Auginti vaikus - tai vienas prasmingiausių, džiaugsmingiausių, bet kartu ir sunkiausių dalykų. Vaiko šypsena brangesnė už milijoną, tačiau nesibaigiantys kaprizai, pykčio priepuoliai ar bemiegės naktys gali priversti žemę slysti iš po kojų. Visiems tėvams teko susidurti su ypatingos kantrybės bei išminties reikalaujančiomis situacijomis ar kaltinti save už neteisingus sprendimus, nesusivaldymo akimirkas. Tačiau tapus mama ar tėčiu, žmogiška prigimtis ir žmogiškos klaidos niekur neišnyksta. Svarbiausia sudėtingas situacijas paversti ne tragedijomis, o pamokomis.
Darnių smegenų teorija ir jos pritaikymas auginant vaikus
Pasak knygos „Protingas vaikas“ autorių dr. Danielio J. Siegelio ir dr. Tėvų ir vaikų psichoterapijos srityje besispecializuojantys mokslininkai akcentuoja darnių smegenų vystymosi svarbą ir pateikia 12 strategijų, kaip pasinaudojant kasdieniais iššūkiais užauginti laimingą vaiką, o konfliktines situacijas išspręsti ne tik ramiai, bet ir sukuriant atsakymus bei sprendimus ateičiai. Darnių smegenų teorija ir praktiniai jos taikymo būdai ne tik išmokys daugiau dėmesio skirti emociniam intelektui, atmosferai namuose ir vaiko jausmams, bet ir geriau pažinti save, įsisąmoninti ankstesnes patirtis ir giliau analizuoti kiekvieną situaciją bei jos priežastis ir pasekmes. 12 revoliucinių strategijų, pateikiamų knygoje „Protingas vaikas“, sukurtos remiantis mokslinėmis žiniomis ir asmenine autorių praktika, ilgus metus dirbant psichoterapeutais.
12 strategijų, kaip užauginti laimingą vaiką
Užmegzkite ryšį ir nukreipkite emocijas. Kilus konfliktui, pykčio priepuoliui ar pasirodžius vaikiškiems ožiukams, dažnai norisi vaikui prieštarauti, paneigti išsigalvotus pavojus ar tiesiog pasakyti, kad viskas bus gerai. Kartais tai gali laikinai suveikti, tačiau užslopintos emocijos niekur nedingsta. Svarbu vaiką išklausyti, išsiaiškinti, kodėl jis pyksta, bijo ar jaučiasi įskaudintas.
Kalbėkitės, kad nuramintumėte. Tikslus situacijos įvardijimas padės vaikui suvokti ir prisijaukinti situaciją. Labai svarbu neignoruoti skaudžių įvykių. Jei vaikas patyrė šoką, patyčias, pateko į avariją ar išgyvena dėl skyrybų, būtina apie tai kalbėtis, nuosekliai pasakoti, kas įvyko, ir leisti bei skatinti vaiką papasakoti, kaip jis mato įvykius. Istorijos pasakojimas padės įsisąmoninti, kas įvyko, ir išgyventi su tuo susijusias emocijas.
Ne konfliktuokite, o siekite bendradarbiavimo. Net jei žinote, kad po lova nėra jokio monstro, pasiūlykite vaikui kartu jo paieškoti ar pagalvoti, ar jam patogu vaiko kambaryje.
Užuot pateikę atsakymą, skatinkite pamąstyti. Jei visada vaikui pateiksite išsamius atsakymus, patarsite ir galvosite už jį, jam bus sunku pačiam priimti sprendimus ir mąstyti kūrybiškai. Skatinkite vaiką mąstyti, vertinti ir ieškoti atsakymų pačiam.
Skatinkite judėti. Fiziniai veiksmai padeda neprarasti sveiko proto ir išlaikyti savitvardą. Tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas veikia cheminę smegenų sandarą. Sportas, pasivaikščiojimas ar keletas pritūpimų gali pakeisti emocinę būseną. Taip pat raminančiai veikia ir kvėpavimo pratimai. Supažindinkite savo vaiką su šiais būdais.
Iš naujo peržiūrėkite prisiminimus. Atmintis nėra statiška. Laikui bėgant, keičiantis supratimui, prisiminimai gali keistis ir apaugti išgalvotomis detalėmis, nebeatitikti tikrovės. Tad svarbu nuolat grįžti prie prisiminimų, ypač, jei praeityje būta skaudžių išgyvenimų, pasakoti istorijas, skatinti vaiką prisiminti detales, klausti ir klausyti jo, skatinti nupiešti ar užrašyti istoriją. Išsikalbėjimas padės išgyventi situacijas iki galo ir pereiti į kitą etapą.
Prisiminkite akimirkas iš kasdienio šeimos gyvenimo. Skatinkite vaikus kalbėti apie savo patyrimus bei rašyti dienoraštį. Tyrimai rodo, kad pats prisiminimas bei įvykio išdėstymas dienoraštyje gerina imuninę ir širdies funkciją, bendrą savijautą.
Leiskite emocijų debesims praplaukti. Jausmai ateina ir praeina. Svarbu vaikui paaiškinti, kad jausmai yra būsenos, o ne savybės, ir kad jie laikini - vidutiniškai emocija ateina ir praeina per devyniasdešimt sekundžių.
