Mikas Suraučius - tai vardas, kuris skamba ne tik Druskininkų, bet ir visos Lietuvos muzikos istorijoje. Kompozitorius, atlikėjas, daugelio grupių įkūrėjas ir meno vadovas, jis savo gyvenimu ir kūryba palietė ne vieną kartą. Jo kelias nebuvo lengvas, jis kupinas tiek aukštumų, tiek skaudžių išbandymų, tačiau visą laiką jį lydėjo neblėstanti aistra muzikai ir stiprus ryšys su savo gimtuoju kraštu.
Ryto rutinos ir kūrybinės paieškos
Kompozitorius prisipažino pasiilgęs rutinos: rytinės kelionės dviračiu iki savo darbo, arbatos su uogiene vaistininkės ir siuvėjos draugijoje ir, žinoma, sanatorijos vaikų, kuriems per rytinę mankštą akompanuoja jau 26 metus. Šią savaitę po dvejų metų pertraukos Druskininkų „Baltarusijos“ sanatorijoje su džiaugsmu buvo laukiama atvykstant 100 vaikų iš Baltarusijos. 45 minutes pritaikydamas ritmą maestro groja sintezatoriumi. Rytinis darbas M. Suraučiui - atgaiva ir malonumas. Retkarčiais jis ne tik groja, bet ir pavaduoja instruktorių mankštą vesdamas pats.
Penktadieniais ir šeštadieniais M. Suraučius su seniausia Lietuvos bigbito (roko) grupe BASSVIM - vėl kūrybinėse paieškose. Su senais bičiuliais muzikantais Algimantu Maliukevičiumi (gitara), Aleksandru Mazalevskiu (bosinė gitara) ir Rimantu Joniu (vokalas, mušamieji) šiuo metu ruošiasi naujiems pasirodymams.
„Štai „Rondo“ trina tuos pačius gabalus metų metus ir niekam neatsibosta, - juokėsi M. Suraučius. - Mūsų repertuare - taip pat senos geros dainos, bet turime ir naujienų - šešias dainas, kurias sukūriau karantino laikotarpiu.“ Papildžius koncertinę programą naujais kūriniais ji iš esmės tampa kitokia. Puikias žinomas užsienio melodijas atkartoja naujieji kompozitoriaus tekstai.
Kai kalba pasisuka apie dainų žodžius, M. Suraučius neslepia esantis itin reiklus ir prisimena Gintarą Patacką (70 m.) - kai tik juodu užkuria kūrybinį procesą, bigbito pradininkas Lietuvoje įnirtingai skaičiuoja galūnes ir sąskambius. „Mano kelrodė žvaigždė - poetas Jonas Strielkūnas (1939-2010), kurio visi eilėraščiai išskirtiniai, muzikalūs, fantastiški, - sakė kompozitorius ir atlikėjas. - Gaila, kad Jono su mumis jau nėra.“
Grupės pasirodymų galima pamatyti Druskininkų centrinėje scenoje švenčių metu, kitose vietose. Neseniai atlikėjai grojo „Pramogų oazėje“ Kaune, grupės „Vaizbūnai“ jubiliejiniame koncerte. Bet užsidirbti iš muzikos grupė BASSVIM nesistengia. „Tuomet jau būtų kitoks gyvenimas - gastrolės ir visa kita“, - šypsojosi M. Suraučius.
Muzikinio kelio ištakos ir sovietmečio realijos
Mikas Suraučius pasakojo, kad, dar būdamas mokyklinuku, nemėgo muzikos pamokų, būdavę atvejų, kuomet jis pabėgdavo iš jų. Taip jau nutiko, kad mažojo Mikučio likimą - mokytis muzikos, nusprendė jo mama, kuri, dar savo sūnaus ankstyvoje vaikystėje pastebėjo polinkį muzikuoti. „Mama matė, kaip aš mažas su savo tėveliu Sibire, Intoj grojau kažkokia tai mygtukine armoške. Ir nuo to laiko visur mane skatindavo užsiimti muzika,“- kalbėjo pašnekovas. M. Suraučiaus žodžiais, mama pati už rankos jį nuvedė į pirmąją Druskininkų muzikos mokyklą. Ten mažasis Mikutis pradžioje mokėsi groti kontrabosu, vėliau akordeonu. „Iki 14 metų man visai nebuvo įdomūs jokie chorai, orkestrai, fortepijono pamokos, kažkodėl nebuvo įdomu, kad už mano pamokas mama per mėnesį mokėdavo 5 rublius…“ - prisiminė maestro. M. Suraučius pasakojo, kad apie jo nenorą tuo metu mokytis muzikos ir bėgimą iš pamokų mama nieko nenutuokė, bet susitikusi savo sūnaus mokytoją iš karto viską suprato. „Na, kaip mano Mikutis grajina?- mokytojo klausia mano mama. O šis jai atsako: „Ponia, jūsų Mikutį seniai mačiau…“ - mokyklinį nutikimą pasakojo M. Suraučius.
