Diskusijos apie gimdymą namuose pastaruoju metu itin paaštrėjo, o tai rodo, kad šis klausimas netrunka atsidurti žiniasklaidos dėmesio centre. Nėra abejonių, kad gimdymas namuose bus ir greičiausiai bus reglamentuotas. Tačiau tikslios jo sąlygos ir įgyvendinimo mechanizmai išlieka ilgų diskusijų ir svarstymų objektu. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) jau 2010 m. byloje Ternovszky prieš Vengriją pripažino, kad teisė rinktis gimdymo vietą ir sąlygas yra ginama Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Sprendime pabrėžiama, kad tai apima ir sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimą.
Vis dėlto, stebina tai, kad šioje teisinėje, medicininėje ir žmogaus teisių diskusijoje dažnai lieka nepastebėtas svarbiausias asmuo - vaikas. Nors motinos vieningai deklaruoja teisę rinktis gimdymo vietą ir būdą bei gauti kvalifikuotą pagalbą, gydytojai jas kaltina neatsakingumu, o teisėsaugos atstovai - nusikaltimais, retai iškyla klausimas: kaip užtikrinti vaiko teisę saugiai gimti? Kas atstovaus vaikui ir kas prisiims atsakomybę už motinos sprendimą?
Gimdymo namuose galimybės Europoje: skirtingi modeliai ir patirtys
Gimdymo namuose galimybė yra reglamentuota daugelyje Europos šalių, tokių kaip Nyderlandai, Didžioji Britanija, Latvija, Lenkija, Vengrija, Italija, Danija, Norvegija ir kitos. Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo galimybes ir supratimą, skirtingai tvarko šį klausimą.
Nyderlanduose namuose gimdo net 32% gimdyvių, o akušerių paslaugos apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo. Tačiau svarbu pažymėti, kad namuose, prižiūrimos nepriklausomų akušerių-pribuvėjų arba bendrosios praktikos gydytojų, gimdyti gali tik mažos rizikos grupės moterys. Nyderlanduose dar 1959 m. buvo sudarytas, o 2003 m. patobulintas pirmasis žinynas, kuriame nustatyta, kokiais atvejais pakanka privačių akušerių-pribuvėjų paslaugų, kokiais atvejais reikalinga aukštesnio lygio ligoninės akušerių priežiūra, o kokiais atvejais gimdyvė vežama gimdyti į ligoninę. Esant būtinybei, gimdanti namuose moteris greitosios pagalbos automobiliu gabenama į ligoninę, o pagalba privalo atvykti ne vėliau kaip per 10 minučių.
Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Norvegijoje, Islandijoje ir Austrijoje šeimos didžiąja dalimi pačios susimoka už akušerių paslaugas. Latvijos gimdančių namuose šeimų sąjungos statute teigiama, kad sąjunga remia principą, jog valstybė turėtų teikti finansinę pagalbą gimdyvei namuose, jei skiriama suma neviršija gimdymo stacionare išlaidų. Taigi, latvių šeima už akušerės paslaugas ir naujagimio gydytojo vizitą susimoka apie 3000 litų. Kai kuriose šalyse už gimdymą namuose, dalyvaujant akušerei, tenka pakloti ir apie 10 000 litų. Tai reiškia, kad gimdymas namuose bet kokiu atveju bus prabangus, nes Lietuva, skirtingai nei Nyderlandai, negali finansuoti akušerių paslaugų moterims gimdant namuose iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF).
Akušerės-pribuvėjos: profesionalumas ar "dievo pašauktosios"?
Visose minėtose valstybėse, kurios reglamentuoja gimdymą namuose, gimdyvėms padeda profesionalūs akušeriai-pribuvėjai. Nyderlanduose akušerius-pribuvėjus rengia Amsterdamo, Mastrichto ir Roterdamo akušerių akademijos. Didžioji dalis akušerių teikia paslaugas gimdančioms namuose. Baigę mokslus, akušeriai privalo užsiregistruoti sveikatos profesionalų registre, kad galėtų dirbti, o šis registras yra atviras visuomenei. Akušerių darbo kokybę ir kvalifikaciją prižiūri valstybės Sveikatos rūpybos inspekcija. Akušeris-pribuvėjas, teikiantis paslaugas namuose, tai daro su asistentu - akušerijos medicinos seserimi arba slaugytoju, kuris paprastai būna įdarbintas ligoninėje.
