Pavasaris - tai ne tik gamtos atgimimas, bet ir vidinis žmogaus pašaukimas keliauti. Tai nepaaiškinamas jausmas, tarsi liga ar bacilos, prasiskverbiančios drauge su pirmu saulės spinduliu pro langus, net ir žiemos įkarštyje. Tarsi prisiekusio alpinisto jausmai, pasiruošusio kopti į naujų kalnų viršūnes ir naujus rekordus paimti. Nors tai „nepraktiška“, bet gražu. Panašu į menininko užsidegimą surandant naują toną, naują mintį. Toks nepraktiškas, bet svajingas polėkis yra kelionių literatūros esmė. Ir žemėlapiai. Gyvasis pasaulis. „Keliauti!“ - šaukia kiekviena kūno dalelė. Visos mintys ir visi norai nukreipti tik į kelionę.
Šiuo metu snigo be galo. Kai išeidavau, portfeliu nešinas ir gana stipriai apsikutavęs nosį ir kaklą, iš namų užkampio iššokdavo, visais balsais klykdamas, vėjas ir stumtelėdavo kaip geras boksininkas. Būtinai norėdamas nurauti skrybėlę ir išplėšti iš rankų stipriai laikomą portfelį. Apsukdavo žmogų aplink jo ašį. Kaip koks pasprukęs ir padykęs gatvių vaikėzas. Žmogus nežinojai nė kur pasidėti. Skruostai likdavo raudoni. Nuo vėjo primasažuoti. Akys nuo pūgos ir audros veik neatmerkiamos. Dangus su žeme maišėsi. Žmonės seniai jau tokios pūgos nebeatmeną. Tačiau kad ir tokie staigūs žiemos akordai, vis dėlto liovėsi.
O šiandie visai kitaip. Tokiu staigumu anądien užgulusi žiema, tokiu pat staigumu bus kažkur visai pradingusi. Šiandie saulė pasirodo visu savo puošnumu, tarytum norėdama staiga pašposauti balandžio ar gegužės mėnesių užsimojimais. Visur varva. Tirpsta. Taškalai nuo stogų pila žmogui stambiais lašais už apykaklės. Gatvėse pliumpynė. Smagu. Nors popieriaus laivelius imk ir padėk vaikams leisti pagatvių sruvenomis. Tie vaikai! Kad ir kiek kaliošų fabrikai gamintų vaikams kaliošų, su aulais ir be jų, šiandie, atrodo, įsmagėjusiai vaikų viešpatijai jų nė kiek nepakaktų. Visur vaikai purvini, purve, šlapi. Visur pilna vaikų, vandenyje, kaliošuotų ar pusplikių. - Vaikai, bravo! Mano pavasario draugai. Geltonai dažytus namus šios dienos skaidri saulė dar labiau nuskaidrina. Jie atrodo iš tiesų kaip Italijoje. Tokie giedri ir geltoni visi tie namai. Dangus gražus, supavasarėjęs. Tarp aiškiai gelsvų ir saulės skaisčiai nušviestų namų dangus toks tirštas ir mėlynas. Skuba žydriuoju ir balzganu dangum debesys. Skuba šiltoko ir linksmo vėjoko genamos. Debesims daug darbo šiandie. Jie turi daug žinių, ir vis beskubindami, suteikti pasauliui.
Grįžęs namo randu paštą. Iš užsienių atsiųsta spaudinių. Atverti lapą, vis naujienos. Pirmų pirmiausios rūšies. Naujos lenktynės. Naujų, pagerintų rūšių automobiliai. Arba knygoje nuosekliai aptariami ir suskaičiuojami automobiliai. Kiekvienoje šalyje skyrium. Pirmiausia, žinoma, žiūrima savo šalies, Lietuvos.
Automobilių statistika: Lietuvos ir pasaulio palyginimas
Lietuva! Voilà*. Lietuva: lengvųjų ir sunkiųjų autovežimių iš viso - 2370 štukų. Visoje šalyje 2370 štukų. Vadinas, vienas auto vienam tūkstančiui lietuvininkų pasivėžinti. Lyg per maža. Kai Amerikoje kiekvieniems penkiems žmonėms pagamintas vienas automobilis.
