Jūsų vaikystės, mažas pasaulis, dar apgaubtas stebuklų skraiste, ir veidelis dar švyti kaip saulė, kai miegodamas šypsotės sapne. Jūs - tyra ir trapi asmenybė, dar nei melo, nei klastos nežinanti. Palaukite, tas laikas greitai ateis. Dar minutė, sekundė trumpa, dar atodūsis ilgas, sunkus. Nesvarbu, ar sūnus, ar dukra, jis jau skuba į pasaulį. Jaučiate? Jis jau greitai, jau greitai pravirks. Pakentėkite… O chalatai balti jį pirmieji šioje žemėje sutiks. Bet minutė pavirto diena, ir tas skausmas begalo aštrus. Nežinos tik sūnus niekada, koks tas kelias į pasaulį sunkus. Dar įkvėpkite… Nutilo visi, ir kūną nuliejo liepsna. Paklausykite, ar girdite savo sūnų, geroji mama. Jūs girdite, jūs šypsotės, verkiate. Laimingiausia diena paliks šią dieną. Ir į sūnų taip godžiai žiūrite, panašus, panašus į jus. Toks mažutis žmogus su rankutėmis, kojytėmis - matote? Išbučiuosite visus pirštukus, gal po tūkstantį kartų tikrai. Aš jau esu. Matau, kaip tyliai mainosi diena už lango. Kaip supasi danguje geltona saulė ir tiesiai į mane rankas - mama. Tik vieną aš iš visų pažįstu. Aš jau esu. Dar nemoku juoktis, todėl verkiu iš laimės, iš smagumo, nes man patinka būti. Priimkite mane, pasauli. Gerumu, šviesa ir grožiu užliekite. Nepagailėkite man šilumos ir laimės. Ateidamas prašau. Išsaugokite mano tėvus, kad turėčiau kam nusišypsoti, prikelti bundančią saulutę.
Jo dar nėra, bet mes abudu žinome, kad jis ateis - mažytis ir švelnus. Mes jaučiame trečios širdies plakimą, ir kas bebūtų jis - dukrelė ar sūnus - mes nesidžiaugt, nelaukti jo negalime. Ir šis laukimas dvigubai džiugus - ateina naujas, laukiamas žmogus. Gal saulė švies, gal žvaigždės degs, mirgės? Ne, niekur, niekada žmogaus gimimas dar neturėjo taip gilios prasmės. Tu dar nevaikštai, bet tu jau atėjai iš meilės ir manęs - ant mano rankų. Tu dar nesiglaudi, nes nieko nebijai, aš tik jaučiu kvėpavimą - lyg paukščio tankų. Tu dar juokingai mažas, bet tu tikrai esi. Jeigu ant šieno trys šešėliai artimi, žydri ir taikūs. Jeigu sekundės - mažojo šešėlio judesy, jos jau fiksuojamos. Ir nebeslinks pro šalį laikas. Tu dar neprabilai, o aš juk pirmutinė tavo atrama, kol kambarys dar supasi, kol grindys traška.
Vaikai - Gyvenimo Simbolis ir Tėvų Atspindys
Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie sūnūs ir dukros gyvenimo, paties savęs besiilginčio. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso. Jūs galite duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis, nes jie turi savąsias. Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalite apsilankyti netgi savo svajonėse. Jūs galite stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkite jų padaryti panašių į save, nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.
Aš - trapus ir baltas popieriaus lapas, pats nuspalvinti negaliu. Tad jei piešite mane tamsiomis spalvomis - būsiu niūrus. Jei piešite mane skaisčiomis spalvomis - būsiu šviesus ir linksmas. Aš - paruoštas lipdymui molio gabalas, pats nusilipdyti negaliu. Tad jei lipdysite mane piktą - būsiu gąsdinantis. Jei lipdysite mane mąstantį - būsiu paguodžiantis. Aš - maža, gležna gyvybės sėkla, pati išdygti negaliu. Tad jei sėsite mane abejingai - užaugsiu menka. Jei sėsite mane su meile - užaugsiu derlinga. Aš - jūsų sumanyta, bet neužbaigta daina, pati sau žodžių pasirašyti negaliu. Tad jei sudėsite į mane bet kokius žodžius - skambėsiu padrikai. Jei sudėsite į mane išminties pilnus žodžius - skambėsiu gyvai. Globokite, mylėkite mane.