Lenkijoje akušerio praktika gali verstis asmuo, priklausantis valstybinei akušerių ir slaugytojų organizacijai. Airijoje veikia Nacionalinė gimdymo namuose akušerių tarnyba, užtikrinanti, kad gimdyvėms namuose būtų suteikta privačia praktika besiverčiančių akušerių organizacijos narių priežiūra. Akušerių vardai ir adresai skelbiami viešai. Svarbu pabrėžti, kad nė vienoje valstybėje, kurioje įstatymu reglamentuotas gimdymas namuose, gimdymų neturi teisės priimti asmuo, neturintis jokio medicininio išsilavinimo.
Nors gyvenimas kartais pateikia nestandartinių situacijų, kai "pribuvėja" priversta tapti mokytoja ar policininke, išimtys neturėtų tapti taisykle. Ne paslaptis, kad viena garsiausių Lietuvos "pribuvėjų" neturi jokio medicininio išsilavinimo, o gimdyvių namuose vaikus priima ekonomistė-vadybininkė. Reglamentuojant gimdymus namuose, būtina apsispręsti: ar leisime priiminėti gimstančius vaikus "dievo pašauktosioms pribuvėjoms", ar patikėsime šį darbą medikams, kaip tai daro visos šią problemą išsprendusios šalys?
Ar sprendimas gimdyti namuose yra tik šeimos reikalas? Moterys turi teisę pasirinkti, kur ir kaip joms gimdyti, ir įstatymai tai turi leisti. Tik tuomet, kai gimdymas namuose bus teisiškai reglamentuotas, neliks vietos "dievo pašauktosioms pribuvėjoms" bei byloms prieš Lietuvą. Asmeniškai kyla klausimai: kas prisiims atsakomybę nesėkmės atveju? Kas kalbės dar negimusiojo vardu? Kaip bus užtikrinta vaiko teisė saugiai gimti? Ir kokiame Lietuvos mieste greitoji pagalba atvyks ir nuveš gimdyvę į ligoninę per, pavyzdžiui, 10 minučių? Nelengvas bus šio klausimo reglamentavimas, nes įstatymai persipina su moralinėmis ir etinėmis nuostatomis, baimėmis ir atsakomybe. Todėl būtina pažvelgti į visus šiuos klausimus itin atidžiai ir su didele atsakomybe.
What's driving the rise in home births?
Akivaizdu, kad laukia ilgas ir sudėtingas kelias. Trūksta aiškios vizijos, kokie būtų apribojimai gimdant namuose, kokios būtinos sąlygos, užtikrinant tokį gimdymą, kokią pagalbą reikėtų užtikrinti gimdyvei. Reikės atsakyti į klausimus, kas ir kiek turės mokėti, kas prisiims atsakomybę už tokio gimdymo pasekmes. Tai įmanoma tik plačiai diskutuojant, dalyvaujant įvairių sričių specialistams: medikams, teisininkams, psichologams, politikams bei, žinoma, pačioms moterims.
Dauno sindromas: pasirinkimo teisė ir visuomenės požiūris
Išsivysčiusiose pasaulio šalyse, atliekant genetinius tyrimus ir vaisiui diagnozavus Dauno sindromą, per 90% nėštumų nutraukiama. Pavyzdžiui, Danijoje 2019 m. gimė vos 18 Dauno sindromą turinčių vaikų. 2004 m. Danija tapo viena pirmųjų šalių pasaulyje, pradėjusi specializuotą prenatalinę chromosomų anomalijų patikrą nepriklausomai nuo moters amžiaus ar kitų Dauno sindromo rizikos veiksnių.