Salelės, kur žmonės kalba skirtingu dialektu (rokiškėniškai) ir yra išreikalavę sau iš danų vyriausybės skirtingus vaikams elementorius. Tai ir vėl naujas žingsnis atsiskirti nuo Karalijos Danijos. Tai pirmas žingsnis sukurti savo viešpatijai. Su savo pašto ženklais, savo emblemomis lokomotyvuose ir galbūt savo kariuomene. Tuo tarpu mano mieli fareriečiai gaudo paukščius savo salų uolose. Ardydami paukščių lizdus ir rankeliodami paukščių kiaušinius. O taip pat tuo tarpu siųsdami vieną savo atstovą danams, į danų seimą. Danija ir Farerų salos (Grenlandija, matyti, dar neįtraukta) - lengvųjų ir sunkiųjų autovežimių… 117 130. Bac! Lietuva didesnio už Daniją ploto ir čia - aš iš lėto skaičiuoju - 50 kartų daugiau automobilių. Nejaugi tiek pat kartų didesnė būtų ir materialinė danų kultūra? Galbūt.
Bet. Patikrinti kalendoriaus „klaidoms“ žvalgau kaimynines valstybes. Estija - 3063. Latvija - 3234. Kanarų salos - 2969. Kam ten važinėti per daug automobiliais „salomis“. Kodėl vaikai nesimoko mokyklose šitokios geografijos. Gyvenimui geriau pavaizduoti galima būtų jiems, nabagams, pasukti kinematografą apie paskirų šalių būtį. Bet štai sena didelė valstybė, visu šonu prie kultūros prisišliejusi, Bulgarija, teturinti tiktai 3500. Ir skaitmuo, matyti, bulgarų statistikos biuro paduotas apytikris, besibaigiąs dviem nuliais. Tuo būdu Bulgarijoj automobilių kiekis kaip ir Lietuvoje. Bulgarijoje tikriausiai keliai blogi. Ir šalis nekultūringa. O tokia didelė! Kitos Balkanų šalys: Jugoslavija - 9723, bloga! Rumunija - 33 065 (?). Korektūros klaida. Be abejo. Lenkija - 27 368. Žmonių Lenkijoje ar ne dešimtį kartų daugiau negu Lietuvoje; ir automobilių… dešimt kartų daugiau negu Lietuvoje. Štimt! Vadinas, šalis tokio pat maždaug kultūriškojo laipsnio. Sovietas, nabagas, tiktai 60 324. Tarytum tik muziejuje galima būtų žmonėms pamatyti toks keistas daiktmuo, kaip automobilis. Palestina - 3366 (Lietuva!). Abisinija - 690. Belgijos Kongo - 5870. Nigerija - 1977. Liberija - 75.
Greičio ribojimai ir kultūriniai skirtumai
Leidžiamas automobiliams greitumas daugelyje šalių yra neribojamas. Važiuok kaip tinkamas, savo makaule ir savo drausme. Iš šalių, ribojančių automobilių greitumą, Lietuva, be abejo, jos leidžiamu greitumu bus pasiekusi rekordą. Jis sudaro visus 80 kilometrų per valandą! Kai Suomijoje galima keliauti tiktai 70 kilometrų per valandą, Danijoje - 60. Su tuo greitumu kitose šalyse daug blogiau. Pasirodo, Amerikoje galima keliauti tiktai 62 ir net 32! kilometrus per valandą. Kas galėjo apie tai pamanyti Amerikoje? Jugoslavijoje - 50, Egipte tik - 40, Turkijoje net 20 kilometrų (sic!) per valandą. Tai irgi turbūt kultūros požymiai paskirose šalyse.
