Raimondas Šilanskas, dažnai vadinamas „anekdotų karaliumi“, yra viena ryškiausių ir žinomiausių Lietuvos humoristų, kurio išskirtinis, tiesmukas ir nesuvaržytas humoro jausmas džiugina publiką jau kelis dešimtmečius. Nors televizijoje jo pasirodymai tapo retesni, komedija ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis išliko neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Šis straipsnis siekia atskleisti įvairiapusį R. Šilansko gyvenimą - nuo jo gimimo datos paieškų iki požiūrio į humorą, politiką, šeimą ir ateities planus, atsižvelgiant į jo asmeninius išgyvenimus ir patirtis.
Gimimo Metų Paieškos ir Jubiliejaus Šventės
Nors straipsnio pradžioje siekiama išsiaiškinti Raimondo Šilansko gimimo datą, pateikta informacija atskleidžia, kad pats humoristas šį skaičių sureikšmina nedaug. Jis teigia, kad jubiliejai, tokie kaip 50-metis ar 60-metis, yra išimtis, kuomet jis leidžia sau „siausti“ ir švęsti su draugais. Jo 50-metis buvo planuotas kaip privati šventė Kaune, su artimiausiais žmonėmis - šeima ir draugais, kur skambės muzika ir jis pats dainuos. Tačiau didesnio masto jubiliejinė šventė buvo organizuojama LNK televizijoje, kur buvo pakviesti kolegos ir bičiuliai iš scenos.
Vėliau pateikta informacija atskleidžia, kad humoristui 55-eri metai suėjo penktadienį, ir jis jau ketvirtadienį sulaukė pirmųjų dovanų, tarp kurių buvo net du gyvūnai - taksas Alfonso ir Vietnamo kiaulaitė Obama (vėliau pervadinta Alfos). Tai liudija jo ypatingą ryšį su gyvūnais ir draugų norą jį nustebinti neįprastomis dovanomis.
Gyvenimo Kelias ir Kūrybinė Veikla
Raimondas Šilanskas turi teatro režisūros specialybę, o jo gyvenimo kelias išties spalvingas. Anksčiau jis dirbo dėstytoju kunigų seminarijoje, Anykščių teatro režisieriumi ir aktoriumi. Scena jam tiesiog įaugo į kraują. Nors jis pripažįsta, kad „gyvas“ bendravimas su žmonėmis yra didžiausias jo džiaugsmas, jis apgailestauja dėl teatro dingimo iš jo gyvenimo. Vis dėlto, jis aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, veda gimtadienius, jubiliejus, įmonių šventes ir vakarėlius. Jo didžiausia silpnybė - klausti žmonių, apie kokius anekdotus jie norėtų išgirsti, prisitaikant prie auditorijos.
Humoristas neslepia, kad linksminant kitus, jis pamiršta ir savas problemas. „Niekada neičiau į sceną, jei man nepatiktų tai, ką darau. Einu į sceną tam, kad žmogus šypsotųsi“, - teigia jis. Jis supranta, kad publika ateina pamiršti kasdienius rūpesčius, ir tai jam yra didžiausias atlygis.
Požiūris į Humorą ir Scenos Kūrybiškumą
R. Šilansko humoras dažnai apibūdinamas kaip tiesmukas ir nesuvaržytas. Tačiau jis pabrėžia, kad humoras sovietmečiu reikalavo didesnio kūrybiškumo ir subtilumo. „Anksčiau būdavo daug draudžiamų dalykų, juos reikėdavo apeiti su savo požiūriu, kūrybiškumu. Apie valdžią juokaudavome, iš jos tyčiodavomės netiesiogiai, kūrybiškai, paslėptai, kad niekas negalėtų nieko įrodyti“, - prisimena jis. Šiandien, jo manymu, jaunimui yra lengviau, jie gali sakyti ką nori, tačiau jis kritikuoja pernelyg dažną keiksmažodžių vartojimą scenoje. „Visą gyvenimą sakiau, kad keiksmažodis yra tik prieskonis ir jo patiekalui, kurį pateiki, reikia tik šiek tiek“, - teigia R. Šilanskas, pabrėždamas, kad humoras nėra vien keiksmažodžiai.
Jis pastebi skirtumus tarp savo kartos humoristų ir jaunesniųjų. Nors pripažįsta, kad nauji veidai humoristų scenoje kelia klausimų, jis mano, kad jaunoji karta turėtų normaliai priimti naujus dalykus, nes „visą gyvenimą viskas keičiasi“. Jo nuomone, juokinga arba ne - tai objektyvu, ir naujo humoro jausmo atsiradimas yra neaiškus.
