Vydūnas, tikrasis vardas Vilhelmas Storostas, buvo ne tik filosofas, rašytojas ir poetas, bet ir humanistinės minties puoselėtojas, kurio gyvenimo kelias ir įveikti sunkumai formuoja herojaus paveikslą. Kaip pastebi psichologė G. Gudaitė, herojus yra „drąsus ir galingas, kantrus, ištvermingas, neprarandantis vilties ir tikėjimo“. Nors konkretaus žmogaus galimybės yra ribotos, herojus jau nuo gimimo yra nepaprastas. Viskas, kas svarbiausia ir švenčiausia, slypi pačiame žmoguje, jo vidiniame pasaulyje. Žmogus - tai mikrokosmosas, tarsi mažai pažintas atomas, turintis savo branduolį, neįspėjamai didelę energiją, savitas dalelių skriejimo kryptis, trajektorijas ir greitį. Šiame branduolyje glūdi vertybės, jų hierarchija, gyvenimo tikslas ir valia jį realizuoti. Skaitydami Vydūno žodžius, ypač tuos, kuriuos jis rašė prieš aštuoniasdešimt metų, norisi jaunimą pakviesti įsiklausyti į jo mintis apie asmenybę, jos ugdymą, gyvenimo būdą, vertybes, jaunystę, grožį ir sveikatą.
Sveikatos, jaunystės ir grožio dermė
Vydūnas 1928 m. gruodžio 14 d. Tilžėje rašė: „Sveikata. Jaunumas. Grožė.“ Jis aprašė šių trijų neatsiejamų žmogaus amžiaus lobio ir brangumyno kilmę, ryšį su asmenybe, sveikatos griovimo priežastis, kūno priežiūrą, aplinką, kvėpavimą, mitybą, gimimą bei jausmų-minčių, dvasios-sielos sveikatos palaikymą. Savo knyga autorius siekė parodyti, kaip jis pats nuo mažų dienų stengėsi stiprinti savo, iš pradžių silpną, sveikatą. „Visų žmonių yra pageidaujama vien kartu sveikata, jaunumas, grožė. Taip glaudžiai jos sujungtos, kad sunku būtų vieną atskirti nuo kitos. Tarsi trys spinduliai vienos žvaigždės. Kas jų vienos nori, turi norėti ir kitų. Su sveikata jaunumas ir grožė žmogui savaime tenka.“ Vydūnas pabrėžė, kad „iš tikrųjų patys gyvenimo įstatymai daro viską, kad išliktų žmogaus sveikata. Žmogui vien reikia saugotis, jiems nenusižengti.“
Gyvenimo įstatymai ir išminties stoka
Deja, „nedaug yra išmintingų žmonių. Todėl paprastai ir įvairiausios jėgos, tik ne išmintis, reiškiasi iš to, ką žmonės daro. Tūluose viršų turi beveik vien geiduliai, tūluose vėl - protas.“ Vydūnas pastebėjo, kad protas niekada nebuvo taip lavinamas kaip jo laikais. Jis „labai darbštus. Stengiasi gaminti visokių gėralų, valgių ir kita ko, kas būtų skaniau.“ Tačiau šie malonumai, tokie kaip alkoholis, nikotinas, morfijus, kokainas, saldainiai, ne tik skanūs ir malonūs, bet ir „griauna kūną, trukdo žmogaus asmenybės gyvenimą, naikina sveikatą.“
Žmogaus santykių įtaka sveikatai
„Dargi patys žmonės, santykiaudami su viens kitu, vienas kitą sargdina. Kiek suserga beragindami nors vieną „burnelę išmesti“, kąsnelį suvalgyti. O kūnui tai nebuvo reikalinga, bet priešingai - kenksminga. Bloga nemanant, norėta širdingumą parodyti. Bet išminties tame nėra. Kad bent proto būtų.“ Be to, „toliau žmonės vienas kitą žemina, liūdina, vienas kitam sukelia visokius rūpesnius. O visa tai griauna sveikatą. Bet ne vien kitam, bet ir sau pačiam. Kaip sakoma „kraują gadina“ ir sau kenkia.“
Mitybos piramidė: gamtos dovanos ir išmintingas pasirinkimas
