Snypų vaikų laiko sergėtojai 2011: Liudvikas ir jo kovos už laisvę

XX amžiaus pabaigoje, kai Lietuva dar tik brandino savo nepriklausomybės siekius, daugelis jos piliečių, siekdami geresnio gyvenimo, ieškojo laimės toli užsienyje. Vienas tokių - Prano Žiauberio tėvas, gimęs 1876 metais. Praėjusio šimtmečio pabaigoje jis išvyko į JAV užsidirbti, o grįžęs 1910 metais, ėmėsi aktyvios statybos veiklos, palikdamas ryškų pėdsaką Lietuvos urbanistiniame peizaže - pastatė didžiulius pastatus. Tačiau gyvenimo kelias ne visada būna tiesus ir lengvas. 1919 metai tapo tragiškais visai šeimai - mirė jų mylima mamytė. Tėtis, siekdamas užpildyti atsiradusią tuštumą, parsivedė kitą moterį, kuri, deja, pasirodė esanti negailestinga ir žiauri pamotė. Ši sudėtinga šeimos dinamika neišvengiamai formavo jaunojo Prano pasaulėžiūrą ir jo požiūrį į pasaulį.

Kelias į Šaulių sąjungą ir Lietuvos kariuomenę

1936 metais, Lietuvai žengiant nepriklausomybės keliais, Pranas Žiauberis įstojo į Šaulių sąjungą. Tai buvo ne tik pilietinės pareigos jausmas, bet ir noras prisidėti prie šalies saugumo stiprinimo. Po intensyvių mokymų, jam buvo suteiktos šaulio pareigos ir įteiktas karinis šautuvas su koviniais šoviniais - simbolis pasiryžimo ginti Tėvynę. 1938 metų rudenį jo kelias pasisuko į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Raseiniuose, antrojo artilerijos pulko trečioje grupėje, kurios vadu tuo metu buvo majoras Žukauskas. Šie metai kariuomenėje neabejotinai sustiprino jo discipliną, pilietiškumą ir pasirengimą ginti šalį.

Okupacijos šešėlis ir pirmieji susidūrimai

1940 metai atnešė lemtingus pokyčius. Sovietų Sąjungai įžengus į Lietuvą, majoras Žukauskas pasitraukė į Vokietiją, o kapitonas Grėbliūnas, netrukus po to, buvo areštuotas ir ištremtas į Norilsko gulagus - tai buvo pirmieji ženklai apie ateinančius sunkumus ir neteisybę. Birželio 15-osios pusiaudienį pirmoji okupanto mašina įriedėjo į Raseinius, o po pusvalandžio pasirodė ir pirmasis tankas. Ryto metą gatves užplūdo kitos mašinos, pilnos kareivių, pabūklų, tempiamų suvargusių arklių. Praėjus porai dienų, per vakarinį patikrinimą, į kareivines įsibrovė du gerokai įkaušę raudonarmiečiai, vienas iš kurių turėjo politruko ženklą. Jo akys stebėjo patikrinimo ceremoniją, o jo buvimas buvo akivaizdus priminimas apie naują tvarką.

Vėliau, praėjus maždaug dviem savaitėms, grupės ir pėstininkų bataliono kareiviai buvo pakviesti į salę. Pilna kareivukų salė stebėjo, kaip pro duris įžengė trys išbalę vyrai. Prisistatę politiniais kaliniais, jie pradėjo vienas po kito plūsti Lietuvos valdininkiją ir prezidentą Antaną Smetoną. Tai buvo aiškus signalas apie prasidedančią ideologinę kovą ir bandymą diskredituoti naująją valdžią.

1940 metų liepos 10 dieną visus, gimusiems 1917 metais, buvo leista grįžti namo. Žengiant į stotį, Raseinių centre Pranas išvydo būrelį žmonių, entuziastingai skelbiančių, kad jie jau išlaisvinti, o „smetoninė valdžia“ pasmerkta. Tarp jų jis pastebėjo nuošaliai stovintį savo grupės vadą. Ant Žemaičio paminklo pamato užlipęs orkestro auklėtinis taip pat negailestingai juodino Smetonos režimą. Šie vaizdai atspindėjo visuomenės susiskaldymą ir ideologinių kovų įtaką paprastiems žmonėms.