Stebėkite, kas vyksta viduje. Vaikus reikia mokyti analizuoti ir suprasti savo jausmus bei emocijas. Paklauskite vaikų, kaip jie jaučiasi. Prašykite tikslesnių apibūdinimų, tokių kaip „nusivylęs“, „susirūpinęs“, „pavydus“ ar „susijaudinęs“, o ne tik „gerai“ ar „blogai“. Vaikai dažnai negali apibūdinti jausmų, nes dar nepažįsta jų įvairovės, tad ir negali pateikti viso emocijų spektro - savo emocinį paveikslą nudažo tiesiog juodai ar baltai.
Lavinkite refleksyvųjį mąstymą. Padėkite vaikui suvokti, kad jo gyvenimas susideda iš daugybės dalių ir svarbu nesutelkti dėmesio į vieną problemą. Lavinkite vaiko sąmoningumą. Tik matydamas visumą, jis galės nukreipti savo dėmesį į kitas veiklas, į pasiekimus ir dalykus, kurie jį džiugina. Kai vaikas jaučia nerimą, baimę ar negali užmigti, galima paskatinti įsivaizduoti vietą, kurioje jis jaučiasi ramus, kur gera, pavyzdžiui, plūduriavimą ant plausto, pasisėdėjimą prie upės stovykloje arba supimąsi hamake pas senelius.
Džiuginkite vieni kitus. Žaismingas auklėjimas yra vienas geriausių būdų mokyti vaikus kurti santykius. Be abejo, vaikams būtina nustatyti ribas, ir jie privalo atsakyti už savo elgesį, tačiau ir būdami autoritetingi, smagiai leiskite laiką su savo vaikais. Žaiskite žaidimus. Pasakokite pokštus. Nebijokite atrodyti kvaili. Domėkitės, kas jiems rūpi.
Užmegzkite ryšį per konfliktą. Mokykite ginčo metu į situaciją žvelgti iš „mes“ perspektyvos. Jei gebėsite išlikti ramus ir prisiminsite, ko norite išmokyti, į pokalbį turėtumėte pažvelgti kitu kampu. Pirmiausia turėtumėte parodyti, kad suprantate savo atžalos jausmus. Tai susilpnins vaiko gynybą, ir jis supras, ką jaučia kitas. Tuomet turite sužadinti empatiją. Natūralu, kad ne visada pavyks.
Tėvų santykių stiprinimas auginant vaikus
Vaikų auginimas yra vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria poros. Šiame procese natūraliai kyla nuovargis, nesutarimai dėl auklėjimo metodų ir laiko trūkumas vienas kitam. Tačiau kartu auginti vaikus ir išlaikyti tvirtus santykius tikrai įmanoma. Svarbiausia - atvirumas, pagarba ir sąmoningas dėmesys vienas kitam.
- Būkite komanda. Vaikų auginimas neturėtų būti konkurencija ar individualus darbas - tai bendras tikslas, kuriame abu partneriai turi dalyvauti. Pasidalinkite atsakomybėmis. Kartu spręskite, kas pasirūpins tam tikrais vaikų poreikiais - nuo maitinimo iki užklasinės veiklos. Palaikykite vienas kitą. Net jei nesutinkate su partnerio sprendimu, aptarkite tai privačiai, o ne vaikų akivaizdoje.
- Pagarba auklėjimo skirtumams. Kiekvienas žmogus turi skirtingas auklėjimo vertybes, dažnai susijusias su jų pačių vaikyste. Susitarkite dėl pagrindų. Aptarkite pagrindines auklėjimo taisykles, pavyzdžiui, kaip spręsite drausmės klausimus ar kokias vertybes norite diegti vaikams. Priimkite partnerio požiūrį. Jei nesutinkate su tam tikru auklėjimo aspektu, kalbėkite apie tai ramiai, be kritikos.
- Raskite laiko tik vienas kitam. Santykiai gali nukentėti, jei visa energija skiriama tik vaikams. Planuokite laiką dviese. Tai gali būti savaitgalio vakaras be vaikų arba paprasta 15 minučių kasdien, skirta tik pokalbiui ar arbatos puodeliui. Priminkite vienas kitam, kad esate partneriai, o ne tik tėvai. Mylintys ir artimi santykiai yra geriausias pavyzdys vaikams.
- Spręskite konfliktus efektyviai. Vaikai dažnai sukelia įtampą santykiuose, tačiau svarbu išmokti, kaip konfliktus spręsti taikiai. Nekaltinkite. Vietoj „Tu niekada nepadedi!“ sakykite „Man reikia daugiau tavo pagalbos.“ Raskite laiko pokalbiui. Jei kyla nesutarimų, neaptarinėkite jų skubotai - skirkite laiko diskusijai, kai abu galite ramiai kalbėtis.
- Būkite atviri emocijoms. Vaikų auginimas gali sukelti daug emocijų - nuo džiaugsmo iki streso. Pasidalykite savo jausmais. Kalbėkite apie tai, kas jus džiugina ar neramina. Tai padės partneriui geriau suprasti jūsų būseną. Klausykitės be teisimo. Kartais partneriui reikia tiesiog būti išklausytam.
- Palaikykite savo tapatybę. Vaikų auginimas neturėtų užgožti jūsų asmenybės. Skirkite laiko sau. Leiskite sau užsiimti mėgstama veikla, pailsėti ar susitikti su draugais. Palaikykite partnerį. Skatinkite vienas kitą išlaikyti pomėgius ir asmenines veiklas.