Cenzūra ir Pilietinė Funkcija
R. Šilansko požiūriu, humoristai ankstesniais laikais atliko svarbią pilietinę funkciją, ne tik linksmino žmones, bet ir kritikavo valdžią bei priešinosi sistemai. „Daug kritikavome valdžią, priešinomės sistemai. Dabar paprasčiausiai ant scenos išeina žmogus, kuris bando pasijuokti iš kito fizinių trūkumų, lytinių nesklandumų“, - konstatuoja jis. Jis teigia, kad sovietmečiu negalėjo būti įrodytas kaip valdžios priešas, nes kalbėjo „kitais žodžiais“, kas buvo privaloma mokėti, antraip grėstų kalėjimas ar gydymas.
Požiūris į Politiką
Humoristo humoras ir tiesmukumas atsispindi ir jo požiūryje į politiką. Nors jis teigia nesidomintis politika aktyviai, balsuoja rinkimuose ir turi savo favoritus. Paklausus, su kokiu politiku eitų „į kalnus susirišęs viena virve“, jis minėjo Rolandą Paksą ir Remigijų Žemaitaitį. Geriausiu humorio jausmu politikas jis įvardija Česlovą Juršėną, o „gyvu vaikščiojančiu anekdotu“ - Petrą Gražulį. Jo manymu, „kiekvienam Lietuvos žmogui politikai visada yra blogi. Taip visada buvo, ir manau visada bus.“
Asmeninis Gyvenimas: Gamta, Šeima ir Gyvūnai
Raimondas Šilanskas gamtoje randa vienintelį tikrą poilsį. Jis grybauja, žvejoja, medžioja, o žmona jį visada palaiko. Vienas įvykis miške jam tapo svarbiu ženklu: pasiklydęs keturias su puse valandos, jis suprato, kad „tikrai atėjo senatvė“ ir nebegali gyventi taip, kaip jaunystėje.
Jo šeima - žmona ir dukra Ieva - yra didžiausias jo džiaugsmas. Jam pakanka dukters šypsenos, jos mažo juokelio, žmonos šypsenos - „užtenka pačių mažiausių dalykų“. Jis džiaugiasi dukros muzikine veikla, nors ir supranta, kad menininko kelias gali būti sunkus.
R. Šilanskas dievina gyvūnus ir žada juos auginti. Jis yra turėjęs taksą Alfonso ir kiaulaitę Obamą (Alfą), tačiau liūdnai prisimena prieš penkis mėnesius pavogtą tris mėnesius augintą toiterjerą.
Pensija ir Ateities Planai
Pripažindamas, kad pensija jį „ištiko“ netikėtai ir buvo „kultūrinis šokas“, R. Šilanskas jos nepriima rimtai. Jis laiko ją tik formalumu, nes „gyvenimas ties tuo nesibaigia“. Veiklos jam netrūksta - jis koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, veda renginius, planuoja vykti į Airiją susitikti su ten gyvenančiais lietuviais. Jo repertuaras nesikeičia, o pasirodymai kupini energijos ir sąmojo. Jis teigia, kad jam „viskas po truputį“ ir jis toliau džiugina publiką.
Humoras ir Gyvenimo Pamokos
R. Šilanskas mano, kad humoras yra gyvenimo būdas, o pats gyvenimas - didžiausias jo įkvėpimo šaltinis. Jis prisimena rekordą - 7 valandas 12 minučių pasakojo anekdotus autobuse, keliaujant į Estiją. Jam svarbiausia matyti besijuokiančius žmones, nes tuomet jie tampa labai gražūs.
Kalbėdamas apie gyvenimo pamokas, jis pabrėžia, kad dabar linki ne sveikatos, o sėkmės, remdamasis Čerčilio žodžiais apie „Titaniko“ keleivius. Jis taip pat išreiškia nepasitikėjimą mobiliaisiais telefonais, teigdamas, kad jie yra „viena didžiausių žmonijos klaidų“, nes negali pakeisti gyvo bendravimo.
R. Šilansko gyvenimas - tai nuolatinis judėjimas tarp scenos ir gamtos, tarp tiesaus žodžio ir subtilaus humoro, tarp visuomeninės veiklos ir artimiausių žmonių meilės. Jo asmenybė, išlikusi autentiška ir nepraradusi aštrumo, ir toliau žavi bei įkvepia daugelį.