Jaunystėje M. Suraučius be galo mėgo klausytis užsienio radijo stočių, kurios transliuodavo populiarius kūrinius. Juos atkūręs iš klausos, drauge su bendraklasiais mokykloje grodavo. „Kai mokytojas išeidavo iš klasės, tai mes, mokiniai, pradėdavome groti tuos kūrinius iš klausos…“- pasakojo M. Suraučius. Pašnekovo žodžiais, muzikos mokykloje įgytos teorinės ir praktinės žinios jam suteikė galimybę užrašyti tuos kūrinius natomis. Jaunajam Mikui norėjosi su draugais groti kažką savito dar būnant minėtos mokymo įstaigos auklėtiniais. „Esu vienas iš nedaugelio, kuris pirmiausiai užrašo natas ir tik tada groja, o kiti - pirmiausia sukuria ant instrumento ir tik tada užrašo,“- dalijosi kūrybiniais niuansais maestro.
Iškart pabaigus muzikos mokyklą, M. Suraučius tapo savo vardu pavadinto vokalinio - instrumentinio ansamblio meno vadovu. „Aš niekada nenorėjau vadovauti. Esu kūrybinis žmogus, bet, kai draugai pamatė, kad sukūriau vieną, kitą kūrinį, be to, dar ir rodau visur iniciatyvą - tapau mūsų grupės, kuri vadinosi „Miko Suraučiaus vokalinis instrumentinis ansamblis” vadovu ir 11 metų tempiau tą vežimą,“- pasakojo savo biografiją pašnekovas. 1968 m. susikūrusi grupė tuo metu grojo populiarią bigbyto muziką. Pradžioje jie grojo tik instrumentinę muziką, o vėliau atsirado ir dainos. Anot pašnekovo, sovietiniais laikais grupė oficialiai vadinosi „Miko Suraučiaus VIA“, o žiūrovų gretose jie buvo žinomi, kaip grupė BASSVIM. Pavadinime panaudoti pirmosios sudėties grupės pirmieji narių inicialai - Boleslovas Janulevičius, Algis Urbonas, Saulius Jovaišas, Sigitas Rinkevičius, Vilius Maršauskas, Jonas Vaitus ir Mikas Suraučius. Vėliau, besikeičiant grupės sudėčiai, prisijungė Antanas Černiauskas, Aleksandras Mazalevskis, Olegas Bogdanovas, Algimantas Maliukevičius ir jau Anapilin iškeliavę Jonas Krukauskas ir Olegas Chvostenko. „Buvo įprasta tais laikais vadintis vokaliniais instrumentiniais ansambliais, be to, suteikti grupei pavadinimą nebuvo taip lengva. Tai tam tikriems atstovams sukeldavo daug įtarimų…“ - teigė pašnekovas. Per 11 Miko Suraučiaus vokalinio instrumentinio ansamblio gyvavimo metų jaunų vyriškių grupė tapo įvairių organizacijų laureatais. Į jų koncertus ar į šokių aikšteles, kuriose jiems taip pat tekdavo groti, rinkdavosi minios gerbėjų. Grupė dažnai dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. „Dalyvavimas juose buvo kaip sportinis interesas, kuris mus iškėlė į pačias aukštumas, o jose nebuvo mums lygių,“- nostalgiškai prabilo pašnekovas. Greta aktyvaus dalyvavimo vokalinio instrumentinio ansamblio veikloje, M. Suraučius taip pat dainavo įvairiuose choruose, grojo kapelose. M. Suraučius sako, kad grupės, žiūrovams žinomos kaip BASSVIM, veikla iškart nenutrūko. „Ji tiesiog organiškai perėjo į kitą lygį…“- dalijosi mintimis M. Suraučius.