- Išmokite sakyti „ačiū“. Vaikų auginimas dažnai laikomas savaime suprantamu dalyku, tačiau dėkingumo išreiškimas gali stipriai sustiprinti santykius. Pastebėkite partnerio pastangas. Sakykite „ačiū“ už net mažiausius dalykus, pavyzdžiui, už tai, kad partneris nuvedė vaiką į mokyklą ar paruošė vakarienę. Būkite dėkingi už kartu kuriamą šeimą. Atminkite, kad jūs abu dirbate dėl bendro tikslo - laimingų vaikų ir darnių santykių.
- Kreipkitės pagalbos, kai reikia. Kartais santykiai gali tapti įtempti dėl nuovargio, streso ar kitų priežasčių. Ieškokite palaikymo šeimoje ar drauguose. Kartais vien pokalbis su artimais žmonėmis gali suteikti naujos perspektyvos. Konsultuokitės su specialistais.
Žaislų gausa ar kokybiškas žaidimas?
Moksliniai tyrimai rodo, kad žaislų gausa pati savaime nėra vaiko raidą skatinantis veiksnys - daug svarbiau, ką ir kaip vaikas su tais žaislais daro. Eksperimentinis tyrimas, publikuotas tarptautiniame ankstyvosios raidos tyrimų žurnale „Infant Behavior and Development“, parodė, kad mažiems vaikams turint keturis žaislus vietoj 16, jų žaidimas tampa ilgesnis, įvairesnis ir kūrybiškesnis. Tai patvirtina ir raidos psichologai: kai vaiko aplinkoje yra per daug stimulų, vaikas fiziškai nepajėgia ilgai išlaikyti dėmesio, todėl žaidimas tampa paviršutiniškas - nuo vieno daikto pereinama prie kito, nė į vieną neįsigilinant.
Didžiausią naudą vaiko raidai duoda ne vadinamieji „vienos funkcijos“ lavinamieji žaislai, o atviri, įvairiai panaudojami objektai: kaladėlės, konstruktoriai, figūrėlės ar priemonės vaidmeniniam žaidimui, kai vaikas kuria istorijas ir daiktus paverčia tuo, kuo nori. Be to, nustatyta, kad dabar labai populiarūs elektroniniai „lavinamieji“ žaislai gali net pristabdyti vaikų raidą, nes apriboja tėvų ir vaiko tarpusavio pokalbius, o būtent bendravimas yra vienas svarbiausių kalbos raidos veiksnių.
Ekranų įtaka vaikų raidai: turinys svarbiau nei laikas
Laiką prie ekranų reikia riboti. Kita vertus, klausimas „kiek minučių per dieną?“ dažnai yra per siauras, nes tai nieko nepasako apie tai, ką vaikas žiūri, kada žiūri, su kuo žiūri ir, svarbiausia, ką ekranai pakeičia. Juk 20 minučių kokybiško turinio kartu su tėvais, pavyzdžiui, aptariant, kas vyksta ekrane, nėra tas pats, kas 20 minučių greito, stimuliuojančio, algoritmų valdomo turinio, kurio tikslas - išlaikyti vaiko dėmesį bet kokia kaina.
Dažniausia tėvų klaida - ekranus naudoti kaip emocijų reguliavimo įrankį: kai vaikas pyksta, verkia, nuobodžiauja, pavargsta ar „per daug reikalauja“, ekranas tampa greitu sprendimu. Trumpuoju laikotarpiu tai veikia, bet ilgainiui vaikas praranda galimybę įgyti nepaprastai svarbų įgūdį - pačiam išbūti su emocija ir ją sureguliuoti. Kita klaida - riboti ekranus ir naudoti juos tik kaip „bausmę“ arba „apdovanojimą“, nes taip ekranai įgyja dar didesnę emocinę vertę ir tampa „uždraustu vaisiumi“. Greitas, nuolat besikeičiantis turinys pripratina smegenis prie aukšto stimuliacijos lygio, todėl realus pasaulis - knyga, žaidimai ar pokalbiai - vaikui ima atrodyti per lėti, nepakankamai įdomūs ir apdovanojantys.
Ankstyvasis mokymasis: mitai ir realybė
Mitas, kad kuo anksčiau vaikas pradės skaityti ir skaičiuoti, tuo sėkmingesnis bus ateityje, yra gajus todėl, kad ankstyvi akademiniai įgūdžiai tėvams atrodo kaip lengvai pamatuojamas „progreso“ rodiklis - kai vaikas ketverių jau skaito, tai matosi, tai galima parodyti, palyginti, tuo galima pasidžiaugti. Ilgalaikiai kalbos raidos tyrimai rodo, kad būsimus akademinius pasiekimus daug tiksliau prognozuoja ne tai, kada vaikas pradėjo skaityti pats, o tai, kiek su juo buvo kalbamasi, kiek jam buvo skaitoma ir kokio turtingumo kalbinėje aplinkoje jis augo.
