Nėštumo nutraukimas, mediciniškai vadinamas abortu, yra sudėtinga ir daugialypė tema, apimanti ne tik medicininius, bet ir teisinius, etinius bei socialinius aspektus. Lietuvoje, kaip ir didžiojoje dalyje Europos Sąjungos, nėštumo nutraukimas yra legalus, tačiau jo reglamentavimas ir paslaugų prieinamumas kelia nuolatines diskusijas ir iššūkius. Nors teisiškai nėštumo nutraukimas nėra draudžiamas, pasigirsta nuogąstavimų dėl jo prieinamumo, ypač medikamentinio aborto srityje, bei išliekančio visuomenės tabu, apsunkinančio atvirą pokalbį.
Teisinis reglamentavimas ir istorinė perspektyva
Lietuvoje nėštumo nutraukimas gali būti atliekamas pagal nėščiosios pasirinkimą iki 12-os nėštumo savaitės. Esant medicininių indikacijų, kai yra pavojus moters ir vaisiaus gyvybei bei sveikatai, abortas gali būti atliekamas ir vėliau - iki 22-os nėštumo savaitės. Tai yra atliekama remiantis dar 1994 m. įsakymu. Vis dėlto, tarptautinės teisės ekspertė dr. Laima Vaigė pabrėžia, kad Lietuvoje „teisėtas abortas nesureguliuotas įstatymu, tik ministro įsakymu“. Vienintelis įstatymu įtvirtintas aspektas - Baudžiamojo kodekso straipsnis apie „neteisėtą abortą“, kuriame minimos tik „operacijos“, tad nėra aišku, ar jis apima ir medikamentinį abortą.
Seimas yra pritaręs Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui, kuriuo siekiama aiškiau reglamentuoti teisę į nėštumo nutraukimą. Tačiau istorinė perspektyva rodo, kad abortų reglamentavimas kitoje šalyje gali būti labai skirtingas. Istoriškai abortai žinomi nuo seniausių laikų. Senovės graikai ir romėnai, o dar anksčiau - asirai ir babiloniečiai ne tik žinojo apie abortus, bet ir mėgino juos reglamentuoti. Įsigalėjus krikščionybei, abortai imti smerkti, visgi, formalių draudimų nebuvo. Kriminalizuoti abortus imta XIX amžiaus pradžioje. Didžiojoje Britanijoje 1803 metais išleistas pirmasis įstatymas formaliai draudžiantis abortus. JAV abortai imti kriminalizuoti 1821 metais, o 1910 visoje JAV teritorijoje abortai buvo uždrausti. Tuo pat metu Prancūzijoje abortai buvo vertinami kitaip - ten buvo manoma, kad abortas yra priemonė gimstamumui reguliuoti, todėl tai yra priimtina procedūra. XX amžiaus pirmojoje pusėje vis garsiau girdimi moterų balsai ir didesnis įsitraukimas į politiką ėmė keisti ir abortų kriminalizavimo situaciją. 1929 metais Didžiojoje Britanijoje abortai imti leisti tuomet, kai moters gyvybei gresia pavojus. Pirmoji valstybė, leidusi abortus atlikti laisvai ir nemokamai, buvo Sovietų Rusija.
Nepaisant teisinio pagrindo, Lietuvoje nėštumo nutraukimas vis dar yra tabu. Konservatyvių pažiūrų atstovų nuomonės bei neigiamos moterų patirtys stigmatizuoja moteris, pasirinkusias atlikti nėštumo nutraukimą. Tai apsunkina atvirą pokalbį ir gali neigiamai paveikti moterų emocinę būklę.
Nėštumo nutraukimo metodai
Nėštumo nutraukimas gali būti atliekamas dviem pagrindiniais būdais: medikamentiniu ir chirurginiu.
