Istorija apie Liną, kurios vaikystė buvo nutraukta tėvo mirties, atskleidžia sudėtingą ir skaudų kelią, vedantį į globos namus. Ši istorija, nors ir asmeniška, atspindi daugelio vaikų ir suaugusiųjų likimus, kurie dėl įvairių aplinkybių atsiduria institucinės globos sistemoje. Nuo šimtmečius gyvuojančių labdaros įstaigų iki šiuolaikinių bendruomeninių paslaugų modelių, globos namų samprata ir jų funkcionavimas nuolat keitėsi, atliepdami visuomenės poreikius ir vertybes.
Vaikystės Netekties Kelias
Linos vaikystė, prasidėjusi laimingai su mylinčiais tėvais, gražiais namais ir jaunesniu broliu, staiga pasisuko netikėta linkme po tėvo mirties, kai Linai tebuvo dešimt metų. Ši netektis ypač smarkiai paveikė jos mamą, kurios giminė gyveno Rusijoje, o ryšių su vyro gimine nepalaikė, todėl jautėsi itin vieniša. Vienintelė paguoda mamai tapo alkoholis, kurio vartojimas vis didėjo, o ji pati vis labiau grimpo į priklausomybę. Vaikais rūpinosi kaimynai, kurie ir pradėjo ieškoti pagalbos Linai bei jos mamai, taip patekusios į socialinių darbuotojų akiratį.
Mama buvo paguldyta į psichosocialinės reabilitacijos centrą, o Lina su broliu laikinai atsidūrė pas kaimynus. Tačiau grįžus mamai, situacija vėl pasikartojo: ji vis labiau gėrė, o vaikai dienas ir naktis leisdavo kompiuterinių žaidimų salonuose, vis dažniau pamiršdami apie mokyklą. Rūpestingų kaimynų dėmesys išblėso - mama pardavė erdvų butą, įsigijo mažesnį, vėliau pardavė ir jį, galiausiai visa šeima persikėlė į bendrabučio kambarėlį. Nepaisant kelių bandymų gydytis, mama vis grįždavo prie alkoholio, kol jai buvo nustatyta šizofrenija, o Lina su broliu atsidūrė globos namuose. Nors iš pradžių tai nepatiko, nes vaikai buvo įpratę daryti, ką nori, vėliau situacija ėmė keistis.
Globos Namų Auklėjimo Iššūkiai
Linos kelias į globos namus prasidėjo ankstyvojoje paauglystėje, būdama 13 metų. Iš pradžių ji su broliu pateko į tuos pačius globos namus, tačiau broliui ėmus bėgti, jis buvo perkeltas į sugriežtintojo režimo įstaigą Švėkšnoje. Naujokės patirtis globos namuose buvo itin sunki. Be to, kad liko viena be brolio ir buvo atpratusi nuo įprasto vaikiško gyvenimo ritmo, Lina tapo patyčių auka. Žema, apkūni, kilusi iš šeimos, kurioje nebuvo keiksmažodžių ar smurto, ji nesugebėjo atsilaikyti prieš žiaurumą ir kovą dėl savęs. Pirmieji mėnesiai buvo kupini sunkumų: vaikai tyčiodavosi, krėsdavo šunybes, Lina net kelis kartus nukrito nuo laiptų, nes buvo stumiama. Ji nuoširdžiai dėkoja globos namų darbuotojams ir auklėtojoms, kurios stengėsi jai padėti ir galiausiai padėjo susidraugauti su kitais vaikais.
Lina pastebi, kad vaikai iš globos namų nėra blogi ar žiaurūs savaime. Dauguma jų, matydami per trumpą gyvenimą tiek daug negerų dalykų ir jausdamiesi nesaugūs, dažnai išlieja pyktį ir agresiją prieš silpnesnius. Iškentus pirmuosius mėnesius, gyventi globos namuose tapo ne taip ir blogai. Turėjo šiltus namus, maistą, drabužius ir galimybę ramiai lankyti mokyklą. Tačiau, nors auklėtojos ir stengėsi, globos namai negali atstoti šeimos. Net ir esant daug smagių akimirkų, sunku apsimesti šeima, kai joje gyvena virš 50 vaikų. Labiausiai trūkdavo asmeninės erdvės ir bent kelių minučių pabūti vienai, kas atrodydavo kaip didžiausia prabanga. Gyvenimas globos namuose vykdavo pagal griežtą grafiką - keltis, valgyti, miegoti, pramogauti - todėl laisvės ir vietos deryboms buvo mažai.