Grįžęs iš kariuomenės, Pranas išvažiavo į traktorininkų mokyklą, esančią netoli Viduklės, Blinstrubiškiuose, Jančiausko dvare. Šis dvaras prieš karą buvo žinomas kaip žirgų auginimo vieta Lietuvos kariuomenei. Mokyklą tvarkė ir prižiūrėjo Raseinių komjaunuoliai, kurių vyresnysis buvo Tamošaitis, buvęs Raseinių žemės ūkio darbininkas. Nuolatiniai mokytojai buvo du, kiti važinėjo iš Raseinių. Ši aplinka, nors ir susijusi su žemės ūkiu, neabejotinai buvo paveikta ideologinių įtakų.

Prasideda Didysis Tėvynės karas

1941-ųjų birželio 22-oji, sekmadienis. Rytą namiškius pažadino triukšmas - prasidėjo karas. Kaimynas Skrodenis, atėjęs pirmadienio pavakarę, pranešė, kad rusai artėja ir stato patrankas prie jų sodybos. Antradienio rytą, kai Pranas vežė pieną iš ganyklų, prie jų sodybos ant vieškelio jau stovėjo vokiečių kariuomenė. Vokiečių kareivis, priėjęs prie vežimo, paprašė pieno, paragavo jo, ir tik tada pats išgėrė. Kol vieni kareiviai tuštino pieno indus, kiti kaimyno Skrodenio kieme bandė užvesti rusišką automašiną. Apie pietus į jų kiemą pradėjo kristi sviediniai. Visa šeima susibūrė miegamajame, ieškodama prieglobsčio nuo karo siaubo. Pro langą Pranas pamatė jų giminaitį Juozą, iškėlusį rankas į viršų, ir jį apieškojantį vokietį, kuris viską, ką rado kišenėse, metė ant žemės.

Grįžęs Juozas perdavė, kad vokietis liepė jam, Pranąui ir tėčiui išeiti į kiemą. Išėję į kiemą, jie pamatė vokietį, kuris liepė jiems stoti prie sienos. Prie jų jau stovėjo kaimynas Skrodenis su sūnumi Vaclovu ir dar vienas žmogus, kuriam komunistai buvo davę kambarį ir Skrodenių žemės. Atsistojęs prie Skrodenio, Pranas paklausė, kodėl juos čia pastatė. Skrodenis nedraugiškai atsakė klausimu: „O už ką jus?“ Vokietis suriko, kad jie negali kalbėti, nes jie areštuoti. Pranas svarstė, kodėl, be jokios priežasties. Tačiau netrukus priėjęs kareivis nusivedė Skrodenį. Vėliau priėjęs karininkas nužvelgė juos ir liepė eiti. Peržengę tvorą, prie karklyno jie pamatė tris kareivius, trys kastuvėliai buvo įbesti į žemę. Vokietis riktelėjo imti kastuvėlius ir kasti duobę. Atsitiesęs Pranas pasakė kareiviams, kad jų laukė ir kad jie gali jiems padėti. Staiga vienas vokietis prašneko lietuviškai! Iš netikėtumo jam net kastuvėlis iškrito iš rankų. Tačiau vokietis komandavo baigti kasti ir, visus nusivaręs toliau į karklyną, išrikiavo iškirstame plote. Skrodenis stovėjo prieš juos. Vokietis paėmė iš kareivio „brauningą“ ir parodė Skrofeniui, į kurią pusę eiti. Skrodenis, paėjęs iki vielos, peržengė ją, nusiėmė kepurę nuo galvos ir persižegnojo. Karininkas keletą kartų šovė į Skrodenį. Po to liepė jiems jo kūną nunešti į iškastą negilią duobutę. Rankos ir kojos netilpo.

Namie Pranas išsiaiškino, kodėl žuvo kaimynas: pasirodo, Skrodenio sodyboje buvo pasilikęs sovietų kareivis, kurio mašina stovėjo klojime. Kai užėjo vokiečiai, rusas, iššokęs iš namų, puolė bėgti. Vokiečiai jį pastebėjo ir ėmė šaudyti. Bėglys įnėrė į krūmus. Tai buvo tragiškas įvykis, parodantis karo žiaurumą ir jo neprognozuojamas pasekmes. Vėliau sužinota, kad Kasčiukų kaime, prie Rudaičių sodybos, buvo šovinių sandėlis. Prisipildę maišus, partizanai parsivežė šovinių.

