Eimuntas Nekrošius - vienas ryškiausių ir įtakingiausių Lietuvos teatro režisierių, kurio kūryba paliko neištrinamą pėdsaką ne tik gimtojoje šalyje, bet ir tarptautinėje scenoje. Jo spektakliai, pasižymintys unikalia estetika, gilia filosofine refleksija ir drąsiomis meninėmis interpretacijomis, iki šiol kelia diskusijas ir įkvepia naujas kartas. Vienas iš paskutiniųjų jo darbų Lietuvoje, Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Kalės vaikai“ (2018 m.) pagal Sauliaus Šaltenio romaną, tapo svarbiu akcentu ne tik režisieriaus biografijoje, bet ir lietuvių teatro istorijoje. Šis darbas, apdovanotas XXXIV Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje kaip geriausias, ir jo aktorius Donatas Švirėnas, pelnęs prizą už geriausią nepagrindinį vaidmenį, liudija apie spektaklio meninę vertę ir aktualumą.
Spektaklio genezė ir autoriaus vizija
„Kalės vaikai“ - tai ne tik paskutinis Eimunto Nekrošiaus spektaklis, pastatytas Lietuvoje, bet ir darbas, atspindintis jo ilgametę kūrybinę paiešką ir gilų supratimą apie žmogaus prigimtį. Režisierius, garsėjęs savo gebėjimu dekonstruoti tekstą ir atskleisti jo paslėptas prasmes, šįkart pasirinko Sauliaus Šaltenio romaną, kuris nukelia į XVIII amžiaus Mažąją Lietuvą. Šis istorinis kontekstas, nors ir sudaro siužeto foną, tampa tik atspirties tašku tyrinėjant universalias temas: jausmus, žmogiškumą, egzistencinius klausimus.
S. Šaltenis, bendradarbiavęs su E. Nekrošiumi dar 1978 m. Kauno dramos teatre pastatydamas „Duokiškio balades“, po premjeros Klaipėdoje dalijosi savo įspūdžiais: „Scenoj, matau, padangėje kabo plika graži šaka ir lyg netyčia per klaidą įžūli fabrikinė bjauri pailga gyvsidabrio lempa. Bet kai ta lempa finale dangui dundant ir griaudžiant mirksi, krūpčioja - supranti, kaip viskas stipru. Kas paprasta (ne prasta) ir yra prasminga.“ Toks netikėtas scenografinis sprendimas, sujungiantis gamtos elementus su industriniais simboliais, atspindi Nekrošiaus gebėjimą kurti savitą, vizualiai įtaigų teatrą, kuriame paprasti daiktai įgyja gilią simbolinę reikšmę. Pats S. Šaltenis, kalbėdamas apie Nekrošių, pridūrė: „Nu, Eimi, tu ir chuliganas… Nustebinai.“ Tai liudija apie režisieriaus drąsą, novatoriškumą ir gebėjimą stebinti net ir su juo ilgai dirbusius kolegas.
Spektaklyje susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis, vokiečių kolonizacija, karai, pasakos, sakmės, prietarai, užkalbėjimai, raganavimai, senųjų pagoniškųjų mitų atgarsiai, Šventojo Rašto nuotrupos. Šis sluoksnių persipynimas atspindi paties Nekrošiaus kūrybos braižą - jis meistriškai jungė skirtingus laikus, kultūras ir mitologinius sluoksnius, ieškodamas bendražmogiškojo identiteto šaknis. Romano herojais Kristijono (kuris siejamas su lietuvių literatūros klasiku, parašiusiu poemą „Metai“) ir kitų poetų biografijos atskleidžia lietuvių tautos esmę, jos archetipines patirtis.
Meninė komanda ir jos indėlis
Spektaklio vizualinė ir garsinė aplinka yra neatsiejama nuo jo meninės kokybės. Scenografiją ir apšvietimą sukūrė Marius Nekrošius, kuris meistriškai perkėlė režisieriaus idėjas į sceninę erdvę. Nadežda Gultiajeva, ilgametė E. Nekrošiaus bendražygė, sukūrė kostiumus, kurie ne tik atspindi laikmetį, bet ir atskleidžia personažų vidinį pasaulį. Kompozitorius Antanas Jasenka sukūrė originalią muziką, kuri sustiprina spektaklio emocinę įtaigą ir sukuria ypatingą atmosferą.
Spektaklyje vaidina stiprus aktorių ansamblis: Darius Meškauskas, Regina Šaltenytė, Igoris Reklaitis, Karolina Kontenytė, Donatas Švirėnas, Edvardas Brazys, Nijolė Sabulytė, Sigutė Gaudušytė, Vaidas Jočys, Vidas Jakimauskas, Aurimas Pintulis, Mikalojus Urbonas. Kiekvienas aktorius įkūnija savo personažą su ypatingu jautrumu ir gilumu, atskleisdamas sudėtingus jų vidinius išgyvenimus. Ypač verta paminėti Donato Švirėno vaidmenį, kuris buvo įvertintas festivalyje.