Medikamentinis nėštumo nutraukimas
Moterys, esant nėštumui iki 9 savaičių, gali būti skiriami vaistai, kurių išgėrus nėštumas nutrūksta savaime, moteris jį tiesiog iškraujuoja. Jei nėštumas yra trumpesnis nei devynios nėštumo savaitės ir nenorima atlikti operacijos, medikamentinis abortas yra tinkamas pasirinkimas. Nuo 2023 m. sausio 1 d. moterys, nusprendusios nutraukti nėštumą, tai padaryti gali be chirurginės intervencijos, suvartodamos gydytojo paskirtų specialiai tam skirtų vaistų. Medikamentinis nėštumo nutraukimas yra saugus ir efektyvus (efektyvumas 95,0-97,0 proc.) neplanuoto ir nepageidaujamo nėštumo nutraukimo būdas, kuomet skiriami specialūs vaistai sukelti abortą. Vaistiniu būdu moters noru leidžiama nutraukti ne didesnį kaip 9 sav. (8 sav. + 6 d.) nėštumą. Medikamentinis abortas iš esmės apima konsultaciją ir recepto išrašymą, todėl dauguma viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų šios paslaugos neturi įtrauktos į savo mokamų paslaugų kainyną.
Nors Lietuvoje jau daugiau nei dvejus metus teisėtai galima atlikti medikamentinį nėštumo nutraukimą, pasak kai kurių šaltinių, daugelyje įstaigų vis dar dominuoja chirurginė intervencija. Net 17 gydymo įstaigų nurodė, kad teikia tik chirurginį nėštumo nutraukimą pagal pacienčių pageidavimą. Tam tikrų grupių pasipriešinimas bandymams atnaujinti 1994 m. įsakymą 2014 m. ir vėlesniais metais stabdė legalių nėštumo nutraukimo būdų prieinamumo didinimą. Buvo siekiama abortus paversti baudžiamuoju nusižengimu, panašiai kaip Lenkijoje, o dėl politinio spaudimo net porą kartų VVKT įregistruoti vaistai, skirti medikamentiniam abortui, buvo greitai atšaukti. Mizoprostolis yra minimas vietinės medicininės valdžios patvirtintuose nėštumo pagal medicinines indikacijas nutraukimo bei nesivystančio nėštumo užbaigimo protokoluose, tačiau tai nėra įteisinta įstatymais kaip savarankiška procedūra. Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos (LAGD) valdybos paskirta darbo grupė šiuo metu ruošia naują Nėštumo nutraukimo tvarkos aprašą, į kurį numatoma įtraukti ir medikamentinį abortą.
Chirurginis nėštumo nutraukimas
Chirurginis nėštumo nutraukimas yra saugus ir patikimas būdas nutraukti nėštumą pirmame trimestre. Chirurginis abortas yra viena saugiausių operacijų, tačiau kaip ir visos operacijos, yra susijęs su tam tikra rizika. Komplikacijos gali atsirasti maždaug 3 % atvejų, tačiau reikšmingų komplikacijų pasitaiko retai. Procedūra dažniausiai atliekama taikant sedaciją ar bendrinį intraveninį nuskausminimą, yra galimybė naudoti ir vietinį nuskausminimą. Operacija trunka apie 10 minučių.
Galimos komplikacijos ir rizikos
Net ir profesionaliai atliktas nėštumo nutraukimas, nors ir retai, bet gali sąlygoti moters sveikatai neigiamas pasekmes. Kiekviena moteris turėtų suprasti, kad abortas yra kraštutinė priemonė ir paskutinė išeitis nepageidaujamo ar neplanuoto nėštumo atveju. Atliekant nėštumo nutraukimą tinkamai įrengtose gydymo įstaigose, komplikacijų tikimybė yra maža.
- Nepilnas abortas: Tai viena dažniausių komplikacijų (iki 2 proc.), kuri atsiranda, kai gimdoje lieka nedidelis nėštumo ar gleivinės gabalėlis. Nepilnai įvykęs nėštumo nutraukimas yra dažniausia komplikacija (1-4 proc.), kylanti, kai nėštumas visiškai nepašalinamas iš gimdos, sukelia skausmingus gimdos susitraukimus ar gausų kraujavimą.
- Infekcija: Infekcija yra nedažna (mažiau nei 1 %).
- Tebesitęsiantis nėštumas: Tebesitęsiantis nėštumas pasireiškia mažiau nei 1 % atvejų.