Būtent čia slypi paradoksas - tai, kas iš tikrųjų lemia ilgalaikę sėkmę, dažniausiai nėra taip lengvai pamatuojama. Savireguliacija, kūrybiškumas, smalsumas, gebėjimas sutarti su kitais ar ramiai įveikti frustraciją nematoma taip greitai kaip perskaitytas pirmas žodis, nors būtent šie gebėjimai vėliau tampa mokymosi pagrindu. Manau, kad noras kuo anksčiau matyti „akivaizdų progresą“ labai susijęs ir su šiandien visuomenėje tvyrančiu nerimu dėl ateities - tėvai ieško ankstyvo pranašumo, tarsi tikėdamiesi, kad jis apsaugos vaiką nuo galimų sunkumų. Tačiau žaidimas yra vaiko „darbas“, o ne pertrauka nuo darbo. Kai vaikas žaidžia, jis mokosi ne mažiau, dažnai net gilesniu ir natūralesniu būdu, nes žaidimo metu aktyviausiai dirba tos smegenų sritys, kurios atsakingos už mokymąsi - lavėja kalba, stiprėja dėmesio kontrolė, formuojasi darbinė atmintis, planavimo ir problemų sprendimo gebėjimai. Problema ta, kad mes kartais tiesiog paleidžiame vaiką žaisti. Žinoma, laisvas žaidimas irgi yra labai svarbus, tačiau būtent ikimokykliniame amžiuje itin svarbus suaugusiojo vaidmuo - kad vaikas ne tik ilsėtųsi, bet ir mokytųsi per žaidimą.
Būreliai ir ateities kompetencijos: kur slypi tiesa?
Mitas, kad ateities įgūdžiai prasideda nuo papildomų būrelių, kyla dėl suaugusiųjų noro „organizuoti“ vaikystę ir kuo anksčiau investuoti į būsimą rezultatą. Šie įgūdžiai formuojasi ne per perpildytą veiklų tvarkaraštį, o per kasdienio gyvenimo patirtis: žaidimus, konfliktus su bendraamžiais, sveiką frustraciją, rutiną, miegą, fizinę veiklą ir santykį su suaugusiuoju, kuriame vaikas jaučiasi saugus. Žinoma, būreliai gali būti vertingi, ypač jei vaikas jų nori ir jie atitinka jo interesus, tačiau jie nėra pagrindinis kelias į savireguliaciją ar kūrybiškumą.
Talentų paieškos ir dirbtinio intelekto era
Idėja, kad kuo anksčiau identifikuosime vaiko talentus, tuo sėkmingesnė bus jo ateitis, yra, sakyčiau, primityvi. Nors dirbtinis intelektas ir duomenų analizė jau gali suteikti įdomių įžvalgų apie vaiko stipriąsias puses, žmonių vystymasis yra dinamiškas ir dažnai nenuspėjamas. Juk vaikai keičiasi, jų interesai, motyvacija ir gebėjimai vystosi skirtingais tempais, todėl ankstyvas talento fiksavimas gali neatspindėti tikrojo potencialo. Psichologiniai tyrimai rodo ir kitą svarbų dalyką - vaikams prilipdytos tokios etiketės gali riboti jų motyvaciją bandyti naujas sritis, nes vaikas ima saugoti savo „tapatybę“ ir vengia to, kas gali nepavykti. Kitaip tariant, vietoj augimo atsiranda savęs saugojimas, todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą atpažįstant vaiko potencialą ir spaudžiant kuo anksčiau atrasti veiklos kryptį, kuri domintų ir kurioje sektųsi.
Sporto ir talentų ugdymo tyrimai nuosekliai rodo tą patį dėsningumą - aukščiausius rezultatus pasiekę žmonės vaikystėje išbandė daug skirtingų veiklų ir tik gerokai vėliau specializavosi. Tai susiję ir su tuo, kad ankstyvieji akademiniai ar specifiniai gebėjimai gana silpnai prognozuoja būsimą sėkmę, nes tai priklauso ne tik nuo įgūdžių, bet ir nuo smalsumo, atkaklumo bei gebėjimo prisitaikyti.
Auginimas be riksmo ir bausmių: orumo ir meilės kelias
Daugelis tėvų kartais nori ant savo vaikų šaukti. Paprastai šis impulsas kyla gilaus nusivylimo, staigaus įniršio ar kitos ūmios emocijos proveržio metu. Vis dėlto dauguma mūsų taip pat žino, kad rėkimas ir bausmės gniuždo vaikų savigarbą ir pasitikėjimą tėvais. Augdami tokie vaikai nesugeba sveikai reaguoti į kasdienius gyvenimo įvykius ir vis prasčiau elgiasi. Šis straipsnis supažindins su įžvalgomis ir būdais, kaip auginti vaikus be riksmo ir bausmių.
Ugdykite įprotį rūpintis savimi ir būkite sau atlaidūs. Kuo geriau patys išmokstame rūpintis savimi, tuo tvirčiau įsitikiname, kaip svarbu, kad visi būtiniausi mūsų poreikiai ir asmeninė laisvė būtų gerbiami. Būdami pavargę ir nebeturėdami jėgų, nebepajėgsime tinkamai reaguoti į vaikų emocijas. Beje, išmokę vertinti save adekvačiai, nebejausime kaltės dėl savo „klaidų“ ar to, kad „viską darome blogai“. Taigi, būtina įvesti į savo kasdienybę ritualus, padedančius pasirūpinti savimi (joga, meditacija ar bet kas kita, kas jums tinka), ir išmokti kalbėtis su savimi taip švelniai, kaip kalbamės su vaikais, o ne griežtai it šiurkštūs kritikai. Pripažinkite savo jausmus - net jei jie atrodo kvaili ar nelogiški. Tik tada, kai juos pripažinsite ir pamilsite, išmoksite jausmus paleisti, o ne kaupti viduje.
