Šiuolaikiniame pasaulyje visiškai išvengti ekranų ir kompiuterinių žaidimų beveik neįmanoma. Tačiau kaip rasti balansą tarp virtualaus pasaulio ir realaus gyvenimo, kad vaikai nesijaustų atskirti nuo savo pomėgių, o tėvai išliktų ramūs? Diskusija, surengta Kauno Herojaus mokykloje, kurioje dalyvavo psichologė Agnė Laskytė ir kompiuterinių žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas, atskleidė aktualiausius klausimus ir pasiūlė praktinius patarimus.
Ekranų higiena: svarbiausios taisyklės vaikams
Psichologė Agnė Laskytė ir kompiuterinių žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas pabrėžia, kad svarbiausia yra suprasti ir taikyti vadinamąją ekranų higieną. Nuo pat mažens reikėtų vengti nereikalingo laiko prie ekranų. Iki trejų metų amžiaus bet kokie žaidimai ar net nekaltai atrodantis naršymas telefone nėra rekomenduojami. Netgi patys mažiausieji, kuriems tėvai stumia vežimėlį ir įduoda telefoną, patiria vadinamąjį „smegenų bukinimą“ - greitus vaizdo stimulus, kurie vargina besivystančias smegenis. Dėl šios priežasties, rekomenduojama vengti kompiuterinių žaidimų iki pat mokyklinio amžiaus.
Amžiaus rekomendacijos ir žaidimų turinys
Specialistai pateikia aiškias rekomendacijas dėl laiko, praleidžiamo prie ekranų, atsižvelgiant į vaiko amžių:
- Ikimokyklinio amžiaus vaikai (3-5 metai): iki 1,5 valandos per dieną. Žaidimai turėtų būti orientuoti į ugdymą, susitelkimo lavinimą ir pasaulio pažinimą.
- Pradinės mokyklos amžiaus vaikai (6-12 metų): iki 2 valandų per dieną. Žaidimai turėtų atitikti vaiko interesus, amžių ir būti saugūs.
- Paaugliai (13-18 metų): iki 3 valandų per dieną. Svarbu atsižvelgti į PEGI reitingą ir tėvų nuomonę, palaikyti dialogą.
Indrė Bimbirytė-Yun, „Telia“ tvarumo projektų vadovė, papildo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojama prie išmaniųjų įrenginių praleisti ne daugiau kaip pusvalandį, o pradinių klasių mokiniams - iki valandos per dieną. Tačiau svarbu nepamiršti, kad egzistuoja daugybė lavinamųjų programėlių, kurios gali būti naudingos vaikų ugdymui.
Susidomėjimas žaidimais: tėvų vaidmuo
Artūras Rumiancevas pataria tėvams nelikti nuošalyje ir domėtis, kokius žaidimus žaidžia jų vaikai. Svarbu patikrinti, ar žaidimų pasirinkimas atitinka vaiko amžiaus grupę. Dauguma žaidimų yra suskirstyti pagal amžių, o informaciją apie tai galima rasti tinklapyje pegi.info. Šiame puslapyje pateikiami žaidimų vertinimai, nurodoma, kokio amžiaus žaidėjams jie tinka, kokios galimos rizikos (pvz., smurto elementai, keiksmažodžiai). Taip pat rekomenduojama paskaityti žaidimų apžvalgas internete.
Agnė Laskytė pabrėžia, kad svarbu ne tik žaisti kartu su vaiku, bet ir kalbėtis apie tai, kas vyksta žaidime, kaip vaikas supranta žaidimo veikėjus ir siužetą. Tai suteikia vaikui supratimą, kad tėvams rūpi jo užsiėmimai, ir atveria naują pokalbių sritį.
Ribojimų ir susitarimų svarba
Šeima turėtų namuose susitarti dėl laiko, skiriamo kompiuteriniams žaidimams, ir kada tai bus daroma - ar žaidimu bus užsiimama visą numatytą laiką, ar jis bus skaidomas į kelis kartus per dieną. Artūras Rumiancevas ir Agnė Laskytė pataria atskirti kompiuterį, skirtą mokslams, nuo kompiuterio žaidimams. Alternatyva gali būti žaidimų konsolė ar prisijungimas prie televizoriaus ekrano. Tai padeda sukurti ribą tarp mokymosi ir žaidimų, nes, kai viskas yra viename ekrane, vaikui sunku suprasti, kur prasideda ir baigiasi viena ar kita veikla.