Savarankiškai atliktas abortas: komplikacijų požymiai atliekant abortą su tabletėmis | 7 serija
Nors moterys, atlikusios abortą, statistiškai turi didesnę psichologinių problemų riziką (81 % didesnę riziką, remiantis 2011 m. Britų psichiatrijos žurnale publikuota metaanalize), svarbu suprasti, kad tai nėra vienintelė galimybė. Kai kada jaučiamas palengvėjimas, tačiau moterys gali išgyventi ir daugybę neigiamų emocijų. Šios būsenos yra normalus reiškinys, tačiau svarbu, kad jos nebūtų išgyvenamos vienai.
Nėštumo nutraukimo priežastys
Priežastys, dėl kurių moterys apsisprendžia nutraukti nėštumą, gali būti labai įvairios. Galite nenorėti tam tikru laiku tapti tėvais arba turėti vaiką su tam tikru asmeniu. Galimos nėštumo nutraukimo priežastys gali apimti neigiamas medicinines indikacijas jums ar vaisiaus sveikatai, arba nėštumas, atsiradęs dėl išžaginimo. Krizinis nėštumas yra neplanuotas arba planuotas nėštumas, kuris tampa rimtas ir sunkus nėščios moters išgyvenimui dėl artimosios aplinkos paramos trūkumo, finansinių rūpesčių, sveikatos problemų, persileidimo ir pan. Sprendimas nutraukti nėštumą gali kilti dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti netinkama finansinė padėtis, netinkamas laikas gyvenime, smurtas namuose, ar tiesiog nenoras turėti vaikų.
Dažniausios priežastys, dėl kurių moterys apsisprendžia atlikti abortą, yra tai, kad naujas vaikas bus kliuvinys jau egzistuojančioms atsakomybėms (74%), finansiniai sunkumai (73%), santykių problemos (48%), moteris mano, kad yra per sena gimdyti (40%), taip pat kiek mažiau nei trečdalis mano, jog gimdymui yra per jaunos. Nors abortai dėl išprievartavimo sudaro tik apie 1% visų procedūrų, svarbu pripažinti, kad tokiais atvejais sprendimas gali būti ypač sunkus ir emociškai traumuojantis.
Moters teisės ir nėštumo nutraukimas
Jūs turite teisę laisvai nuspręsti, ar tęsti, ar nutraukti nėštumą. Jūsų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apima teisę laisvai pasirinkti, ar tapti tėvais. Galimybė nutraukti nėštumą yra ribota laiko atžvilgiu, todėl laiko faktorius yra labai svarbus. Būtini medicininiai tyrimai turėtų būti atliekami laiku, kad nedelsiant galėtumėte nuspręsti, ar nutraukti nėštumą.
Nors jūs turite teisę laisvai spręsti dėl nėštumo išsaugojimo ar nutraukimo, šiame apsisprendime taip pat dalyvauja jūsų tėvų ar globėjo interesai, ypač jei esate nepilnametė. Jūsų teisė į sveikatą gali būti pažeista, jei atsisakoma nutraukti nėštumą, net jei įvykdytos visos sąlygos. Jei jums buvo atsisakyta leisti susipažinti su informacija apie jūsų ir jūsų vaisiaus sveikatą, arba jums informacija buvo pateikta netinkamai ar pavėluotai, tai galėjo neigiamai paveikti jūsų privatų gyvenimą ir taip pažeisti jūsų teisę į privatų gyvenimą.
Kaip pažymi Oksfordo universiteto filosofas dr. Alberto Giubilini, „jei valstybė legalizuoja abortą, kyla klausimas, ar tai tik teisė nebūti baudžiamam (negatyvi teisė), ar pareiga valstybei užtikrinti šią paslaugą (pozityvi teisė)“. Ši įtampa tarp teisinio leidimo ir praktinio pasiekiamumo ryškiai matoma ir Lietuvoje.
Nėštumo nutraukimo prieinamumas Lietuvoje
Nors Seimas pritarė Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui, siekiančiam aiškiau reglamentuoti teisę į nėštumo nutraukimą, tyrimai rodo, kad teisinės nuostatos nebūtinai lemia geresnį paslaugų prieinamumą. Šiais metais paskelbta Lygių galimybių kontrolieriaus apklausa parodė, kad net aštuoni iš dešimties Lietuvos gyventojų palaiko žmogaus teisę nutraukti nepageidaujamą nėštumą.