Gerbkite savo ribas. Tai, kad vaikai labai dažnai peržengia visas mūsų ribas, dažniausiai yra mūsų pačių kaltė. Tik mes patys leidžiame jiems išvesti mus iš kantrybės. Žinoma, kartais nedrįstame sakyti „ne“, nes norime išvengti vaikų susierzinimo priepuolių ar paprasčiausiai siekiame išlikti jų draugais. Vis dėlto nustatyti sveikas ribas yra tėvų pareiga. Mylėti vaikus ir leisti jiems visa, ko jie trokšta, nėra tapatu.
Kurkite vaikų amžiui pritaikytus lūkesčius. Būdami su vaikais viešose vietose negalime tikėtis, kad jie elgsis kaip suaugę žmonės. Retas vaikas gali ramiai išsėdėti valandą restorane ant kėdės. Žinoma, reikia praleisti kuo daugiau laiko su savo vaikais, tačiau svarbu atsiminti, kad jie taip pat, kaip ir mes, turi teisę patirti unikalius išgyvenimus. Turime pasižadėti sau, kad nesijausime susigėdę, įžeisti ar kalti dėl to, kaip į išorinį pasaulį reaguos mūsų vaikai. Vos paleidę tokias iliuzines viltis, galėsime ir patys pasinerti į laisvę patirti malonius individualius išgyvenimus.
Nekurkite baimių. Jeigu jaudinamės dėl to, kad mūsų atžalos elgsis netinkamai, arba bijome jų jausmų protrūkių, vaikai būtinai pajaus tokias mintis, energiją ir ims ją taikyti sau. Vos tik vaikas pradeda galvoti esąs „blogas”, tai tik dar labiau paskatina jį elgtis netinkamai.
Atgaivinkite savo vidinį vaiką. Neišspręstas savo emocijas vaikai linkę nukreipti į tėvus - tai gali mus žeisti ir versti jaustis nejaukiai. Dažnai tai primena mūsų pačių vaikystės išgyvenimus ar dabartinius gyvenimo sunkumus: vaikai sugeba juos mums „atspindėti“. Taigi, priimkite vis dar kraujuojančias savo „žaizdas“. Pažinkite ir pripažinkite savo jausmus, susijusius ar kylančius iš praeities. Neteiskite jų. Skirkite savo vidiniam vaikui tiek meilės ir dėmesio, kiek jis niekada nėra gavęs ar kiek jam dabar reikia.
Kurkite psichologinius „inkarus“. Jausdamiesi ramūs ir harmoningi, pasirinkite tam tikrą fizinį stimulą, pavyzdžiui, nykščiu prilieskite vidurinįjį rankos pirštą. Įsiminkite tai kaip psichologinį „inkarą“, išlaikykite tokią pirštų padėtį minutę ar dvi ir atleiskite - taip sukursite tiesioginį ryšį tarp tokio „inkaro” ir ramybės, harmonijos pojūčio. Tuomet vos tik pasijutę nelaimingi ar susidūrę su nevaldomomis vaikų emocijomis, paspauskite nykščiu vidurinį pirštą ir priverskite savo kūną prisiminti ramybės ir harmonijos pojūčius.
Atsikratykite kaltės jausmo. Kaltė ir gėda yra pačias žemiausias vibracijas keliantys žmogiški jausmai. Visoje emocijų paletėje šie du pojčiai yra labiausiai nutolę nuo meilės, balanso ir užuojautos. Kaltė ne tik neleidžia adekvačiai vertinti savęs, bet ir dažnai priverčia peržengti bet kokias savigraužos ribas, kai manome padarę ką nors ne taip. Prisiminkite: vaikų auklėjimas - tai procesas. Kiekvieną akimirką jūs darote tai, ką galite geriausia, ir nuolat mokotės bei tobulėjate.
Leiskite kuo daugiau laiko kartu. Kiekvienam vaikui labiausiai reikia dėmesio. Emociniai vaikų protrūkiai dažniausiai rodo tai, kad jie bando „apibrėžti” save, savo individualybę ir ją ugdyti. Ir, žinoma, gauti dėmesio. Labai dažnai bet kokia emocijų iškrova rodo, kad vaikas patiria daugiau laisvės, negu gali jos suvaldyti ar suvokti. Vaikai trokšta jaustis saugūs - šį jausmą jiems suteikia sveikai nustatytos ribos. Pats švelniausias ir gražiausias būdas įskiepyti tai savo šeimos gyvenime - drauge leisti laiką ir visu šimtu procentų būti ten, su jais, vaikais, pasinerti į veiklą kartu. Visai nereikia nuolat fiziškai būti kartu su jais, tačiau būtina praleisti drauge daug kokybiškų, dėmesingų akimirkų. Tai - neįkainojama patirtis vaiko gyvenime. Apsaugos ir meilės pojūtis nuslopina jauno žmogaus siekį išsišokti.
