Visi mes gimstame kaip „tabula rasa“ - tuščia drobė. Nors genetiniai polinkiai egzistuoja, jie retai lemia mūsų galimybes realiame gyvenime. Tikrasis „talentų“ atsiradimas - tai ne dieviškas palaiminimas, o kruopštaus darbo, nuolatinių iššūkių ir nesibaigiančių bandymų rezultatas. Net ir sudėtingiausi vaidmenys, ar tai būtų scenoje, ar realiame gyvenime, reikalauja ne įgimto gebėjimo, o atkaklaus mokymosi ir prisitaikymo.
Tėvystės Vaidmuo: Ne Scenoje, O Gyvenime
Aktorius Simonas Storpirštis, gerai pažįstamas TV3 žiūrovams iš serialo „Prakeikti“, atvirai kalba apie vieną sudėtingiausių savo gyvenimo vaidmenų - tėvystę. Prieš penkerius metus sulaukęs pirmojo sūnaus, o vėliau ir antrojo, Simonas pripažįsta, kad tėvystė iš pamatų pakeitė jo kasdienybę. Tai vaidmuo, kurio jis atlieka ne scenoje, o realiame gyvenime. „Gyvenimas tapus tėvu apsiverčia aukštyn kojomis ir tai gali suprasti tik juo tapęs. Čia tas pats kas žmonėms, kurie neturi vaikų, aiškint, ką reiškia jų turėti. Neįsivaizduoju, kokius žodžius tokiems žmonėms turėčiau parinkti. Kartais būna lengviau, kartais apima ir sunkūs epizodai. Bet taip paprastai gyventi, kaip gyvenome be vaikų, tikrai niekada nebus. Tai kardinaliai kitoks gyvenimas - su kitais įsipareigojimais, būtinybe auginti kitą žmogų. Kasdien mokausi gyventi iš naujo, Nemanau, kad kada nors prie to priprasiu. Bet kuo daugiau žmonių šeimoje, tuo daugiau ir iššūkių - visi turi savo norus, jiems reikia daugiau dėmesio.“
Simonas Storpirštis ir Indrė Storpirščiai susituokė 2019 m. rugpjūčio 3 dieną. Jų šeima - tai gyvas pavyzdys, kad didžiausias palaikymas ir supratimas yra būtinas auginant vaikus. Aktorius neslepia, kad jo profesija, pasižyminti dideliu nepastovumu, kelia iššūkių derinant darbą su šeimos poreikiais. „Mūsų profesija labai nepastovi, todėl, kad ir kaip norėčiau, negaliu išsirinkti vienos dienos, kurią kas savaitę galėčiau skirti tik šeimai. Iššūkių tikrai yra. Turi susiderinti gyvenimą su pasiruošimu, su nuolatiniais filmavimais. Aplink darbą dažniausiai tenka dėliotis gyvenimą, savo laisvalaikį. Kiek įmanoma, aš šeimai stengiuosi laiko duoti kuo daugiau, tačiau ne visada tai padaryti išeina. Po to save dažnai graužiu, dažnai liūdžiu, jei tenka kažkur toli išvažiuoti. Bet supranti, kur yra gyvenime prioritetai, juos susidėlioji ir viskam atrandi laiko - pasidaro ramiau.“
Motinystės Mitai: Nuo Tobulybės Iliuzijos Iki Tikrovės Priėmimo
Psichikos sveikatos ambasadorė Kamila Golod, kalbėdama apie motinystę, paneigia daugybę visuomenėje gajų mitų. Dažnai motinystė vaizduojama kaip nuolatinis džiugesys ir lengvas nuovargis, tačiau realybė gali būti kur kas sudėtingesnė. Mama vienu metu gali jaustis kaip herojė, atsakinga už visą pasaulį, ir kartu kaip žmogus, nežinantis, kaip ištverti dar vieną naktį. Šios skirtingos patirtys kartais sukelia kaltės jausmą, mintis „su manimi kažkas ne taip“ ar „kitos mamos geresnės“.