Prisiskaitęs tiek naudingų žinių, regis, kažin kur galėčiau dabar nukeliauti automobiliu. Ruošiuos keliauti automobiliu šį pavasarį. Kas gali būti įdomesnio, kaip sužiūrėti savo mašiną ilgesnei kelionei. Mašina iš tikrųjų paruošta kelionei. Visi daiktai ligi smulkmenų apgalvoti, sutelkti, paruošti. Tik vieno rūpesčio tebūta - keliauti! Studijuoti žemėlapius man padeda mano žmona. Kas gal būti įdomesnio, kaip tie maršrutai ir keliai, išvedžiojami po žemėlapius! Žmona, kaip gerai išauklėta, keliauti leidžia mane vieną. Žmona nutarusi pasilikti tuo tarpu viena Kaune. Mūsų reikalų ir verslo prižiūrėti. Matyti, nekokie tie jau mūsų reikalai. Mano žmonos esama gero žmogaus. Ji dar man siūlo į kurį kurortą pakeliui užsukti. Pasimaudyti. Jai atrodo, aš esu reikalingas poilsio. Ir, būdamas visą laiką Kaune, aš būčiau reikalingas poilsio. Papiešti bendromis pajėgomis maršrutai baigti. O jų būta tiek daug. Visų tų maršrutų svarbiausias momentas: startuoti iš Kauno. Bepigu keliauti, kai tos kelionės esama artimos. Bet mudu pasinešę nukeliauti bent iki Albanijos.
Vokietija ir kelionės peripetijos: ambasados ir iššūkiai
Labiausiai dėl tų sumanytų kelionių traukinio pasigavęs ir atvykau į Vokietiją. Juk be vizų sau, žmonai ir automobiliui šiais laikais niekur nenukeliausi. Atvykus iš tyliojo Kauno į vieną ūžiantį Vokietijos didmiestį, nejauku kažkaip darosi. Tiek ilgai išieškojus šios šalies konsulato įstaigą, paties generalinio konsulo įstaigoje surasti nepavyko. Vis man buvo sakoma: „Generalinis konsulas užimtas“ ir - „užimtas“. Jis savo įstaigoje nepasirodė. Per daug jau jis užimtas, atrodė man. Man buvo visiškai aišku: pabūgo žmogus manęs. Šio visai jam svetimo ir nepažįstamo žmogaus. Galbūt pirmo šiais metais kliento, atėjusio kvosti kažkokiais nemaloniais ir įkyriais klausimais. Kaip keliai ir iš viso susisiekimas Albanijoje. Tik Albanijos erelis savo sparnais apgožęs šią įstaigą sergi. Staiga šis erelis labai įdomus pasidarė. Po geros valandos lūkuriavimo man buvo galutinai ir neapeliuojamai pranešta aplankyti kitą žmogų mieste. Aukšti laiptai viename užmiesčio name, niekuomet, matyti, nepravėdinami. Pačiame Albanijoje buvusio žmogaus butelyje atsiduoda neseniai dar šeimynai sušerta sriuba. Prieangyje - katėmis. Albanijoje buvęs žmogus, tarytum pats laikydamas sunkius kvotimus prieš griežtą komisiją, ėmė demonstruoti man jo atstovaujamos šalies žemėlapį, gerom dviem dienom Albanijos geografijos kursą užsibrėždmas. Ir fotografiškus atvaizdus. Jos visos gražios, tvarkiai į albumą amžiams suklijuotos. Kai kurios net akvareliniais dažais paspalvintos. Albanijoje visi keliai atrodo gražūs ir platūs. Siauresnių per 10 metrų, man atrodo, lyg ir nėra. O dar Italija pučiasi naujų kelių prisistačiusi. Nagi mažutė Albanija, pamaniau, irgi ne blogesnė.
