Jonas Basanavičius, gimęs 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, yra viena ryškiausių ir svarbiausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Jo vardas neatsiejamai susijęs su tautiniu atgimimu, lietuvybės puoselėjimu ir ilgai puoselėtos nepriklausomybės siekiu. Gyvenimo kelias, prasidėjęs pasiturinčių ūkininkų šeimoje, nuvedė jį per mokslus, ilgus metus praleistus užsienyje, ir galiausiai į aktyvią visuomeninę bei politinę veiklą, kurios kulminacija tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimas. J. Basanavičius, pramintas „tautos patriarchu”, savo darbu, idėjomis ir nepalaužiamu tikėjimu lietuvybe ne tik numatė tautos ateities kelius, bet ir aktyviai prisidėjo prie jos nepriklausomybės atkūrimo.
Kilmė ir ankstyvieji metai: Tautos šaknys
Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, esančiame vaizdingoje ir gamtos turtingoje Suvalkijos dalyje. Ši vietovė, pasak jo paties, buvo apibūdinama kaip „labai įvairus ir nelygus: vietomis gana žymiai kalnuotas, kur-ne-kur išraižytas upeliukais, turi nemažai pelkių, didelių pievų ir nedidelį ežerėlį”. Pavadinimas „Ožkabaliai” ir vietovės reljefas rodo senovėje buvusią „balų ir miškų karalystę”. Pats Basanavičius, gimęs ir augęs šioje aplinkoje, vėliau savo autobiografijoje rašė, kad jo protėviai buvo kilę iš Užnemunės, kažkur nuo Vilniaus. Jo tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, kurie rūpinosi sūnaus išsilavinimu.
Ankstyvieji Jono mokslai prasidėjo pas kaimo mokytoją - daraktorių, vėliau jis buvo leistas į Lukšių pradžios mokyklą. Nors jam teko patirti ir mokymosi sunkumų, pavyzdžiui, neišlaikius egzaminų į Marijampolės miesto mokyklą, jis neprarado ryžto. 1868 m. jis buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą, kurią sėkmingai baigė. Vėliau, 1873 m., Jonas Basanavičius įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Tačiau jo kelias pasuko medicinos link: jau 1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją, jis perėjo į Medicinos fakultetą, kurį baigė 1879 m. birželio 11 d.
Jau studijų metais Maskvoje J. Basanavičius aktyviai domėjosi Lietuvos istorija, kultūra, kalba, rinko tautosaką ir rūpinosi liaudies švietimu. Šie ankstyvieji pomėgiai ir veikla padėjo pamatus jo vėlesnei, visą gyvenimą trukusiai misijai - lietuvybės puoselėjimui.
Bulgarijos metai: Daktaras ir lietuvybės puoselėtojas svetur
Po studijų Maskvoje, 1879 m. birželio 11 d., J. Basanavičius pradėjo savo kultūrinę ir politinę veiklą. Susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėnesį jis išvyko į Bulgariją. Čia, Lom Palankos (dabartinės Montanos srities) ligoninėje, jis dirbo direktoriumi ir apygardos gydytoju nuo 1879 iki 1882 m. Nors ir toli nuo Tėvynės, Basanavičius nenustojo rūpintis lietuvybės reikalais. Jis rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius, tokius kaip „Lietuviška Ceitunga“ ir „Naujas Keleivis“, skatindamas tautinę savimonę ir žadindamas meilę Tėvynei.
Vėliau, gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 m. vasario, J. Basanavičius, kartu su bendradarbiais, parengė spaudai pirmąjį „Aušros” numerį. Jis ne tik redagavo šį svarbų tautinio atgimimo leidinį, bet ir parašė jam įžymiąją pratarmę, kuri tapo tikru lietuvių tautos atgimimo manifestu. Šiame mieste jis taip pat sutiko savo būsimąją žmoną, Čekijos vokietę Gabrielę Eleonorą Mohl, su kuria susituokė 1884 m. balandžio 15 d.
Dėl finansinių sunkumų Basanavičius buvo priverstas grįžti į Bulgariją. Pirmiausiai jis gavo paskyrimą į nedidelį Elenos miestą, o vėliau buvo perkeltas atgal į Lomą. Antrasis jo gyvenimo Lome laikotarpis nebuvo toks idiliškas: į J. Basanavičių buvo pasikėsinta, jis buvo dukart peršautas, tačiau sužeidimai nebuvo mirtini. Šio įvykio priežastys taip ir liko neatskleistos. 1889 m. nuo džiovos mirė jo žmona Eleonora, o ši netektis dar labiau pablogino jo jau pašlijusią sveikatą. Po žmonos mirties, 1892 m., jis persikėlė į Varnos miestą. Per visą šį laikotarpį, beveik dvidešimt penkerius metus praleistus Bulgarijoje, J. Basanavičius išsaugojo degantį meilę lietuvių tautai.