Globėjų Paieška: Viltis ir Nusivylimas
Lina niekada nesitikėjo, kad atsiras globėjų šeima, kuri suteiks jai šilumos ir rūpesčio, juk į vaikų globos namus ji pateko ankstyvojoje paauglystėje. Tačiau jai labiausiai skaudėdavo širdį dėl vaikų, kurie dar nelanko mokyklos arba yra pradinukai. Pastebėjusi, kad norintys įsivaikinti ar globoti paprastai renkasi kūdikius ar mažus vaikus iki dvejų metų, Lina suprato, jog su paaugliais globėjų šeimai gali būti sunkiau. Tačiau ji įsitikinusi, kad keturių ar šešių metų vaikai yra tokie patys vaikai, tik neturi mamos ir tėčio. Jie dažnai būna gerai išauklėti, supranta, kas yra bloga ir kas gera, ir labai laukia, kad juos kas nors paimtų į šeimą. Deja, jie dažnai būna „nurašomi“ kaip per dideli.
Vaikai iš globos namų, pasak Linos, dažnai būna piktesni ar uždari, nes jaučiasi labai nesaugūs, buvo ne kartą nuvilti ir išduoti. Jiems trūksta artimo žmogaus, tikros užuovėjos, kaip vaikams, augantiems šeimose. Tačiau įsitikinę, kad globėjai nuoširdžiai jais rūpinasi, jie atsiskleidžia ir stengiasi nenuvilti. Linai pasisekė, kad vaikystėje ji matė, kaip reikia gyventi šeimoje, kokie turi būti santykiai tarp artimų žmonių. Iš dalies dėl to ji dabar turi normalią buitį, gerą darbą, nebijojo suartėti su kitais žmonėmis. Ateityje, kai sukurs šeimą, Lina norės turėti ne tik savų vaikų, bet ir imtis globoti vaiką ar du, nes žino, kad vaikams geriau augti šeimoje.
Zelandų pora išvyko tuščiomis – mergaitė grąžinta į globos namus
Globos Įstaigų Raida: Nuo Bažnyčios iki Valstybės
Istoriškai, globos įstaigų atsiradimas siekia senus laikus. XVI amžiuje Europoje vyravo nuostata, kad globoti vargšus yra bažnyčios ir tikinčiųjų pareiga, todėl pirmąsias globos įstaigas kūrė bažnyčios, vienuolynai ir labdaros organizacijos. XVII amžiuje, dėl socialinių ir ekonominių pokyčių bei augant vargšų skaičiui, atsakomybės už jų globą ėmėsi valstybė. Globos įstaigose vyravo drausminamosios priemonės, o pagrindinis jų tikslas buvo globojamuosius izoliuoti, kontroliuoti, išmokyti ir priversti dirbti.
Lietuvoje nuo XVI amžiaus prie vienuolynų ir bažnyčių veikė pirmosios globos įstaigos - špitolės, daugiausia skirtos seniems žmonėms ir neįgaliesiems. XVIII amžiuje pradėta organizuoti vaikų (našlaičių, pamestinukų) globa. XIX amžiuje įvyko reikšmingų pokyčių socialinės apsaugos srityje, o nuo 1991 metų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi globos įstaigų decentralizacijos ir plėtros, pradėtas kurti globos įstaigų tinklas savivaldybėse, gausėjo nevalstybinių organizacijų įsteigtų globos įstaigų.
2016 metais Lietuvoje veikė 123 stacionarios vaikų globos įstaigos, keturios iš jų - negalią turintiems vaikams. Taip pat veikė 107 įvairių tipų senų žmonių globos namai, teikiantys stacionarios globos paslaugas, ir 58 globos įstaigos negalią turintiems suaugusiems asmenims.