Pacientų sprendimu atliekamo aborto atveju, jo pasiekiamumas yra sudėtingesnis ir turi mažiau saugiklių. Nėštumo nutraukimas „moters sprendimu“ yra mokama paslauga, o dėl sveikatos problemų nutrauktas nėštumas dengiamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų. Dalis asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios teisiškai galėtų teikti mokamą nėštumo nutraukimo paslaugą, tokios paslaugos visgi neteikia.
Nuo 2023 m. sausio 1 d. moterys, nusprendusios nutraukti nėštumą, tai padaryti gali be chirurginės intervencijos, suvartodamos gydytojo paskirtų specialiai tam skirtų vaistų. Kadangi procedūra neturi savo kodo, jos atskirai neseka ir Higienos institutas. Be to, kadangi paslaugos nedengia ligonių kasa, nėra centralizuotos sistemos, kuri žymėtų paslaugos pasiskirstymą šalyje.
Higienos institutas turi duomenų apie gydymo įstaigas, kurios techniškai atitinka reikalavimus teikti nėštumo nutraukimo paslaugas - tiek dėl medicininių indikacijų, tiek pacientės pageidavimu. Tačiau nėra centralizuoto informacijos rinkinio, kuris tiksliai identifikuotų, kurios įstaigos realiai šias paslaugas teikia. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovė Ugnė Gadžijeva paaiškina: „Abortų, atliktų dėl medicininių indikacijų, atskirai neskaičiuojame.“ SAM Asmens sveikatos departamento Specializuotos sveikatos priežiūros skyriaus patarėja Aimė Dumšienė BENDRA.lt sakė, kad SAM pati statistinių duomenų nerenka, tai nėra jos funkcija. Vis dėlto Higienos institutas yra pavaldus šiai ministerijai. A. Dumšienė patikslino, kad „diagnozės koduojamos pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų kvalifikaciją TLK-10-AM. Paklausta apie regioninį nėštumo nutraukimo paslaugų prieinamumą, SAM atstovė A. Dumšienė pažymėjo, kad „yra daugiau nei 500 gydymo įstaigų (su filialais), kurios turi licenciją teikti ambulatorines akušerio-ginekologo paslaugas“, tačiau „ne visos įstaigos turi sutartį su ligonių kasa - kai kurios turi, kai kurios neturi“. Kaip nurodė A. Dumšienė, „nėštumo nutraukimo paslauga yra nustatoma įstaigos vadovo nustatyta tvarka“, o duomenys renkami tik apie tas įstaigas, kurios faktiškai suteikė šią paslaugą.
Tyrimo metu kelios savivaldybės nurodė, kad jų teritorijoje esančiose viešosiose gydymo įstaigose nėra teikiamos nėštumo nutraukimo paslaugos pacienčių pageidavimu - nei medikamentiniu, nei chirurginiu būdu. Tai apima Ignalinos, Molėtų, Plungės, Rietavo, Šilalės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kupiškio, Pasvalio, Varėnos, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Šakių, Neringos, Palangos, Skuodo, Birštono, Jonavos ir Trakų savivaldybes.
Gydytojo teisė atsisakyti
Teisės aktuose yra reglamentuota gydytojo teisė atsisakyti suteikti šią paslaugą, tačiau niekur nematyti mokamai aborto procedūrai pritaikytos nukreipimų tvarkos. Tai reiškia, kad jeigu gydytojas atsisako teikti nėštumo nutraukimo paslaugą pacienčių pageidavimu (kai ši yra mokama), formalaus mechanizmo, užtikrinančio, kad pacientė bus nukreipta į kitą įstaigą, nėra. Analizuodamas gydytojų teisę atsisakyti atlikti tam tikras procedūras, A. Giubilini siūlo ją vertinti profesinio pasirinkimo kontekste: „Sąžinės išimtis kilo iš karo tarnybos, kur žmonės buvo įpareigoti dalyvauti. Medicinoje gi niekas neverčia rinktis profesijos - todėl čia tokia teisė yra silpnesnė.“
Statistika
Remiantis pateiktais duomenimis, apskaičiuota, kad 2023 metais Lietuvoje iš 4 960 atliktų abortų maždaug 2 431 buvo atliktas pacienčių pageidavimu. Nors pastaraisiais metais abortų skaičius mažėja, specialistai šią tendenciją sieja su kontracepcijos populiarėjimu tarp porų.