Pasiektos aukštumos, iškovoti įvairių konkursų laureatų vardai, 1975 m. rudenį atvėrė duris į LTSR Valstybinę filharmoniją, kurioje Miko Suraučiaus vokalinio instrumentinio ansamblio nariams buvo pasiūlytas darbas. „Staiga iš saviveiklininkų tapome profesionalais. Pamatė, kad lygis atitinka - tai ir paėmė. Mane pakvietė pats Valstybinės filharmonijos Estradinės muzikos skyriaus meno vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Dirbau ten meno vadovu…“ - kalbėjo maestro.
Daug tada filharmonijoje M. Suraučiui teko pakelti įvairių rūpesčių ir patirti malonių akimirkų, be to, galvos skausmu buvo grupės, kuri ilgą laiką vadinosi vokaliniui instrumentiniu ansambliu, pavadinimo galvojimas. Dėl to net ir konkursus viešai skelbė, kol vieną gražią dieną pats Mikas pasiūlė neutralų pavadinimą „Plius minus“.
Dirbant profesionalams (estrados režisieriui, choreografui, scenografui ir apšvietėjui), 1980 m. šios grupės repertuare atsirado šou, humoro ir teatralizacijos elementų. M. Suraučiaus ansamblio koncertai sulaukė didelio susidomėjimo Lietuvoje ir užsienyje. Už grupės pasiekimus, Sovietų Sąjungos kultūros ministerija skyrė 60 tūkst. dolerių naujos aparatūros įsigijimui - viso inventoriaus atnaujinimui. Deja, kaip sakė p. Mikas, dėl pavydžių žmonių šie pinigai jo, kaip grupės meno vadovo, nepasiekė. „Ta piniginė injekcija man būtų padėjusi laisvai įšokti į europinį lygį. Deja, bet pinigai nusėdo visai kitur… O vėliau, neturėdami galimybių tobulėti technine prasme, grupės nariai pamažu išsilakstė į geriau aprūpintus kolektyvus. Dar keturis metus iš visų jėgų tempiau grupę, bet viskas ėjo žemyn,“- teigė M. Suraučius. Maestro vadovaujamoje grupėje „Plius minus“ tobulėjo didelis būrys žinomų artistų: Irena Ašakaitė, kuri buvo ir M. Suraučiaus žmona, Stasys Povilaitis, Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė, Aleksandras Ivanauskas ir kiti kūrėjai bei atlikėjai, kurių būta per pusšimtį.
Kai kalba pasisuka apie dainų žodžius, M. Suraučius neslepia esantis itin reiklus ir prisimena Gintarą Patacką (70 m.) - kai tik juodu užkuria kūrybinį procesą, bigbito pradininkas Lietuvoje įnirtingai skaičiuoja galūnes ir sąskambius. „Mano kelrodė žvaigždė - poetas Jonas Strielkūnas (1939-2010), kurio visi eilėraščiai išskirtiniai, muzikalūs, fantastiški, - sakė kompozitorius ir atlikėjas. - Gaila, kad Jono su mumis jau nėra.“
Muzikos keliai M. Suraučių buvo suvedę su Stasiu Povilaičiu, Vytautu Kernagiu, kuris Mikui Suraučiui buvo sugalvojęs pravardę, kurią žinojo visa Lietuva - Sūris Mikaučius, jiedu kartu grojo grupėje „Kabaretas tarp girnų“. Muzikologas Darius Užkuraitis filme pasakoja savo prisiminimus apie žiūrovų emocijas skambant šiai dainai: „Pasigirdus gražiajai, fantastiškai baladei „Lietuva“, praktiškai visi Sporto rūmai buvo atsistoję, uždegę žiebtuvėlius.“ Filme skamba gražiausios Miko Suraučiaus ir „Plius minus“ dainos, tarp jų ir jaudinanti baladė apie mažytę, lyg duonos riekelė ant pasaulio vaišių pilno stalo, Lietuvą. Baladė taip ir vadinasi „Lietuva“ (žodžiai Janinos Degutytės).
Filme kadras po kadro atsiskleidžia talentingojo M. Suraučiaus muzikinė biografija. Tuo metu, kai pasaulis svaigo nuo „The Beatles“ hito „A Hard Days Night“, Mikas su bendraminčiais Druskininkuose pradėjo groti keistą muziką bigbitą (iš anglų k. Kitas svarbus etapas - išvykimas į Vilnių ir grupės „Plius minus“ atsiradimas. „Mums jau buvo atsibodusi ta estraducha, norėjosi kurti kitaip, atrodyti kitaip“, - prisimena M. Grupė „Plius minus“. „Plius minus“ koncertinės programos buvo lyg spektakliai. Išsiskyrė neįprasta scenografija, kostiumais, režisūriniais sprendimais. Muzikines programas padėjo rengti ir atlikėjų stilių kūrė estrados režisūrą baigusi „Plius minus“ muzikantė ir dainininkė Irena Ašakaitė, kurią filme išvysite pasakojančią prisiminimus apie laikus, kai grupė buvo šlovės zenite.
