Vladas Didžiokas (1889 m. rugsėjo 1 d. Vilnius - 1942 m. spalio 7 d. Kaunas) - tai vardas, kuris lietuvių meno istorijoje skamba kaip ženklas ypatingo talentingumo, plačios kūrybinės erudicijos ir atsidavimo savo amatui. Tapytojas, grafikas, scenografas ir pedagogas, jis paliko ryškų, nors kartais ir nevienodai vertinamą, pėdsaką Lietuvos dailės ir teatro raidoje. Jo gyvenimo kelias, kupinas studijų, kūrybinių ieškojimų ir pedagoginio darbo, atskleidžia menininko, gebėjusio įžvelgti grožį tiek gamtos peizažuose, tiek scenos erdvėje, portretą. Didžioko gimimo data - 1889 m. rugsėjo 1 d. - žymi ypatingos asmenybės atėjimą į pasaulį, o mirties data - 1942 m. spalio 7 d. - apibendrina jo intensyvų, bet nutrūkusį kūrybinį kelią.
Ankstyvoji Kelionė: Nuo Vilniaus Per Sankt Peterburgą Iki Kauno
Vladas Didžiokas gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Jo tėvas, kariškis, kilęs nuo Ukmergės, o motina gimusi ir augusi Baltarusijoje, valstiečių šeimoje, sudarė aplinką, kurioje augo būsimasis menininkas. Pradinį išsilavinimą jis įgijo privačioje realinėje gimnazijoje, vėliau gilino piešimo įgūdžius lankydamas Ivano Trutnevo piešimo mokyklą Vilniuje. Ši mokykla ruošė piešimo mokytojus, tačiau Didžioko ambicijos siekė toliau.
1910 m. jo kelias pasuko į Sankt Peterburgą, kur jis įstojo į Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokyklą. Čia, dekoratyvinės tapybos klasėje, jis studijavo stilių ir ornamento istoriją (1911-1915 m.). Likimas nepagailėjo išbandymų: 1915 m. pašauktas į kariuomenę, jis, dėl silpnos sveikatos, buvo atleistas nuo karo tarnybos ir grįžo į mokyklą, kur tęsė mokslus iki 1917 m. Tais pačiais metais, išlaikęs konkursinius egzaminus, jis buvo priimtas į Peterburgo Dailės akademiją kaip laisvasis klausytojas, D. Kardovskio tapybos klasėje. Pragyvenimui užsidirbdavo, dėstydamas piešimą privačiose mokyklose.
1918 m. pradžioje, kartu su žmona Barbora Didžiokiene, menininkas apsigyveno Vitebske, kur dirbo dekoratoriaus padėjėju sezoniniame dramos teatre. Čia jis pirmą kartą savarankiškai apipavidalino spektaklį. Tų pačių metų rudenį, grįžęs į Vilnių, Didžiokas dekoravo lietuvių teatro pastatymus. 1919 m. jo gyvenimas susiejamas su Kaunu, tuometine Lietuvos sostine. Iš pradžių dirbo braižytoju Pramonės ir Prekybos ministerijoje, vėliau, A. Sutkui įkūrus Tautos teatrą, tapo jo dekoratoriumi. Vaidybos studijoje jis skaitė meno istorijos kursą, dalyvavo „Vilkolakio“ teatro veikloje.
Kūrybinis Ir Pedagoginis Gyvenimas Kaune
1922 m. Vladas Didžiokas buvo pakviestas dėstyti piešimo Kauno meno mokykloje - institucijoje, kuri tapo svarbiu jo gyvenimo ir karjeros etapu. Jis dėstė piešimą, kompoziciją ir vadovavo dekoratyvinės tapybos skyriui, savo pedagoginį darbą tęsė aštuoniolika metų, iki pat 1940 m. Be to, 1922 m. dailininkas pusmečiui išvyko tobulintis į Berlyną, kur studijavo dekoratyvinę tapybą. Grįžęs, jis išbandė linograviūros ir litografijos technikas, o jo kūryba pradėjo demonstruoti postimpresionistines tendencijas, tapo raiškiau ir spalvingiau.
Nuo 1931 m. jis vadovavo Kauno meno mokyklos Dekoratyvinės tapybos studijai. Nors vėliau, J. Mikėnui ir S. Ušinskui pradėjus dėstyti, Didžiokas pasitraukė iš studijos vedėjo pareigų, jo ryšys su mokykla išliko iki pat 1940 m.
