Valstybė, reguliuodama visuomeninius santykius, siekia juos kryptingai tvarkyti bei transformuoti, kad būtų įgyvendinta šiandienos poreikius atitinkanti tiek materialinė, tiek moralinė gerovė. Išskirtinis dėmesys Lietuvoje skiriamas žmogaus teisėms, kurios atspindi Nepriklausomybę ir siekį visavertiškai integruotis į pažangiausias pasaulio valstybes. Žmogaus teisės apsauga tampa ne vien deklaratyvia valstybės veikla, bet privalomai traktuojama kaip visokeriopos gerovės pamatas bei siektinas tikslas, kurio svarbą pabrėžia visa Europos teisinė sistema. Žmogaus teisės ir teisėsaugos interesų kontekste ne paskutinės reikšmės dėmesys skiriamas šeimai, kaip visuomenės tęstinumo ir naujos kartos auklėjimo bei ugdymo garantui. Šeimos gyvenime susipina biologiniai ir socialiniai, materialiniai ir dvasiniai, doroviniai ir psichologiniai procesai. Todėl šeimos santykiai yra specifinis teisinio reguliavimo dalykas, kur nukreipta ne tik teisės, bet ir moralės, ideologijos, religijos jėga ir įtaka. Kartu su šeimos svarba visuomeniniame gyvenime išryškėja ir vaiko - socialiai labiausiai pažeidžiamo šeimos teisės subjekto - teisės ir jų apsaugos teisinio reguliavimo svarba. Iš šių vaiko teisės ir interesų apsaugos, teisinių priemonių dalis turi būti nukreipta apsaugoti vaiko teisę būti savo tėvų išlaikomam bei teisę gyventi ir augti savo šeimoje kartu su tėvais. Šių išlaikymo vaikams priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo teisinio reguliavimo ypatumai nėra sulaukę didelio įvairios tyrėjų dėmesio. Tai kai kurie aspektai aptariami nagrinėjant kitas, su šeimos nariais, tarp jų ir vaiko teisėmis susijusius klausimus, taip pat remiantis Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Šis aspektas lyginamas su kitų kategorijų bylomis, kur jis yra išskirtinis. Todėl išlaikymo vaikams priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo reglamentavimo bei taikymo problemos reikalauja nuodugnios jų analizės, atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo formuojamas teisės normas, jų taikymą ir aiškinimą.
Šeima Teisinėje Sistemoje: Pagrindai ir Reikšmė
Šeima valstybės teisinio reguliavimo srityje užima išskirtinę padėtį, kadangi ji, kaip itin sudėtingas visuomeninio gyvenimo reiškinys, yra kertinė socialinio egzistavimo forma. Ši smulkiausia sociumo ląstelė dėl neordinarios savo funkcijos užtikrinti visuomenės tęstinumą sulaukia ne tik moralinės, ideologinės, bet ir teisinės įtakos. Atsižvelgdamos į šeimos prasmę ir reikšmę, siekia turimais instrumentais ją saugoti bei kartu reguliuoti. Dėl šios priežasties visuomeniniai šeimos santykiai tampa specifiniu teisinio reguliavimo dalyku, kur daug dėmesio skiriama tėvų ir vaikų santykiams, tėvų valdžios turiniui, vaiko teisės apsaugai. Siekiant apginti ir kad reikia nuolat gerinti vaiko padėtį visame pasaulyje ir jo vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis, priimta keletą tarptautinės reikšmės teisės aktų.