Netektys ir atradimai
Taip jau sutapo, kad grupė „Plius minus“ gyvavo iki 1988 m., o vėliau prasidėjo Lietuvos atgimimas. Kai daug kas galvojo, o gal ir su pavydu manė, kad M. Suraučius maudosi pripažinimo šlovės spinduliuose, tik nedaugelis žinojo, kad tuo metu dėl artimų žmonių netekties jis išgyveno kūrybinį štilį. 1990 metais nuo ligos pasimirė maestro dukra, o po metų Anapilin iškeliavo jo mama. Iš tuometinės gilios depresijos 1993 m. maestro ištraukė Kauno dramos teatro aktoriai, kurie p. Mikui pasiūlė dalyvauti kabarete skambiu pavadinimu „Salionas Brilijantinas“. „Profesionalių aktorių komanda - Dainius Svobonas, Vytautas Grigolis, Robertas Vaidotas ir Nijolė Narmontaitė - ieškojo gero muzikanto. Kadangi savu laiku aš su savo kabaretu „Tarp girnų“ buvau neblogai įvertintas, tai jie iš karto kreipėsi į mane,“- prisiminimais dalijosi pašnekovas. Ir taip maestro pamažėle įsisuko į kūrybinį procesą vėl.
Prieš dvejus metus M. Suraučius neteko brolio. „Kai lieki visai vienas, netenki visų giminių (neskaičiuojant vaikų), Vėlinės tampa prisiminimų ir pamąstymų apie visa ko prasmę laiku“, - sakė M. Suraučius. Jis uoliai rūpinasi visų giminių, kuriuos vadina vargšais Suraučiais, kapais. Pavasarį Druskininkuose, Mizarų gatvėje, vietoje, kur buvo jo prosenelio ir senelio namai, Mikas pastatė savo giminėms paminklą - metalinį kryžių su atverstoje knygoje įrašyta epitafija (nerūdijančiojo plieno ir granito instaliacija priekyje). Modernus 350 kilogramų sveriantis paminklas skirtas kompozitoriaus ir atlikėjo giminėms atminti. Kryžiaus apipavidalinimą M. Suraučius nusižiūrėjo iš Biblijos - jis simbolizuoja laisvę, meilę ir kančią.
Maestro protėviai Druskininkų istorijoje ypatingi - jie buvo pirmosios Druskininkų gyvenvietės (maždaug nuo XVII amžiaus) steigėjai, mat iš keleto pirmų trobesių visada čia vienas buvęs Suraučių. Kryžius stovi prie kelio keturių alyvų prieglobstyje. M. Suraučius su užsidegimu pasakojo, kaip planuoja šalimais sodinti du hortenzijų krūmus, kad nužydėjus alyvoms būtų žiedų. Ir prisimena: „Gegužę atidengiant paminklą žydėjo alyvos.“
Miko senelis, grįžęs iš Amerikos, turėdamas ateities vilčių, dabartiniame kurorto senamiestyje iš tėvo Vinco gavo kraičio 20 hektarų ariamosios žemės ir 40 arų sodybai, kurią pastatė 1903 metais. Po Pirmojo pasaulinio karo ji išliko, po Antrojo - ne. Atėję permainų laikai nebuvę geresni. Šiuo metu sodybos nė ženklo nelikę. M. Suraučius rodė, kur buvo sodas, namas, svirnas, vištidė. Skarda dengtas namas tuomet atrodė įspūdingai. Sodą išalkę grobuonys išpjovė, kad lengviau būtų viską užgrobti. Sklypą sunaikino, dabar šioje vietoje pastatyti trys nemaži namai.
