Mįslės, kaip ir patarlės, yra mažos apimties kūriniai, tačiau jų reikšmė ir funkcija skiriasi. Patarlės dažnai yra rimta, išminties kupina kūryba, perteikianti sukauptą patirtį. Tuo tarpu mįslės - tai savotiška proto gimnastika, žaidimas, kurio metu netiesiogiai apibūdinamas daiktas ar reiškinys, reikalaujantis atspėjimo. Mus traukia paieškos įtampa, sukeliama mįslės užminimo, ir teisingo atsakymo - įminimo - atradimo džiaugsmas. Mįslės yra metaforinis posakis, kuriame vienas daiktas vaizduojamas kitu, bet kuriuo nors atžvilgiu panašiu į pirmąjį arba jį primenančiu. Kadaise čia buvo paprastas paralelistinis gamtos vaizdavimas; mįsle jis tada tapo, kai jo simbolika pasidarė neaiški ir ją reikėjo atspėti. Užminus mįslę, išsitempia mintis, sužadinta vaizduotė išsiveržia iš užminimo pasaulio į realų, ieško ryšių tarp “aukso perlų” ir galimo konkretaus objekto, tai yra įminimo. Žaidimas baigiasi, kai mįslė įmenama. Dažnai tarp vaizduojamo užminime veikėjo, situacijos, poelgio ir įminimo yra didžiulis kontrastas. Vienu atžvilgiu šioje mįslėje dviejų daiktų panašumas gana artimas (metafora jaunatvė - žydėjimas), o kitu (skylės - akys) gana tolimas, o pabaiga visai nelaukta. Tokios mįslės, dar vadinamos minklėmis, netekusios vaizdingumo, netenka ir poezijos kūrinio dvasios.
Dabar mįslės priklauso beveik vien vaikų folklorui, o tai rodo jų dabartinę nelabai reikšmingą vietą žmonių kultūroje. Tačiau ankstesnėse epochose mįslės buvo gyvybiškai svarbios, galėjusios lemti žmogaus likimą. Tokia situacija ne kartą vaizduojama pasakose. Vestuvių folklore yra likę senųjų mįslių minimo papročių atgarsių: mįsles minti jaunieji kviečiami dainose, prieš jungtuves jaunojo pulkas raginamas spėti mįsles. Mįslėmis būdavo pranašaujama žmogaus, tautos ateitis. Kaip mįslės buvo aiškinami ir sapnai. Šitoks užšifruotas tekstas - dar vienas liudijimas, kad seniau visuomenėje buvo svarbios “slaptos kalbos”. Mįslių ištakos siejasi su tuo žmonijos raidos etapu, kai slapta kalba padėjo perteikti šventas genties paslaptis, mitus, kai mįslėmis tikrindavo žmogaus sugebėjimą, svarbių genties tiesų žinojimą, tinkamumą vedyboms. Kad lietuvių mįslės iš tiesų senos, matyti iš to, kad dalis jų yra tarptautinės, sukurtos dar indoeuropiečių protėvynės egzistavimo laiku. Mįslės laikomos daiktų poezija. Apie apstrakčius dalykus - mintį, senatvę, skolą, dieną, metus, nieką ir kt. - mįslių nedaug tėra. Daugumos mįslių įminimai - konkretūs daiktai ir reiškiniai.
Teminės Mįslių Grupės ir Jų Turinys
Teminės mįslių grupės nėra vienodai gausios. Palyginti labai nedaug mįslių apie negyvąją gamtą - saulę, žvaigždes, mėnulį, perkūną, ugnį, vandenį, žemę ir kt. Daugiausia - apie gyvąją gamtą, ypač apie gyvulius, paukščius, augalus. Apstu mįslių apie žmogų, jo kūno dalis, apsirengimą, maistą, namų apyvokos reikmenis ir t.t. Įminimų pasaulį sudaro atskiri įvaizdžiai. Daugeliu atvejų - tai vienu, retai - keliais žodžiais įvardijamas daiktas, reiškinys. Užminimų pasaulis ne tik kad kuriamas visu sakiniu, bet visiškai kitokia ir jo erdvė, pobūdis. Jis atsiplešia nuo realiojo įminimų pasaulio ir kuriamas pagal išmonę. Tai paslapčių, fantastinių dalykų, savybių pasaulis. Čia negalioja daugelis mūsų gyvenimo dėsnių. Todėl negyvi daiktai elgiasi taip, tarsi būtų gyvi: ”Sala bėga, bala kruta”, o gyvieji įgyja antgamtinės galios: “keturi broliai veju eit - nesiekiai nei dangaus, nei žemės.” Įprasti gyvybės ir mirties, laiko, priežasties ir pasekmės santykiai čia gali būti apversti aukštyn kojomis: “ Jaunas kalnus verčia, numiręs mergas šokt verčia.”