„Žmogaus kūno mitime yra trys dalykai, kuriais žmogus turėtų rūpintis. Tai maisto suteikimas kūnui, maisto suvartojimas kūne, nebereikalingo išmetimas. O jau pirmame uždavinyje mūsų laikų žmogus suklumpa. Žmonės per daug, per dažnai ir per daug viso ko valgo. Žmonės stačiai žudo save maistu. Nevalgykime daug! Valgykime žmoniškai!“ Vydūnas akcentavo metų laikų ir mitybos ryšį: „Gyvenimas eina su laiku. Koks laikas, toks ir gyvenimas. Jam palaikyti laikas atneša, kas gyvenimui reikalinga. Gyvybė prasilaužo augmenijoje. Todėl augmenija ir suteikia gyvenimui pagrindą, gyviams ir žmonėms teikia maistą. Ir jis tinkamiausias tam laikui, kurį augmenija jį atneša. Ir imdami maistą iš augmenijos, turime į tai atsižiūrėti. Rudenį augmenija žmogui visa ko teikia. Čia lengva bus pasirinkti, kas tinkama. Tik nereikėtų tas dovanas darkyti ugnimi. Daržovės, vaisiai skaniausi, kai juos duoda gamta.“
Pavojai tarp valgymų ir saldumynų
„Labai žalinga yra tarp valgymo valandų šį tą dar kišti į burną. Nebereikalingas materialas žarnose guli, pūva ir kraują nuodija. Kūnas nebesivalo. O aišku, kad tai labai kenkia sveikatai. Ir visas jo atrodymas tai apreiškia: žmogus sensta ir praranda savo grožę.“ Vydūnas taip pat perspėjo: „Su saldumu atsargiai! Baltasis cukrus gadina kūną. Jam virškinti reikia visokių materialų, kurie iš kūno traukiami. Ir taip dantys ir kaulai gadinami.“
Rūgščių ir šarmų balansas organizme
„Labai svarbu sveikatai, kad kūne būtų daugiau šarmų negu rūgščių. Visi grūdai įneša į kūną daugiau rūgščių, visi žalumai, lapai - daugiau bazių. Mėsa, kiaušiniai, taukai gamina kūne daug rūgščių. Šaknys (daržovės, kurios žemėje auga, kaip morkai ir kiti), bulvės, augmenų stiebai, lapai, svogūnai ir uogos turi daugiau bazių.“
Kvėpavimas - gyvybės pagrindas
„Nuolatinis kvėpavimas yra stačiai kūno gyvumo ir gyvenimo pagrindas. Kvėpavimu kūnas lyg semte semia iš gyvybės jūros sau gyvybės ir tąja gaivina savo ir mažiausias daleles - turėtų jas gaivinti. O to dažnai nėra. Kaip reikia kvėpuoti? Paprastai nebekvėpuojama užtenkamai. Žmonės vos kiek pildo plaučius oro. Ir dažnai maža rūpinasi geru oru.“
Vanduo - gyvybės eliksyras
„Be oro, kaip sakėme, vanduo labai svarbus valgomas geriamas dalykas. Juo reikia rūpintis pirmiau, kad žmogus nori statytis namus.“
Žmogaus menkumas ir išmintingas gyvenimas
„Žmogaus menkumas reikšminasi visu tuo, ką jis mąsto, sako, daro, kaip jis gyvena, kaip jis elgiasi ir kaip jis santykiuoja su kitais žmonėmis, kaip jis pasitinka visą savo aplinką. Menkas žmogus yra be tikro minčių ir jausmų gyvatos gyvumo. Žmogus nebėra nešamas gamtos taip kaip augmenys ir gyvuliai. Jis paveikiamas savo paties darbu, elgesiu, kurie atspindina iš aplinkos.“ Todėl „norėdamas sveikas būti, žmogus būtinai turi gyventi protingai ir išmintingai. Išmintingas yra, kurs gyvena žmoniškai. Tada jis visą savo gyvenimą tvarko iš esmės, iš dvasios - sielos.“
Sielos sveikata - pamatinis principas
„Pirmiausia siela turi būti sveika. Sveika siela, net nesveikame kūne gali padaryti stebuklus, nes siela įveikia negalias. Turi stiprinti savo dvasinį pradą, harmonizuoti visas būsenas tiek fizines, tiek dvasines.“ Vydūnas siūlė netradicinius patarimus: sveikatą pirmiausia reikia išsaugoti, o norint išsaugoti, reikia sveikai gyventi, sutvarkyti minčių, emocijų pasaulį, rūpintis savo kūnu, o ne jį nuvarginti, tenkinant malonumais. Kūnas pats susitvarko, jeigu tik įsiklausoma, ko jam iš tiesų reikia. Mes kūnui maisto duodame ne pagal jo pageidavimus, o ką siūlo jausmai - geismai, gyvuliškieji instinktai, kurie žmoguje yra pagedę, palyginus su gyvūnijos pasauliu. Vydūnas ypač pabrėžė: reikia daryti viską, kad nereikėtų gultis į ligoninę.