Kol dar nebuvau mama, darydavau ir valgydavau karštą maistą. Mano rūbai nebuvo dėmėti. Telefonu kalbėdavau ramiai. Kol dar nebuvau mama, miegodavau tiek, kiek norėdavau, ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai ėjau gulti. Šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien. Kol dar nebuvau mama, tvarkydavau namus kasdien ir niekada nesuklupdavau ant žaislų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių. Kol dar nebuvau mama, net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos, ir niekada negalvodavau apie skiepus. Kol dar nebuvau mama, niekas nebuvo manęs apkakojęs, apvėmęs, apkramtęs, apsisiojęs, apžnaibęs savo mažais pirštukais. Kol dar nebuvau mama, pilnai atsakiau už savo protą, savo mintis ir savo kūną. Miegodavau visą naktį. Kol dar nebuvau mama, niekada neverkiau matydama ašaras. Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės vien dėl paprasčiausios šypsenos. Niekada nesėdėdavau naktį žiūrėdama į miegantį vaiką.
Elsevier mokymų dirbtuvės - vaizdo įrašas
Kol dar nebuvau mama, niekada nelaikydavau rankose miegančio vaiko, nes gaila padėti. Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių, kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo. Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai. Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti. Ir nežinojau, kad man patiks būti mama. Kol dar nebuvau mama, nežinojau, ką reiškia jausti, tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno. Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra pamaitinti alkaną kūdikį. Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug. Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas galėtų paversti mane tokia svarbia. Kol dar nebuvau mama, aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių tiesiog įsitikinti, kad viskas tvarkoje. Ir niekada nejutau tos šilumos, džiaugsmo, meilės, stebuklo, pasitenkinimo būti mama.
Koks mažutis, mažutis žmogus… Štai rankytė, kojytė. Matote? Išbučiuotumėte visus pirštukus, gal po tūkstantį kartų. Tikrai. Jis užaugs, ir stiprus, ir drąsus. Laimingiausia jam bus ši diena. Kūdikystė mažučiais delniukais brėžia savo gyvenimo taką, šlepsi mažas dailus kamuoliukas ir vis šneka, ir šneka, ir šneka… Lango stiklas pirštukų padeliais lyg pėdutėmis nutapinėtas. Čia kiekvienas močiutės daiktelis žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas. Knieti imti, paliesti, pažinti, palaižyti, pagriebus į saują. Greitai jau nemokės apsiginti net žema senutėlė indauja. Į neramų sapnelį atklysta tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos. Ant putnučių skruostukų pražysta šypsenėlės - beraustančios uogos.
Vaikų Auginimo Iššūkiai ir Džiaugsmai
Sveikas, gyvenime! Bus dienos - sunkios ir geros. Bus naktys - bemiegės ir nykios. Bus skausmas ir laimės ašaros. Bus vienatvė. Ir akys mylimos. Ir širdy, tartum fotojuostelėje, liks tik šviesios ir tamsios dėmės… Nesakysi - nebuvo meilės. Nesakysi - gyvent pasivėlinau. Viskas bus. Viskas dar tik prasideda. Tik kurios bus akimirkos lemiamos? Atiduoti save, savo laimę ir širdgėlą - atėjau aš. Sveikas, gyvenime! Kalbėki, sūnau, kad pasaulis gražus, nors spalvas pats vėliau susirasi. Aš pasiūlyti baltą ir juodą galiu. Kalbėki, sūnau, kad pasaulis tau geras, kol suprasi, koks prieštaringas žmogus. Nerašyk žvaigždžių - jos gražios, bet šaltos. Akių ežeruose išpiltas dangus - jei išmoksi įžvelgti žydrynės krisleliuose gelmę, tai aplink tyvuliuos nesibaigiantis spindesys. Nesistenk pasiekti kalno viršūnės - tik bedugnėms kalnai aukšti. Kilk iš sėklos gajos kaip ąžuolas kyla, atžalėlė tu mano, šviesi… Ramios upės nudilina uolų skeveldras, išsiplauna į krantą smėlio migla. Būk upe, kuri turi krantus, turi vardą, ir tavęs nenutrins užmarštis.
Juk kūdikio verksmas - gražiausia daina. Juk kūdikio džiaugsmas - mamos dovana. Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, nesvarstydami kodėl ir kam. Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Mes gi esam tie, kurie jų laukia, laukdavo ir lauks visais laikais. Tik su jais mes jaučiamės suaugę, o vieni mes irgi kaip vaikai.
"Vaikai - tai gyvi pranešimai, kuriuos siunčiame laikui, kurio nematysime." - Johnas F."Kuo daugiau skaitysite, tuo daugiau dalykų sužinosite. Kuo daugiau sužinosite, tuo daugiau vietų aplankysite." - Dr."Vaikai yra mūsų ateitis.""Klaidinga manyti, kad vaikai nieko neišmoksta iš patirties. Iš tikrųjų jie išmoksta labai daug.""Galvoje turite smegenų. Jūs turite kojas savo batuose. Galite save nukreipti bet kuria pasirinkta kryptimi." - Dr."Pasauliui reikia svajotojų ir stebukladarių." - E. B."Vienintelis būdas atlikti didelį darbą - mylėti tai, ką darai. Jei dar neradote, ieškokite toliau.""Visi vaikai yra menininkai."
