Nuo pat pirmojo atodūsio, kai žmogus pasirodo šiam pasauliui, prasideda jo neaprėpiama kelionė. Tai kelionė ne tik per fizinę erdvę, bet ir per giliausius savo sielos kampelius, siekiant pažinti save. Anaiptol ne vien stebėjimu, o tik veiksmais. Pabandyk atlikti savo priedermę, ir tuoj pat save pažinsi. Šis kelias nėra tiesus ir lengvas; jis kupinas iššūkių, atradimų ir nuolatinio augimo.
Savęs Pažinimo Vartai: Veiksmai ir Patirtys
Žmogus pažįsta pats save tik tiek, kiek jis pažįsta pasaulį. Ne tuščios kalbos ar pasigėrėjimai savimi atskleidžia tikrąjį mūsų veidą, o veiksmai, kuriuos atliekame. Kai kurie žmonės puikuojasi nuolat kalbėdami apie save, tačiau žymūs žmonės apie save niekada nekalba. Pirma, žmonės nori žinoti, kiek jie tau rūpi, o tik po to sužinoti, kiek tu žinai. Tinkamo elgesio kelias arti, bet žmonės jo ieško toli. Visada atsiras žmonių, kurie suteiks tau skausmą. Tačiau reikia ir toliau tikėti žmonėmis, tik būti truputį atsargesniais.
Gyvenimas - tai sunkus darbas, sudėtingas amatas, kurio norint išmokti reikia pavargti. Kiekvienas žmogus nori gyventi, bet ne kiekvienas moka. Gyvenimas ne kas kita, kaip žmonių sąveika. Jis ne tik bausti, bet ir atleisti moka. Gyvenimas kartais atrodo žiaurus, bet jo grožis neblėstantis. Gyventi pasaulyje - tai gyventi šviesoje. Būsi amžinas, jei būsi buvęs gyvas. Jeigu į gyvenimą nežiūrima pro juodus akinius, jis kupinas ryškių įspūdžių. Viešpatavimas valandėlei yra viešpatavimas gyvenimui.
Kūrybiškumas ir Asmenybės Ugdymas
Didžiausias kūrinys yra mūsų pačių gyvenimas. Mūsų gyvenimas yra dovana ir nesvarbu, ar tikime, kad šią dovaną gavome iš Dievo, ar iš savo tėvų. Vien jau suvokimas, kad gyvenimas yra nuostabi dovana, yra paskata būti kūrybiškam. Esame savo likimo kūrėjais. Be to, kūrybiškumas neapsiriboja tik menu. Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai. Jei mes nenorime būti tik nužmogėję robotai, taisyklių vergai, kūrybiškumas yra būtinas.
Kūrybiškumas yra būtinas, kad nebūtume tik nužmogėję robotai, taisyklių vergai. Kūryba ir laisvė yra surištos savo esme. Kur nėra laisvės, ten negali būti nė kūrybos. Kiekvienas žmogus turi savo supratimą apie tai, kas puiku ir malonu; čia galbūt ir glūdi didžiausias dorovinis žmogaus pranašumas, kad jis kiekvienu atskiru atveju randa tiesą, būdama tarsi jos matas ir dėsnis. Elkis taip, kad nei savo, nei kieno nors kito asmenybėje niekados nenaudotum žmogaus vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą.
Vaikystės Mokymai: Pastangos, Pagyrimas ir Kantrybė
Vaikas maždaug iki aštuonerių metų nemoka užbaigti darbų, kuriuos pradėjo, nes jam dar trūksta tikslingumo ir valios. Todėl iki minėto amžiaus vaikus reikia girti ne už rezultatą, o už pastangą - už tai, kad jie apskritai įsitraukė į kokį nors darbą. Kartais tėvams tai labai sunki užduotis. Jie nori, kad viskas būtų padaryta kaip reikiant, o tada jau ir pagirs. Tuomet vaikas auga negiriamas. O pagyrimas yra pats svarbiausias stimulas mums tobulėti. Pats svarbiausias, pabrėžiu dar kartą. Ir kad būtų dar aiškiau, pridėsiu, kad kritika nėra joks stimulas tobulėti. Kritika tik moko, ko turiu nedaryti, tad vaikas kritikuojamas sustingsta. Jis nebežino, ką daryti, tik mato, kad tai, ką daro, kam nors nepatinka. Jeigu jau sakome vaikui, kad kažkas jam ne visai gerai pavyko, būtina kartu ir švelniai pamokyti, patarti, kaip elgiantis užduotis pavyktų geriau. Bet jokiu būdu ne didaktiškai, autoritariškai įsakinėti ir nurodinėti, ką ir kaip vaikas turi daryti. Manau, kad kantrybės neturėjimas yra didelė problema. Mokėjimas tėvui prisitaikyti prie vaiko amžiaus, gebėjimų ir talentų yra nepaprastai svarbus dalykas. Reikia suvokti, kiek iš vaiko galima ir verta laukti.