Dažnai šią diagnozę lydi didelis netekties skausmas, nes sudūžta visos tėvų svajonės ir iliuzijos. Daugelis statistinių šeimų svajoja apie įprastą viduriniosios klasės gyvenimą: kad vaikas sėkmingai baigs mokyklą, įstos į universitetą, susikurs karjerą, ves ar ištekės, pats susilauks vaikų. Tačiau smerkti ir kreivais žvilgsniais varstyti tokių tėvų nereikėtų, nes jie šį sprendimą priima sąmoningai ir žinodami, kas jų laukia. Platesne prasme, sprendimas gimdyti vaiką su Dauno sindromu - tai pasirinkimas nesulaužyti savo vertybių. Visų pirma, reikia nusiteikti ir susitaikyti, kad pagimdžius kūdikį su Dauno sindromo diagnoze viskas bus šiek tiek kitaip.
Šeimos, auginančios Dauno sindromą turinčius vaikus, susiduria su įvairiausiais stereotipais. Pavyzdžiui, gana dažnas - jog šią genetinę ligą turintys vaikai gimsta tik asocialiems tėvams. Tačiau vaikus, turinčius Dauno sindromą, auginantys tėvai visuomenei teikia daug žinių apie savo gyvenimą, prisideda prie tyrimų. Kaip rodo surinkta medžiaga, žmonių, sergančių Dauno sindromu, gyvenimas dažniausiai klostosi gerai, o kasdienybė nesiskiria nuo kitų. Turintys šį genetinį sutrikimą vaikai yra labai meilūs, mieli, geri, nuoširdūs ir draugiški.
Rūkymas nėštumo metu: grėsmė negimusiam vaikui
Tabako rūkymas yra viena iš plačiausiai paplitusių priklausomybių. Pastebima, kad per pastarąjį dešimtmetį itin padaugėjo rūkančių jaunų moterų, o rūkančių nepilnamečių mastas pralenkė suaugusių moterų rūkymo paplitimą. Atrodo, kad mūsų šalyje visi turi teises į gyvybę, sveikatą, informaciją, bet ar taip yra iš tiesų? Ar rūkančios motinos įsčiose augantis kūdikis turi pasirinkimą gimti nerūkantis? Kokių sunkumų bent iš dalies būtų galima išvengti ar juos sumažinti, jei vaikai gimtų nerūkančiose šeimose?
Šiandien vis dažniau ieškoma priežasčių, kodėl vis daugiau šeimų susiduria su sunkumais susilaukiant vaikų. Tam įtakos turi daugelis veiksnių, tačiau vienas iš jų nepelnytai pamirštamas - rūkymas. Jau prieš dešimtmečius įrodyta, kad rūkymas neigiamai veikia abiejų lyčių vaisingumą. O kur dar iki 60% padidėjusi negimdinio nėštumo rizika, 25% siekianti tikimybė patirti persileidimą, didesnė perinatelinės mirties (negyvagimdystės), placentos komplikacijų, priešlaikinio vaisiaus dangalų plyšimo tikimybė.
Kiekvienai šeimai sveiki ir laimingi vaikai yra dovana. Tačiau dažnai nesusimąstoma, kad nemaža dalimi tėvai patys pasirenka, kokią dovaną gaus. Gyvenimą be tabako (aktyvaus ir pasyvaus rūkymo) pasirinkusių mamų vaikai kur kas rečiau gimsta anksčiau laiko, įprastai sveria 200-300 g daugiau, taip pat turi ~250 ml/d. daugiau lipidais praturtinto pieno savo mažyliams, nei tos mamos, kurios rūko. Nerūkymas gerokai sumažina vaisiaus apsigimimų (šlapimo sistemos apsigimimai, kiškio lūpa ar vilko gomurys) tikimybę.
