuo šio didžio garbinimo. O galbūt jis apimtas siaubo.“ Šiame apibrėžime slypi labai svarbi detalė - pasakotojo apipjaustymas, kuris jam, kaip žydui, yra tapatybės ženklas, tačiau šiame kontekste tampa savęs atmetimo ir nevisavertiškumo simboliu. Jo susižavėjimas „šiksomis“ yra ne tik fizinis, bet ir kultūrinis - jis žavisi jų grožiu, sveikata, šviesiais plaukais, judesiais, kalba ir juoku.
„Gojų“ pasaulio svajonės ir tapatybės krizė
Pasakotojo potraukis „šiksomoms“ yra glaudžiai susijęs su jo idealizuojamu „gojų“ pasauliu. Jis idealizuoja jų gyvenimo būdą, jų šeimas, jų tėvus ir brolius. „Nes šios mergiotės turi vyresniuosius brolius - patrauklius, geraširdžius, savim pasitikinčius, švaručius, greitus ir galingus mokyklos futbolo komandų, kurios vadinasi „Northwestern“, „Texas Christian“ ir „UCLA“ saugus.“ Jis mato juos kaip Amerikos svajonės įsikūnijimą - berniukai, kurių vardai tarsi paimti iš pradžios mokyklos skaitinių: Džoniai, Bilai, Džimiai ir Todai, ne Aronai, Arnoldai ir Marvinai. Jie yra „amerikiečiai, daktare“, kaip Henris Oldričas ir Houmeris, kaip Gilderslyvas Didysis. Tai yra kontrastas su jo paties aplinka, kurioje, jo manymu, vyrauja „žydų idiotizmas“.
Jo svajonės apima viską, kas susiję su šiuo idealizuojamu pasauliu: „namus, turinčius laiptus su turėklais, kartu su ramiais, oriais ir kantriais tėvais ir broliu Biliu, mokančiu išardyti variklį, pasakyti „labai jums dėkingas“ ir nieko nebijančiu.“ Jis trokšta būti „Mis Amerikos ant pačiūžų“, nori būti „Debės Reinolds vaikinas“. Tai rodo jo gilų troškimą asimiliuotis, tapti „normaliu“ amerikiečiu, atsisakyti savo žydiškos tapatybės, kuri jam atrodo gėdinga ir ribojanti.
Ši tapatybės krizė ypač ryškiai pasireiškia jo santykio su savo fizine išvaizda kontekste. Jis yra pasibaisėjęs savo „prancūziška“ pavarde „Portnojus“, kuri jam asocijuojasi su „juodomis durimis“ ir „juodais vartais“. Jis norėtų pasivadinti „Elu Portu“ arba „Elu Parsonsu“. Jo didžiausia problema - nosis, kuri, jo manymu, yra per didelė, „straublys“, ir išduoda jo žydišką kilmę. Jis net bando ją koreguoti, lipdydamas trikampėlius iš kartono, kad atstatytų „gražią, lygią nosį, kuria puikavosi visą vaikystę“. Šis susirūpinimas nosimi yra archetipinis žydų stereotipo ir savęs neigimo simbolis. „Jūs esate labai malonus jaunuolis, ponaiti Pornuarai, bet kodėl vaikštote užsidengęs veidą? Nes mano nosis staiga pamišo!“ Tai rodo jo gilų diskomfortą ir norą paslėpti tai, kas jį daro „kitokiu“.
PAKANKAMAI ŠALUTINIAI POVEIKIAI - Oficialus anonsas
„Portnojaus liga“: seksualumo, kaltės ir tapatybės sankirta
Romano „Portnojaus liga“ pavadinimas ir O. Spielvogelio citata apie sutrikimą atskleidžia pagrindinę temą - neišsprendžiamą konfliktą tarp moralės ir lytinių troškimų, tarp visuomenės normų ir asmeninių fantazijų. Pasakotojo patirtis su „šiksomis“ yra būtent šio konflikto išraiška. Jis trokšta jų, tačiau jo troškimas yra „kilnus“, „garbingas“, jis jaučia, kad „erecija būtų visiškai ne vietoj“. Jo apipjaustytas „mažas pimpaliukas“ susitraukia nuo „didžio garbinimo“, o tai rodo jo vidinį susiskaldymą tarp seksualinio potraukio ir savęs atstūmimo, tarp noro būti kaip „gojai“ ir neišvengiamybės pripažinti savo žydišką tapatybę.
