Vaikų elgesio problemos: Priežastys, sprendimai ir pagalba

Vaikų elgesio problemos yra sudėtingas reiškinys, susijęs su įvairiais veiksniais, pradedant šeimos aplinka ir baigiant individualiais vaiko ypatumais. Šiame straipsnyje detaliai nagrinėsime vaikų elgesio problemų priežastis, pateiksime praktinius sprendimus ir aptarsime, kada verta kreiptis pagalbos į specialistus.

Vaikų elgesio modelių formavimasis šeimoje

Psichologų manymu, vaikų kolektyvuose dažnai susikoncentruoja emocijos, tiek teigiamos, tiek neigiamos. Žinoma, elgesio pamatai yra klojami šeimoje. Būtent čia, šeimoje, gimsta elgesio modeliai: vaikas, kurio tėvas nuolat žemina motiną ar vyresnius šeimos narius, nevalingai kopijuoja tokį elgesį. Bet to, noras parodyti agresiją atsiranda ir tada, kai yra žeminama ar slopinama asmenybė. Šeimos santykiai nenustoja galioti tik todėl, kad vaikas yra paimtas iš šeimos, o jį globoja globėjas, įtėviai ar globos įstaiga. Nors vaikas yra globos įstaigoje, kompetentingos institucijos teikia tėvams švietimo ir socialinę paramą šeimos susijungimui skatinti.

Atstumtųjų vaikų psichologiniai tipai ir jų priežastys

Priežastis, kodėl vaikas tapo atstumtuoju, greičiausiai slypi jame. Vaikų kolektyvas tiesiog tapo indikatoriumi, leidusiu įžvelgti problemą. „Persekiojamuoju“ paprastai tampa toks vaikas, kuriam šeimoje atitenka pavaldinio vaidmuo. Dažniausiai atstumtąjį įsivaizduojame kaip užsidariusį, nedrąsų ir išsigandusį vaiką.

• Juokdarys: Keista, bet tokie vaikai patys stato save į pajuokos objektą. Jie atsiriboja nuo viso kolektyvo, nes nenori gyventi pagal priimtas šios grupės taisykles. Juokdariai dažniausiai yra labai protingi ir pažangūs. Jų protas leidžia jiems gana taikiai išspręsti konfliktinę situaciją. Tam tikru momentu jie gali padaryti ar pasakyti kažką juokingo, taikliai ir vietoje, tuo sukeldami klasiokų juoką.
• „Balta varna“: Skirtingai negu „juokdariai“, tokie vaikai negali kontroliuoti susiklosčiusios situacijos, nes yra išorinių priežasčių ir veiksnių, kurie daro juos kitokiais.
• Antagonistas: Pats sudėtingiausias tipas. Tokie vaikai dėl auklėjimo ir susiklosčiusios aplinkos šeimoje elgiasi savanaudiškai, jie mano, kad yra geresni ir protingesni už kitus. Jie patys sukelia neigiamą bendraamžių požiūrį į save, nes nuolat pabrėžia savo pranašumą ir išskirtinumą. Šie vaikai gali žeminti ir erzinti visus iš eilės.

Verta pažymėti, jog nesvarbu, kokiam tipui priklauso atstumtasis, visus juos vienija bendras bruožas - nesugebėjimas konstruktyviai mąstyti.

Kaip tėvai gali padėti spręsti vaikų elgesio problemas?

Pirmiausiai šį klausimą turi spręsti tėvai, o tik po to mokytojai. Labai svarbu laiku pastebėti, kad vaikas turi bendravimo problemų su bendraamžiais. Antras - reikia pakalbėti su mokytoju. Tokiu būdu tėvai galės pažvelgti į situaciją iš kitos pusės. Vaikas neturi dalyvauti šiame pokalbyje, geriausia, jeigu jis išvis apie jį nežinos. Priešingu atveju, yra rizika, kad vaiko ir mokytojo santykiai staigiai pasikeis. Vaikas gali gėdytis, užsisklęsti savyje, nes galvos, kad mokytojas yra juo nepatenkintas.

Žinoma, net negalvokite apie fizinius konflikto sprendimo būdus. Atvirkščiai, vaikas turi išmokti išspręsti problemą taikiai. Pavyzdžiui, jeigu iš vaiko šaipomasi ir juokiamasi, pasiūlykite jam pasijuokti kartu su skriaudikais. Paaiškinkite, kad toks elgesys „nokautuos“ kenkėjus, juk jie tik ir laukia skriaudžiamojo ašarų.

Jeigu vaikas užsisklendęs savyje ir jam labiau patinka piešti vienatvėje, galite leisti jį į kūrybinius būrelius, kur jis susiras draugų su panašiais interesais. Taip pat galite pakviesti klasės draugus į svečius, su jais susipažinti. Jaukioje namų aplinkoje vaikai jaučiasi daug ramiau, lengviau bendrauja, artimiau susipažįsta vienas su kitu.