Štai jūsų vaiko smegenys, susijusios su vaizdo žaidimais | WSJ
Be kompiuterinių žaidimų, svarbu vertinti ir bendrą laiką, kurį vaikas praleidžia prie bet kokių ekranų - žiūrėdamas televizorių ar naudodamas mobilųjį įrenginį. Rekomenduojama, kad mažesni vaikai prie ekranų praleistų ne daugiau nei valandą ar pusantros, o mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai - ne daugiau nei dvi valandas per dieną. Tačiau šie skaičiai gali svyruoti priklausomai nuo kitų vaiko pomėgių, įsipareigojimų ir žaidimų pobūdžio.
Artūras Rumiancevas pataria vengti nemokamų žaidimų, o Agnė Laskytė antrina, kad tokiuose žaidimuose dažnai būna daug dirginančios reklamos, skatinančios pirkti papildomus žaidimų įrankius ar išbandyti naujus žaidimus.
Pavyzdys iš tėvų: ugdymas prasideda nuo savęs
Agnė Laskytė atkreipia dėmesį į tai, kad vaikai mokosi iš tėvų pavyzdžio. Todėl svarbu, kad kompiuteriniams žaidimams laikas būtų numatytas dieną, o ne vakare. Ypač nerekomenduojama prie ekranų praleisti dvi valandas iki miego. Tačiau šios rekomendacijos ne visada laikosi ir suaugusieji, kartais net valgydami naršydami telefonuose. Tai rodo, kad ugdymą reiktų pradėti nuo savęs.
Psichologė taip pat pataria įvertinti, ar namuose nėra nuolat veikiančio televizoriaus, kuris blaško dėmesį ir prisideda prie bendro ekrano laiko. Nors tėvams kartais atrodo, kad nustatyti taisykles yra neįmanoma, nes vaikai joms prieštarauja, Agnė Laskytė teigia, kad nuoseklumas ir pokalbis su vaiku gali padėti pasiekti rezultatų. Be to, tai ugdo vaikų gebėjimą planuoti savo laiką.
Kada vaikas gali būti priklausomas nuo žaidimų?
Agnė Laskytė pastebi, kad tėvams, auginantiems vieną vaiką, gali trūkti patirties nustatant, kiek laiko prie ekranų yra daug ar mažai. Tokiems tėvams sunkiau sekasi riboti vaiko laiką. Specialistė rekomenduoja atkreipti dėmesį į vaiko savijautą ir elgesį.
Jei vaikas tampa neramus, apatiškas kitiems dalykams, negali užbaigti pradėto darbo, nesugeba atsitraukti nuo kompiuterio, apleidžia anksčiau mėgtus užsiėmimus, galima manyti, kad jis yra priklausomas nuo žaidimų. Priklausomybės požymiai gali būti ir sutrikęs apetitas - tiek nevalgymas, tiek persivalgymas, nes prie kompiuterio nejaučiamas sotumo jausmas.
Nuotolinis mokymasis ir jo pasekmės
Švietimo specialistė Š. Vienė pastebi, kad nors nuotolinis mokymasis ir pateisina ilgesnį laiką prie ekranų, tai gali turėti neigiamų pasekmių. Po pirmojo karantino atliktas tyrimas parodė, kad labai pailgėjo naudojimasis išmaniaisiais prietaisais, ir ne tik mokymosi tikslais. Net grįžus į įprastą ugdymą, laikas, praleidžiamas prie ekranų pramogoms, išliko ilgesnis.
Š. Vienė perspėja, kad didelis laikas, praleidžiamas prie kompiuterinių žaidimų, gali lemti komunikacinių gebėjimų praradimą, mažesnį socialumą, prastą emocinę būseną ir pablogėjusį elgesį. Taip pat kyla rizika patirti miego sutrikimų, nes įsitraukus į žaidimus sunku išlaikyti pastovų poilsio ir darbo ritmą. Kuo stipresnis įsitraukimas į virtualius žaidimus, tuo prastesni mokymosi pasiekimai, nes vaikai pradeda skirti mažiau dėmesio pamokoms, mėgstamiems užsiėmimams, sportui ir bendravimui su draugais.
Smurtiniai žaidimai: ne visada agresijos požymis
Dažnai manoma, kad smurtiniai žaidimai turi didesnę žalą vaikų elgesiui, tačiau tai ne visada tiesa. Kartais tai gali būti būdas atsipalaiduoti, išlieti vidinę įtampą, stresą ar nerimą. Tačiau jei tėvai pastebi, kad vaikas, žaisdamas konkrečius žaidimus, tampa agresyvesnis, būtina reaguoti. Dažnai šalia to būna ir kitos problemos - vienatvė, nepritapimo jausmas, patyčios.