Tavo vaiko feisbuko paskyroje skelbėme konkursą, kuriame prašėme jūsų pabaigti sakinį „Vaikai - tai…“. Šiandien publikuojame gražiausius jūsų atsakymus. Vaikai - tai mūsų gyvenimas, mūsų viltis, tikėjimas, stiprybė. Vaikai - tai didžiausia gyvenimo dovana. Jie mus išmoko būti rūpestingesniais, kantresniais… Vaikai - tai ne maži žmonės, o dideli pasaulio stebuklai… Vaikai - tai patys tikriausi tėvų atspindžiai! Vaikai - tai Dievo DOVANA, kurią gavę įsipareigojam juos besąlygiškai mylėti, gerbti, saugoti ir išauklėti geresniais žmonėmis, negu esame patys. Būnant su vaikais sustoja laikas, ir pats nejučia šypsaisi… Ir džiugina įvairios mažos smulkmenos. Vaikai - tai mini žmogeliukai, kurių kiekviena mimika, kiekvienas žvilgsnis, kiekviena ašara ir kiekviena šypsena yra pati nuoširdžiausia, kokios nepamatysi nei pas nei vieną suaugusį žmogų. Vaikai - tai didžiausias turtas, kurį gyvenime turime, brangesnis už auksą ir visus kitus turtus. Tai pats mieliausias, nuostabiausias gyvenimo spinduliukas. Vaikai - tai didžiausias gyvenimo turtas, kuris suteikia gyvenimui prasmę. Vaikai - tai gražiausios pasaulio gėlės, kurios kasdien besiskleisdamos vis gražėja ir gražėja. Vaikai - tai stebuklas, kuris džiugina akis, sukelia šypseną ir juoką veide, pripildo širdį laime begaline. Vaikai - tai meilė, viltis, kantrybė ir sielos ramybė. Vaikai - tai šeimos židinys, saugantis, globojantis, tausojantis. Suteikiantis šeimai pilnatvės jausmą ir šilumą. Vaikai - tai kūdikio alsavimas į ausį; pirmoji šypsena vidurnaktį, atpažinus mamą; ant kelių parklupęs tėtis, pasiruošęs apsaugoti pirmus žingsnius žengiantį sūnų; skaudžios pirmosios traumos; iki ašarų mieli pirmieji: „Myliu tave“; ilgi pokalbiai prieš miegą su dvimetinuku ir su vaiku - atėjęs gyvenimo prasmės suvokimas. Vaikai - tai nuostabiausias kūrinys, kurį sukuria dvi mylinčios širdys. Vaikai - tai brangiausia, ką turime, dėl ko gyvename, dėl ko šypsomės ir verkiame. Visada turime ką apkabinti, priglausti ir mylėti. Vaikai - tai angeliukai, Dievo atsiųstos dovanėlės. Mylėkim juos ir gerbkime, nieko už tai nesitikėdami. Vaikai - tai maži stebuklai, mūsų širdyje užimantys daugiausia vietos. Pasiklydę, išdykę, gražūs, jie verti ne tik mūsų rūpesčio, bet ir pastangų būti pažinti, todėl reiktų žvelgti giliau, ką reiškia būti vaiku, o ne tik į tai, ką reiškia vaiką auginti. Leiskime vaikui augti! Vaikai - tai pasaulio ateitis. Tik turėdamas vaikų žmogus tampa nemirtingas. Vaikai - tai neišmatuojamos laimės ir kantrybės ribos. Vaikai - tai mes. Gerbiu save, vadinasi, gerbiu ir vaikus. Jei myliu save, tai myliu ir vaikus. Jei pati esu atsakinga, tai atsakingi ir vaikai… Vaikai - tai šypsenėlės, nuoširdus žodis „myliu“, apkabinimas. Mūsų mėgstamiausia vieta yra KARTU. Vaikai - tai gyvenimo gėlės, kurios auga taip, kaip jas prižiūri! Vaikai - tai džiaugsmas, rūpestis, laimė… Tai meilė, kuri tapo matoma, tai mūsų gyvenimo šviesa! Vaikai - Dievo meilės angelai. Vaikai - gyvenimo variklis. Vaikai - gražiausia Dievo dovana, skirta mums, kad nebūtume vieniši. Vaikai - kasdienis rūpestis ir džiaugsmas. Vaikai - tai gyvenimas! Be jų nebūtų gyvenimo prasmės! Vaikai - tai gyvenimo pilnatvė. Vaikai - tai stebuklas, suteikiantis gyvenimui prasmę.
