Nuo liepos 1-osios startavusi Vaiko teisių apsaugos reforma, nors ir išgirtąja ministerijos klerkų, specialistų buvo pasitikta su nerimu. Praėjus vos mėnesiui nuo jos įsigaliojimo, aiškiai matyti, kad daugybė klausimų liko neatsakyti, o praktinis įgyvendinimas atskleidžia ne vieną spragą. Baisi statistika - per pirmąjį reformos mėnesį iš nesaugios aplinkos paimti 524 vaikai - kelia susirūpinimą ir verčia permąstyti reformos kryptį bei jos tikslus.
Reformos pradžia ir statistikos iššūkiai
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, nuo liepos 1 d. iki rugpjūčio 1 d. ryto buvo gauta net 1510 pranešimų dėl galimų vaiko teisių apsaugos pažeidimų. Iš šio skaičiaus, 524 vaikams buvo nustatyta nesaugi aplinka, dėl kurios jie buvo paimti iš savo tėvų ar globėjų. Iš paimtų vaikų, 258-iems buvo nustatytas antrasis grėsmės vaikui lygis, o tai reiškia, kad jau kreiptasi arba bus kreipiamasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Kiti 266 vaikai, kuriems nebuvo nustatytas antrasis grėsmės lygis, buvo perduoti savo atstovams pagal įstatymą. Šie skaičiai atskleidžia didelį skaičių šeimų, kuriose vaikai patiria pavojų, ir kelia klausimą, ar sistema, iki šiol veikusi beveik 20 metų, buvo pakankamai efektyvi.
Bendradarbiavimo svarba ir mokymų poreikis
Reformos įgyvendinimo metu jau pastebėta poreikis naujiems pokyčiams. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Vita Šulskytė pabrėžia, kad svarbus yra sklandus bendradarbiavimo mechanizmas, siekiant "nedalinti vaiko pagal „jūsų ir mūsų kompetencijos ribas“". Ji akcentuoja, kad geriausiai vaiko interesus užtikrinanti vaiko teisių apsauga įgyvendinama bendradarbiaujant. V. Šulskytė taip pat pažymi, kad tinkamam reformos funkcionavimui dar reikalingi mokymai ir dalijimasis gerąja praktika. Ji pripažįsta, kad apie 20 metų veikusi sistema nebuvo tobula, todėl nerealu tikėtis tobulumo per kelis mėnesius po teisės aktų pakeitimų, funkcijų ir kompetencijų apibrėžimo bei pavaldumo pakeitimo. "Dar daug reikia nuveikti, siekiant pateisinti visuomenės ir mūsų pačių sau keliamus lūkesčius", - teigė V. Šulksytė.
Kultūros pokyčiai vaikų apsaugos sistemoje
Formalūs pokyčiai ar tikras perversmas?
Savivaldybių asociacijos patarėja socialiniais klausimais Audronė Vareikytė yra skeptiškesnė ir mano, kad pokyčių sistemoje nereikėtų vadinti skambiu žodžiu „reforma“. „Nėra kažkokio perversmo, daugiau formalūs pokyčiai. Tai nėra didžiulė reforma, tiesiog sukonkretinti darbo metodai“, - teigia ji. Pasak A. Vareikytės, specialistų pavaldumas pasikeitė, tačiau jų funkcija išliko ta pati. Ji išskiria aiškų teisės aktuose įtvirtintą draudimą smurtauti prieš vaikus kaip didžiausią naujovę. Paviešinti vaiko paėmimo iš šeimos atvejai, jos manymu, rodo, kad šeimose kyla daug problemų ir joms reikalinga pagalba, kuri dažnai būna vienkartinė arba jos iš viso nesulaukia. „Būtent šios pagalbos stiprinimas ir turi būti pokyčių tikslas. Turime dirbti tam, kad vaikų nereikėtų paimti“, - pabrėžė specialistė.