Partizanų kelias ir pasipriešinimas

1944 metų Kūčių dieną Jonas ir Aleksas Jurkūnai, Kleopas ir Pranas Žiauberiai, B. Miške įsirengė slėptuvę. Iki pavasario pas juos niekas neatėjo, nors žinojo, kur įsikūrė. Ankstyvą pavasarį per ryšininką B. Budreckį atėjo partizanai iš Nemakščių-Žalpių miško. Apie tai kažkas pranešė „skrebams“ (liaudies gynybos būrių nariai, kolaboravę su sovietų valdžia). O orui atšilus, balandžio-gegužės mėnesiais, pradėjo rinktis Kražių apylinkės jaunuoliai, vengiantys ėmimo į Raudonąją armiją.

1944 metų rudenį šeši partizanai, tarp jų ir Pranas, užėjo į Sodales kaimą pas Budreckį. Kaimynas, atbėgęs iš Paplūsčių kaimo, pranešė, kad sovietų kareiviai atsiveda penkis pavogtus arklius. Partizanų vyrai pasvilino iš automatų, ir kareiviai, nors ir ginkluoti, puolė į krūmus, net nepažvelgę, ar juos vejasi. Praėjus keletui dienų ir vagis kareivius išvijus iš kaimų, ryšininkas Budreckis pranešė, kad Raščiukų kaimo mokykloje vyks susirinkimas, kuriame agronomė kalbės apie žemės ūkio reikalus, žadėdama ūkininkams „būsimą rojų“.

Prie Raudgirio buvo Grybų sodyba, kurioje gyveno Jonas Grybas, slapstęsis nuo kariuomenės. Vieną naktį šioje sodyboje apsistojo Aleksas ir Jonas Jurkūnai. Tą pačią naktį Skaudvilės ir Tauragės „skrebai“, pasikvietę į pagalbą enkavedistus, nusiaubė Raudgirio apylinkes ir surinko gal pusšimtį jaunuolių.

1945 metų kovą Raudgirio miške susitiko Bronių Indriušką iš Pamergių kaimo. Jis su penkiomis mergaitėmis atėjo į mišką pinti vainikų Stulgių bažnyčiai, nes artėjo šv. Velykos. Partizanų būrys išaugo iki trisdešimties vyrų. Atėjo ir Kazimieras Urbutis, buvęs Raseinių bataliono leitenantas. Jis pergrupavo vyrus, suskirstė į skyrius. Dėl maisto trūkumo skyriai išsisklaidė.

Išsiskirsčius skyrius, partizanai gavo gyventojų skundą, kad pieninės vedėjas Dabšas įspėjęs pieną nugriebimo punkte dirbančią M. Rudaitytę, jog ji į pieninę pristato per mažai grietinės. Vyrai nutarė „skundiką“ nubausti. Pranas paaiškino jiems, kad Dabšas prieš karą buvo turtingos Kražių pieninės narys, dalyvavo ūkininkų susirinkimuose. Kražių „skrebai“ kaimuose buvo įkūrę štabus. Aplankę Kuprės mišką ir netoli jo esantį Pakražančio bažnytkaimį, kuriame buvo „skrebynas“, grįžo į Sodalės kaimą ir apsistojo netoli ryšininko Budrecko sodybos. Budreckas pranešė, jog Lenkaičių kaime būsiąs susirinkimas. Pranešėjas atvažiuosiąs su apsauga ir „skrebais“. Nutarė partizanai nueiti arčiau Kražių, buvusių už nepilno kilometro, apsidairyti. „Skrebus“ pasitiko Gerkliškės kaime. Susišaudymo metu žuvo „skrebus“ vežusi Mikasė Staržinskaitė-Navickienė.

Kova su enkavedistais ir tragiškos akimirkos

Vieną naktį, automašinoje sėdintys „skrebai“ ir enkavedistai pabudo. Praną pažadino „skrebų“ ir enkavedistų automašinos. Iš Paplūsčių atėjusi ryšininkė Jakštaitė pranešė, kad kaime yra kareivių. Nuėję ten, partizanai vaikščiojo Plūsčios upelio krantu, dairėsi - nieko nesimatė. Praėjus gal valandai, enkavedistai puolė iš žolių šaukdami: „V period!“ (Pirmyn!). Už jų kilo kita linija. Partizanai atidengė į puolančiuosius iš abiejų kulkosvaidžių ugnį. Povilas Juškys ir Kleopas Milašauskas nuėjo į žvalgybą. Nutarta, kad jų yra per mažai, kad jie negalės nugalėti enkavedistų, todėl reikia pasitraukti.