M. Suraučiaus senelį į Ameriką nuvežė jo tėvas Vincas, Miko prosenelis. Amerikoje senelis gyveno apie 20 metų. Savo būsimą žmoną jis sutiko Druskininkuose labai jauną, dar nepilnametę. Šiai pažadėjus mylimojo laukti, juodu kiek vėliau susituokė, jaunikiui buvo 42-eji, nuotakai - vos 18 metų. „Kaip jis sugebėjo iš Amerikos parsigabenti žemės ūkio padargų, lig šiol nesuprantu“, - sakė M. Suraučius. Būdamas vaikas senelio sodyboje jis regėjo noragus, akėčias, „šiečkarnę“ su užsienietiškais užrašais. Senelis mirė 1922 metais, taigi jam neteko patirti to, ką patyrė kiti maestro šeimos nariai. „Visą sodybą išdraskė, - sakė M. Suraučius. - Sovietmečiu čia buvo įrengtas miesto veterinarijos stacionaras.“
M. Suraučius su motina, kuri buvo drąsi ir užsispyrusi moteris, sugebėjusi aplenkti sovietinius įstatymus, paslapčia apsigyveno savo namų sodybos vištidėje. „Keliolika metų su mama gyvenome 6 kvadratinių metrų vištidėje, kur buvo „pečka“ (krosnis) ir lova, - pasakojo M. Suraučius. - Paskui motina išsikovojo tame pačiame name laisvą vieno kambario butą.“
Penki artimi muzikos legendos giminaičiai buvo išvežti į Sibirą, į konclagerius, į katorgą, vienas nušautas miškuose. Politinis kalinys tėvas Mykolas iš ten grįžo 1946 metų vėlyvą rudenį. Druskininkų miesto senosiose kapinėse palaidoti visi M. Suraučiaus giminės. „Kapinėse visa Suraučių dinastija, štai toje dauboje ir ant kalniuko, - rodė M. Suraučius. - Proproseneliai, proseneliai, seneliai, tėvai - visas genealoginis medis čia, todėl tikrai turiu ką aplankyti.“ Vien tik prosenelio Vinco - keturi sūnūs su šeimomis.
„Diedukas Jonas, ilgokai pagyvenęs Amerikoje, čia buvo pravardžiuojamas Amerikonu, - pasakojo kompozitorius. - Nei lietuviškai, nei lenkiškai gerai nemokėjo, kalbėjo su ryškiu akcentu.“ Mirė jis 1922 metais, kai Miko dar nebuvo. Žmoną paliko su penkiais vaikais. Močiutė ištekėjo antrą kartą ir susilaukė dar dviejų sūnų. Pagal antro vyro pavardę visi ją vadino Zautriene. Močiutė Marija pasimirė sulaukusi 90 metų. Dėl tokios pat ligos kaip ir pirmas jos vyras Jonas - nuo plaučių uždegimo. „Mirė devyniasdešimtmetė, paskui vištas bėgiodama, - šmaikštavo M. Suraučius. - Kai močiutė mirė, jau nebuvo pusės jos vaikų, kurių iš viso pagimdė 11, tik mama ir dar trys pergyveno ją. Mano mama, buvusi gražuolė, 1935 metais buvo išrinkta „Drus’kų Mis“. Ji iš brolių ir seserų mirė paskutinė, būdama 73 metų.“ M. Suraučiaus brolis Kazys palaidotas prie senelės Marijos ir senelio Jono Amerikono. „Prie dieduko tikiuosi atsigulti ir aš“, - sakė atlikėjas. Pagal ano meto stilių M. Suraučiaus senelių kryžius iškaltas granite su nukirstomis šakomis. „Mano giminės patyrė ne šiaip tremtį, o konclagerį ir katorgą Sibire, - sakė M. Suraučius. - Archangelskas, Vorkuta, Inta - poliarinis ratas - visa tai negali būti pamiršta.“
Atšilimo laikais 1955 metais, būdamas aštuonerių, Mikas su mama važiavo aplankyti tėvo. Porą savaičių garvežyje iki Vorkutos, o neleidus susitikti suko didžiulį ratą pas mamos netikrą brolį Vladą į Kazachstaną. Į Balchašą, kur baisūs karščiai. Mėnesį ar du ten pabuvę grįžo atgal jau į Intą. Šitą vaikystės kelionę pamena kaip nuotykį. Antrąją kelionę po pusės metų pas tėvą M. Suraučius prisimena ryškiau, ypač garvežį, varomą anglimis. „Iškišu galvą per garvežio langą, o už jo - rugsėjis, šilta. Iškišu ranką ir žiūriu, žiūriu, - pasakojo M. Suraučius. - Mama šaukia: „O, Jėzau!“ Aš visas suodinas, garvežio mašinistą vaidinu, smalkės tik lekia, veidas juodutėlis.“ Sustojimas Maskvoje, kur geležinkelio stotyje įrengtas vaiko ir mamos kambarys. Nakvyne buvo pasirūpinta. Pernakvoję važiavo toliau. „Stalinas labai rūpinosi vaikais, - kalbėjo M. Suraučius. - „Vaikai - mūsų ateitis“, - sakydavo. Mokyklos, stovyklos, maistas, žaislai. O žmones naikino, bet vaikų mąstysena rūpinosi ir sovietinę ideologiją nuosekliai ir labai apgalvotai dėjo į jaunas galveles. Nuodijo. Taigi nori nenori yra apie ką susimąstyti.“
Gyvenimo palikimas ir dabartis
Pokalbiui artėjant pabaigos link žvilgsis užkliuvo už pakabučių ant maestro kaklo. USB atmintukas, kraujo grupės ir Zodiako ženklo medalėliai, pakabutis iš Izraelio, simbolizuojantis Kristaus kančią, žibintuvėlis ir nedidelis smuiko raktas. Mikas pagavo mano žvilgsį, bet nieko nepasakė.