| Metai | Bendras abortų skaičius | Abortai pacienčių pageidavimu |
|---|---|---|
| 2023 | 4 960 | 2 431 |
Diskusijos ir kontroversijos
Nors nėštumo nutraukimas Lietuvoje yra legalus, apie tai kalbėti vis dar yra tabu. Konservatyvių pažiūrų atstovų nuomonės bei neigiamos moterų patirtys stigmatizuoja moteris, pasirinkusias atlikti nėštumo nutraukimą. Joms sunku kalbėti apie savo patirtis, o minėti veiksniai skatina emocinės būklės blogėjimą.
Dalis asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios teisiškai galėtų teikti mokamą nėštumo nutraukimo paslaugą, tokios paslaugos visgi neteikia. Tai, kad pacientas už šią paslaugą moka savo lėšomis, sukuria ne tik finansinių iššūkių. Nefinansuojama procedūra neturi tokio pat reglamentavimo ir nesulaukia tokio paties institucijų dėmesio stebėsenos lygmeniu kaip privalomojo sveikatos draudimo lėšomis apmokamos paslaugos.
Anot Seimo narės, „Manau, kad nėštumo nutraukimų sumažės, kai bus didesnis prieinamumas prie kontraceptinių priemonių“. Ji atkreipė dėmesį, kad įstatymo projekte, be kita ko, numatyta valstybės prievolė užtikrinti, kad kontraceptinės priemonės būtų prieinamos nemokamai.
Abortai ir jų draudimas yra visuomenės skaudulys, kurį pajudinus, tarsi feniksai iš pelenų iškyla įvairūs mitai, išankstinės nuomonės, nesusikalbėjimai ar kaltinimai. Prieš keletą savaičių kaimyninėje Lenkijoje buvo galima stebėti situaciją, kai šalis, kurioje abortai yra uždrausti, siekia dar labiau sugriežtinti draudimus, net tais atvejais, kai moters gyvybei gresia pavojus, moteris išgyveno išprievartavimą ar incestą. Tiesa, šie abortų draudimo planai kol kas yra tik teoriniai. Jei bus pasiekta, kad radikalūs abortų draudimai bus patvirtinti, nelegalūs taps ne tik abortai, bet ir skubioji kontracepcija. Lenkijos piliečiai, protestuojantys prieš visišką abortų uždraudimą, bijo, kad šalies ministrės pirmininkės Beatos Szydlo remiami abortų priešininkai parlamente gali pasiekti pergalę ir abortai bus visiškai uždrausti. Lenkijos parlamente jau suformuota teisėkūros grupė, kuri siekia „prastumti“ kraštutinio abortų draudimo įstatymo svarstymą Seime.