Bendruomeniniai Gyvenimo Namai: Naujas Globos Modelis
Gyvenimo globos namuose ir bendruomenėje skirtumai bei kelias link laisvės nagrinėjami apsilankius Adakavo socialinių paslaugų namuose, jų įsteigtuose grupinio gyvenimo namuose bei susitikus su apsaugoto būsto gyventojais Tauragėje. Adakavo socialinių paslaugų namuose verda gyvenimas: gyventojai vaikšto kieme, bendrauja, dalijasi akimirkomis. Kai kurie ruošiasi į parduotuvę, kiti nori duoti interviu, o Birutė, gyvenanti Adakave jau 16 metų, mielai aprodė savo kambarį ir pasakojo apie gyvenimą.
Daug žmonių į Adakavo socialinių paslaugų namus atvyko iš vaikų ar kitų globos namų, kiti - po ligų, užklupusių vyresniame amžiuje. Yra ir užrakintas korpusas, kuriame gyvena slaugomi gyventojai ir tie, kurie be priežiūros negalėtų grįžti atgal. Direktorė Kristina Anulienė apgailestauja dėl atvejų, kai žmonės dėl pinigų ar buto artimųjų yra „padaromi“ neveiksniais ir išsiunčiami į globos įstaigas, nors patys gali skaičiuoti pinigus, apsipirkti, kurti rankdarbius ir spręsti, kur bei su kuo nori gyventi. Ji teigia, kad nors anksčiau įstaigos atrodė kaip kalėjimai, dabar situacija pasikeitė. Tačiau K. Anulienė įsitikinusi, kad savarankiškesniems negalią turintiems žmonėms globos namuose ne vieta, jiems pakaktų suteikti reikiamą pagalbą.
Įgyvendinant didelių globos namų pertvarkos projektą, apie pusę gyventojų turėtų persikelti į bendruomenę - grupinio gyvenimo namus, apsaugotą būstą. Tikimasi, kad jie pamažu integruosis į visuomenę, susiras darbą ir galbūt pradės gyventi savarankiškai. Deja, kol kas daugiau žmonių atvyksta į globos namus, nei iš jų išeina.
Tauragėje veikia dveji grupinio gyvenimo namai, kur negalią turintys asmenys, negalintys savimi pasirūpinti, gyvena namų aplinką primenančioje įstaigoje, gaudami nuolatinę specialistų pagalbą ir naudodamiesi kitomis bendruomenės paslaugomis. Vienuose tokiuose namuose gali gyventi iki 10 suaugusių asmenų. Prieš ketverius metus viename Tauragės name apsigyveno dešimt neįgaliųjų, daugiau kaip pusė jų jau pradėjo gyventi savarankiškai apsaugotuose būstuose. Apsaugotame būste jau įsikūrė 15 žmonių, jiems suteikiamos ne tik būstas, bet ir paslaugos, padedančios prisitaikyti visuomenėje.
Jurgitos ir Antano Istorija: Jaučiasi Kaip Namuose
Grupinio gyvenimo namų Marių gatvėje gyventojai Jurgita ir Antanas mielai kviečia į savo kambarį ir džiaugiasi galėdami papasakoti apie savo kasdienybę. Antanas didžiuojasi nusipirkęs televizorių, o abu džiaugiasi turintys savo kambarį ir galėdami būti savarankiški. "Čia jaučiuosi kaip savo namuose", - sako Antanas. Jam nebuvo lengva priprasti prie gyvenimo Adakavo socialinių paslaugų namuose, o čia gyventi jam gera. Jurgitos gyvenimas buvo sudėtingas: po penkerių metų mirė mama, tėtis išėjo pas kitą, liko dviese su močiute. Būdama 12 metų ji atsidūrė vaikų namuose, kur ją pravardžiuodavo, stumdydavo, mušdavo. Patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą, mergina pradėjo žaloti save, nes dvasinį skausmą užgoždavo fiziniu. Dabar gyvenimas daug lengvesnis. Grupinio gyvenimo namuose daugiau laisvės - gali išeiti, kur nori, tik reikia laiku grįžti. Jurgitai patinka eiti į kultūros rūmus, mėgsta koncertus. Ji priima kiekvieną užduotį kaip iššūkį, pavyzdžiui, gamindama lietinius blynus ar kugelį.
Jurgitos manymu, Lietuvoje turi būti kuo mažiau įstaigų, kuriose gyvena daug negalias turinčių žmonių, nes žmonėms su skirtingais charakteriais ir jautresniems ten sunku.