Viena gyvybė yra vertingesnė už tūkstantį mirčių, nes ji jaučia, kuria, ieško tiesos. Verčiau gimti netobulam ir pamažu tobulėti, negu gimti tobulam ir paskui prarasti tą trumpamžę tobulybę, ją paaukojus už gyvenimo patirtį. Neturintis vaikų vargu ar supras, kas yra visa aprėpianti meilė. Gero žmogaus gyvenimas - visas kaip ant delno. Gyvenimas jau pats savaime turi prasmę. Gyvenimas - tai šventė, į kurią mes visi pakviesti. Kiekvienas iš mūsų turi kovoti už gyvenimą visur ir visada iki paskutinio atodūsio. Žmogus visuomet esti tokio amžiaus, kokio yra jo dvasia; senatvė prasideda tada, kai nebesuvoki pirmyn einančio gyvenimo, kai nebeįstengi suprasti ir mylėti.
Tylos Galia: Savęs Suvokimas ir Pasaulio Pajauta
Tyla - pats svarbiausias dalykas, kad žmogus susivoktų, ką jis iš tiesų daro šią akimirką, ar daro tai, kas reikalinga, tai, ką nori, ką yra numatęs. Nes, jei gyveni nesusivokdamas - esi kaip automatas, tarsi vagonas, pastatytas ant bėgių, bet nesuprantantis, nei iš kur, nei į kur pūškuoja. O paskui žiūri - praėjo metai, pasenai, o gyvenimas buvo visai ne toks, kokio norėjai. Taigi, kad taip nenutiktų, turi retkarčiais sustoti ir pajausti. Būtent pajausti, o ne pamąstyti. Nes emocijos mums labai tiksliai pasako, ar gyvename tinkamai, ar vyksta tai, kas turi vykti. O be tylos tai suvokti gan sunku. Tyloje žmogui taip pat geriau sekasi suvokti ne tik save, bet ir aplinką. Didžiulis skirtas - ar eiti per mišką su kuo nors visą laiką plepant, ar tylint. Tyloje pastebėsi šimtą kartų daugiau. Mes iš tiesų dažnai nepastebime, kas vyksta aplinkui. O tyloje pasaulis gali pasirodyti labai įdomus.
Ateities nereikia piešti. Ateitį reikia sėti. Ateitis sudygsta iš dabarties dirvoje glūdinčių sėklų. Sėklų dirvoje daug ir visokių, tik vienos gajos, paprastai piktžolių, o kitos - kultūrinių, ypač tauriųjų rūšių - lepios. Joms reikia priežiūros, rūpesčio. Tad jeigu nesirūpinsite jų daigais dabar, ateityje jas užgoš ir nustelbs piktžolės. O kai jūsų darželis visai užžels piktžolėmis, kitiems atrodys, kad jis niekieno, ir jie vienas per kitą čia sės, sodins ir augins kas ką netingi.
Santykių Dinamika: Ginčai, Meilė ir Vienovės Pajauta
Ginčytis ne visada malonu, tačiau ginčai poroje pirmiausia yra ženklas, kad du žmonės yra neabejingi vienas kitam. Tiesa, begalinis ir nuolat besikartojantis aiškinimasis labai išvargina ir niekur neišveda. Kad ir kas vyktų, kol verda ginčai ir emocijos gyvos, yra tikimybė, kad santykiai pagilės ir persikels į kitą lygį, taps artimesni. Gal net pasieks tokių aukštumų, kad ginčytis nebereikės: bendraudami tiesiog skleisitės, patirsite santykio pilnatvę ir grožį, gerai matysite kitą ir save. Be lūkesčių ir įsivaizdavimų, be baimės, ką kitas pagalvos, be rungtyniavimo ir varžybų.
Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas prie upelio - gali pajausti pasaulio vienovę. Esi vienas, bet lyg ir ne vienas. Pabuvai su žmonėmis, bandei suprasti jų gyvenimus, tai pabūk ir su medžiais, su akmenimis, šaltiniais. Pabandyk suvokti, kas buvo prieš šimtą, prieš tūkstantį metų. Tu negali šito prisiminti, o šaltiniai ir akmenys gali, nes jie ilgiau gyvena. Kai šitaip pagalvoji, tai supranti, kad ir paukščio giesmė kalba ne tik apie dabartinį, bet ir apie buvusį pasaulį.
Vidinis Balsas ir Drąsa Gyventi
Kūrėjas turi „ištobulinti“ ir savo valią, kad būtų tvirta, ryžtinga, drąsi, kad įstengtų nugalėti nuovargį, nusiminimą, aptingimą, kliūtis, sunkenybes, baimę, nepaisyti tuščių opinijų, neišmintingų kritikų, modernių srovių, kuriomis kiti seka, kaip avys, o ryžtingai eiti savo keliu, pagal savo vidujinį balsą, pagal savo prigimties išgales. Kun. Daugybę Kalėdų praleidau ir dovanas mėgdavau, tempdavau, ieškodavau, kol buvo jėgų ir sveikatos. Bet dabar supratau, kad galiausiai mes patys vieni kitiems esame didžioji dovana. Negailėdami savo laiko, dėmesio, savo atminties mes suteikiame kitam žmogui tą turbūt didžiausią dovaną. Jau visi žinome, kad per Kalėdas kviesti, matyti, prisiminti reikia tuos, kurie yra patys vargingiausi, nelaimingiausi - visada mūsų draugų, pažįstamų, giminių sąraše tokių žmonių yra. Jiems reikia leisti priartėti, prasklaidyti tuos tamsius debesis, kurie dažnai užstoja pagrindines Kalėdų tiesas, tą didį džiaugsmą.
Daug metų praktikuoju, jei galima taip sakyti, nuostabą, t. y. kasdien stengiuosi bent keletą kartų nusistebėti išsakyta mintimi, eilėraščiu, kūrinijos grožiu, architektūra, darbo instrumentu, dailės paveikslais… Štai kiek daug erdvės nuostabai. Tokia mano, jei ne švenčiausioji, bet trejybė: nuostaba, grožis ir meilė. Bėgant metams gyvenimą ir daugelį jo reiškinių pradedi matyti kitaip. Pradedi galvoti, kad tas matymas gerokai skiriasi nuo to, kurį turėjai, kai buvai dvidešimties. Didžiosios Paslapties, Mirties atradimai prasideda gerokai vėliau. Man įdomu stebėti, kaip senstu, matyti, kad rankos nebe tokios pajėgios, kad sąmonė silpsta, dingsta atmintis. Visada sakau, kad turime mokytis stebėti save iš šalies, tarsi per mus stebinčios kameros, o gal - Dievo akį.
Sveikinimai kovo 11 d. Didžiausias, tikrasis dvasinis malonumas ateina iš ilgo proceso, dėl pastangų, siekio. Ir net pasiekus tikslą dažnai paaiškėja, kad didesnis džiaugsmas buvo ne rezultatas, o pats kelias. Greiti rezultatai, jei jų nuolat vaikaisi, dažniausiai nuveda į nesibaigiantį savęs tenkinimą žemiškais malonumais. O tai, kaip žinome, dažnai baigiasi priklausomybėmis, konfliktais su aplinkiniais ir savęs praradimu. Svajoti ir žaisti derėtų ne tik jauniems. Stebėti debesis, upelio srovę, žoles, žuveles, paukščius, saulėtekį ar saulėlydį, skruzdėles ar bites, tolimą burlaivį, vėjo nešiojamus lapus, pajūrio bangas… Visa tai - ir žaidimas, ir svajonė.
Kai Dievo klausiame, ką mums daryti, kaip spręsti, ko siekti, Dievas mūsų klausia: o kokia tavo svajonė, ko tu pats trokšti, kur veda tavo nuojauta, širdis, jausmai, mintys? Truputį Saulės, kai lyja lietus, Ir lašo gaivaus, kaitra kai užguls. Plačios šypsenos, liūdna jei diena, Minutės vienatvės, kai triukšmo gana.