Įvairių pasaulio šalių mokslininkai kasmet surenka vis daugiau duomenų apie vaikų susirgimus, kurie yra susiję su tėvų rūkymu ir neišvengiamu vaikų pasyviu rūkymu, kai tėvai, nesusimąstydami apie daromą žalą, užsirūko greta mažamečių. Šalutiniuose dūmuose (kurie smilksta degant cigaretei) kenksmingų medžiagų koncentracija yra net kelis kartus didesnė nei pagrindiniuose dūmuose: 50 kartų daugiau amoniako, 5 kartus - anglies monoksido, 2 kartus - nikotino ir dervų. Mokslininkai nustatė, kad rūkančių tėvų vaikai dažniau turi kvėpavimo takų problemų, kur kas dažniau serga bronchitu, bronchine astma, vidurinės ausies uždegimu, vėžiu (kraujo, smegenų).
Ką bendro turi tėvų rūkymas ir vaikų pažintinių gebėjimų, elgesio ir psichologiniai sunkumai, hiperaktyvumas? Nors kalbant apie rūkymą neretai minimi fiziniai susirgimai, nereikėtų pamiršti ir psichikos plotmės. Juk TLK rūkymas priskiriamas prie psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant tabaką. Yra duomenų, kad nėštumo metu rūkiusių mamų vaikai pasižymi žemesniais nei vidutiniai pažintiniais gebėjimais, blogiau rašo ir skaito, ženkliai atsilieka atlikdami bendrųjų gebėjimų, matematikos testus, yra impulsyvesni, turi dėmesio sukaupimo ir išlaikymo sunkumų, sunkiai nustygsta vietoje ar atsiliepia į reikalavimus ir prašymus, dažniau pakliūva į teisėsaugos akiratį, dažniau turi kitų elgesio sutrikimų. Labai apmaudu, tačiau mamų rūkymas nėštumo metu tam tikrais atvejais gali būti susijęs su protiniu vaiko atsilikimu.
Socialinėje erdvėje neretas jau spėjo pamatyti socialinį eksperimentą, kuriame mažamečiai vaikai prieina prie rūkančių suaugusių ir prašo jų cigarečių. Siužete beveik visi suaugusieji į tokį prašymą reaguoja atsakingai, griežtai, t. y. sudrausmindami vaikus dėl tokio prašymo, aiškindami, kodėl rūkymas kenkia. Siužeto pabaigoje visiems kalbintiems rūkantiems suaugusiesiems įduodamas raštelis: „Jei tai taip kenkia ir taip neleidi elgtis man, tai kodėl taip elgiesi su savimi?“. Taigi, ar tam, kaip elgiamės su savimi, turi įtakos tėvų rūkymas ar nerūkymas? Taip, tikrai turi.
Moksliniais duomenimis nustatyta, kad rūkiusių mamų dukros (rečiau sūnūs) kur kas labiau linkusios piktnaudžiauti priklausomybę keliančiomis medžiagomis. Manoma, kad nikotino priklausomybė gali vystytis dar negimus. Besilaukiančiai moteriai rūkant per placentą nikotinas patenka į smegenis ir sukelia chemines reakcijas jose. Dar negimus gauta rūkymo patirtis veikia tarsi miegantis ugnikalnis. Jis yra, niekas neįtaria jo grėsmės, kol vieną dieną jaunuolis nepabando užsirūkyti. Su pirma cigarete tarsi pabunda atmintyje įrašyta patirtis, paleidžianti priklausomybės nuo tabako mechanizmą. Yra tikimybė, kad rūkiusių mamų dukros ne tik pradės anksčiau rūkyti, tačiau nemaža jų dalis rūkys ir besilaukdamos savo vaikų, tikėtina, kad tokie vaikai greičiau pripras rūkyti ir daug sunkiau atsisakys šio žalingo įpročio.
Kaip ten bebūtų, kiekvienas žmogus turi teisę rinktis. Teisę rinktis rūkyti ar nerūkyti ateityje turi tiek rūkančiose, tiek nerūkančiose šeimose gimę vaikai, tačiau, kol jie dar maži, atsakingai pasirinkti turi jų tėvai. Jei nenorėtumėte, kad Jūsų vaikas rūkytų, atsakykite sau į klausimą, kodėl taip elgiatės su savimi (jei rūkote)? Vaikai itin greitai perima suaugusiųjų elgesio modelius.