Kova už ar prieš visišką abortų uždraudimą Lenkijoje dar tik įsisiūbuoja, ir ši kova - itin sena. Senovės graikai ir romėnai, o dar anksčiau - asirai ir babiloniečiai ne tik žinojo apie abortus, bet ir mėgino juos reglamentuoti. Tiesa, anuomet abortų draudimai arba leidimai daugiausia priklausė nuo to, kokio socialinio sluoksnio, luomo moteris norėjo pasidaryti abortą. Įsigalėjus krikščionybei abortai imti smerkti, visgi, formalių draudimų nebuvo, bet aukštesniojo sluoksnio moterys buvo stebimos akyliau. Tiesa, anuomet chirurginiai abortai buvo retenybė - daugiausia abortų buvo atliekama sunkiai dirbant, stipriai veržiant pilvą ar geriant įvairius vaistinių ir nuodingų žolių nuovirus. Kriminalizuoti abortus imta XIX amžiaus pradžioje, manoma, kad tai susiję su sparčia medicinos ir higienos pažanga, o vėliau - puritonišku karalienės Viktorijos laikų etiketu. 1803 metais Didžiojoje Britanijoje išleistas pirmasis įstatymas formaliai draudžiantis abortus, už ypač vėlyvus ar žiaurius atvejus buvo numatyta mirties bausmė. JAV abortai imti kriminalizuoti 1821 metais, bet tai buvo atskirų valstijų teisėkūros atsakomybė. XIX amžiaus viduryje Niujorke abortai buvo daromi nesislapstant, manoma, kad tuomet 1 iš 4 nėštumų baigdavosi abortu. 1910 visoje JAV teritorijoje abortai buvo uždrausti. Tuo pat metu Prancūzijoje abortai buvo vertinami kitaip - ten buvo manoma, kad abortas yra priemonė gimstamumui reguliuoti, todėl tai - priimtina procedūra. XX amžiaus pirmojoje pusėje vis garsiau girdimi moterų balsai, didesnis įsitraukimas į politiką ėmė keisti ir abortų kriminalizavimo situaciją. 1929 metais Didžiojoje Britanijoje abortai imti leisti tuomet, kai moters gyvybei gresia pavojus. Pirmoji valstybė, leidusi abortus atlikti laisvai ir nemokamai, buvo Sovietų Rusija. Tiesa, nuo 1936 iki 1955 metų abortai ir čia buvo uždrausti, nes Stalinas norėjo, kad populiacija augtų. Abortų draudimas moterims visuomet bruko nesaugų nelegalaus aborto kelią arba „reprodukcinio turizmo“ variantą.
Kyla klausimas, kada prasideda žmogaus gyvybė. Šis klausimas yra esminis ginčuose apie abortus. Jei gemalas tėra ląstelių gniužulas, tuomet abortas nėra problema - tai tėra moters kūne susidariusio darinio pašalinimas. Tačiau jei gemalas jau yra gyvas žmogus, tuomet negalime į tai neatsižvelgti. Yra daugybė straipsnių, kurie palaiko teisę į abortą, tačiau gemalo žmogiškumo klausimą visiškai ignoruoja, bet juk dėl to ir širsta teisės į abortus oponentai. Šie, savo ruožtu, gali neretai pamiršti, kad nors jų manymu gemalas yra žmogus, kurį būtina saugoti ir kuriuo būtina rūpintis, moteris - su savo jausmais, skausmu, nerimu - juk taip pat. Mokslas šiuo klausimu taip pat nėra vieningas. 2021 metais pasirodžiusi publikacija apie mokslininkų sutarimą, kada prasideda žmogaus gyvybė, teigia, kad buvo apklausti biologai iš 1058 akademinių institucijų, ir 96% teigė, kad žmogaus gyvybė prasideda ties apvaisinimu.
Dažnai teisės į abortus rėmėjai teigia, kad abortas yra žmogaus teisė. Visgi, jei pripažįstame, kad gemalas jau yra žmogus, argi neturime pripažinti ir jam priklausančių prigimtinių žmogaus teisių? Pasak Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 6-to straipsnio, „kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu“. 