Gyvenimo Prasmė: Nuolatinis Tobulėjimas ir Širdies Balsas
Jeigu nori ką nors pradėti, pradėk dabar. Pradėk. Tik tada sužinosi, ko tau reikia, ko trūksta. O mes nepradedam (kai aš sakau „mes“, tai turiu omeny „aš“), mes manom, kad viską reikia gerai apgalvoti, susidėti į stalčiukus ir tada pradėti ką nors naujo. Taip niekada nepradėsi, niekada neateis tas laikas. Tas laikas yra dabar. Žmogus, mano manymu, gali pasikeisti dabar. Tiesiog šią sekundę. Kasdienybėje, perpildytoje triukšmo, skubėjimo ir tuščių frazių, mums vis labiau reikia tylos, kurioje gimsta tikrumas. Ne viskas turi būti garsiai ištarta, kad turėtų vertę. Kartais prasmingi žodžiai ateina tyliai - kaip vėjas, paliečiantis veidą, ar mintis, kuri šildo širdį dar ilgai po to, kai nutilo. Atraskite prasmingus žodžius, kurie tinka ne tik skaityti, bet ir jausti. Mintis, kurios gimsta iš širdies ir grįžta į ją. Gyvenimas - tai ne nuolat žydintis sodas, bet gebėjimas surasti grožį ir prasmę net tuomet, kai žiedai nukrinta. Būtent tada, kai atrodome silpniausi, atrandame tikrąją stiprybę.
Be svajonių žmogus sustoja. Ne iš karto, bet tyliai. Nustoja žvelgti į dangų, nebejaučia smalsumo rytoje. Svajonės - tai degalai, kurie uždega širdį, net kai kelias ilgas. Jos skatina tobulėti, ieškoti, kurti. Kartais pasaulis triukšmingas, lyg nesibaigiantis karnavalas, kuriame visi kalba, bet retas klauso. Tačiau tikroji išmintis dažniausiai gimsta tyloje. Būtent tada, kai nutylame išorinį šurmulį, pradedame girdėti tai, kas svarbiausia - savo vidinį balsą. Nebūtina garsiai sakyti „myliu“, kad meilė būtų tikra. Kartais ją pasako rankos švelnumas, žvilgsnis, kuris nepasitraukia net kai kiti nusisuka, arba išklausymas be skubos.
Žmogus - kaip stiklas ir kaip uola viename. Trapus, kai myli, kai ilgisi, kai pasitiki. Tačiau tuo pačiu nepaprastai stiprus - kai išmoksta atleisti, kai priima save, kai nepaisydamas baimės renkasi būti šviesa kitam. Būti savimi - tai ne pareiškimas, o tylus pasirinkimas kasdien. Tai gebėjimas stovėti tvirtai, kai aplinkiniai nori tave perkurti pagal savo vaizduotę. Tai švelnumas sau, kai suklysti. Ir drąsa neslėpti, kai kažkas iš tikrųjų skauda. Kai tyliai sėdi šalia mylimo žmogaus ir nieko nesakai, bet jauti, kad tau nieko netrūksta - tai meilė. Ji neskamba garsiai, ji ne visada matoma, bet jos buvimas - tikras. Prasmė niekada neateina iš to, ką turime. Ji kyla iš to, ką jaučiame, kur esame tikri, kur mūsų širdis rami. Kai išmokstame būti savyje, be kaukių ir lūkesčių, tada ir pasijuntame pilni - net jei iš išorės vis dar trūksta. Laikas - ne priešas, o mokytojas. Gyvenimas nėra tiesi linija. Jis vingiuoja, griūna, kyla. Bet galbūt tame ir slypi jo tikras grožis - kad mes nuolat mokomės eiti toliau, net kai nežinome, kas už kito kampo. Netobulumas nėra trūkumas. Kiekvienas praradimas - tarsi ruduo, nuplėšiantis nuo mūsų sielos pasenusius lapus. Iš pradžių skauda. Iš pradžių tuštuma atrodo baisi. Bet būtent tada, kai medžio šakos lieka nuogos, gimsta galimybė naujam augimui. Kai žmogus tave myli, jis nesiekia tavęs pakeisti - jis padeda tau tapti tuo, kuo visada buvai viduje. Tikra meilė ne formuoja, o augina. Ne visada žinome, kam čia esame. Ne visada aišku, kur eiti. Bet svarbiausia - ne nustoti ieškoti. Prasmė nėra vieta, tai būsena. Ji pasirodo tada, kai darai kažką su meile, kai esi tikras, kai neapsimetinėji. Svajonės - tai sielos žvaigždės.