Palikite laiko laisvam ir netrukdomam tyrinėjimui. Jeigu vaiko saugumo ir dėmesio poreikiai yra išpildomi, jie būtinai išreikš siekį asmeniškai tyrinėti supantį pasaulį. Tai leidžia vaikams pažinti savo aplinką ir kūną bei išlaikyti įgimtą smalsumą. Savarankiškas, netrukdomas pasaulio tyrinėjimas išmokys vaikus išlaikyti sukauptą dėmesį ir skatins jų kūrybiškumą bei džiaugsmą. Fizinės erdvės, kurioje leidžiame savo vaikams žaisti, dydis, taip pat laikas ir atstumas, kurį praleidžiame ne su jais, priklauso nuo mūsų vaikų amžiaus ir poreikių - tai kinta bėgant metams. Leisdami savo vaikams laisvai žaisti, galime būti visai netoli jų. Svarbiausia netrukdyti. Paprasčiausiai stebėkite ir grožėkitės tuo, kaip jie auga.
Užtikrinkite, kad vaikai jausis suprasti. Kiekvienas vaikas turi teisę patirti tokias emocijas ir troškimus, kokius jaučia, net jei mums jie atrodo kvaili ar vaikiški. Nebūtina visuomet sutikti su tuo, ko nori vaikas, tačiau šiuos troškimus vis tiek turime pripažinti. Pavyzdžiui: „Suprantu, tau liūdna, nes buvo smagu paišyti ant sienos, taigi, dabar tu pyksti, kad atėmiau iš tavęs pieštukus” arba: „Žinau, mielai visą dieną valgytum vien saldumynus, man tai taip pat patiktų. Bet dabar laikas užkąsti daržovių, kad būtume sveiki.“ Žinoma, greičiausiai vaikai vis tiek priešinsis, net išgirdę tokius švelnius žodžius, bet jie jausis pastebėti, suprasti ir pripažinti. Paprastai tai leidžia sumažinti jų emocijų intensyvumą.
Skirkite laiko priprasti prie veiklos pokyčių. Staigūs pokyčiai gali provokuoti vaikų pasipriešinimą. Suteikite jiems laiko prisitaikyti prie laukiančių pokyčių, ypač gerai tai veikia jautrius vaikus. Pavyzdžiui, prieš guldydami į lovą, keletą kartų iš anksto švelniai juos įspėkite: „Žaisime dar dešimt minučių, o tada eisime miegoti.“ Pakartokite tai likus penkioms ir vienai minutei.
Gerbkite savo vaiką kaip individualią asmenybę. Nors atrodo, kad vaikai, gyvenantys mažuose kūnuose, dar tik mokosi „būti žmogumi” ir kad jiems būtina mūsų pagalba, kad išgyventų, vis dėlto tai - individualios asmenybės, gabios ir išmintingos sielos, turinčios skirtingus žinių bagažus. Šnekėkite su savo vaikais pagarbiai kaip su suaugusiais žmonėmis: rinkitės įprastą balso tembrą ir kalbėkite apie save įvardžiu „aš“, o ne „mamytė“.
Gerbkite vaiko kūną ir jo poreikius. Prieš pakeldami ant rankų ar paliesdami savo vaiką, perspėkite jį. Galite praktikuoti tai net tada, kai jie dar tėra maži kūdikiai: „Štai, dabar tave pakelsiu. Viens, du, trys, op!“ Vaikai mažiau jaudinsis, jeigu žinos, kas jų laukia. Žaisdami su vaikais, gerbkite žodį „ne“, jeigu jie nori sustoti. Greičiausiai vaikai pajaus, kad jų pasirinkimai yra gerbiami, fizinių žaidimų metu, pavyzdžiui, „jodinėjant arkliu“, kai vos jiems ištarus „stop“ ar „gana“ tėvai sustoja žaidę. Asmeninė erdvė ir ribos svarbios ne tik tėvams, bet ir vaikams. Žinoma, tai negali užtikrinti, kad ir kiti asmenys nustos darę tai, kas nepatinka vaikams, jei jie išreikš savo nuomonę, tačiau vaikai, užaugę turėdami tokį sveiką savęs, savo kūno suvokimą, rečiau tampa prievartos ar kitos netinkamos veiklos aukomis.
Prašykite pagalbos. Nesijauskite sumišę ar kalti, jei atrodo, kad jums visko jau per daug. Prašykite pagalbos. Papasakokite savo partneriui apie tai, kad jums sunku, susiraskite auklę ar tėvystės konsultantą, prašykite kitų tėvų paramos ir mokykitės naujų auklėjimo būdų. Tai pavers tėvystę lengvu ir džiaugsmingu procesu. Prisiminkite: niekada nesate vienas (-a).
Darbo, laiko ir sveikatos balansas auginant vaikus
- Dirbančių motinų nauda vaikams. „The New York Times“ cituoja Harvardo universiteto Verslo fakulteto tyrimą, rodantį, kad vaikams tik į naudą, jei mama dirba: „Naujame tyrime, kuriame dalyvavo 50 000 suaugusiųjų iš 25 šalių, dirbančių motinų dukterys ilgiau mokėsi, dažniau užėmė vadovaujamas pareigas ir daugiau uždirbo.“ Dirbančios motinos daro paslaugą ir būsimoms marčioms - dirbančių motinų sūnūs „daugiau laiko skiria vaikams ir namų tvarkymui“, be to, dažniau veda moteris, kurios dirba. Jei mama dirba, tai įnaudą vaikų psichinei sveikatai. Berlyno socialinių studijų centro duomenimis, visą dieną dirbančių moterų vaikai rečiau turi antsvorio. 35-40 val. per savaitę dirbančių moterų mokyklinio amžiaus (8-14 m.) vaikams nutukimo rizika buvo mažesnė nei trumpiau (1-24 val.) ar ilgiau (41 val. ir daugiau) per savaitę dirbančių moterų vaikams.