Biurokratizmo ir neskaidrumo augimas
A. Vareikytė pastebi ir atsiveriančias spragas, ypač biurokratizmo padidėjimą. Dėl pasikeitusio Vaiko teisių tarnybos pavaldumo, su savivaldybe tenka susirašinėti, nors anksčiau specialistai galėjo lengvai susiburti į pasitarimus ir priimti sprendimus. Dabar tenka rašyti oficialius tarpinstitucinius raštus. Ji taip pat praskleidžia paslapties šydą apie žadėtą vaiko teisių apsaugos specialistų pagalbą visą parą. „Pagalba visą parą reiškia, kad vaikas gali būti paimtas bet kuriuo paros metu. Bet argi vaiko paėmimą galima vadinti pagalba?“, - retoriškai klausia A. Vareikytė. Ji primena, kad ir anksčiau policijos pareigūnai galėjo paimti vaiką, kai jam kyla grėsmė, todėl tai nėra nauja praktika. „Vaiko paėmimas jokiu būdu nėra reformos tikslas, o kraštutinė priemonė“, - teigia ji.
Daugiavaikių šeimų perspektyva: Įstatymų įgyvendinamumas ir pagalbos šeimai svarba
Daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ vadovė Jurgita Pocienė išreiškia susirūpinimą dėl įstatymų įgyvendinamumo praktikoje. Ji kelia klausimą, ar valstybė, priimdama įstatymus, yra tikra, kad tėveliai galės juos įgyvendinti. Pavyzdžiui, reikalavimas, kad mažamečiai vaikai negali likti vieni su jaunesniu nei 14 metų asmeniu, jos įtarimu, Lietuvoje neveikia. Ji yra tikra, kad patikrinus daugiavaikes šeimas, būtų atrasta daugybė pažeidimų, nes dažnai tiesiog nėra kitos išeities. Auklė valandai kainuoja 4-5 eurus, o tėvai turi dirbti. Tačiau J. Pocienė pabrėžia, kad tai nereiškia, jog pateisina vaikų nepriežiūrą, kuri dabar įstatymuose prilyginta smurtui prieš vaikus. Ji mano, kad normaliose šeimose, kurios iš tiesų rūpinasi savo vaikais, institucijoms ir po reformos lankytis neteks. Ji pripažįsta, kad Lietuvoje vis dar yra tėvų, kurie mano, jog fizinės vaikų bausmės yra normali auklėjimo priemonė, tačiau pabrėžia, kad vaikas auklėjamas bendravimu, o ne mušimu.
J. Pocienė pasidalina istorija apie mažą mergaitę, rastą prie kelio šaltą pavasario dieną, avinčią gumines šlepetes. Mergaitė sakė, kad tai jos gimtadienis ir ji turi nuvažiuoti pas močiutę. Šeima nuvežė ją pas močiutę, kuri priėmė mergaitę nenustebinta. J. Pocienė teigia, kad Lietuvoje yra daugybė vaikų, kuriais tėvai nesirūpina, ir kurie yra palikti išgyventi patys.
Sveikatos apsaugos reforma: Panašumai ir skirtumai
Pastebima, kad Vaiko teisių apsaugos reforma turi tam tikrų paralelių su vykstančia sveikatos apsaugos struktūrine reforma. Vyriausybės puslapyje skelbiama, kad sveikatos apsaugos reforma skirta naujam Lietuvos šimtmečiui ir atneš daug naudos: kasmet bus išgelbėta po 350 gyvybių, gyvenimo trukmė pailgės beveik metais, nes efektyviai dirbantis gydymo įstaigų tinklas užtikrins gyventojams saugias ir kokybiškas paslaugas. Tačiau, kaip ir vaiko teisių apsaugos srityje, kyla klausimų dėl jos įgyvendinimo.
Elektrėnų pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorė Edita Paberalienė išreiškia susirūpinimą dėl savivaldybės planų įmesti jos vadovaujamą įstaigą į bendrą centralizacijos mašiną. Ji teigia, kad savivaldybės vizija - sujungti visas pirminio lygio gydymo įstaigas su ligonine struktūriniu būdu ir padaryti vieną gydymo įstaigą. Nors ji neatmeta galimybės, kad reforma, paremta logiškais motyvais, galėtų būti naudinga, tačiau jos pozicija griežta: pateikti motyvai reformos svarbai paaiškinti ir kodėl Elektrėnų PSPC turėtų jungtis į centralizacijos mašiną, ne tik pritempti, bet ir netikslūs.