Prigimtinė teisė ir jos santykis su pozityviąja teise
Prigimtinė teisė ir prigimtinės teisės teorija yra viena seniausių teisės filosofijos ir teisės mokslo kategorijų. Nuo senų laikų prigimtinė teisė buvo priešinama su galiojančia (pozityviąja) teise kaip ideali, tobula netobulos egzistuojančios teisės atžvilgiu, kylanti iš pačios gamtos ir todėl nekintanti - priešinama su keičiama ir priklausoma nuo žmogaus nustatytos teisės. Pozityvieji įstatymai paprastai priimami ilgalaikiam taikymui. Kaip nustatytos bendro pobūdžio normos, jie negali keistis kiekvienąkart keičiantis visuomeniniams santykiams, kuriems reguliuoti jie yra sukurti, nors tuo metu gyvenimas keičiasi bei kyla naujų santykių nustatymo poreikis.
Netgi patys geriausi įstatymai retai tenkina visas asmenų grupes. Visuomeninių interesų įvairovę nebūtinai atspindi teisėkūra. Todėl kyla nepasitenkinimas dėl pozityviosios teisės, kuris gali būti grindžiamas ir prigimtinės teisės reikalavimais. Pozityviosios teisės aktai yra keičiami bei subjektyvūs. Prigimtinė teisė laikoma viršesne už pozityviąją kaip tam tikra aukščiausioji teisė, kurios galia kyla iš gamtos - viršesnė už pozityviąją teisę. Laikantis pozicijos, kad egzistuoja prigimtinė teisė, manyta, kad egzistuoja tam tikros nuostatos, tarsi nepriklausančios nuo žmogaus valios ir nustatytos pačios gamtos. Tokia įžvalga vertė ieškoti ir atrasti prigimtinės teisės pėdsakų galiojančioje teisėje bei teisės normose, atskirti nekintamas ir prigimtines nuostatas nuo nustatytųjų. Tokiu būdu prigimtinė teisė kaip koncepcija pagrindė praktinę reikšmę turintį reikalavimą dėl tobulesnės teisės, iš kitos pusės - natūraliai kylančią būtinybę stebėti, teoriškai nagrinėti žinomas nuostatas. Šie du aspektai papildo vienas kitą, tačiau negali būti suvesti vienas į kitą. Pirmuoju atveju prigimtinė teisė keliama virš pozityviosios, antru - ji suprantama kaip tam tikra žinoma veikiančiosios teisės dalis. Toks dvilypumas pastebimas per visą prigimtinės teisės doktrinos formavimosi laikotarpį. Prigimtinė teisė susiformavo ne tik kaip teisės koncepcija, bet ir kaip atskira teisinė mokykla. Ja buvo grindžiama pozityvioji teisė. Šiai esant neteisingai, bet jos nuginčijimui nesant formalaus teisinio pagrindo, buvo remiamasi prigimtinės teisės reikalavimais.
Teisė gimti ir gyventi: moraliniai ir etiniai aspektai
Teisė gimti ir gyventi - tai fundamentali žmogaus teisė, kuri mūsų visuomenėje dažniausiai suprantama kaip absoliuti. Dabartinę civilizaciją kuria įvairūs mentalitetai, tarp kurių išsiskiria ir "abortinis mentalitetas". Pasirinkimo teisė, suteikta tėvams legalaus aborto įstatymu, kartais sukelia dilemą, kai gelbstint motinos gyvybę aukojamas vaikas. San Marine ir Vatikane abortas apskritai neleidžiamas, o mažos valstybės ypač riboja teises į abortą. Sunkus kelias Europos valstybėms į humanitarinę Europą dažnai susijęs su šiais sudėtingais moraliniais ir etiniais pasirinkimais.
Ši publikacija atspindi asmeninę autoriaus nuomonę. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.