Didžioko kūrybinis palikimas įvairiapusis. Didžiąją jo dalį sudaro molbertinė tapyba: peizažai, portretai, figūrinės kompozicijos. Ankstyvieji darbai atlikti akademine maniera, pasižymintys tiksliu realistiniu piešiniu ir griežta kompozicija, kaip matyti paveiksluose „Malūnas“ ir „Pavasaris“ (1922 m.). Tačiau ilgainiui jo kūryboje atsirado laisvesnis potėpis, spalvingas koloritas, netikėtos kompozicijos. Jo peizažai tapo dekoratyvesni, spalvingi, primenantys vėlyvąjį impresionizmą. Pavyzdžiai - „Kauno peizažas“ (1933 m.), „Bitynas“ (1938 m.), „Skardis“ (1933 m.).
Vladas Didžiokas mėgo portreto žanrą. Jis nutapė keletą savo autoportretų, „Merginos portretą“ (1921 m.), „Žmonos portretą“ (1925 m.), taip pat kitų įžymių žmonių portretus. Ypatingai meistriškai nupiešti režisieriaus A. Sutkaus, kalbininko J. Jablonskio ir J. Basanavičiaus portretai. Kaišiadorių krašto žmonių biografijų rinkinyje minima, kad V. Didžiokas nutapė ir P. Vaičiūno portretą, kurį Vilniaus rašytojų muziejus įsigijo iš P. Vaičiūno žmonos. T. Vaičiūnienė savo atsiminimų knygoje rašė, kad P. Vaičiūnas labai vertino V. Didžioką kaip atvirą, originalų žmogų ir talentingą menininką, su kuriuo visą gyvenimą nuoširdžiai draugavo.
Didžioko kūryboje svarbią vietą užima ir scenografija. Nuo 1918 m. jis dirbo teatro scenografu, dėstė teatro dekoracijų discipliną Kauno meno mokykloje. Valstybės teatras Kaune (1920-1939 m.) buvo svarbiausias meninės kultūros centras, ir V. Didžiokas buvo vienas pirmųjų, kūrusių scenovaizdžius jo pastatymams. Jo scenovaizdžiams būdingos paveiksliškos kompozicijos, realistinė plastika klasikai ir apibendrintos formos, dekoratyvus koloritas šiuolaikiniams veikalams. Jis sukūrė dekoracijas operoms, tokioms kaip Dž. Verdžio „Rigoletas“ (1921 m.), Š. Guno „Faustas“ (1921 m.), R. Leonkavalio „Pajacai“ (1922 m.), Ž. Bize „Karmen“ (1924 m.).
Vėlesni Metai ir Atminimas
Nuo 1936 m. Vladas Didžiokas vasarodavo, o vėliau ir apsigyveno savo sodyboje Dovainonyse (Kaišiadorių r.). Kaimo gyvenimas darė įtaką jo kūrybai - dailininkas daugiau tapė apylinkių peizažus. 1940 m. šeimą ištiko skaudi nelaimė - mirė 18-metis sūnus Jurgis. 1941 m. Vladas Didžiokas buvo priimtas į LTSR dailininkų sąjungą, tačiau prasidėjęs karas ir okupacija nutraukė jo kūrybinius planus. Dvasinės traumos ir materialiniai sunkumai pakirto menininko sveikatą.
Vladas Didžiokas mirė 1942 m. spalio 7 d. Kaune, palaidotas Kruonio kapinėse. Jo kapas yra respublikinės reikšmės istorinis paminklas, kuriam 1975 m. pastatytas antkapinis paminklas.
Atminimas apie Vlado Didžioko veiklą išliko ne tik jo kūryboje, bet ir atminties ženkluose. A. Mackevičiaus g. 27, buvusiame Meno mokyklos pastate, yra pritvirtinta atminimo lenta, kurioje minimas ne tik Justinas Vienožinskis, bet ir pirmoji Mokytojų taryba, kuriai priklausė ir V. Didžiokas. Taip pat yra atminimo lenta ant namo A. Mackevičiaus g. 43, kurioje nurodoma, kad 1930-1933 m. čia gyveno dailininkas. 1977 m. Dovainonių kaime, Kaišiadorių r., kur gyveno dailininkas, atidengta memorialinė lenta.
Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus ir Kaišiadorių viešoji biblioteka parengė virtualią parodą „Vladas Didžiokas - Lietuvos tapytojas, grafikas, dailininkas scenografas, dėstytojas“, kurioje pateikiamos svarbiausios jo gyvenimo datos, darbų analizė ir studijų apžvalga. Ši paroda, kartu su kitais informacijos šaltiniais, leidžia išsamiau pažvelgti į šio iškilaus Lietuvos menininko gyvenimą ir kūrybą, įvertinant jo indėlį į lietuvių meno istoriją. Jo kūryba, nors kartais ir nevienodo meninio lygio, atspindi laikotarpio dvasią, meninius ieškojimus ir lietuviško profesionalaus meno formavimosi etapus. Vlado Didžioko gimimo data - 1889 m. rugsėjo 1 d. - vis primena apie žmogų, kurio talentas ir atsidavimas menui praturtino Lietuvos kultūrinį peizažą.