Vydūno idėjos: ilgaamžė patirtis ir neįkainojamas palikimas
Jo idėjos grįstos ilgaamže įvairių tautų patirtimi - ne tik indiškąja, bet ir vakarietiška. Jis priėmė tą patirtį ir sau pritaikė. Vydūnas, kaip ir jo amžininkai Jonas Biliūnas, Julius Janonis, Vincas Kudirka, buvo kandidatas į mirtininkus. Jis sirgo džiova, tačiau nenuėjo paskui juos, o išgyveno dar daugiau kaip pusę šimtmečio ir sulaukė garbaus amžiaus. Jo filosofija, raštai ir gyvenimo būdas tebėra aktuali ir įkvepianti pamoka mums visiems.
Vilhelmas Storostas - Vydūnas, gimęs Rytprūsiuose, pasaulį išvydo Jonaičių kaime, netoli Heydekrugo, Prūsijos karalystėje. Jo šeima šimtmečius gyveno Mažojoje Lietuvoje. Vokietijos pase jis buvo įrašytas kaip Vilhelmas Storostas, o lietuviškose publikacijose naudojo Vilimą ar Vilių Storostą. Pseudonimą „Vydūnas“ jis pasirinko sulaukęs maždaug 40 metų, nes „norėjo visiems gero“. Mokėsi Kittų (1883-1885 m.) parengiamojoje mokykloje ir mokytojų seminarijoje Ragainėje (1885-1888 m.). Nuo 1888 iki 1892 m. dirbo mokytoju Kittuose, vėliau Tilžėje, kur mokė vokiečių, prancūzų, anglų, lietuvių kalbas ir sportą. 1912 m. jis paliko mokytojo darbą, kad galėtų studijuoti filosofiją Greifsvaldo, Halės, Leipcigo ir Berlyno universitetuose. 1918-1919 m. Berlyne, Rytų kalbų seminare, vadovaujamame Eduardo Sachau, dėstė lietuvių kalbą. Grįžęs į Tilžę, Vydūnas paskyrė save lietuvių kultūros gaivinimui, ypač liaudies dainoms ir kaimo tradicijoms. Jis vadovavo chorui, rašė dainas ir pjeses. Nuo 1933 m. dirbo Memelyje muzikos mokykloje. 1932 m. parašė knygą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Jo idėjos apie tautų tarpusavio supratimą nepatiko naciams, todėl 1933 m. knyga buvo uždrausta. 1938 m. jis buvo trumpai įkalintas, bet protestų dėka po dviejų mėnesių paleistas. Kartu su beveik visais Rytprūsių gyventojais jis buvo ištremtas sovietų valdžios metais ir kurį laiką gyveno pabėgėlių stovykloje. Mirė Detmolde, Vakarų Vokietijoje. Vienas jo sūnėnų, Juergenas Storostas, vėliau paaiškino, kad Vilhelmas Storostas pasirinko pseudonimą Vydūnas, nes „jis norėjo visiems gero“. Vydūnas aktyviai dalyvavo senojoje lietuvių pagonių religijoje (žr. Romuva). Tačiau jis niekada nekilnojo atgaivintos pagoniškos religijos kaip savo asmeninio ar lietuvių tikslo, išlikdamas tautiniu lyderiu, bet ne religiniu. Jo moralinis poveikis peržengė to meto politinio lyderio ar rašytojo ribas. Vėlesni biografai jį lygino su Indijos to meto tautiniais lyderiais, tokiais kaip Rabindranatas Tagore ar Mohandas Gandis.
tags: #vydunas #sveikata #jaunimas #groze #gimdymo #slepiniai