Mįslėse apstu ir tikroviškų vaizdų: “juodas katinas pilnas varškės prikrautas”, “ Tarp dviejų kalnų juodas žirgas bėga”. Bet įdomu tai, kad ir tokie vaizdai nedaro realumo įspūdžio. Tokie posakiai irgi suvokiami kaip prasimanymas. Tikroviški ir fantastiniai užminimo vaizdai, kaip rodo pavyzdžiai, esti iš įvairiausių pasaulio sričių: čia ir peizažas, ir augalija, ir gyvūnija. Be abejo, įdomūs ir dažni žmonių gyvenimo vaizdai. Mįslių užminimams paliečiamas asmens, šeimos gyvenimas, visuomenės socialiniai ir nacionaliniai santykiai. Mįslės užsimena apie įvairiausius likimus. Jose atsiskleidžia žmonių jausmai, paliečiami ir jų siekiai, idealai. Mįslių užminimai sukelia ir kitokius estetinius jausmus. Iš vienų dvelkia pakilumas, jaučiamas aukštinimas: “Be kirvio, be kirvelio, be grąžto, be grąžtelio, be medžio, be medelio padirba tiltą.” Ypatingumo, didingumo nuotaiką sukuria nepaprastas vaizduojamojo įvykio mastas: “ Krito pušis per visą svietą.” Kitų užminimai komiški. Štai humoristinė situacija mįslėje apie slieką: “Ateina ponaitis raudona sermėgaite. - nuginkit vištas, šunų nebijau”. Juoką kelia ir stipresnis žodelis: “ Penki pesliai vieną lokį traidina” (nosį šnypščia). Retesni epitetai, kreipiniai padeda kurti komišką vaizdą:”Vingurgurkli, kur gurkliuoji?” - “Kas tau darbo, paskustgalvi”.
Mįslės Kaip Dialogas ir Meninės Išraiškos Priemonės
Mįslės - žaidybinis užmenančiųjų dialogas. Pasidalijimas vaidmenimis gali būti pastovus, gali keistis. Užminimas - dažniausiai savotiškas paslėptas klausimas. Visai savarankiška žanrinė atmaina - minklės, kur užminimas išreiškiamas tiesioginiu klausimu. Pvz.: “ Koks vanduo be dulkių?” Kitos mįslės turi įvadinę formulę. Pavyzdžiui, Dieveniškių apylinkėse mįsles minti pradedama tokiais žodžiais: “Kas tai, kas tai.”. Dauguma tekstų tokių įvadinių formulių neturi, bet vis tiek visi supranta užminimą kaip klausimą. Jei atsakymas - vienas ar pora žodžių, tai užminimas esti įvairaus pobūdžio ir dydžio. Savita mįslių - dialogų stilistika. Tai dramatizuotos mįslės. Pavyzdžiui: “Kur tu bėgi, patekole? - Kas tau darbo, skutena!” (upelis ir pieva). Paprastai pokalbyje dalyvauja du veikėjai, bet kartais jų būna ir daugiau: “Vienas sako: - Lėkim, lėkim! Antras sako: - Pastovėkim!”
Mįslių įtaigumas lemia ir įvairios kitos iškalbos meno priemonės. Daugumos mįslių raiški intonacinė-sintaksinė sandara. Jai būdingi trumpi sakiniai, sklandūs periodai. Nemažai mįslių yra eiluotos. Sintaksinis sugretinimas yra mįslių eiliuotumo pamatas. Eiliuotumą paryškina įvairūs pakartojimai. Dar labiau eiliuotumą pabrėžia frazių sąskambiai: aliteracijos, asonansai, rimai, anaforos ir kt. Mįslių žodyne išskirtinę vietą užima kituose tautosakos žanruose reti žodžiai. Šitokie žodžiai - papildomas raiškos šaltinis, beje, jie daro mįslę dar miglotesnę, sunkiau įspėjamą. Tarp kitų leksinių priemonių minėtini ir specifiniai puošybos elementai: mįslių tėvas, mįslių brolis, menu mįslę keturgyslę. Šitie junginiai taip pat supainioja posakių prasmę. Pvz.:” Aš užminsiu mįslę, Mįslių brolį šiaudakojį” (uodas). To ir siekiama įvairiomis stilistinėmis priemonėmis.