Jo santykis su moterimis apskritai yra problematiškas. Jis idealizuoja „šiksomis“ (shkotzim), svajoja apie „Mis Ameriką“, „Debes Reinolds“, bet kartu supranta, kad jo troškimai yra neišpildomi. Jis mato, kad „kiekvienas dėl Debės džiūstantis Edis turi savo Edžio trokštančią Debę“. Tai rodo jo suvokimą, kad santykiai yra sudėtingi ir kad idealizuojamos moterys taip pat turi savo troškimus ir svajones. Jis paminima Elizabeth Taylor, kuri geidė „mūsų gentainių taip pat, kaip mes geidėme jos“, ir jos santykį su Michaelu Toddu, kurį jis vadina „apgailėtina mano dėdės Haimio karikatūra“. Tai rodo jo suvokimą, kad net „gojų“ pasaulyje egzistuoja panašūs kultūriniai ir socialiniai skirtumai, ir kad jo paties aplinka nėra vienintelė, kurioje egzistuoja tam tikri „stereotipai“ ar „karikatūros“.
Jo motinos nerimas, jos nuolatinis laukimas, jos „pumpuojanti nerimo mašina“ ir jos reakcija į tėvo vėlavimą („Na, kur jis?“) atspindi tipinę žydų motinos figūrą, kupiną nerimo dėl savo vyro ir vaikų saugumo. Ši figūra yra glaudžiai susijusi su „Portnojaus ligos“ tema, kurioje kaltė ir nerimas persipina su seksualumu. Jo motina, kuri rūpinasi jo išvaizda ir jo „ypatingumu“, yra jo tapatybės formavimo dalis, tačiau tuo pačiu ir jo savęs atmetimo šaltinis.
Galiausiai, pasakotojas supranta, kad norint rasti kelią į „šikso širdį (ir jos aksominį urvelį) reikia būti ne „knerptanosiu gojumi apsimetančiu žydu“, bet kažkuo kitu - galbūt kažkuo panašiu į jo dėdę Haimį, jo tėvą, ar net jį patį, bet su didesniu pasitikėjimu savimi. Jis suvokia, kad jo „žydiška“ kilmė, jo „straublio“ formos nosis, jo apipjaustymas - visa tai yra dalis jo, ir kad jis negali to tiesiog ištrinti ar pakeisti.
Tolesnės refleksijos ir literatūrinis kontekstas
Šiame tekste pateikta medžiaga leidžia mums suprasti Ph. Rotho kūrybos gilumą ir sudėtingumą. „Portnojaus liga“ yra ne tik skandalingas romanas apie seksą, bet ir gilus tyrimas apie tapatybės krizę, kultūrinius stereotipus, religinius ir socialinius konfliktus, bei neatsiejamą kaltės ir geismo ryšį.
Šis tekstas taip pat apima platesnį kontekstą, susijusį su lietuvių literatūra. Paminėta Martinos Paura knyga „Metai yra 12 vyrų“ ir jos aprašymas apie Piją, kuri susilažina su drauge, kad per metus pasimylės su kiekvieno Zodiako ženklo atstovu, bet nė vieno neįsimylės, atskleidžia panašią temą - santykių paiešką, seksualumo tyrinėjimą ir savęs atradimą per intymius ryšius. Nors tai yra kitas kūrinys, jis suteikia papildomą perspektyvą į tai, kaip literatūra tyrinėja žmogaus psichologiją ir santykius.
Galiausiai, tekste pateikta medžiaga apie etiketo taisykles (nuo kasdienio iki verslo ir interneto etikečio) atrodo visiškai nesusijusi su literatūriniais fragmentais. Tai gali būti klaida, arba bandymas sujungti du skirtingus, bet tam tikru mastu susijusius, naratyvus. Etiketas, kaip socialinių normų ir elgesio taisyklių visuma, yra glaudžiai susijęs su kultūriniais skirtumais ir visuomenės lūkesčiais, kurie yra pagrindinės temos Ph. Rotho romane. Tačiau šioje dalyje pateikta informacija yra labiau techninio pobūdžio ir negali būti tiesiogiai integruota į Ph. Rotho kūrybos analizę.
Apibendrinant, „12 vyrų stovintys ant pirštų galiukų“ naratyvas, remiantis pateikta medžiaga, yra gilus ir daugiasluoksnis kūrinys, nagrinėjantis sudėtingus žmogaus psichologijos, tapatybės, seksualumo ir kultūrinių skirtumų klausimus. Pasakotojo patirtis Irvingtone, jo susižavėjimas „šiksomis“ ir jo vidinis konfliktas tarp žydiškos ir idealizuojamos „gojų“ tapatybės sudaro pagrindinę šio kūrinio ašį.