1946 metų sausio 20 dieną Nemakščių „skrebai“ areštavo partizanų ryšininkus Bronių Andriušką-Pelikaną, gyvenusį Pamerkių kaime, ir partizano Živatkausko seserį. Juos tardė, reikalaudami pasakyti, kur yra brolis. Sunkvežimiu pervežama į Kražius mergina pabėgo. „Skrebų“ vyresnysis Bubulas, garsėjęs žiaurumu, tardė ryšininką Bronių Andriušką, bet Pelikanui taip pat pasisekė pabėgti.

1946 metų vasara, pasak Prano, buvo laiminga. Tačiau 1947 metų sausio viduryje Jonas Šneideris-Naktis ir Antanas Kmita, grįždami į stovyklą, labai išvargo, nes buvo labai daug sniego. Partizanai nutarė apsistoti Rezgalių kaime pas Vincų Vaitkų ir sulipo ant šiaudų kluone. Kitų dienų, užėjęs į kluoną, šeimininkas pakvietė juos į trobą užkąsti. Partizanai prašė valgį atnešti į kluoną, nes pavojinga išlįsti iš slėptuvės, tačiau šeimininkas užtikrino, kad kaime ramu, nėra nei „skrebų“, nei kariškių. Partizanai sutiko. Stalas buvo paruoštas ir vyrai sėdo valgyti. Nepraėjus nė pusei valandos, šeimininkas pašokęs suriko: „Rusai apsupo namus!“ Kieme pasigirdo lietuviški ir rusiški riksmai pasiduoti. Antanas Kmita, eidamas į priegonkį, numetė automatą ir, pakėlęs rankas, išėjo į kiemą. Jonas negalvojo pasiduoti, bet šeimininkė puolė prie jo, apsikabino kojas ir pasakė: „Jonuk, pasiduok, nes žūsime!“ Partizanai nusijuosė diržą su šoviniais ir, įmetę į netoliese stovinčią vandens statinę, pakėlę rankas išėjo į kiemą.

Nuo Rezgalių kaimo iki Kaltinėnų - apie šeši kilometrai. Visą kelią abu partizanus varė iškeltomis rankomis, o „skrebas“ Ruzgys vis ragino, šautuvo buože daužydamas į nugarą tai vienam, tai kitam. Parsivarę į Kaltinėnų „skrebyną“, Joną uždarė į vieną kambarį, Antaną - į kitą. Jonui liepė gulti ant grindų ir ėmė mediniu pagaliu mušti per padus, klausinėdami, kur kiti, su kokiais „banditais“ susitinka, kur bunkeriai. Kmita neatlaikė mušimo ir pasakė žinąs, kur partizanai. Tada kankintojai nusivedė partizaną prie Raudgirio miško sodybos, įsakė Kmitai belsti į langą ir išsikviesti šeimininką. Išėjus šeimininkui Šerpetauskui, enkavedistai pradėjo kamantinėti, ar yra „banditų“. Paskui į lauką iškvietė šeimininkę. Šerpetausko namo priestatas buvo neužbaigtas įrengti ir pro plyšius matėsi, kas darosi kieme. Kleopas pamatė, kad prie ūkinio pastato stovi baltais apsiaustais užsimaskavę žmonės ir patraukė iš kulkosvaidžio. Visi, stovėję prie sienos, žuvo. Žuvo ir šeimininkai Šerpetauskai. Liko du mažyliai - berniukas ir mergaitė.

1947 metų sausio pabaigoje enkavedistai įsiveržė į Antininkų ir Rėzgalių kaimus, krėtė visas sodybas, ieškodami partizanų. Prano brolis Kleopas Žiauberis ir jo draugas Milkintas nutarė pasitraukti iš kaimo dienos metu. Per krūmus jie išėjo į palaukę. Miškelyje būta enkavedistų. Vyrai, juos pastebėję, traukėsi ir buvo sužeisti: brolis į šlaunį, Milkintas į veidą.

Tremtis ir ilgesys

1947 metų kovo 4 dieną, po daugybės tardymų, įvyko pirmasis teismas. Kauno kalėjimo 41-oje kameroje Pranas Žiauberis išbuvo iki 1948 metų kovo 22 dienos. 1948 metų birželio 20 dieną po pietų jis buvo išvarytas į kiemą, kur jau stovėjo būrelis kalinių ir du prižiūrėtojai. Jo drabužiai per tuos metus nuplyšo. Taip, vos ne Adomo kostiumu, jis nuvažiavo į Oršos kalėjimą, iš ten - į Butyrkų kalėjimą, kuriame išbuvo apie mėnesį. Duonos davė… trims dienoms. Po savaitės - vėl į kelionę. Šį kartą garvežys patraukė į pietus. Pro langus matėsi dykuma - jokių medelių ir žolės. Važiavo daug parų, kol vieną naktį juos pasitiko šviesos. Tai buvo Karaganda. Apnakvydino Karabaso kalėjime. Rugsėjo 9 dieną juos iškvietė pavardėmis, suvedė į gardą, kuriame buvo ir daugiau kalinių, ir išvežė į Kengyro lagerį.