Onos ir Žydrūno Svajonės: Darbas ir Savarankiškumas
Žydrūnas, gyvenantis su drauge Ona grupinio gyvenimo namuose, nori persikelti į apsaugotą būstą, nes jam nepatinka suvaržymai ir nuolatinis pasirašinėjimas, kai „esi kaip po padidinamu stiklu“. Turi pasakyti, kur išeina, ir laiku grįžti. Ona jam pritaria, bet abu patikina, kad čia gyventi daug geriau nei globos namuose. Jie jaučia pagarbą, o ten buvo triukšmas, viskas kunkuliavo, darbuotojai nekokie. Žydrūno ir Onos kambarys erdvus, šviesus, sutvarkytas, su balkonu. Abu patikina, kad patys tvarkosi, prižiūri aplinką ir gamina maistą. Ona, nuo mažens dirbusi įvairius darbus, sugeba gaminti maistą. Jos vaikystė nebuvo lengva - šeimoje augo 7 vaikai, vėliau neteko abiejų tėvų. Ji turi psichikos ligą, dėl kurios suaugusi negalėjo gyventi viena. Po gyvenimo pas tetą ir vėliau globos namuose, ji atsidūrė Adakave, kur su draugu gyvena jau beveik 2 metus.
Žydrūno istorija painesnė, jis buvo patekęs į psichiatrijos ligoninę ir dabar turi būti stebimas. Jei persikeltų į apsaugotą būstą, norėtų susirasti darbą - Ona yra baigusi siuvėjos mokslus, o Žydrūnui tiktų darbas, nereikalaujantis daug vaikščiojimo, nes jis turi stuburo problemų. Abu šiek tiek prisiduria padėdami kaimynams, o Žydrūnas mokosi groti pianinu, Ona - dainuoti.
Viktoras ir Dalia: Gyventi Kaip Visi Žmonės
Viktoras su savo drauge Dalia gyvena apsaugotame būste viename iš Tauragės daugiabučių, kur socialinio darbuotojo padėjėja padeda spręsti iškylančias problemas. Viktoras į Adakavo socialinės globos namus pateko vos dvidešimties, augo pas senelius, o jiems mirus, gyveno su mamos broliu. Jis mano, kad artimieji, norėdami pasipelnyti iš senelio turto, pasirūpino, kad jam būtų nustatyta vidutinė negalia ir jis būtų „įkištas“ į globos namus. „Atsikratydami manęs, jie man padovanojo laimę. Dabar galiu gyventi kaip noriu, todėl ant savo giminaičių visai nepykstu“, - sako Viktoras, glausdamas Dalią.
Dalios likimas taip pat sudėtingas. Ji prisimena, kad į mokyklą ėjo tik vieną dieną, nes krėtė visokias išdaigas. Negalią turinčią dešimtmetę Dalią motina atidavė į vaikų namus, o iš ten, sulaukus pilnametystės, atvežė į Adakavą. Ji daug gėrė ir rūkė, net lovą buvo padegusi. Viktoras ultimatumais privertė ją atsikratyti priklausomybių, ir Dalia pasirinko. Jie kartu daugiau nei septynerius metus, pusmetį gyvena jiems išnuomotame apsaugotame būste, kur nuomos ir komunalinius mokesčius dengia Adakavo socialinių paslaugų namai. Nors ateinanti socialinė darbuotoja padeda suplanuoti pirkinius, Viktoras su Dalia susitvarko ir patys, ieško akcijų, drabužius perka dėvėtus. Abu norėtų rasti darbus - Viktoras pageidautų dirbti sargu, Dalia galėtų valyti patalpas. Tačiau su darbu sunku - siūlo toli arba reikalauja patirties. Pora noriai padeda aplinkiniams, pavyzdžiui, sutvarkyti aplinką prie daugiabučio.
Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K. Anulienė mano, kad per 20 metų globos įstaigoje Viktoras daug prarado, nes galėjo gyventi kaip visi žmonės, jei būtų sulaukęs pagalbos. Ji tikina, kad perkelti į grupinio gyvenimo namus žmonės su negalia pasijunta laisviau, atsiskleidžia jų pomėgiai, kūrybiniai gebėjimai, pamažu išmoksta patys rūpintis savo gyvenimu. Tačiau ji pripažįsta, kad būna ir nesėkmių, kai kurie taip ir neprisitaiko gyventi bendruomenėje. Planuojama, kad iš viso gyventi į bendruomenę turėtų išeiti apie 100 Adakavo socialinių paslaugų namuose globojamų žmonių.
Integracijos Sėkmės ir Iššūkiai
Projektas „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia plėtra Tauragės regione“ numato 2,4 mln. eurų investicijų iš ES struktūrinių fondų. Didžiausia dalis turėtų atitekti Tauragės rajono savivaldybei, kurioje planuojama įkurti grupinio gyvenimo namus, socialines dirbtuves, įsigyti vietas apsaugotiems būstams ir pritaikyti Adakavo socialinių paslaugų namų patalpas specializuotoms slaugos ir globos paslaugoms.
Blinstrubiškių socialinės globos namai, įsikūrę buvusio dvaro teritorijoje, turi ilgą istoriją. 1947 metais čia buvo įsteigti invalidų namai, kuriuose apgyvendinti 34 išlaikytiniai. Vėliau, nugriovus senuosius pastatus, pradėta naujų gyvenamųjų korpusų statyba, 1970 metais apgyvendinta 400 globotinių. Nuo 1994 metų pradėta reforma, pakito požiūris į senatvę ir negalią turintį žmogų, rūpinamasi ne tik buitiniais, bet ir dvasiniais poreikiais, įvesta socialinių darbuotojų etatų.
Antazavės vardas kilęs nuo Zalvės ežero. XVI-XVII a. čia valdė Radvilos, vėliau grafai Pliateriai. 1951 m. reorganizuoti Tytuvėnų vaikų globos namai, vaikai perkelti į Antazavės vaikų globos namus. Nuo 1989 m. Antazavės mokykla-internatas reorganizuotas į vaikų globos namus, ugdytiniai pradėjo lankyti Antazavės vidurinę mokyklą. Nuo 1996 m. palaipsniui buvo reorganizuojamas vaikų maitinimas - įrengtos virtuvės visose šeimynose. Per 54 metus Antazavės vaikų globos namai išleido į didįjį gyvenimą virš 1000 ugdytinių. Nuo 2019 m. įstaiga vadinasi Zarasų rajono Antazavės socialinių paslaugų centras „Kartų namai“.
Globėjų Kelias: Sprendimas ir Atsakomybė
Edita ir Aidas Deltuvos, būdami 26 metų, kartu su vyru sukūrė namus septyniems tėvų globos netekusiems paaugliams. Jie didžiuojasi būdami pavyzdžiu kitiems. Per didžiausias metų šventes grįžta su socialine kampanija „Mano akims reikia tavo akių“. Aidas, mirus globėjai, su ja augo ir vėliau savarankišką gyvenimą sukūrė, kartu su žmona Edita nusprendė tapti globėjais dešimčiai vaikų. Mažesnieji aktyviai dalyvauja būreliuose, jiems svarbi tėvų nuomonė, patarimai. Deltuvos kuria sekmadienio šeimos pietų tradiciją, kartais nueina į kiną ar ledo areną, o žiemą keliauja po miestus ir apžiūri eglutes. Vasarą mėgsta aplankyti užsienio šalis.
Deltuvų nuomone, tikėjimo globojamais vaikais daugėja, o šios nuostatos ateina iš tėvų. Jie neabejoja, kad globodami auga kaip asmenybės ir bręsta kaip žmonės. Globa juos sustiprino, pasikeitė ir požiūris į gyvenimą - didelės problemos tapo menkniekiais. Globa pakeitė ir jų tarpusavio santykį - iš „vėjavaikiškų“ rūpinosi tik savimi ar gyvūnais, dabar yra atsakingi už gausią šeimą. Jie pabrėžia, kad svarbu ne tik būti atviram, bet ir priimti jauną, augantį žmogų, nes suaugusieji linkę turėti daug lūkesčių, kad vaikas elgsis taip, kaip jie nori.