3-čiu straipsniu - „kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę“, ir 7-tu - „visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo apsaugą“. Akivaizdu, abortas yra gyvo ir augančio žmogaus organizmo nužudymas, taigi ir prigimtinių žmogaus teisių pažeidimas. Tačiau net ir žmonės, kurie pritaria šiam požiūriui, yra neretai linkę palaikyti teisę į abortus išprievartavimo atveju - ypač, jei šią siaubingą žalą yra patyrusi nepilnametė. Esą suprantama, kad abortas yra tikrai vengtinas blogis, tačiau koks sveiko proto žmogus galėtų tokį neteisybę patyrusiam vaikui liepti devynis mėnesius savyje nešioti apie tą bjaurų nusikaltimą primenantį vaisių? Tokia argumentacijos linija tikrai yra paveiki - vaisiaus gyvybę palaikantys žmonės netikėtai retoriniu požiūriu atsiduria mergaitės skriaudiko pusėje. Deja, abortų šalininkų nenaudai, minėtasis argumentas iš tiesų tesugeba sukurti netikrą dilemą. Yra duodama suprasti, jog egzistuoja binarinis pasirinkimas. Arba reikia padėti mergaitei atliekant abortą, arba gilinti jos patirtą traumą leidžiant gimdyti. Tačiau šis dvipusis pasirinkimas tėra apgaulė, nes neatsižvelgia į problemos visumą. Žala, kad ir kaip tai būtų neteisinga, jau yra padaryta. Ir mergaitė, ir joje egzistuojantis naujas ir pilną asmens orumą turintis žmogus abu yra žiauraus nusikaltimo aukos. Juk ne tik mergaitė turės visą gyvenimą nešioti šio neįsivaizduojamai sunkaus patyrimo žaizdas, bet jos vaikas taip pat, tikėtina, turės augti be savo tėvo, žinodamas, kad jo pradėjimas yra susijęs ne su meilės aktu, bet su neteisingo smurto proveržiu. Tačiau dėl šios priežasties nužudyti nekaltą vaisių reiškia išprievartautojo kaltę perleisti aukai, taip iš esmės atsisakant bet kokio teisingumo. Papildoma neteisybė negali sukurti teisybės. Vaisius nepasirinko savo mamos nelaimingo likimo, todėl jam, kaip ir mergaitei, turi būti suteikta visa įmanoma parama.
Be to, pats abortas tikrai nėra psichologiškai neutrali procedūra. Nors „reprodukcinės teisės“ šalininkai mėgsta neigiamas abortų pasekmes menkinti ir joms priešpastatyti pagimdžiusių moterų patiriamus sunkumus, tačiau toks bandymas tėra nesėkmingas mėginimas ignoruoti realias kūdikio žudymo pasekmes motinai. Iškalbingų duomenų pateikia didžiausia kada nors abortų klausimu atlikta metaanalizė, 2011 metais išleista Britų psichiatrijos žurnale. Jos duomenimis, moterys, atlikusios abortą, įgyja 81% didesnę psichologinių problemų riziką. Akivaizdu, kad abortas nėra tik paprasta medicininė operacija, kaip, pavyzdžiui, naviko išoperavimas. Kažin ar būtų studijų, rodančių, jog žmonės po sėkmingos vėžinio naviko operacijos patiria reikšmingai padidėjusią psichologinių problemų riziką. O štai sėkmingas abortas, kuris, anot jo proponentų, tėra „reprodukcinė sveikata“, būtent tokią riziką ir didina. Tad kyla labai didelė abejonė, ar minėtajai mergaitei abortas išvis galėtų kažkokiu būdu padidinti psichologinę gerovę, net neminint vaisiaus, kuris yra nužudomas. Galiausiai toks manipuliavimas išprievartavimo atvejais yra nesąžiningas dar ir dėl to, kad abortai, atlikti dėl šio nusikaltimo, sudaro labai mažą dalį visų nėštumo nutraukimų.
Jeigu norime veiksmingai sumažinti abortų skaičių, tai, visų pirma, reikia apžvelgti dažniausias tokio moterų pasirinkimo priežastis. Gutmacherio instituto duomenimis, moterys, kurioms atliekami abortai dėl išprievartavimo, sudaro vos 1% visų tokio tipo procedūrų. Dažniausios priežastys yra tai, kad naujas vaikas bus kliuvinys jau egzistuojančioms atsakomybėms (74%), finansiniai sunkumai (73%), santykių problemos (48%), moteris mano, kad yra per sena gimdyti (40%), taip pat kiek mažiau nei trečdalis mano, jog gimdymui yra per jaunos. Minėtosios priežastys kiekvienos atskiros moters atveju persidengia, todėl svarbu suprasti, jog abortą svarstančioms mamoms yra reikalinga visapusiška psichologinė ir materialinė pagalba. Būtent šiuo aspektu abortų priešininkams įvairiose diskusijose yra neretai prieštaraujama. Už gyvybę pasisakantys žmonės yra pristatomi kaip nesirūpinantys moterimi. Metamas kaltinimas, esą vaiko gyvybės gynimo vardan yra atmetami mamų interesai. Ir tikrai, galbūt dalis polemikos iš vaiko gyvybę pripažįstančios pusės kartais per daug apsiriboja tik vaiko apsaugos propagavimu, tokiu būdu užmirštant mamą. Ši vienpusiško žvilgsnio rizika tikrai egzistuoja.