E. Paberalienė kelia klausimus dėl darbo krūvio pasidalinimo, kai šeimos gydytoją ir specialistą pasirenka pats pacientas. Ji taip pat abejoja, ar eilės po reformos sumažės, ir ar tikrai bus sutaupyta administracinių išteklių sąskaita. Ji svarsto, kad gal ir neprireiks kelių direktorių, bet kaip atskiras padalinys liks be administracijos vadovo? „Neturime tokių išpūstų etatų, kad reikėtų mažinti administracijos kaštus. Viskas taip minimalu, kad nėra kur ir daugiau trauktis“, - atsidūsta E. Paberalienė. „Vardan ko viską griauname ir laužome?“
SAM aiškina, kad reformos tikslas - užtikrinti gyventojams, nepaisant jų gyvenamosios vietos, socialinės ir ekonominės padėties, paslaugas. Tačiau E. Paberalienė abejoja, ar tikrai bus sutaupyta administracinių išteklių sąskaita. Ji svarsto, kad gal ir neprireiks kelių direktorių, bet kaip atskiras padalinys liks be administracijos vadovo? „Neturime tokių išpūstų etatų, kad reikėtų mažinti administracijos kaštus. Viskas taip minimalu, kad nėra kur ir daugiau trauktis“, - atsidūsta E. Paberalienė. „Vardan ko viską griauname ir laužome?“
Vaikų globos namų reforma: Artėjant prie šeimos aplinkos
Dar prieš pustrečių metų paskelbta vaikų globos namų reforma, kurios tikslas - kad vaikai augtų aplinkoje, artimesnėje šeimai, taip pat kelia daug neatsakytų klausimų. Radviliškio rajono savivaldybė jau vykdo vaikų globos sistemos pertvarką, siekdama, kad likę be tėvų globos vaikai gyventų nebe vaikų globos namuose, o šeimose ar mažose grupėse - šeimynose. Tačiau susiduriama su teisiniais ir praktiniais iššūkiais.
Radviliškio „Nykštuko“ vaikų globos namų vadovas Saulius Čepaitis neslepia, kad užmojis šalyje uždaryti visus globos namus - nėra gerai apgalvotas. Jis yra prieš tokią politiką, argumentuodamas, kad vaikai iš globos namų perkeliami gyventi į bendruomeninius namus ar šeimynas, susiduria su didelėmis transporto problemomis, o specialistams tampa sudėtinga bendrauti su vaikais, kai jie išskirstyti po visą rajoną. S. Čepaitis taip pat išskiria vaikų nusikalstamumo riziką, teigdamas, kad būdami globos namuose vaikai dar prisibijo administracijos, o kai jos nėra, nusikalstamumas padaugėja.
Jis taip pat pabrėžia, kad reformos įgyvendinimas gali papildomai traumuoti vaikus, kurie ir taip yra gyvenimo nuskriausti, nes jiems teks lankyti naujas ugdymo įstaigas. Nors reforma siekia, kad vaikai gyventų šeimai kuo labiau artimesnėje aplinkoje, „Nykštuko“ vaikai jau dabar gyvena suskirstyti į penkias šeimynas, kur ugdomas savarankiškumas. Tačiau S. Čepaitis nerimauja dėl vyresnių paauglių, kurių poreikis įsivaikinti yra mažas, o kurių tarpe daug pykčio ir kurie gali nutrūkti nuo vadžių.
Iššūkiai ir neatsakyti klausimai
Apibendrinant, Vaiko teisių apsaugos reforma, kaip ir sveikatos apsaugos reforma, susiduria su daugybe neatsakytų klausimų ir praktinių iššūkių. Nors siekiama pagerinti paslaugų kokybę ir užtikrinti geresnę vaikų bei pacientų gerovę, svarbu neprarasti iš akių pagrindinio tikslo - vaiko ar paciento interesų. Tinkamas bendradarbiavimas tarp institucijų, kokybiški mokymai, aiškus teisinis reguliavimas ir empatiškas požiūris į problemas yra būtini, siekiant sėkmingai įgyvendinti šias svarbias socialines pertvarkas.