- O iš Albanijos į pietų Slaviją arba į Graikiją ar galima pravažiuoti? - Lyg ir kokio leidimo klausiu. Klausiu taip sau ramiai. Matau, mano žmogus manimi nepatenkintas. Jis staiga sudeda savo albumus ir fotografijas. Iš jo žvilgsnio matau - aš neganėtinai susidomėjęs jo lekcija, ir nekoks mano elgesys. - Galima! - Tokiu tonu kaip ir: „Nusisuk sau sprandą! Atsisveikiname tačiau labai širdingai. Aš būtinai prižadu atsiųsti jam atvirlaiškį iš Albanijos. O jis man prižada būtinai pasiųsti naujų statomųjų tiltų konstrukcijų ir reljefų. - Taip, jugoslavas, - precizuoja jis man šią tiek dar naują tautiškumo sąvoką. Sąvoka įdiegta jam, matyti, dar tik po karo ir jo dabar gaivinama. Pats važinėjęs kaip tik tais keliais automobiliu. Jis man papasakoja daug nauja. Jis taip pat imasi visišku jugoslavišku atsidėjimu vėžinti mane po Jugoslaviją. Pačiu Adriatikos pajūriu iš Fiumės. Čia visi keliai geri. Dar kiek geriau būtų nuo jūros pakraščio nusukti į šalies vidų, į kalnus. Pavyzdžiui, pasiduoti Sarajevo miesto linkme. Tai esama visai sumahometonėjusio, originalaus ir perdėm orientališko miesto. Apie tai jau ir pirma buvau girdėjęs. Bet aš vis vien savo. Parodyk Jugoslaviją! Man reikia ne tiek į skaisčiosios šalies vidurį, kiek pačiu Jugoslavijos pajūriu į pietus… Aš jaučiu, tai nesama jokio oficiališko pasikalbėjimo Jugoslavijos reikalams ginti.
Visureigiu į Balkanus. 8 serija - Albanija. 13 diena.
Kelionė per Jugoslaviją ir Juodkalnijos serpantinai
- Taip! - Tu paskambinsi man po penketos… Po dešimties minučių! - susigriebia tas Casanova, atidžiau žvilgterėjęs į mane. Ir iš tiesų, juo tolyn į pietus, juo mūsų kelias sunkesnis. Garbingoje senovės Juodkalnijoje teksią „paimti“ automobiliu ar ne 21 „serpentą“. Toks kelių gyvatynas man imponuoja. - Albaniją? - Tai nesvarbu. Karo metu jis tarnavęs Paalbanės fronte raiteliu. Keliai buvo tokie siauručiukai, vienas arklys teišsitekdavo juo paeiti. Kiek vargingiau - du. Jei reikėdavo trise joti, tekdavo vienam po kito žąsele dūlinti. Savo kalnuose susislapstę albanai kaip matai mūsų, serbų, raitelius vieną po kito nušaudavo. Tekdavo imtis kitokių priemonių. Kiek įpratę, vėliau mes sustatydavom tris raitelius iš priekio, po tris iš šonų ir tris iš užpakalio… Jis ima savo konsuliariška plunksna brėžti man netolimos dar praeities Serbijos kalnų strategišką vaizdą. ! ! Taip apsaugota gurguolė galėdavo joti jau kiek saugiau, ir albanai nebedrįsdavo taip pigiai užpuldinėti mūsų raitelių. Tik man vis dėlto ne visai aišku, kaip pagal šią strategiją turėdavo trauktis trys paskutinieji gurguolės kareiviai priedangai pastatyti. Ar atpakaliu joti? Tačiau mano įgimtas mandagumas neleidžia man jo paklausti. Nekoks aš strategas iš viso. Be to, ne šiuo reikalu ir atėjau konsulatan. Laikas jau artinas. Dešimties minučių protarpį laikrodžio švytuoklė greit bus jau atšvytavusi. Išsisklaidžiusi. Išmušusi. Nukapojusi varpas ir smilgas kaip koks nevidonas vaikas, bešvytuodamas savo žabaru po gražias pievas.
- Pirma: italų laivai neturi imti naujų pasažierių iš Jugoslavijos. Tai - jugoslavų linijos darbas. Antra: mūsų laivuose nesama prietaisų automobiliui užgabenti ant laivo. - Ketvirta… - Telefonas! Visos mudviejų tiek šauniai sustatytos konstrukcijos subyrėjo. Jo dama, matyti, nesulaukdama savo partnerio, telefone trypsnojo koja ir čiulbėjo, pasak lietuvių, kaip paukštytė, ir tarėsi apie valandą ir vietą susitikti šios skaisčios ir nupavasarėjusios dienos metu. - Taip, taip, taip! - aistringai atsakinėjo jugoslavas.