Gražios mintys ir žodžiai apie motinystę ir vaikus: Kūdikiai - gražiausios gėlės, žydinčios šiapus rojaus vartų. (Dr. Davies) Pažiūrėk į vaikus, ir pažinsi tėvus. Deramai užauginti vaiką galima ten, kur yra sukurta meilės erdvė. Laimės nenusipirksi - ji gimsta. Auksas ne tas, kas žiba, o tas, kas laksto klykaudamas po namus. Jei nusprendei turėti vaikelį, susitaikyk su mintimi, kad tavo širdis visada plaks atskirai nuo kūno. Vaikams turime suteikti du dalykus - šaknis ir sparnus. Troba be vaikų - troba be langų. Motina - tai Dievo vardas mažų vaikų lūpųse ir širdyse. (Viljamas Tekerėjus) Motinystė yra geriausias darbas, nes mylimiausią bosą nešioji ant rankų. Tvarkyti namus, kai juose auga maži vaikai, tai tas pats, kas šluoti sniegą sningant. Nėra tokio dalyko kaip nedirbanti mama. Gera būti moterimi! Pinigus užsidirbsiu! Meilę užkariausiu! Sėkmę pasieksiu! O laimė… Laimė - pasigimdysiu! Mano tėvas žaisdavo su manimi ir mano broliu kieme. Mama išeidavo ir sakydavo: „Jūs mindote žolę“. „Mes neauginame žolės“, - atsakydavo tėtis, - „Mes auginame vaikus“. Mamos žodis - Dievo žodis. Gyvenimas trumpas, bet žmogus jį iš naujo gyvena savo vaikuose. Už motinos nugaros ir kiškis gali būti drąsus. Vaikas - tai meilė, tapusi matoma. Iš plytų ir cemento pastatomas namas, o iš vaikų juoko - namų židinys. Kiek įdėsi, tiek turėsi. Vaikas visada gali išmokyti suaugusį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusiu ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti. Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus - tai padaryti juos laimingus. Niekada nepyk, kai vaikas tave žadina 3 val. nakties norėdamas valgyti, kada nors džiaugsiesi, jei tokiu metu jis jau bus namuose! Nesiverskime vaikams mūsų kaltės! Vaikai niekada nėra „klaida“. Kai Dievas nori pasakyti moteriai komplimentą, padovanoja dukterį. Auginant vaiką dienos būna ilgos, o metai - trumpi. Jei užėjus į namus, kuriuose gyvena vaikai, tvarka, vadinasi, su šeimininkais kažkas negerai. Mokėsi bendrauti su vaiku - mokėsi ir su bet kuo! Laimingi tie namai, kuriuose yra mažų vaikų. Vaikai - tėvų atspindys. Namai yra ten, kur laukia mama. Vaikams duotą žodį tesėk. Jei negali ištesėti, atsiprašyk. Tavo autoritetas vaikų akyse pakils. Nėra tobulų vaikų. Nėra tobulų tėvų. Bet yra galybė tobulų akimirkų. Laimingi tėvai = laimingi vaikai! Jei nori, kad vaikas keistų elgesį, turi keistis pats. Kai gimsta vaikai, namuose dingsta tvarka, pinigai, ramybė, poilsis, bet ateina LAIMĖ. Neauklėkite vaikų, auklėkite save, vis tiek jie bus kaip jūs. Visi žino, kaip auginti vaikus, išskyrus tuos, kurie jų turi. Užauginti svetimą vaiką - dviguba motinystė. Gyvenimas tai yra tai, ką mes imame iš tėvų skolon, o skolą gražiname savo vaikams. Pasaulyje yra tik vienas pats nuostabiausias vaikas, ir jį turi kiekviena mama. Namai be vaikų kaip kraštovaizdis be medžių. O mes - vaikai, o mes - pasaulis. Kiek iš mūsų viską paaukotų už galimybę, bent akimirkai sugrįžti į vaikystę. Kaip gali būti per daug vaikų? Meilė - yra esminė vaisingumo dvasia: jos pagrindinis tikslas - kurti gyvenimą. M. Vaikams privalome duoti du dalykus - šaknis ir sparnus. Vaikai prideda mums gyvenimo rūpesčių, bet jų dėka mirtis mums neatrodo tokia baisi. F. Su vaikais būtinai reikia būti nuoširdžiam ir viską sakyti tiesiai. V. Priešingai nei suaugusiems, vaikams nereikia savęs apgaudinėti. - J. V. Gėtė. Vaikai prideda mums gyvenimo rūpesčių, bet jų dėka mirtis mums neatrodo tokia baisi. - F. Buvimas su vaikais gydo sielas. F. Galvoti apie taiką, vadinasi, galvoti apie vaikus. M. O. Laiminu tave. … … … … Tavo meilė artimiesiems sugrįš Tau su kaupu. … Žiūrėkite į vaikus, taip, kaip žiūrima į medžius - su dėkingumu, nes tai palaima, bet be lūkesčių ar norų; juk nereikalaujame, kad medžiai būtų kitokie.