- Ankstyvas vaikų guldymas miegoti. Anksti vaikus guldantys miegoti tėvai ne tik turi daugiau laiko žiūrėti „Netflix“, bet ir džiaugiasi sveikais, žvaliais vaikais. „Daugybė tyrimų rodo - anksti guldyti vaikus miegoti naudinga jų fiziniam, emociniam ir kognityviniam vystymuisi“, - rašo tyrėja Melinda Wenner Moyer. Pasak jos cituojamo tyrimo, jei vaikas eina miegoti vėliau, jei jam užmiegant kažkuris iš tėvų yra šalia, tai ne į naudą - tokiems vaikams sunkiau užmigti, jie dažniau vaikšto per miegus. Tyrimai taip pat rodo - trejų metų ir vyresni vaikai, nesilaikantys miego režimo, mažiau miega. Dar vieno tyrimo duomenimis, iki 21 val. paguldomi vaikai išmiega 78 min. ilgiau už tuos, kurie eina miegoti vėliau.
- Išmaniojo telefono atidėjimas. Ilinojaus universiteto šeimos ir visuomenės mokslų profesorius Brandonas McDanielis tyrė, ar tarp tėvų priklausomybės nuo technologijų ir jų vaikų elgesio problemų yra ryšys. Paaiškėjo, kad tėvų, kurie dažnai tikrina išmanųjį telefoną, be jo jaučiasi nejaukiai, o jausdamiesi vieniši, ima į rankas išmanųjį telefoną, bendravimas su vaikais yra pertraukiamas, sutrikdomas. Dėl to vaikai būna neklusnūs arba uždari, arba agresyviai elgiasi, linkę į isterijas.
Dainavimas ir fizinis aktyvumas: neįkainojama nauda
- Dainuokite savo vaikams. Žinome, kad vaikas dar vystydamasis gimdoje atpažįsta savo motinos balsą. Pasirodo, dainavimas ne tik stiprina ryšį, bet yra ir kitaip naudingas. Monrealio universiteto tyrimo duomenimis, dainuojant verkiantys kūdikiai nurimsta dvigubai greičiau, nei juos kalbinant. Stanfordo universiteto Medicinos fakulteto psichiatrai išsiaiškino, kad girdint motinos balsą, vaikams vystosi socialinės reakcijos. Šio tyrimo duomenimis, vaiko neurologinio atsako į motinos balsą stiprumas leidžia spėti apie vaiko socialinių komunikacijų gebėjimus. Tyrimo autorius daktaras Danielis Abramsas aiškino: „Žinome, kad girdimas motinos balsas yra svarbus emocinio komforto šaltinis vaikui.“ JK Neuropsichologinės fiziologijos instituto direktorė Sally Goddard Blythe teigia, kad dainuojančių lopšines tėvų vaikai vėliau geriau mokosi mokykloje, yra emociškai stabilesni. Kiti specialistai teigia, kad tai stiprina ir gabumus matematikai, mokslams. Beje - vaikams visiškai nesvarbu, kaip jūs dainuojate, svarbiausia, kad dainuojate.
- Bėgiokite su savo vaikais. Kembridžo universiteto tyrėjų duomenimis, aktyvios moterys užaugina aktyvius vaikus, kurie neretai būna tvirtesni, geresnės sveikatos už savo bendraamžius. „Mokslas kritikuoja paplitusį įsitikinimą, kad vaikai savaime yra fiziškai aktyvūs. Iš tiesų tyrėjai pamatė tiesioginį ryšį tarp fizinio vaikų ir jų motinų aktyvumo - kuo aktyvesnės buvo mamos, tuo aktyvesni jų vaikai“, - rašoma tyrime.
Pozityvioji tėvystė: principai ir iššūkiai
Pozityvioji tėvystė grindžiama aiškia struktūra, ribomis, nuspėjama rutina ir loginėmis pasekmėmis. Vietoje bausmių pozityvioji disciplina skatina vaiko savarankiškumą, kuris ugdo pasitikėjimą savimi ir didina atsparumą. Svarbiausias tikslas - auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių.
Priimti visas vaiko emocijas yra labai svarbu. Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa. Natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas. Labai svarbu stebėti save, atpažinti savo jausmus ir mintis. Kita vertus, dažnai būna taip, kad kai vaiko elgesys netinkamas, sunku išlikti ramiems dėl jaučiamo nuovargio. Todėl itin svarbu pasirūpinti savimi. Pozityvi tėvystė - tai ne taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi.
Paauglystė - itin jautrus raidos periodas, susijęs su dideliais pokyčiais bei emocinėmis įtampomis. Formuojasi vaiko asmenybė, savivertė bei vertybės. Šiame raidos etape itin jautriai reaguojama į kritiką ar atstūmimą, todėl labai svarbus abipusis pasitikėjimas - kai tiek tėvai pasitiki vaiku, tiek vaikas pasitiki tėvais. Tėvai, rodydami empatiją bei mokydami atpažinti jausmus, padeda paaugliui geriau suprasti save ir kitus, taip jam tampa lengviau tvarkytis su patiriamu stresu, santykiais. Labai svarbu ne kontroliuoti paauglį, bet skatinti jį priimti savarankiškus sprendimus. Tada paauglys pats saugiau mokosi prisiimti atsakomybę, ne bijodamas, o suprasdamas.