„Sunku patikėti, kad kviečiu visus draugus, gerbėjus ir miesto lankytojus kartu švęsti mano 70-ies metų jubiliejų. Visą gyvenimą atidaviau muzikai ir jos atlikimui. Vis dar ja gyvenu ir ji vis dar suteikia man begalinį džiaugsmą. „Aš esu be galo laimingas, kad koncerte susitiksiu su tiek artimų, o svarbiausia - ir labai talentingų žmonių. Renginio vieta taip pat parinkta neatsitiktinai. „Mums be galo džiugu, jog galime suteikti šansą M. Suraučiui dar kartą surengti savo koncertą. „Renginys nemokamas ir atviras visiems. Todėl lauksiu kiekvieno, kuris norės kartu su manimi paminėti mano jubiliejų. Šis koncertas - mano dovana Druskininkams, o lankytojų dalyvavimas bus pati geriausia dovana man. Nekantrauju, kai galėsiu pamatyti susirinkusių žmonių šypsenas, kai galėsiu išgirsti kartu dainuojančius jų balsus. Renginys įvyks rugpjūčio 25 dieną 19 valandą Druskininkų miesto centrinėje aikštėje.
Nors jo kūrybinės sėkmės žvaigždė labiausiai spindėjo apie 1968 - 1984 m., tačiau ir šiais laikais, dėl savo muzikinių pasiekimų maestro vis dar gerai žinomas, jį atpažįsta ne tik sovietmetį menantys žmonės, bet ir jaunesnės kartos atstovai. M. Suraučių ir dabar galima išvysti scenoje, įvairių švenčių metu dainuojantį savos kūrybos arba kitų kompozitorių sukurtas dainas. Kad maestro yra kompozitorius ir atlikėjas žino visi, tačiau, ko gero, ne visiems teko girdėti, kad M. Suraučius puikiai atlieka garso režisieriaus, koncertmeisterio, akompaniatoriaus, muzikos programuotojo ir kitus muzikantui svarbius darbus.
M. Suraučius pasakojo, kad, dar būdamas mokyklinuku, nemėgo muzikos pamokų, būdavę atvejų, kuomet jis pabėgdavo iš jų. Taip jau nutiko, kad mažojo Mikučio likimą - mokytis muzikos, nusprendė jo mama, kuri, dar savo sūnaus ankstyvoje vaikystėje pastebėjo polinkį muzikuoti. „Mama matė, kaip aš mažas su savo tėveliu Sibire, Intoj grojau kažkokia tai mygtukine armoške. Ir nuo to laiko visur mane skatindavo užsiimti muzika,“- kalbėjo pašnekovas. M. Suraučiaus žodžiais, mama pati už rankos jį nuvedė į pirmąją Druskininkų muzikos mokyklą. Ten mažasis Mikutis pradžioje mokėsi groti kontrabosu, vėliau akordeonu. „Iki 14 metų man visai nebuvo įdomūs jokie chorai, orkestrai, fortepijono pamokos, kažkodėl nebuvo įdomu, kad už mano pamokas mama per mėnesį mokėdavo 5 rublius…“ - prisiminė maestro. M. Suraučius pasakojo, kad apie jo nenorą tuo metu mokytis muzikos ir bėgimą iš pamokų mama nieko nenutuokė, bet susitikusi savo sūnaus mokytoją iš karto viską suprato. „Na, kaip mano Mikutis grajina?- mokytojo klausia mano mama. O šis jai atsako: „Ponia, jūsų Mikutį seniai mačiau…“ - mokyklinį nutikimą pasakojo M. Suraučius.