Grįžimas į Lietuvą ir tautinio judėjimo lyderystė
1904 m., prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, atsirado proga grįžti į Tėvynę. 1905 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną, o kitą dieną nuvyko į Vilnių. J. Basanavičiaus grįžimas į Lietuvą tapo svarbiu postūmiu lietuvių tautiniam ir visuomeniniam judėjimui. Vilnius, jo pastangomis, tapo lietuvių mokslo ir visuomeninio judėjimo centru.
J. Basanavičiaus politinė patirtis, įgyta Bulgarijoje, kur jis buvo aktyvus Demokratų partijos narys, pravertė organizuojant svarbius tautinius renginius Lietuvoje. Jis buvo vienas iš 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių ir pirmininkų. Šis Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 atstovų iš įvairių Lietuvos regionų ir lietuvių kolonijų užsienyje, tapo svarbiu žingsniu siekiant tautinio susitelkimo ir autonomijos. J. Basanavičiaus autoritetas vienijo įvairių politinių pažiūrų žmones.
1905 m. pabaigoje Vilniaus lietuvių J. Basanavičius buvo išrinktas komiteto, turėjusio organizuoti platesnį Lietuvos žmonių susirinkimą, pirmininku. 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvyko Didysis Vilniaus Seimas, kuriam J. Basanavičius pirmininkavo. Seimo metu buvo priimti svarbūs nutarimai dėl Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose ir lietuvių kalbos teisių bažnyčiose.
1906 m. J. Basanavičius parengė dokumentą, kuriuo buvo įrodinėjama būtinybė prie Lietuvos prijungti Suvalkų guberniją. Jis aktyviai gynė lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Nuo 1907 m. jis ypač rūpinosi mokslo organizavimu: įsteigė Lietuvių mokslo draugiją, kuriai vadovavo iki savo mirties, ir redagavo jos tęstinį leidinį „Lietuvių tauta”. Jis taip pat būrė studentų būrelius į vieningą organizaciją ir steigė mokyklas.
Tautos patriarchas ir Nepriklausomybės Akto signataras
Jonas Basanavičius išplėtė lietuvių tautos sampratą, laikydamas jos nariais ne tik bajoriją, bet ir visus Lietuvoje gyvenančius tautiečius. Keldamas tautos vienybės idėją, jis skatino žmones sutelkti jėgas prieš engėją. Jo darbai ir tyrinėjimai skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę, aukštino Lietuvos praeitį, skatino domėtis lietuvių kalbos ištakomis, rinkti tautosaką ir kurti savitas lietuvių kilmės teorijas.
1913 m. Pirmąjį pasaulinį karą ir pokarį J. Basanavičius praleido Vilniuje, rinkdamas medžiagą apie vokiečių okupacinį laikotarpį. 1917 m. pirmininkavo svarbiai Lietuvos visuomenės atstovų konferencijai, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. J. Basanavičius tapo šios Tarybos nariu, o jo laikinai pirmininkaujama Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Šis aktas tapo ilgai puoselėtos svajonės išsipildymu.
Dr. J. Basanavičius sulaukė beveik visų savo tautinių ir politinių svajonių išsipildymo, nors gyvendamas lenkų okupuotame Vilniuje, jis taip ir neišvydo suvienytos Lietuvos. Jo autoritetas ir darbai padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.
Palikimas ir atmintis
Jonas Basanavičius mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d., tą pačią dieną, kai buvo švenčiama devintoji Lietuvos nepriklausomybės sukaktis. Jo mirtis sukėlė didelį sielvartą visoje Lietuvoje, paskelbtas penkių dienų gedulas. Laidotuvės Vilniuje, tuomet lenkų okupuotame mieste, tapo dideliu tautiniu įvykiu, kuriame dalyvavo tūkstančiai žmonių. Išlikęs kino siužetas apie jo laidotuves yra įtrauktas į Lietuvos nacionalinį registrą.
J. Basanavičiaus indėlis į Lietuvos istoriją yra neįkainojamas. Jo moksliniai darbai apima istoriją, archeologiją, kultūros istoriją, etnografiją, folkloristiką, kalbotyrą ir sanitariją. Jis parašė apie 40 studijų ir apie 140 įvairių straipsnių, sudarė ir išleido daugybę tautosakos rinkinių. Jo pastangos išsaugoti ir populiarinti lietuvių kalbą, kultūrą ir istoriją yra gyvybiškai svarbios lietuvybės išsaugojimui.
Daugelis miestų įamžino jo atminimą paminklais, biustais, gatvėmis, aikštėmis ir parkais. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas jį išrinko garbės nariu ir profesoriumi. Jo vardu pavadinta Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinė mokykla, kurioje įkurtas jo atminimo kambarys. 2018 m. Vilniuje, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, buvo iškilmingai atidengtas paminklas tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, jo 167-ojo gimtadienio proga.
Jonas Basanavičius, gydytojas, mokslininkas, publicistas ir politinis veikėjas, liko amžiams įrašytas Lietuvos istorijoje kaip „tautos patriarchas”, žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė gimtajai žemei ir jos nepriklausomybei. Jo idėjos ir darbai tebeįkvepia ir šiandien, primindami apie svarbą puoselėti savo tautinę tapatybę ir siekti geriausios ateities.
tags: #kada #gime #jonas #basanavicius