Mitas 1: „Motinystė turi būti pati gražiausia patirtis gyvenime“Motinystė gali būti graži, bet ji taip pat gali būti ir sunki. Ji pilna priešybių: šviesos ir šešėlių, meilės ir nusivylimo, didžiulės atsakomybės ir sunkiai patiriamo pažeidžiamumo. Tai - gyvenimo paradoksas, apie kurį kalbama per mažai. Jei mama nejaučia tik nuolatinio džiaugsmo, tai nereiškia, kad ji bloga mama. Tai reiškia, kad ji gyvena realų gyvenimą. Po gimdymo moteris nėra „apginkluota“ visagalybe; ji lieka žmogumi su naujomis atsakomybėmis, nauja gyvybe, kuriai tampa visu pasauliu.
Mitas 2: „Mama turi viską žinoti iškart“Niekas negimsta mokėdamas būti mama. Net perskaičius daugybę knygų ar dalyvavus mokymuose, kiekvienas patyrimas su vaiku yra unikalus. Natūralu jausti, kad nepažįsti savo vaiko ar jis nepažįsta tavęs. Tai procesas, kuriame ir kūdikis, ir mama mokosi pasaulio ir savęs. Kiekvieną dieną žengiamas mažas žingsnis, atrandant raktus į vaiką ir į save. Svarbu priimti, kad natūralu kažko nesuprasti, nežinoti ir leisti sau prašyti pagalbos bei atjausti save. Dažnai mamos jaučia spaudimą būti „matuojamos“ pagal vaiko pasiekimus (svorį, gebėjimus, kalbą), nors tai tik vienas iš rodiklių.
Mitas 3: „Tikroji mama nepavargsta nuo savo vaiko ir neprašo pagalbos“Daugeliui mamų gėda jausti nuovargį ar norėti laiko sau. Tačiau nuovargis kyla ne tiek nuo vaiko, kiek nuo nuolatinės atsakomybės be pauzės, nuolatinio budrumo. Noras skirti laiko sau nėra blogos mamos požymis, o sveikas signalas, kad mama yra žmogus su savo poreikiais. Pagalbos prašymas reikalauja drąsos pripažinti savo žmogiškumą ir poreikį turėti šalia kitą žmogų. Kai mama jaučia, kad yra matoma ir svarbi, pasaulis tampa lengvesnis.
Motinystė yra gyva, tikra ir trapi. Joje telpa meilė ir nuovargis, abejonės ir stiprybė. Jei šiuo metu išgyvenate nerimą, nuovargį, apatiją ar mintį „nebegaliu“, svarbu nelikti vienoms. Kreiptis pagalbos nėra silpnybė, tai žingsnis savęs ir vaiko link, o ne ženklas, kad nepavyko. Mamos emocinė, fizinė ir psichikos sveikata yra tokia pat svarbi.
Gyvenimo Mokslas: Nuolatinis Tobulėjimas Per Laisvojo Klausytojo Statusą
Idėja, kad „niekas negimsta mokėdamas“, taikoma ne tik tėvystei ar motinystei, bet ir bet kokiai kitai veiklai ar įgūdžiui. Vilniaus universiteto (VU) studijų prorektorius doc. Valdas Jaskūnas pabrėžia, kad vis labiau žmonės linkę investuoti į save ir asmeninį tobulėjimą. „Kuo toliau, tuo labiau žmonės yra linkę investuoti į save ir asmeninį tobulėjimą. Prieš 20 metų buvo investuojama į materialius dalykus, tačiau dabar žmonės suvokia materialinių gėrybių ribotumą, todėl yra labiau linkę investuoti į save, gebėjimus ir kompetencijas.“
Viena iš tokių galimybių yra laisvojo klausytojo statusas VU. Šią galimybę gali įgyti kiekvienas, turintis vidurinį išsilavinimą, nepriklausomai nuo amžiaus ar ankstesnės patirties. Tokia programa suteikia galimybę mokytis iš įvairių fakultetų siūlomų modulių, pavyzdžiui, mokytis naujų kalbų, gilinti žinias medicinos, psichologijos, teisės ar pedagogikos srityse.