„Kalės vaikai“ ir Eimunto Nekrošiaus palikimas
Eimunto Nekrošiaus kūryba visada buvo orientuota į žmogaus esmės paieškas, į universalias vertybes, kurios išlieka aktualios nepaisant istorinių aplinkybių. Teatrologas Audronis Liuga, vienas didžiausių režisieriaus kūrybos puoselėtojų, pristatęs dokumentinę esė „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“, pastebi, kad Nekrošius kūrė rytdienai, o jo spektakliai, net ir sukurti prieš kelis dešimtmečius, šiandien atrodo lyg sukurti šiandienai. „Eimuntas Nekrošius kūrė spektaklius ne konkrečiam laikui, bet šiandien matome, kad jie ne tik nesensta, o priešingai - tampa aktualesni.“
Šis teiginys ypač tinka „Kalės vaikams“. Spektaklio tema, nagrinėjanti lietuvių tautos esmę, jos archetipines patirtis, archajinį prado ir gelmines išlikimo galias, tampa itin aktuali dabartiniu laikmečiu, kai Lietuva švenčia atkurtos nepriklausomybės šimtmetį. Spektaklyje susipina mitologija ir buitis, mirtis ir gyvenimas, amžinybė ir kasdienybė - viskas čia organiškai persipina, keičia vienas kitą. Tai atspindi patį lietuvių tautos identitetą, jos sugebėjimą išlikti ir puoselėti savo vertybes net ir sunkiausiais laikais.
Nors spektaklis yra vizualiai sudėtingas, su daugybe simbolių ir metaforų, jis paliečia žiūrovą tiesiogiai, jausmų ir minčių lygmeniu. Kaip pastebi vienas žiūrovas, „Visuminis vaizdinys man patiko.“ Spektaklis verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogiškumą, apie tai, kas yra svarbu šiuolaikiniame pasaulyje, kuris neretai atrodo chaotiškas ir beprasmiškas.
EIMUNTO NEKROŠIAUS SPEKTAKLIŲ MUZIKA - Andrius Mamontovas apie Hamletą ir E.Nekrošių
„Kalės vaikų“ aktualumas šiandien
„Kalės vaikai“ - tai ne tik meninis E. Nekrošiaus pareiškimas, bet ir jo nerimas dėl „mūsų vaikų rytdienos“, kuris, pasak A. Liugos, „išsipildė“. Spektaklis, nagrinėdamas tragiškas visuomenės patirtis per individualaus žmogaus išgyvenimus, ieško vilties ten, kur tvyro neviltis. Jis menine jėga teigia tikėjimą žmogumi mūsų tamsiais, neramiais laikais.
Spektaklio aktualumą patvirtina ir jo gastrolės. Balandžio 11 dieną „Kalės vaikus“ galėjo pamatyti Vilniaus žiūrovai - spektaklis buvo rodomas Nacionaliniame dramos teatre. Tai suteikia galimybę platesnei auditorijai susipažinti su E. Nekrošiaus palikimu ir jo svarbaus kūrinio interpretacija.
Spektaklio žiūrėjimas reikalauja pastangų, bet atneša gilų pasitenkinimą. Tai nėra lengvai žiūrimas spektaklis, tačiau jo visuminis vaizdinys palieka ilgalaikį įspūdį. E. Nekrošiaus „Kalės vaikai“ yra liudijimas apie jo genialumą, apie jo gebėjimą kalbėti apie amžinus dalykus, kurie yra svarbūs kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo laiko ar vietos. Tai spektaklis, kuris primena, kad net ir tamsiausiomis akimirkomis, svarbu ieškoti žmogiškumo, tikėjimo ir vilties.
Eimuntas Nekrošius, gimęs 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobryje ir miręs 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniuje, baigęs A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje 1978 m., buvo A. Gončiarovo mokinys. Jo kūrybinis kelias prasidėjo 1978-1979 m. Kauno dramos teatre, vėliau tęsėsi Jaunimo teatre Vilniuje (1979-1991 m.). Ankstyvieji jo darbai, tokie kaip Sh. Delaney „Medaus skonis“ (1977 m.), S. Šaltenio „Duokiškio baladės“ ir A. Čechovo „Ivanovas“ (abu 1978 m.), išsiskyrė novatoriškumu ir savitu pasaulio suvokimu. Žymiausi jo spektakliai Jaunimo teatre - „Kvadratas“ (1980 m.) ir Vadimo Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani…“ (1981 m.). 1998 m. Vilniuje jis įkūrė teatrą „Meno fortas“, kuriame pastatė tokius spektaklius kaip W. Shakespeare’o „Makbetas“ (1999 m.) ir „Otelas“ (2000 m.), „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“ (2003 m.). E. Nekrošius taip pat režisavo spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Klaipėdos dramos teatre, Italijos, Rusijos, Lenkijos, Kroatijos teatruose. Jo darbai pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, o spektakliai buvo vieni pirmųjų iš Lietuvos parodyti užsienyje. Dokumentiniai filmai, tokie kaip „Nieko kito nemoku“ (1988 m.), „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (2015 m.), „Eimuntas Nekrošius. Tėvo kėdė“ (2019 m.) ir dokumentinė esė „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“ (2022 m.), liudija apie jo svarbą ir palikimą.
tags: #eimunto #nekrosiaus #spektaklis #vaikai