Automobilio teikiamas laisvės jausmas prieš traukinio nykumą
„O, mano prieteliau! - nesusilaikai nepadeklamavęs iš darbo grįžęs į savo stadalą naujo automobilio pažiūrėti. Man tas daiktas - kaip arabui naujas arklys. Kaip kuriam svaigtelėjusiam žmogui koks hašišas. Traukinys? Ne! Traukiniu keliauti ankšta. Traukiniu keliauti tvanku. Pro langą bematai tik telegrafo vielas, ir langą nuolat užstoja dūmai. Per tą greitumą telegrafo vielos vis supjausto dangų klodais. Kaip kokius blynus paraižo. Kartais, atsitinka, nupjauna ir eglyno viršūnes. Čirkšt! Vagone vienas individas rūko ir be to jau suslėgtame ore, kitas būtinai snaudžia. Ar pasitaiko ponia įparfumuotais kailiniais. Valandos slenka. Lėtai. Ligi traukinys išmeta sušutintus žmones centrinėje didmiesčio stotyje. Suvytusius, su migrenomis, besibučiuojančius ir besisveikinančius su savo artimaisiais mieste. Ne! Auto turi sparnus. Tai naujiena man. Ir mano pažįstamiems.
Pirmiau tam tikrais kelionės momentais buvo gana varginga keliauti. Ypač kai kelionių būta ilgų. Tomis ilgomis, tyliomis naktimis. Kai iš anksto užsibrėždavai ilgesnį erdvės gabalą automobiliu praryti ir kai nežinodavai, kaip atsiginti nuo snaudulio. Kaip koks ristikas jis imdavo tave glėbiuoti, svyduliuoti į šalis, tas sušniurimas. O akis bus savo ristiko kumštimi patrenkęs, nė neatmerksi. Galingas tas Snūdulys-Snūdulevičius. Geriausiu atveju sustabdydavai mašiną penkiolikai minučių pasilsėti. Vasarą išsitiesęs ant gražios žolės, žiemą užgulęs vairą, prablaivėdavai.
Dabar nakčia imant prie vairo vargti - radijas! Niekuomet anksčiau neturėjęs savo mašinoje radijo ir iš viso, taip sakant, civiliniame gyvenime šiaip jau maža simpatijos šiam išradimui reikšdamas, dabar staiga imu jį pamėgti. Kažkieno lietuviškai kalbama. Kažkokiu visai mažutėliu akcentu, lyg žodžiai būtų iš pradžių iš kažkokio majonezo soso išimami, pačiulpiami ir į kokius kitus, dar saldesnius padažus pamirkomi. Kaip vėžio ar omaro šlaunelės. S! S! Vis tariami ir kartojami tokie nušlifuoti, kiek pro dantis pašvilpiami sakiniai apie lenkiškų mokyklų būklę Lietuvoje… Tikriau, apie lenkiškų mokyklų naikinimą ir iš viso lenkų persekiojimą Lietuvoje. Bet akcentas! Taip galima sudarkyti lenkų kalbos šnabždesiai: s! Tai buvo Vilnius. Dalykas visai kits! Čia visai iš kito šaltinio patriotizmo šūkiai. Nors vėliau, išvažiavus kiek toliau nuo Lietuvos į užsienį, Kauno radijas žūsta. Nė iš vietos. Sako, esama silpnos stoties. Dažnai sėdėdamas prie vairo vėlybą naktį, dažnai apie kokią antrą valandą nakties, išgirstu tiek tolimų ir tolimiausių rusų radijo stočių „perekličkas“. Būtent Maskvoje besėdį radioponai it kabalas kokias bedėsto ir provinciją vis šaukia. Kontroliuoja rusų sistemą, taip sakant. - Kaip ten pas jus? Blogai girdėti. Priduokite energijos! Na, dabar gerai. Tai kas pas jus? Gerai, rašykit centrui. Pinigų? Na, ir jums reikalinga tiek pinigų? Kam? Mes pasistengsime priteikti. Būtinai. Būtinai. Tik rašykit… - Na, o dabar… Dabar šaukiame Charkovą. - Ne? Maskva tik klausia, Charkovas šnabždasi savųjų tarpe: „Ko jie ten klausia? Kokia telegrama? Nors aš jaučiu: charkovietis, vidunakty Maskvos prikeltas, už savo stiprintuvų…“