Laikas bėga greičiau nei mes spėjame suvokti. Bet prasmė - ji negyvena laikrodyje. Ji slepiasi tuose trumpuose žvilgsniuose, kuriais pasidaliname su artimaisiais, rankose, kurios laiko, ir žodžiuose, kurie pasako daugiau nei sakinys. Net skausme gali slypėti prasmė - ne todėl, kad jis teisingas, o todėl, kad jis augina. Tai, kas skauda, mus moko - atjautos, supratimo, gylio. Kai išdrįstame pažvelgti į savo skausmą ne kaip į priešą, o kaip į mokytoją, pradedame matyti gyvenimą kitaip. Gyvenimas siūlo begales variantų, bet prasmė atsiranda tik tuomet, kai renkiesi - net jei tai reiškia riziką ar nesėkmę. Drąsa priimti atsakomybę už savo sprendimus, imtis iniciatyvos arba pasakyti „ne“ neteisingoms galimybėms kuria vidinį stuburą. Ne kiekviena diena su mylimu žmogumi bus lengva, bet kiekviena verta. Nes meilė - tai ne nuolatinė šventė, o sprendimas būti, kai sunku. Svajonės keičia žmogų ne tada, kai išsipildo, o tada, kai tampa vidiniu kompasu. Jos moko kantrybės, drąsos, pasitikėjimo. Svajonė gali būti tarsi šviesos taškas rūke - neaiški, bet vis tiek vedanti. Kartais mes siekiame turto, laimėjimų ar viešo pripažinimo - manydami, kad tai atneš gyvenimui prasmę. Tačiau tikroji vertė atsiskleidžia tuomet, kai savo gebėjimus, laiką ar širdies šilumą skiriame kitiems. Yra žmonių, kurie į tavo gyvenimą ateina tarsi šviesa - ir lieka kaip kryptis. Meilė - tai buvimas ne tik tada, kai viskas gerai, bet ir tada, kai norisi bėgti. Didžiausia gyvenimo prasmė dažnai slypi ryšyje su kitu žmogumi - ne būtinai artimu, kartais tiesiog svetimu praeiviu, kuriam padedi. Kai tampame kažkam svarbūs, net be žodžių, mūsų dienos įgauna gylio.
Žmogus neapsiriboja savo vardu, profesija ar socialiniu vaidmeniu. Jis - sapnai, kuriuos tyliai nešiojasi. Jis - akimirkos, kurios niekam nepapasakotos. Jis - šypsenos, kurias sukūrė, ir tylos, kuriose slėpėsi. Tik pažindamas kitą be kaukių, galime tikrai pažinti save. Gyvenimas duoda tiek, kiek drįsti priimti. Žmogaus širdis - tai ne tik organas, bet ištisas pasaulis. Ji saugo vaikystės juoką, išsiskyrimo skausmą, netylantį troškimą būti suprastam. Širdyje gyvena mūsų stiprybė, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo pažeidžiama. Kartais meilė ateina ne kaip audra, o kaip rytinis rūkas - tyliai, švelniai, bet viską apgaubianti. Ji neužvaldo, o apgaubia. Dažnai skubame pro gyvenimą, nežiūrėdami į akimirkas, kurios slėptų gilų turinį. Tačiau kai sustojame ir įsigiliname - į kvėpavimą, garsus, šviesą ar jausmus - patiriame tą neapčiuopiamą „daugiau“. Niekada nevėlu tapti tuo žmogumi, kuriuo visuomet norėjai būti. Svajonė dažnai gimsta tyliai - ne fanfarose, o kažkur tarp vienatvės ir vilties. Galbūt ji nedrąsi, vos juntama, kaip lengvas vėjo dvelksmas. Tačiau jeigu jos neišsigąsti, jei leidi jai gyventi, ji pradeda augti. Kai myli, pradedi kitaip žiūrėti į pasaulį. Spalvos tampa ryškesnės, tylos - šiltesnės, o net ir paprasčiausia diena įgauna šventės atspalvį. Ne visos svajonės išsipildo taip, kaip tikėjome. Kai kurios virsta visai kitais keliais, kai kurios pasilieka tik prisiminimuose. Tačiau jos niekada nebūna beprasmės. Kiekviena jų - tarsi durys, kurias kadaise atvėrei į save. Ir net jei už jų radai ne tai, ko ieškojai, tu vis tiek ėjai, tikėjai, kūrei. Kiekvienas iš mūsų nešiojamės mažą ugnelę, kuri šildo, kai aplink šalta. Tai mūsų viltis, kūryba, tikėjimas, meilė. Kartais