1955 metų gegužę Alfonsas Ruigys, žemaitis nuo Viešvėnų, Pranas Žiauberis, dar vienas lietuvis ir didelis būrys kitų ištremtųjų buvo atvežti į Balchašo molibdeno šachtas. 1956 metais Kremliaus viršūnėse buvo nutarta sumažinti politinių kalinių skaičių. Į jų lagerį atvyko 50 žmonių komisija, kuri vykdė aukščiausios valdžios nutarimus. 1956 metų liepos 12 dieną jiems išdavė pasus ir įsakė su daiktais rinktis prie vartų. Tai buvo laisvės aušra po ilgų metų tremties ir kančių.

Atminimo saugojimas ir palikimas

Pranas Žiauberis, grįžęs iš Gulago, tapo svarbiu liudytoju savo kartos išgyvenimų. Jo pasakojimas, užrašytas 1992 metais, yra vertingas istorinis šaltinis. Jis mini Kęstučio apygardos Kražių būrio vadą ltn. Urbutį-Margį, Budreckį Benediktą (gimusį 1906 m., iš Kražių valsčiaus, Sodelių kaimo), Šerpytį ir Šerpytienę.

1949 metais Prisikėlimo apygardos vadovybė, nujausdama, kad ginkluota kova eina į pabaigą, nurodė partizanams užrašinėti savo prisiminimus apie praėjusių metų kovas. Tikėtina, kad taip siekta ateičiai išsaugoti atminimą apie save. Tam reikalui sudaryta netgi savotiška apklausa - anketa. Tokių anketų pavyzdžiai atskleidžia partizanų kovų žiaurumą ir aukas:

• 1944 m. gruodžio mėn., einant masinėms ablavoms Grinkiškio valsč., Valatkaičių k. „burliokai“ nušovė tris partizanus: Valiušį, Valiušį ir Niraitį (vardai nežinomi). Jie buvo bunkeryje, Valiušio namuose. Atrodo, kad bunkeris buvo išduotas, nes „burliokai“ puolė naktį ir padegė visą sodybą.
• 1945 m. sausio mėn. Šiluvos valsč. Prutgalių k. buvo nukauti du broliai partizanai Batučiai. Jie turėjo ginklus. Kartą parėję namo be ginklų buvo užmatyti šnipo stribo Navogrockio, kuris pranešė „burliokams“.
• 1945 m. spalio 22 d. atvykęs į Grinkiškio valsč. Užnagių k. pas Gudaitį, Grinkiškio valsč. milicijos vadas Rapolas pareikalavo Gudaičio atiduoti ginklą.
• 1944 m. pabaigoj Šiluvos valsč., Valatkiškių k. du ginkluoti partizanai, Gudaitis ir kitas, nežinomas, nuėjo „stribų“ šeimai duoti įspėjimo ir pagrasinti. Gudaitis ėjo į vidų, o draugas paliko sargyboje. Gudaičiui viduje bebūnant, „stribų“ keturiolikmetis brolis, pagriebęs kaniūlę, šovė į jį ir vietoj nukovė. Draugas, apšaudęs namą, pasitraukė.
• 1945 m. sausio ar vasario mėn. Grinkiškio mst. Rapolas užmušė du brolius Guliokus. Jie, pasidarę netikrus dokumentus, buvo pabėgę Radviliškin.
• 1944 m. rudenį Grinkiškio valsč. Vedreikių ar Martinaičių k. Rapolas užmušė Armoną. Jis nestojo į kariuomenę, bet su draugais slėpėsi miške, bunkeryje. Kartą parėjęs namo, jį pagavo Rapolas ir liepė vesti parodyti, kur yra bunkeris.
• 1945 m. birželio 22 ar 23 d. Lenčiukų k. Krakių valsą, „burliokai“ nušovė Morkį Karolį. Jis rytą parėjo iš miško namo, o tuo tarpu vyko ablava ir užėjo rusai.
• 1944 m. lapkričio mėn. Lenčiuose, Krakių valsč., rusai gaudė naujokus ir laikė apsupę miškus. Tuo tarpu partizanų būrys priėjo prie trobų, kur buvo rusai. Rusai atidarė ugnį ir nukovė du partizanus Diemenčius ir Puidoką.
• 1946 m. liepos mėn. Pernaravos valsč. Milerinės miškelyje, „burliokams“ puolant, žuvo Jaugilas Antanas, Nagreckas Viktoras, Jaloveckas Henrikas ir Jaloveckas Stasys. Paguldyti Ariogaloje.