Mįslės ir šiandien yra didelė vaikų poezijos vertybė. Jos traukia neregėtais “pasauliais”, nenorminiais žodžiais. Čia dar tvyro pirmapradė kūrybos laisvė ir bendro žaidimo džiaugsmas. Per jas supoetinamas “daiktiškasis” pasaulis, paveldimi nacionaliniai vaizdiniai apie jį. Jos - intelektualus žaidimas, materialaus pasaulio objektams ir reiškiniams suteikiantis fantastinių bruožų.
Mįslės Ir Maginės Žodžio Galios Tikėjimas
Dvidešimtame - elektronikos ir kompiuterių, biotechnologijų ir branduolinės energijos - amžiuje klesti įvairūs mistikai: į stebukladarius “gydytojus” ir ekstrasensus kreipiasi varguomenė ir elitas, vyksta pasauliniai burtininkų kongresai, garsėja aiškiaregiai ir pranašautojai, nepaprastą paklausą turi astrologų patarimai, knygynuose puikuojasi sapnininkai. Tas miglų tinklas gaubia ne tik viešą, bet ir privatų gyvenimą. Jau nuo pat ryto žmogus vengia juodo katino, trylikto numerio ir daugybės kitų “pavojų”. Dar ir šiandien bijoma garsiai pasidžiaugti sėkme, tartum tuo galima prisišaukti bėdą. O ne visai pagrįstai verkšlenantys “bėdžiai” sudraudžiami per daug nesiskųsti, kad iš tikro nebūtų prastai. Senieji, išgirdę jaunimą velniuoja, perspėja: gali pristoti velnias. Ypač jų manyta, kad visokie slėpiniai atsiveria reikšmingu metų laiku: per lygiadienius, metų viduryje, pabaigoje ir pradžioje.
Burtuose ir spėjimuose susipina naudojami daiktai (gyvūnai), atliekami veiksmai, turimi vaizdiniai. Svarbi čia ir kalba. Pavelgę kučias eina du aplink gryčią viena prieš kitą. Vienas sako: “Kuč Kalėdos, kuč Kalėdos.” Antras sutikęs klausia: ” Kas čia eina?” - “Dievas”. Kyla pagrįstas klausimas: nuo kada visa tai prasideda žmonijos istorijoje? Tiksliai paaiškinti, remiantis šiandienos duomenimis, būtų sunku. Užkalbėjimai, burtažodžiai, užkeikimai, kiti poetiniai maginiai tekstai priklauso vienai seniausių žmonijos kūrybos sričių. Senosiose kultūrose užšifruota daug įvairių faktų, liudijančių tikėjimą į stebuklingą žodžio galią. Iš užkalbėjimų pajuntame įtampą (kova vyksta dėl gyvybės), jis pakilus skelbiamas pergalės patosu. Kiekvienas sakinys ne šiaip ištariamas, o įsakmiai liepiama ar tvirtai, pasitikinčiai sušunkama.
Mitine ritualinė poezija, maginio žodžio kūryba senosiose kultūrose buvo plėtojama įvairiomis kryptimis. Užkalbėjimai tarnavo žmonėms ir dievams. Iš senųjų kultūrų matyti, kad užkalbėti ir burti mokėjo tam tikri asmenys, žyniai, šventikai. Tačiau jau ir tada greta oficialių įteisintų ritualų būdavo ir nerekomenduotinų burimų, apeigų, kurias atlikdavo “senos moterys”. Visos šios šventos žinios buvo branginamos ir saugomos, iš kartos į kartą perduodamos pagal griežtas taisykles (Lietuvoje - tik gilios senovės sulaukęs užkalbėtojas perduodavo jas jauniausiam šeimos nariui). Beje, egzistuoja dar ir ne tokių svarbių visiems prieinamų užkalbėjimų. Lyginant su užkalbėjimais, užrašytais per pastaruosius šimtmečius, matyti, kad nemaža dalis senųjų tradicijų išnyko. Bet stebina tai, kad kai kuriais atvejais užkalbėjimai (ypač nuo ligų) išlaikė ir senąsias konstrukcijas, motyvus, prasmę ir paskirtį, nors antsparniai nauji. Argi nenuostabu, kad XIX - XX a. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1323 m. išsiuntė laišką, adresuotą dominikonų ordino vienuoliams, kuriame prieš pabaigą įterpta magija dvelkianti formulė, sutvirtinanti pažadą. Laiškas rašytas lotynų kalba. Formulė, išvertus į lietuvių kalbą, skamba šitaip: “pirmiau geležis pavirs į vašką, o vanduo - į plieną, negu mes atšauksime savo ištartą žodį”. Prie pirmųjų žinių apie lietuvių maginius posakius priskiriama ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio priesaika. Jis, 1351 m. XVII a. dar plačiai praktikuoti burtai ir užkalbėjimai. Antai Motiejus Pretorijus vokiečių kalba parašytame darbe mini, kaip šeimininkė, norėdama, kad karvės duotų daugiau pieno, taškydavosi vandeniu ir kalbėdavo: “Tvinksk, žala, tvinksk, marga, dvyle karvele!” Jis aprašo ir kenkenčius burtininkus. Pretorijus pateikia ir su senaisiais tikėjimais, aukomis susijusių maldelių. Pvz.: žemynai buvo aukojamas alus ir sakomi šie žodžiai:” Žiemynėle žiedkelėlę, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visias javais. Būk linksma dievel ant mūsų. Prie tų mūsų darbų Šventas angelas pristotų.” Pažadai ir priesaikos taip pat buvo sutvirtinti tikėjimu, kad nevalia sulaužyti žodžio. Tartą žodį dažnai lydėdavo simbolinis veiksmas (užgėrimas, pabučiavimas). Priesaikos ir pažadai sutinkami istoriniuose šaltiniuose. Pasakose maginę galią turi įvairios formulės, burtažodžiai. Tikėta, kad žodžiais galima paveikti ir gamtos jėgas. Antai šūksniais: “ Ū!Ū! Skalsa! “ buvo siekiama gausaus derliaus. Maginiams šūksniams artimos maldelės. Jomis žmonės kreipdavosi į saulę, mėnulį. Kai kuriose iš jų vyrauja ne įsakymo, o prašymo nuostata, skamba įkalbinėjimo, meldimo intonacijos.
Užkalbėjimai yra ypač būdingas poetinės maginės kūrybos žanras. Dauguma vėlai, XX a., kai nyko tradicinė kultūra, deformavosi tekstai. Čia nerasime senosiose kultūrose aptinkamų užkalbėjimų, susijusių su gimine, vestuvėmis, laidotuvėmis, su sosto įpėdinio karūnavimu, su ginklo įteikimu kariui ir t.t. Čia yra tekstų, turinčių padėti ūkinės veiklos rūpesčiuose (užburdama, kad raganos neatimtų pieno iš karvių, kad susigrąžintų pavogtą daiktą), kad apsisaugotų nuo perkūnijos, gaisro, kad sulauktų lietaus ir pan. Užrašyta užkalbėjimų, kuriais norėta savaip pakreipti tarpusavio santykius, siekta meilės ar jai trukdyta. O daugiausia užkalbėjimai turėjo padėti išsigelbėti nuo ligų, pavojingų negalavimų. Bene populiariausi užkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo. Užkalbėjimo žodžiais gyvatė išvaroma į nebūtį. Jonas Basanavičius 1878 m. Daugelis užkalbėjimų sakomi kelis kartus. Užkalbėjimai retkarčiais užrašomi. Rašytinius užkalbėjimus gali vartoti ne tik užkalbėtojai, bet ir paprasti žmonės. Kad apsigintų nuo piktųjų dvasių, Trijų karalių išvakarėse namiškiai ant durų ir langų deda kryželius ir raides: +K+M+B. Sako “krikštus deda”. Apžvelgus įvairius užkalbėjimų tekstus matyti, kad šio žanro kūryba yra nevienalytė, daugiasluoksnė. Bet ją vienija tai, kad šiais kūriniais norima realizuoti gyvenimo siekius, juose įkūnytos šventos žinios, magija ir menas. Taigi ir tokiuose mažos formos kūriniuose persipina įvairios prigimtiniai pradai. Vieni užkalbėjimai artimi taikomajam menui, o kiti giminingi vėliau susiformavusiam religiniam menui. Tradicinių užkalbėjimų, burtažodžių, maldelių, prakeikimų ir kitų šios rūšies žanrų kūryba gimė archajiškoje aplinkoje, kur ryškūs siekiai paslaptingomis priemonėmis apsaugoti savo egzistenciją, įtakoti ateitį, sutvirtinti kitus svarbius aktus. Pasakojamosios tautosakos kodeksas rodo, kokia grėsminga jėga yra petinė maginė kūryba.
Šiame straipsnyje pateiktos tik kelios lietuvių liaudies mįslės ir su jomis susijusios temos. Atraskite jas, pasidalykite su artimaisiais ir mėgaukitės tautos išminties lobynu.