Taikant pozityvius auklėjimo metodus, svarbu išlaikyti ribas ir drausmę. Ryšys su vaiku ir nuoseklumas yra labai svarbūs. Vaikas turi žinoti, ko galima tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ribos turi būti nuoseklios. Labai svarbu empatiškai atjausti, tačiau išlaikyti jausmus („matau, kad pyksti, tačiau šiuo metu negali to daryti“). Savo pavyzdžiu rodome, kad emocijos gali būti išreiškiamos saugiai ir be agresijos. Kai vaikas mato, kad konfliktinėse situacijose tėvai išlieka ramūs, mokomasi, kad ribos yra tvirtos, bet ne griežtos.
Pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikas nuolat turi patirti tik džiugias akimirkas. Tėvai pripažįsta vaiko emocijas, tačiau elgesys yra koreguojamas ir to svarbu nepamiršti. Ribos suteikia vaikui saugumo jausmą, nes vienas esminių principų yra tas, kad vaikas jaučiasi mylimas ne tada, kai jam viskas leidžiama, o kai tėvai moko suprasti pasekmes, kas yra priimtina, o kas ne. Ribos, brėžiamos švelniai, su meile ir šiluma, vaikui padeda suprasti, kad jis yra mylimas net tada, kai klysta.
Jei pozityvi tėvystė yra tinkamai suprantama - vaikas auga savimi pasitikintis bei gebantis konstruktyviai spręsti kylančius iššūkius. Tačiau jei pozityvumu klaidingai laikoma, jog vaikas niekada negali patirti sunkių jausmų, nepatogumo ar frustracijos, tada taip, nes vaikui, susidūrus su sunkumais, bus sunku emociškai su tuo tvarkytis. Tėvų savitarpio pagalbos grupės gali būti saugi erdvė, kurioje galima pasijausti išklausytam ir išklausyti kitus. Grupėse sudaroma galimybė pasidalinti patirtimis bei išklausyti kitus, tai padeda pasijausti ramiau bei rasti naujų principų tėvystėje, taip pat labiau pažinti tam tikrus vaiko raidos etapams būdingus sunkumus.
Auginti vaiką su autizmo spektro sutrikimu
Kai vaikui diagnozuojamas autizmo spektro sutrikimas, tėvų laukia kiek kitoks kelias. Jiems prireiks dar daugiau kantrybės, atsidavimo, teks dar labiau gilintis į vaiko poreikius, jausmus. Pirmas žingsnis - suprasti, kas yra autizmo spektro sutrikimas. Tėvams labai svarbu kuo daugiau apie šį sutrikimą sužinoti, siekti kuo geriau suprasti vaiko poreikius ir išsiaiškinti, kaip vaiką auginti. Tik suprasdami šiuos dalykus tėvai gebės sukurti vaikui augti palankią aplinką.
Autizmas nėra liga, tai kitokio žmogaus ypatybė. Autizmo sutrikimą turintys vaikai ir suaugusieji, kaip ir visi žmonės, pereina kelis raidos etapus, tik savaip, kiek kitaip nei dauguma. Norint jiems padėti, nereikia jų „taisyti“, o paprasčiausiai bandyti juos suprasti ir tik tada keisti save - savo įsitikinimus ir požiūrį. Vaikas autistas pasaulį mato kitaip. O mūsų uždavinys - pripažinti ir įvertinti kitokį jo mąstymo ir pasaulio pažinimo būdą.
Autistai savaip reaguoja į garsus, kvapus, šviesas ir kitus dirgiklius. Autistiški vaikai turi tam tikrų ypatumų, kitaip reaguoja į įvairius dirgiklius, aplinką, stipriau reaguoja į šviesą, į akių kontaktą, garsus, kvapus ir skonius. Gaunamą informaciją iš lytėjimo organų jie priima kitaip, savaip. Tad svarbu atpažinti ir suvokti tokius vaiko jutimo skirtumus, sukurti tinkamą ir palankią aplinką, nesukelsiančią neigiamų emocijų ir papildomo streso.
Labai svarbu yra padėti ne tik vaikui, bet ir sau. Vaikai viską supranta ir jaučia tėvų emocijas, savijautą, todėl padėdami sau, jausdamiesi gerai, prisidėsite ir prie savo vaiko gerovės. Jeigu tėvai nebeturės energijos, bus pervargę, kaip jie galės pasirūpinti vaiku? Todėl svarbu nepamiršti partnerio, rasti laiko santykiams, laikui kartu, išklausyti vienas kitą, padėti. Taip pat reikia nepamiršti rūpintis savo sveikata, skirti laiko miegui, atrasti laiko dalykams, kurie džiugina, pomėgiams, kurie įkvepia, nes tai suteikia vidinės stiprybės ir padeda susidoroti su sunkumais.
Neabejotinai, vaiko autisto auginimas reikalauja begalinio atsidavimo, kantrybės, supratimo ir meilės. Tėveliams reikėtų suprasti, kad neįmanoma žinoti visko iškart, kad kiekviena diena bus kitokia, kad kasdien drauge su vaiku reikės atrasti ir išmokti naujų dalykų.