Š. Vienė siūlo įvertinti žaidimo personažų tikslus. Žala gali pasireikšti ne tik tiesiogine agresija, bet ir išaugusia tolerancija smurtiniam elgesiui. Svarbu suprasti, kada reikia susirūpinti: kai žaidimai užima daugiau nei pusę viso laiko, praleidžiamo prie technologijų, ir mažėja kitų interesų. Rekomenduojama prie ekranų ne darbo ir ne mokymosi tikslais praleisti iki 2 valandų per dieną. Jei virtualus pasaulis vaikui tampa įdomesnis nei realus, reikia ieškoti priežasčių.
Psichologė pataria ne moralizuoti ar visiškai drausti laiką prie kompiuterio, o pradėti nuo paprasto pokalbio, išsiaiškinti vaiko nuomonę ir interesus. Moralizavimas gali pabloginti situaciją ir sukelti įtampą bei konfliktus. Svarbu išlaikyti gerą tarpusavio santykį.
Edukaciniai žaidimai ir programėlės vaikams
Nors kompiuteriniai žaidimai kelia susirūpinimą, egzistuoja ir daug kokybiškų edukacinių žaidimų bei programėlių, skirtų vaikams. Šie žaidimai gali padėti lavinti įvairius įgūdžius:
- Sužadintas smalsumas ir motyvacija mokytis: ryškios spalvos, judantys personažai ir apdovanojimų sistema skatina norą kartoti žaidimą.
- Dėmesingumo ugdymas: greitas veiksmas žaidimuose reikalauja budrumo ir dėmesio.
- Sakytinės ir rašytinės kalbos ugdymas: profesionalus žaidimų įgarsinimas ir tekstų vizualizavimas turtina žodyną.
- Atminties lavinimas: vaikai mokosi ir įsimena daiktų, objektų, reiškinių pavadinimus.
- Problemų sprendimo įgūdžių lavinimas: vaikai mokosi pritaikyti turimas žinias, atrasti teisingus atsakymus ir mokytis iš klaidų.
- Smulkiosios motorikos ir akies-rankos koordinacijos lavinimas: vaikai atlieka judesius rankomis, sekdami veiksmą ekrane.
- Greitesnis informacijos įsisavinimas ir aukštesni mokymosi rezultatai: tikslingai parinkti edukaciniai žaidimai padeda greitai įsisavinti informaciją ir įgyti svarbius kasdieniam gyvenimui įgūdžius.
Yra sukurtos ir specialios programėlės, skirtos ugdyti vaikų pasaulio pažinimo gebėjimus, lavinti loginį mąstymą, matematinius gebėjimus, erdvinį intelektą, atmintį ir dėmesį. Pavyzdžiui, „Baubukai! Mokytis spalvas“, „Nemokami loginiai žaidimai 3+m“, „Abėcėlė“, „Išmanieji robotai“, „Nemokama Logikos šalis vaikams“. Taip pat populiarūs LEGO Juniors Create & Cruise žaidimai, kurie leidžia vaikams kurti ir tyrinėti saugioje aplinkoje.
Birutė Eimontaitė, „Telia“ komunikacijos vadovė, rekomenduoja aktyvuoti specialius įrenginių nustatymus, tokius kaip „Screen Time“ „Apple“ įrenginiuose ar „Google Family Link“ „Android“ telefonuose, kurie leidžia valdyti vaikų praleidžiamą laiką prie ekranų ir naudojamas programėles.
Žaidžia, nes nežino, ką veikti
Apklausa „Ką laisvalaikiu labiausiai mėgsta veikti pradinukai?“ atskleidė, kad didžioji dalis suaugusiųjų mano, jog vaikams labiausiai patinka žaisti žaidimus telefone ar kompiuteryje. Lina Sergejevienė, mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pagrindinio ugdymo vadovė, pastebi, kad vaikai laiką leidžia prie ekranų ne tik dėl žaidimų, bet ir todėl, kad tiesiog nemoka kitaip leisti laisvalaikio. Jei tėvai nežino, ką veikti kartu su vaikais, ir tiesiog įduoda jiems į rankas telefonus, vaikai su jais ir žais.
Lina Sergejevienė teigia, kad vaikai labiau mėgsta bendrauti nei žaisti kompiuterinius žaidimus. Tie, kurie stokoja bendravimo tikrovėje, jo ieško virtualiame pasaulyje. Geriausi žaidimai vaikams yra tie, kuriuose jie kartu su kitais kažką veikia, nes tai skatina bendradarbiavimą ir socialinius įgūdžius.
Siekiant skatinti įvairesnę veiklą, svarbu vaikams pasiūlyti kuo daugiau užsiėmimų realiame pasaulyje, skatinti bendrus užsiėmimus su šeima ir draugais. Jei problema išlieka, verta pasitarti su kitais tėvais ar specialistais, kurie gali padėti įveikti bejėgiškumo ir nevilties jausmus sprendžiant šią problemą.