Šie fragmentai atspindi ne tik partizanų kovą, bet ir sistemingą sovietinės valdžios represijas prieš juos ir jų rėmėjus.

Vienas iš pavyzdžių apibūdina 1944 m. spalio 8 d. įvykį: Sužeistas partizanas buvo paguldytas pas ūkininką, jo apsaugai stovėjo patrulis. Patruliui pastebėjus gretimose sodybose valkiojančius „stribitelius“, apie tai pranešė BrV Dudelei. Dudelė skubiai suorganizavo puolimą. Priešas buvo apsuptas ir po ilgesnių ir aštrių kautynių priešas pakriko, pradėjo bėgioti. Energingai partizanams puolant, trys „stribiteliai“ buvo nušauti kautynių lauke, o du jų pasidavė į nelaisvę. Vienas „stribas“ sugriebęs ūkininko arklį pabėgo.

Taip pat minimas šnipas Mažeika Antanas, gyvenęs Liutkiškės k., Josvainių valsč., Kėdainių aps. ir 1946 metais. Pabarčiaus dalinys, sudarytas iš 76 partizanų, tarp kurių buvo Fuksas, Kukutis, Patamsis, Luputis, Poška Pranas, Plechavičiukas, Underis Antanas ir kt. Dieną prieš tai „dedukai“ dalinio vadui Paparčiui pranešė, kad puola Liepkalnio miške esančius partizanus reguliari rusų kariuomenė, apie 2000 kareivių. Rusų kariuomenės daliniui vadovavo…

Šie pasakojimai, nors ir trumpi, leidžia suprasti partizanų pasipriešinimo mastą ir jo kainą.

Virtualus gidas po Kauno rajoną: naujas požiūris į istoriją

Šiuolaikinės technologijos atveria naujas galimybes pažinti istoriją. Tai interaktyvi, naujoviška, šiuolaikinių technologijų sprendimais pagrįsta mokymosi ir kultūros pažinimo priemonė, skirta Lietuvos ir užsienio vartotojui susipažinti su Kauno rajone esančiais reikšmingais ir unikaliais kultūros, architektūros, archeologijos ir gamtos paveldo objektais bei žymiais Kauno rajono žmonėmis. Gidas pasiekiamas įvairiais įrenginiais. Virtualiame žemėlapyje siūloma 10 maršrutų: dvarai (8 objektai), sakraliniai pastatai (24 objektai), archeologijos paminklai (3 objektai), Kauno rajono muziejus (5 objektai), 12 lankytinų vietų knygnešių takais, 13 lankytinų vietų literatų takais, 11 suolelių, skirtų savanoriams įamžinti, gamtos paveldas (6 objektai), paminklai (84 objektai: paminklai skirti Lietuvos nepriklausomybei, Lietuvos laisvės gynėjams, tremties aukoms, 1863 m. sukilėliams, kariams, S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui bei vietovėms atminti), kitos reikšmingos lankytinos vietos (6 objektai) ir interaktyvus žemėlapis su pažymėtais objektais. Kiekvienas maršrutas turi jam priskirtus objektus. Pasirinktus objektus galima lankyti vadovaujantis siūlomu arba paties susikurtu maršrutu. Keliaujant nuo vieno objekto iki kito, žemėlapyje nurodoma kelionės trukmė ir atstumas tarp jų kilometrais. Ant dešimties žymiausių Kauno rajono kultūros paveldo objektų pritvirtinti QR kodai, leidžiantys išmaniai susipažinti su objekto istorija. Šis virtualus gidas, nors ir nesusijęs tiesiogiai su Prano Žiauberio išgyvenimais, simbolizuoja naują epochą, kurioje praeities istorijos saugomos ir pristatomos naujais, inovatyviais būdais, siekiant išsaugoti lietuvių tautos atmintį ir jos kovas už laisvę.

tags: #snipu #vaikuciai #laiko #sergetojas #2011