Lietuvos nevyriausybinių organizacijų padangėje atsiskleidžia tam tikras paradoksas. Vienintelė organizacija, sistemingai padedanti moterims išgyventi sudėtingus nėštumus yra Krizinio Nėštumo Centras. Kodėl tai paradoksalu? Nes ši organizacija taip pat pasisako ir už vaikelio gyvybės išsaugojimą. Kaip taip gali būti? Ir visgi, tai dar ne paradokso pabaiga. Negana to, kad padeda moterims, Krizinio nėštumo centras (toliau „KNC“) už savo dosnią veiklą iš valstybinės žiniasklaidos gauna dar ir netikėtą puolimą. Praėjusį rudenį LRT išleido žurnalistės Jurgos Bakaitės straipsnį pavadinimu „Poliklinikoje - dozė pramanų: gąsdina, kad po aborto susipyks su vyru, įniks į alkoholį“. Užsipultas ir Antakalnio poliklinikoje platintas centro lankstinukas, kuriame įspėjama apie neigiamas fizines ir psichologines abortų pasekmes. Būtent už šių pasekmių įvardijimą centras buvo negailestingai užpultas, o šio „žurnalistinio tyrimo“ paskatinta Antakalnio poliklinikos vadovybė buvo priversta persvarstyti savo bendradarbiavimą su KNC. Straipsnyje atsispindi keturių asmenų nuomonės, tačiau savo požiūrį plačiai leista išdėstyti tik trims moterims, kurios priešinasi centro veiklai, o KNC vadovės Zitos Tomilinienės atsakui buvo skirta vos viena paskutinė pastraipa. Kodėl KNC yra puolamas dėl savo pagalbos moterims? Atsakymą randame pamatiniuose kiekvienos šio konflikto pusės įsitikinimuose. KNC pripažįsta negimusio žmogaus gyvybės vertę, o abortų šalininkai arba neigia negimusio žmogaus žmogiškumą, arba bando ieškoti kitų žmogaus vertės atsparos taškų nei pati žmogiška prigimtis (sąmoningumas, galimybė išgyventi už gimdos ribų). Atmetus besąlygišką žmogaus vertę kaip moralinį orientyrą, pastarasis KNC ginčas su „reprodukcinės sveikatos“ šalininkais tampa aiškesnis. Iš tiesų aiškesnė tampa visa polemika tarp abortų oponentų ir šalininkų. Jeigu gemalas nėra pilną asmens orumą turintis žmogus, tuomet abortas yra tik medicininė procedūra ir jos prieinamumas yra moterų gerovės klausimas. Tokiu požiūriu KNC yra paprasčiausi moterų teisių priešai. Kita vertus, jeigu gemalas yra tikras žmogus, tai atsikratymas juo yra tikrų tikriausia žmogžudystė, todėl įstatymas ją turėtų drausti. Šiuo požiūriu KNC yra išsamią pagalbą kūdikiui ir moteriai teikianti nevyriausybinė organizacija.
Galų gale, abortų nenori nei palaikantys teisę į abortus, nei jų oponentai - vieniems tai yra žmogžudystė, kitiems - netobula priemonė išsilaisvinti iš dar labiau nenorimos situacijos. Abortų nenori dauguma žmonių, todėl visuomeninės organizacijos ir valstybė privalo remti ir palaikyti moteris finansiškai, psichologiškai, o iš vyrų turi būti reikalaujama atsakomybės ir dorybių ugdymo. Abortai yra simptomas visuomenės, kurioje užmirštos dorybės, bijoma įsipareigoti, vengiama atsakomybės, o aukščiau visko iškeliama asmeninė laisvė ir malonumas. Visgi, nors aplinkybės gali būti ir labai sunkios, abortai niekada negali būti priemonė iš jų išsilaisvinti - tai nepaneigia prigimtinių žmogaus teisių, bet būtent jas ir išsaugo.