Ribų nustatymas ir namų taisyklės

Kiekvienam tėvui ar mamai yra tekę patirti gėdos jausmą dėl savo vaiko netinkamo elgesio. Norint efektyviai valdyti vaiko elgesį, svarbu nustatyti aiškias ribas ir taisykles. Pirmiausia, tėvai turėtų nusibrėžti ribas sau, suskirstydami vaiko netinkamą elgesį į tris kategorijas:

• Elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz., kitų mušimas, daiktų gadinimas).
• Elgesys, kurį kartais leisite (pvz., saldumynų valgymas prieš pietus).
• Elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz., vaikas nesusitvarko žaislų).

Skirtingi tėvai skirtingai sudėlioja ribas, ir tai padeda jiems geriau orientuotis, dėl kokio vaiko elgesio drausminti vaiką, o į kokį nekreipti dėmesio.

Sekantis žingsnis - susėsti visai šeimai ir susirašyti namų taisykles. Jei tokios taisyklės neegzistuoja, vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų. Elgesio taisykles naudinga aptarti einant į įvairias viešas erdves, pvz., prieš einant į parduotuvę, susitarti ką ir kiek pirksite. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai. Kažin ar dvimetis ar trimetis yra pajėgus paklusniai vaikštinėti po prekybos centrą keletą valandų.

Vaiko elgesio tikslų nustatymas

Norint koreguoti vaiko netinkamą elgesį, reikėtų išsiaiškinti, kokio tikslo vaikas siekia netinkamu elgesiu ir ar tokiu elgesiu jis pasiekia savo tikslo. Dažniausiai vaikai netinkamu elgesiu siekia:

• Dėmesio.
• Valdžios.
• Atsikeršyti.
• Rodyti nevykėliškumą.

Žinant, kokio tikslo siekia vaikas, galima jo poreikius patenkinti iki tol, kol jis pradės elgtis problematiškai. Tarkim, jei galvojate, jog vaikas savo elgesiu siekia Jūsų dėmesio, tai jam reikia skirti daugiau dėmesio. Jei vaikas nori pasiekti daugiau valdžios, tada galite jam leisti daugiau priimti savarankiškų sprendimų, t. y. rinktis iš kelių Jūsų pasiūlytų variantų: pvz.: kurias iš šitų dviejų kelnes nori vilktis į mokyklą arba kuriuos namų darbus nori atlikti pirmiausiai - matematikos ar lietuvių. Taip vaikas jausis labiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir mažiau Jums priešinsis. Vaikai rodo nevykėliškumą, kai tokiu elgesiu gali pasiekti Jūsų dėmesio ir užuojautos. Tarkim, vaikas vis kartoja „aš nemoku, aš negaliu, man neišeis“, o Jūs tokiose situacijose vis jį guodžiate ir siūlote savo pagalbą. Vaikas nori keršyti tada, kai jaučiasi nepelnytai nuskriaustas, todėl svarbu su vaiku elgtis sąžiningai.

Elgesio priežastys ir pasekmės

Vaiko elgesys iš niekur neatsiranda, jį kažkas sukelia, o vėliau po vienokio ar kitokio elgesio jis sulaukia pasekmių. Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį, arba jį nutraukti, sumažinti. Vaikai dažniausiai savo elgesį reguliuoja pagal tai, kokias pasekmes jis sukelia.

Priežastis → Elgesys → Pasekmė

Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį, gal nuovargis, alkis ar kita lengvai pašalinama priežastis, bei nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai, nes kai vaikas pasielgia netinkamai, o Jūs jį aprėkiate arba mušate, tai vaikui gali būti Jūsų trūkstamas dėmesys, nesvarbu, kad neigiamas. Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia, tik tada imtis bausmių. Universalų paskatinimų vaikams nėra. Kiekvienam vaikui reikia individualios paskatinimo ir drausminimo sistemos.

Skatinimo priemonės

Tai, kaip vaikas yra skatinamas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, vertinamas, apdovanojamas. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan. Formavimas - tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą.

Drausminimo priemonės

Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė. Slopinimas - neigiamo elgesio ignoravimas. Apsimesti, kad niekas nevyksta. Nieko nesakyti, nežiūrėti, nerodyti išraiškų.

Svarbu, prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su vaiku, kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinamas ir kaip drausminamas. Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: „Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo. Tada galite suskaičiuoti iki trijų ir leisti vaikui nurimti.“).

Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz.: mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.:), galima naudoti pertrauką. Tai paskutinė priemonė. Naudoti retai. Pasirinkti neutralią pertraukos vietą (pvz.: prieangis, koridorius). Neturi būti bausmės ar paskatinimo elementų. Nusiuntimas į savo kambarį netinka. Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Pirmiausia su vaiku reikia sutarti, koks elgesys bus baudžiamas pauze, pvz.: sudavei broliui, tau paskiriama pertrauka. Prieš paskiriant minutės pertraukėlę, reikia vaiką perspėti. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja - nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Turi sėdėti, kol mes pasakome „gana“. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame, kol vaikas nurims, kai nusiramina, vaiką paimame. Pauzė negali būti atšaukiama. Jei vaikas vis palieka kėdę, vadinasi, tai neveikia.

Kada kreiptis į vaikų psichologą?

Tiek mažo, tiek didelio žmogaus gyvenimas kasdien yra kupinas įvairiausių patyrimų - malonių, įkvepiančių, stebinančių ar trikdančių. Be džiugių akimirkų vaikui, tėvams ar šeimai kartais tenka susidurti su sunkumais, kuriems įveikti reikia vaikų psichologo pagalbos. Dažniausiai vaiko patiriamus sunkumus parodo pasikeitęs vaiko elgesys. Ne mažiau svarbūs ir pačių tėvų jausmai, kai kyla nerimas ar abejonės dėl savo vaiko emocinės būsenos. Kartais apie galimus vaiko sunkumus tėvams pasako susirūpinę kiti artimos aplinkos žmonės - darželio auklėtojai, mokytojai, šeimos draugai.

Tėvai gali kreiptis į vaikų psichologą ne tik susidūrę su rimtais sunkumais, bet ir tiesiog norėdami pasitarti įvairiais vaikų ir paauglių auginimo ir auklėjimo klausimais, siekdami geriau suprasti savo vaiką, pagerinti santykius su juo, sužinoti, kaip reaguoti į vaiko elgesį tam tikrose situacijose, kaip konstruktyviai nustatyti leistino elgesio ribas ir įvairiais kitais klausimais tam, kad šeimoje visiems kartu gyventi būtų gera ir malonu.

Smurtas prieš vaikus: Priežastys ir pasekmės

Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas, taip pat tai yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema.

• Fizinė prievarta - tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos, raidos sutrikimus. Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai - mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Patirta fizinė trauma gali būti įvairi - nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdijimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo.
• Seksualinė prievarta - tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką.
• Emocinė prievarta - tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žemininant, gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą ir ribojant normalias socialines sąveikas. Emocinė prievarta apjungia veiksmus, nukreiptus prieš vaiką (pvz., žodinės agresijos atakos), ir neveikimą vaiko atžvilgiu (pvz., vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nesuteikimas). Kai vaiko emociniai poreikiai yra nuolat netenkinami, jo nuolatinis žeminimas ar kritikavimas, blogos savijautos sukėlimas, savijautos destrukcija tampa auklėjimo stiliumi, pastoviu elgesio modeliu, tai yra emocinis vaiką žalojantis elgesys.

Praktika rodo, kad vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą - fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą.

Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai ar globėjai. Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą.

Vaikus žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą, arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą. Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką.

• Vaiko amžius.
• Vaiko genetinis pažeidžiamumas. Vaikai, turintys elgesio ar emocinių problemų, ir vaikai su negale yra padidintoje rizikos grupėje susilaukti netinkamo elgesio iš savo šeimos narių ar kitų suaugusių, juos prižiūrinčių žmonių. Tėvai/globėjai ar mokytojai dažnai nežino, kaip su jais bendrauti, kaip reaguoti į jų elgesį, kaip spręsti problemas, iškylančias dėl vaikų neįgalumo ar psichinių problemų. Tai sukelia stiprius jausmus: pyktį ar netgi neapykantą, dėl kurių gali pasireikšti ir smurtinis elgesys.
• Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas - kiek laiko ir kokiu dažnumu vyko prievarta ir/ar išnaudojimas. Bet kokia skriauda veikia vaiką, tačiau tyrimai rodo, kad ilgą laiką trunkantis ir pasikartojantis vaiko žalojimas sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes vaiko raidai ir funkcionavimui.
• Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas. Kasdieninė praktika ir moksliniai tyrimai patvirtina akivaizdžią koreliaciją tarp tam tikrų smurto rūšių, pvz., fizinės ir emocinės prievartos.
• Smurtautojo ir vaiko santykių artumas.
• Specialistų intervencijos pobūdis. Tinkama ir laiku specialistų suteikta pagalba padeda vaikui greičiau ir sėkmingiau įveikti patirtos prievartos pasekmes.

Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą. Psichologinis atsparumas - tai asmens sugebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Atsparumas tam tikrų veiksnių poveikiui gali kilti iš vaiko genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, raidos ypatumų ir kitų apsaugos veiksnių. Apsaugos veiksniai yra asmens, šeimos, bendruomenės ar visos visuomenės sąlygos ar savybės, kurioms esant sumažėja vaikus žalojančio elgesio tikimybė, sustiprėja vaiko bei šeimos sveikata ir gerovė.

• Ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys. Kai tėvus su vaikais sieja tvirti, šilti jausmai, vaikai vystosi sveikiau, išmoksta pasitikėti tėvais ir žino, kad tėvai aprūpins juos viskuo, ko reikia išgyvenimui, suteiks meilę, priėmimą, tinkamą auklėjimą ir saugumą.
• Pakankamai geri šeimos socialiniai gebėjimai.

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina nepalankias vaiko raidai ir funkcionavimui pasekmes. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės - tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus.

Kartais žala ir pasekmės lengvai pastebimos iš žalojantį elgesį patyrusių vaikų elgesio ir išvaizdos. Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą, pavyzdžiui, dėl fizinio smurto gali būti pažeidžiamos smegenys („supurtyti“ kūdikiai gali apakti, turėti rimtų smegenų organinių pakitimų), seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą ir/ar seksualiai netinkamą elgesį, po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti Potrauminio streso sutrikimas (PTSS). Dažniausiai žalojančio elgesio ir žalos santykis būna ne toks specifiškas. Vaikui gali būti padaryta žala ir tada, kai tėvai sąmoningai neketina sužaloti vaiko, o kai kurie padariniai pasireiškia tik vėliau, pavyzdžiui, depresija dėl vaiko patirtos seksualinės prievartos, menka savivertė, empatijos stoka, nerimo sutrikimas dėl nuolatinės emocinės prievartos.

Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas, jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį (nuolatinį piktą rėkimą, purtymą, atstūmimą, nepriežiūrą), linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą.

Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė - kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kai kurie fiziniai sužalojimai turi ilgalaikes pasekmes, tokie kaip nepagydomi pakenkimai, sutrikdytas augimas, cerebrinis paralyžius. Ypatingai jautrūs bet kokiam žalojančio elgesiui yra kūdikiai, dažnai jų fizinė sveikata grėsmingai sutrikdoma dėl purtymo. Kūdikio purtymas (Supurtyto kūdikio sindromas) gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą, gali sukelti mirtį. Tokio smurto pasekmės gali būti mokymosi sunkumai, protinis atsilikimas ar cerebrinis paralyžius. Be to, taip žaloti kūdikiai dažnai niekada ateityje nepasiekia savo bendraamžių fizine bei psichine sveikatos lygio.

• Savivertė. Vaikas, kuris nuolatos patiria žalojantį elgesį iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, susikuria iškreiptą jį supancio pasaulio vaizdą, jis „išmoksta“, kad supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir labai grėsmingas, besirūpinantys žmonės lengvai ir netikėtai gali virsti žiauriais, elgtis išnaudotojiškai, būti piktais, nekantriais ir dirgliais, depresiškais ir atsiribojančiais.
• Tarpasmeniniai santykiai. Smurto vaikystėje aukos neturi galimybės patirti sveiko, grįsto meile ir pasitikėjimu ryšio su juo besirūpinančiu suaugusiuoju, vietoje to vaikas patiria pažeminimą, išnaudojimą, skausmą. Santykiai su svarbiausiais žmonėmis, pagrįsti prievarta ir išnaudojimu, siaubu ir bejėgyste, išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas „gali pasirinkti“ būti „auka“ ar „smurtautoju“.
• Jausmų izoliacija - nuolatos traumuojami vaikai pasidaro „nejautrūs“ skausmui. „Susižeidę jie „nejaučia“ skausmo ir dažnai nesupranta, kad kiti…

Vaiko situacijos persvarstymas ir teismo vaidmuo

Svarbus vaidmuo tenka užtikrinimui, kad tėvai galėtų pasinaudoti savo prieiga bendrauti su vaiku per atskyrimo nuo šeimos laikotarpį. Valdžios institucijos privalo periodiškai persvarstyti konkrečios šeimos situaciją, kad įsitikintų, ar yra kokių nors pakeitimų. Atsižvelgiant į institucijos sprendimą, galite paprašyti bendrosios kompetencijos (civilinio teismo) teismo iš naujo įvertinti situaciją, jei pasikeitė aplinkybės. Pavyzdžiui, jei tėvas anksčiau patyrė rimtą priklausomybę ir dėl to nepakankamai rūpinosi vaiku, situacija gali būti iš naujo įvertinta, jei tėvas sėkmingai atlikęs reikiamą reabilitaciją. Paprastai vaiko interesai svarbūs tam, kad šeima būtų „atstatoma“. Tačiau kai praėjo daug laiko, vaikas galėjo užmegzti glaudžius santykius su savo globėjais.

tags: #apie #vaiku #zyzima