atrodo, kad ši šviesa vos rusena, bet ji niekada visiškai neužgęsta. Kiekvienas žmogus - tai nesibaigianti kelionė. Mes nešamės savyje miestus, žmones, žaizdas, kurių niekas nemato. Ir vis dėlto - einame. Kartais klupdami, kartais su viltimi akyse. Kiekvienas žingsnis, net jei atrodo mažas, keičia mus. Kiekvienas žmogus, kurį sutikai, paliko tavyje pėdsaką. Kai kurie - šviesos, kiti - pamokų. Svajonė - tai ne tik siekis, tai ir jautri gija tarp to, kas esi, ir to, kuo gali tapti. Ji lengvai pažeidžiama: skeptišku žvilgsniu, nejautriu žodžiu, abejone. Todėl svarbu ją saugoti - ne visiems ji turi būti suprantama. Net ir pats prasmingiausias individualus tikslas praranda dalį savo vertės, kai lieka vien tik mums vieniems. Prasmė stiprėja, kai ją dalijamės - per bendrą patirtį, juoką, ašaras ar tylų buvimą šalia. Mylėti reiškia ne tik būti šalia, bet ir laikyti vietą kito širdyje net tada, kai jo nėra šalia. Kartais žmogus pats nežino, kiek daug reiškia kitiems. Jis galvoja, kad tiesiog gyvena, daro savo darbus, tyliai išbūna. Bet kažkieno gyvenime jis - atrama, šviesa, įkvėpimas. Todėl verta būti savimi - net jei niekas neploja. Labai dažnai norime greitai pasiekti rezultatą ir pamirštame, kad kiekviena diena, kiekvienas iššūkis ir net kliūtis yra dalis prasmingos istorijos. Kiekviena širdis trokšta būti matoma - ne paviršiumi, o esme. Ramybė neateina tada, kai viskas susitvarko iš išorės. Gyvenimo prasmė ne visada pasirodo kaip didingas tikslas ar likimo ženklas. Dažnai ji slypi kasdienybėje - mažame pokalbyje, tylioje pagalboje, akimirkoje, kai kažkas dėl tavęs nusišypso. Tikras ryšys gimsta ne tada, kai sutampa pomėgiai, o tada, kai sutampa žvilgsniai į pasaulį.
Tikimės, kad tarp šių eilučių atradote ne tik prasmingus žodžius, bet ir tylų atspindį savo jausmuose, patirtyse ar svajonėse. Galbūt kažkas pasakė tai, ko patys ilgai ieškojote. O gal šios mintys buvo tik pradžia - mažas kibirkšties blyksnis, kuris įžiebė norą kurti, rašyti, kalbėti iš širdies. Kiekviena nauja būtybė panaši į tas kometas, kurios tik kartą per amžius perkerta Žemės orbitą ir tik trumpam nubrėžia ties ja savo šviesų kelią.
Žmogaus Būties Dydybė ir Atsakomybė
Neniekink silpno vaikiūkščio - gal tai liūto vaikas. Už motinos nugaros ir kiškis gali būti drąsus. Žmonių dauginimasis yra tiktai žemutinė funkcija, o aukštutinė funkcija - tarnavimas jau esamai gyvybei. Norint suprasti vaikus, reikia būti vaiku. Vaikų kaltės arba nuopelnai didžia dalimi gula ant tėvų pečių ir sąžinės. Vaikas gali mylėti tą, kuris jį myli, - ir jį galima auklėti tik meile. Visa, kas yra didinga pasaulyje, nublanksta prieš kūdikių didingumą. Vaikų čiauškėjimas - tai daugiau, negu žodžiai; tai ne muzikos garsai, bet vis dėlto tai giesmė; tai ne skiemenys, bet vis dėlto sudaro kalbą. Kiekvienas gimsta, kad būtų laimingas. Vaikas, kuris teikia laimės savo tėvui ir savo motinai, yra geriausia, ką mūsų akys gali regėti. Teisingas vaikų auklėjimas - tai laiminga senatvė, blogas auklėjimas - tai mūsų vargas, mūsų ašaros.
Gyvenimas neša savo išbandymus, bet kartu ir didžiules galimybes. Mes esame savo likimo kūrėjai, o mūsų poelgiai ir pasirinkimai formuoja mūsų ateitį. Svarbiausia - neprarasti vilties, tikėti savimi ir nuolat siekti pažinti bei tobulinti save, juk žmogus gimsta šiam pasauliui ne tam, kad tik egzistuotų, bet kad gyventų pilnavertį, prasmingą gyvenimą.