Apkalbėkime su Tadu Ignatavičiumi | Valdžios elgesys baugina
„Niekas negimsta mokėdamas - visko galima išmokti. Pavyzdžiui, viešojo kalbėjimo įgūdžiai yra reikalingi daug kam, tačiau retas jų yra mokęsis. Vieniems viešasis kalbėjimas yra įgimtas, o kiti šį įgūdį lavina. Laisvojo klausytojo statusą turintiems žmonėms siūloma galimybė to išmokti“, - teigia doc. V. Jaskūnas.
Šis statusas yra ypač naudingas dirbantiems ir vaikus auginantiems žmonėms, kurie ne visada randa laiko tradicinėms studijoms. Laisvojo klausytojo sutartis pasirašoma vienam semestrui ar pasirinktam studijų modulių kiekiui. Nors klausytojas neprivalo atsiskaityti už studijuojamą dalyką, akademinė pažyma išduodama tik sėkmingai išklausius ir atsiskaičius. Tai puiki proga atnaujinti turimus gebėjimus ir įgyti naujų kompetencijų, įrodant, kad mokymasis ir tobulėjimas gali vykti bet kuriame gyvenimo etape.
Aktoriaus Marko Transformacija: Nuo Antagonisto Iki Savęs Atspindžio
Seriale „Prakeikti“ Simonas Storpirštis atlieka nutrūktgalvio Marko vaidmenį. Aktorius pastebi, kad per daugelį metų jo personažas smarkiai pasikeitė. „Tikrai nemaža dalis šio personažo savybių yra ir mano repertuare. Toks jausmas, kad kuo toliau, tuo labiau į jį panašėju. Pasąmoningai net sunku nuo jo atitolti, nor sir jis toks gan antagonistas. Markas labai skiriasi nuo tada, kai aš jį pradėjau kurti iki dabar. Su šiuo sezonu pirminis personažas skiriasi kaip diena ir naktis.“
Vis dėlto, aktorius pripažįsta, kad jo herojus turi ir jam nebūdingų bruožų. „Sakykime, pinigų troškimas. Nesakau, kad man pinigai nereikalingi - priešingai. Bet jie reikalingi tik tam, kad suteiktų tam tikrą laisvę tavo veiksmams ir gyvenimo kokybei. Niekada nesiryžčiau dėl pinigų apgauti ar išduoti artimųjų, draugų.“
Kriminalinio serialo „Prakeikti“ naujajame sezone žiūrovai toliau stebi Koganų šeimos istoriją, kurioje šešėlinio pasaulio patriarchas Fredis Koganas tęsia savo nusikalstamą veiklą, siekdamas kontroliuoti tiek savo vaikus, tiek kitas nusikaltėlių grupuotes. Ši sudėtinga siužetinė linija atskleidžia, kaip aplinka ir pasirinkimai formuoja žmogaus kelią, tačiau net ir pačiose tamsiausiose situacijose išlieka galimybė išlaikyti asmeninius principus ir vertybes.
Išvada: Mokymasis Kaip Gyvenimo Variklis
Nuo tėvystės ir motinystės iššūkių iki profesinio tobulėjimo ir personažų gilumos atskleidimo - visur matome vieną pagrindinę tiesą: niekas negimsta mokėdamas. Gyvenimas yra nuolatinis mokymosi procesas, kurio metu mes formuojame save, prisitaikome prie pokyčių ir siekiame naujų tikslų. Kiekvienas iš mūsų gimsta kaip tuščia drobė, bet su potencialu tapti meistru - tereikia noro mokytis, drąsos bandyti ir gebėjimo priimti pagalbą. Tai kelionė, kurioje svarbiausia ne įgimtas talentas, o atkaklumas, atsidavimas ir nuolatinis siekis suprasti save ir pasaulį aplink mus.