Namuose muzikantą linksmina keturi katinai: vyriausiam 11 metų, jauniausiam - 5-eri. Trys iš jų rusvi, o vienas pilkai baltas, su juoda nosyte. Kai nugaišo 16 metų Macius ir vyriausias 18 metų Jasius, pirmi jo vieno auginti katinai (neskaičiuojant po motinos mirties paliktų gyvūnų), likę jaunikliai keletą metų buvo sutrikę ir neramūs. Jasius ir Macius visada išdidžiai sutikdavo svečius prie durų. Po jų išėjimo, kaip Mikas sakė, į amžinąją medžioklę, be vadų likę jaunikliai tik einant ketvirtiems metams išsirinko vadą - M. Suraučiaus namuose katinų hierarchija pagaliau buvo atkurta. Beje, Jasius nugaišo 2017 metais būtent tą mėnesį, kai maestro šventė savo 70-mečio jubiliejų. Muziko namuose nėra nė menkiausio katinų kvapo, vyrauja tvarka ir pykčių tarp augintinių nebūna.
Taip jau likimas surėdė, kad M. Suraučius gyvena bute vienas su savo mylimais ir gerai prižiūrėtais katinais Jasiumi, Maciumi, Kaziumi ir Leliumi. Savo augintinius mielai fotografuoja, o jų nuotraukas pradėjo eksponuoti parodose. Žinodami M. Suraučiaus pomėgį fotografuoti, Druskininkų fotografų klubo steigėjai maestro pakvietė į savo klubą. Pašnekovas teigė, kad dabar jis ieško vidinės ramybės, nesistengia daug būti viešumoje. Nors kūrybos jis visiškai neišsižadėjo - savo namuose jis turi visą reikiamą aparatūrą ir, netgi, specialią įrašų studiją, tačiau, vis dėlto jo gyvenimas tapo kur kas sėslesnis. Nors daug kas jį vadina vienišiumi, tačiau jis visiškai toks nėra. Jis turi sūnų Laimį ir dukrą Ievą, kuri, kaip ir jos tėveliai Mikas ir Irena Ašakaitė, pasirinko muzikantės kelią.
Mokydamasis 1965 m. Druskininkų muzikos mokykloje, M. Suraučius buvo pirmosios Lietuvoje bigbyto grupės įkūrėjas. Jo vadovaujama grupė savo muzikos stiliumi tapo bitlomanijos pasekėja ir lyderė Lietuvoje. 1971 m. M. Suraučiaus vokalinis instrumentinis ansamblis buvo „gėlių vaikų“ ir hipių kultūros puoselėtojas. Po metų, pirmame ansamblių festivalyje „Bigbyto ritmai“ M. Suraučiaus grupė pripažinta geriausiu kolektyvu. Pats maestro laimėjo prizą bei festivalio geriausio instrumentalisto (vargonai) vardą. 1974 m. pirmajame respublikiniame ansamblių konkurse grupė tapo laureate, o Mikas vėl pripažintas geriausiu instrumentalistu. Po metų tarprespublikiniame konkurse „Gintarinė triūba“, Kaune M. Suraučiaus grupė laimėjo pagrindinį prizą. Tų pačių metų rudenį respublikiniame konkurse laimėjo atranką į Pasaulio jaunimo festivalį Maskvoje. Netilpdama kuriamos muzikos rėmuose, „Plius minus“ nuo 1982 m. su kabaretu „Tarp girnų“ ir jo vedėju Vytautu Kernagiu atskleidė visiškai naują savo amplua. Tais pat metais M. Suraučius sukūrė 3 dalių roko operą „Dekameronas“. Iš gausybės apdovanojimų M. Suraučiui vis dėlto brangiausias 1984 m. Maskvos estrados teatre organizuotame visasąjunginiame publicistinės dainos konkurse pelnytas laureato vardas. Padėką pasirašė žinomas rusų rašytojas ir poetas, konkurso pirmininkas Robertas Roždestvenskis. Per savo gyvenimą M. Suraučius, drauge su žinomais poetais, yra sukūręs per 300 dainų.