Gydytoja kardiologė Jovita Samauskienė iš Varėnos, kartu su vyru auginanti du sūnus, norėjo šeimoje mergaitės ir pasirinko globos kelią. Prieš penkerius metus, po GIMK kursų, šeima sulaukė skambučio - pagalbos prireikė dviem tėvų globos netekusiems vaikams - 6 mėn. kūdikiui ir 2,5 metų berniukui. Po 2,5 metų sulaukė dar vieno skambučio dėl mergaitės. Jovita aktyviai dalyvauja globos bendruomenės gyvenime, yra globos ambasadorė Varėnos rajone. Gausi šeima kuria savo tradicijas, rengia „šeimadienius“ ir „tėvadienius“. Jie yra „keliautojų šeima“, daug važinėja dviračiais, rengia stovyklas, mėgsta žiūrėti filmus ir kartą ar du per metus aplanko užsienio šalis. Jovitai globa reiškia namus, saugų prieglobstį.
Klaipėdietė Roma Ruikienė beveik dešimtmetį yra budinti globotoja, kurios šeimoje laikinai gyveno 15 vaikų. Ji su vyru ir dukra grįžo iš Švedijos, kur praleido penkerius metus. Kai dukros jau kūrė savarankišką gyvenimą, Roma su vyru pagalvojo apie nuolatinę globą. Jų šeimoje šiuo metu - keturi vaikai: biologinė dukra, du nuolat globojami vaikai ir laikinai globojamas 14-metis berniukas. Roma džiaugiasi, kad visus sprendimus priima kartu su palaikančiu vyru. Jos dukros vyro tėvai taip pat yra globėjai. Roma pataria, kad jeigu yra mintis apie globą, reikia nueiti į GIMK mokymus, kur specialistai padės suprasti, ką reiškia globoti, ir atsakyti sau į klausimą, kodėl norite globoti.
G. G. Greta pasakoja, kad jos su būsimu vyru, dar būdami studentai, pamatė pakelėje stovintį berniuką, kuris buvo pabėgęs iš vaikų namų. Jie jį pavėžėjo, pamaitino, o paskui įsodino į autobusą. Po dešimtmečio grįžę į Lietuvą, Greta baigė GIMK mokymus ir tapo budinčia globotoja. Klaipėdos rajone trūksta budinčių globotojų. Laikinoji globa yra tarsi tarpinė stotelė, iš kurios vaikai pajuda toliau. Kai šeima išgyvena krizę, vaikų teisių specialistai pirmiausiai ieško giminaičių, kaimynų, pažįstamų žmonių. Jei tokių neatsiranda, kreipiasi į budinčius globotojus. Nors prisirišimas atsiranda, per mokymus mokoma, kaip susidoroti su išsiskyrimu.
Istorijos pačios įvairiausios, kodėl vaikai paimami iš šeimų. Dažniausiai tai nutinka ten, kur tėvai negali jais pasirūpinti dėl priklausomybių. Vaikai, atvykę į globos namus, dažnai būna sutrikę ir išsigandę, nenori priimti naujos realybės. Jiems svarbu diena iš dienos matyti nuoseklumą, šilumą, dėmesį, rutiną, kasdienį maistą ir laiku nueiti miegoti. Budintiems globotojams namuose įrengtas atskiras kambarys, per kelis metus jau buvo devyni globotiniai, nuo kelių dienų iki 16 metų amžiaus. Su vienais palaikomas ryšys, apie kitus, ypač mažus, nieko nežinoma. Kai kurie vaikai nori grįžti pas tėvus, kiti - nenori. Paaugliai, kurie buvo matę daug nepriežiūros, sako tėvus mylintys, nes jie viską leidžia. Kai jie apsigyvena aplinkoje, kur egzistuoja taisyklės, iš jų reikalaujama tam tikrų dalykų, jie sako: „Man mama tai leistų“. Stengiamasi tokias situacijas spręsti gražiai, be dramų.
Globėjai pataria, kad reikia žengti pirmuosius žingsnius ir pajusti, ar globos kelias yra tavo. Kai matai vaikų pokyčius, kaip keičiasi elgsena, atsiranda prieraišumas, pasitikėjimas, jie pradeda skleistis, pajunti džiaugsmą ir motyvaciją - tai ir yra tikroji globa.
tags: #globos #namu #atsiradimas