Svarbiausias iš jų - 1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisės konvencija (toliau - Vaiko teisės konvencija), kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. liepos 3 d. Šio dokumento priėmimas dar kartą patvirtina jį pasirašiusias šalis įsipareigojimus dėl vaiko padėties daugelyje pasaulio vietovių, kur ji dažnai tebėra kritinė dėl nevienodos socialinės sąlygos, o tai tik dar kartą parodo, kad būtina imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Vaikui, augimui ir gerovei aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad šeima galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei. Vaiko teisės konvencijoje įtvirtinta nemažai principinių nuostatų, svarbių šiam darbui nagrinėjamos temos aspektu. Tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus pagrindai išdėstyti 27 straipsnio antroje ir ketvirtoje dalyse: tėvams arba kitiems vaikus auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygos, tinkamos vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes; tuo tarpu valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kito finansiškai už juos atsakingo asmens tiek valstybės viduje, tiek užsienio. Be to, valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Todėl pagrindinis tėvų ar teisėtų globėjų rūpestis turi būti vaiko interesai. Vaiko teisė gyventi su savo tėvais numatyta minėtos konvencijos 9 straipsnyje. Jame valstybės dalyvės įpareigojamos užtikrinti, kad vaikas nebūtų skiriamas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ar taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesais. Šiuo atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Šiais klausimais, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą ar atitinkamą organą nacionaliniai įstatymai numatyta tvarka.
Tarptautiniai Teisės Aktai ir Jų Įtaka Nacionalinei Teisei
Jungtinių Tautų vaiko teisės konvencija nėra vienintelis tarptautinės teisės aktas, kuriame tarptautinė bendruomenė pasisako apie vaiko teises ir laisves. Ypatingos vaiko apsaugos būtinybė taip pat numatyta 1959 m. Generalinės Asamblėjos priimtoje Vaiko teisės deklaracijoje ir pripažinta Visuotinėje žmogaus teisės deklaracijoje. Įsipareigojimas ypatinga vaiko teisės apsauga išreiškiamas ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsniuose), Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10 straipsnyje), taip pat specializuotose įstaigose ir tarptautinėse organizacijose, kurios rūpinasi vaiko gerove, įstatuose ir atitinkamuose dokumentuose. Čia vardintinos ir 1973 m. spalio 2 d. šios dienos Konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo. Šioms šeimos santykiams, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės pagal santuoką, įskaitant išlaikymo pareigas nesantuokiniams vaikams.
Iš anksčiau paminėtų tarptautinių teisės aktų vaiko teisės apsaugai neskiriama tiek daug ir tokio detalaus dėmesio, kaip Vaiko teisės konvencija. Čia vardinti tarptautiniai teisės aktai ir juose paminėtos tarptautinės teisės normos yra itin svarbios analizuojamos temos požiūriu. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. Apibendrinant galima teigti, kad tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus ir tėvų pareigos užtikrinti, kad vaikas gyvens kartu su savo tėvais, reglamentavimas tarptautiniuose teisės aktuose parodo tarptautinių organizacijų, o kartu ir tarptautinės bendruomenės siekius ginti vaiko teises šioje srityje. Tarptautinės teisės normose suformuluoti standartai turi tiesioginę, imperatyviąją poveikį nacionalinei teisei, todėl išvardintos teisės normos taikytinos ir Lietuvos teisinėje sistemoje, kas užtikrina vaiko teisės ir interesų apsaugą.
Vaiko Kelionės Įtraukimas į Alimenti Apskaičiavimą: Nacionalinis Teisinis Reguliavimas
Aukščiausiu teisiniu lygmeniu tai Konstitucijos 38 straipsnyje: šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šios nuostatos deklaravimas suponuoja būtinybę sukurti atskirą teisinio reguliavimo sritį - šeimos teisę, kurios institutai skirti reglamentuoti įvairias šeimos gyvenimo sritis. Vaikų bei tėvų tarpusavio teisės ir pareigos - itin svarbi įstatymų leidėjo reguliuojama sfera, kuri apima vieną iš šeimos teisės institutų. Be to, biologinė bei moralinė vaiko ir tėvų santykio prigimtis sąlygoja tėvų valdžios, kaip šeimos teisės instituto egzistavimą, kurio tiesioginis uždavinys yra teisės normomis reglamentuoti asmens teises, pareigas bei teisėtus interesus, sudaryti jų įgyvendinimo bei teisinės gynybos galimybes. Detaliau nagrinėjant šio instituto normas išryškėja būtinybė aptarti tėvų valdžios sąvoką bei turinį.
Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK) detaliau reglamentuoja tėvų valdžios turinį: tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizines ir protines ypatybes, sudaryti palankias sąlygas visapusiškam ir harmoningam vystymuisi, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Pasitelkiant analizę, kaip mokslinio tyrimo metodą, nesudėtinga detalizuoti minėtos teisės normos turinį: tėvų valdžia pateikiama tokia forma, kad kiekviena teisė tuo pat metu turi būti traktuojama ir kaip pareiga. Kadangi šios nuostatos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą derinį, tai nesilaikant vienos iš tėvų valdžios dalių, nevisuomet bus laikomasi ir kitos. Tinkamas pavyzdys: nevykdant pareigos išlaikyti vaikus, kartu nėra tinkamai vykdoma ir pareiga rūpintis vaiko sveikata arba pareiga sudaryti palankias sąlygas visapusiškam ir darniam jo raidai. Tėvų valdžios įgyvendinimo teises ir pareigas turi abu tėvai: tiek motina, tiek tėvas. Iš to seka, kad abu tėvai yra vienodai atsakingi už savo pareigų įgyvendinimą. Tai sąlygoja tėvų valdžios lygybę, įtvirtintą CK 3.156 straipsnyje.
Lietuvos Respublikos vaiko teisės apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punkte nustatyta analogiška tėvų pareiga - vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti jo atstovai. Šiam subjektui priskiriami ir teisėti vaiko atstovai, kurie taip pat turi pareigas sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo (6 straipsnio 1 punktas). Šios normos yra glaudžiai susijusios su vaiko teisėmis. Pagrindinės visuotinai pripažintos vaiko teisės yra išvardintos Jungtinių Tautų vaiko teisės konvencijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Tarybos konvencijoje dėl nesantuokinio vaiko teisinio statuso, Hagos konvencijoje dėl vaiko apsaugos ir bendradarbiavimo tarpvalstybinio įvaikinimo srityje, Lietuvos Respublikos vaiko teisės apsaugos pagrindų įstatyme. Jungtinių Tautų vaiko teisės konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje numatytas vaiko teises. Lietuva, būdama šios konvencijos dalyve, savo įsipareigojimus vaiko atžvilgiu įtvirtino nacionaliniuose įstatymuose. Šie įstatymai vaiko teises gina. CK savo ruožtu išvardina pagrindines vaiko teises ir pareigas šeimoje, kas atitinka minėtos konvencijos nuostatas. Pagrindinės vaiko teisės yra: teisė į gyvybę, teisė į vardą, teisė į šeimą, teisė į sveikatos apsaugą, teisė į poilsį ir laisvalaikį, teisė į išsilavinimą, teisė į nuosavybę, teisė į informaciją, teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę, teisė į privatumą, teisė į išsilavinimą, teisė į tėvų globą, teisė į išlaikymą, teisė į išsilavinimą ir kt. Visi vaiko teisės elementai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję, todėl pažeidus vieną iš šių vaiko teisių, pažeidžiamas visas vaiko teisių darinys. Šiame tyrime išskirtina vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ir teisė būti aprūpinamam savo tėvų šeimoje. Tai atitinka tarptautinius teisės aktus vaiko teisės požiūriu.
Tėvų Pareiga Išlaikyti Vaikus ir Kelionės Išlaidos
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus priskiriama prie turtinių tėvų pareigų, taigi patenka į turtinių šeimos santykių ratą. Be to, tai yra turtinė asmeninė (intuitu personae) prievolė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdymo. Dauguma nuomonių sutinka, kad tėvų ir vaikų turtiniai santykiai pagal jų atsiradimo pagrindus gali būti reguliuojami šeimos arba civilinės teisės normomis. Šeimos teisės normos reguliuoja alimentinius tėvų ir vaikų santykius, t. y. Santuokos ir šeimos kodekso dvylikto skyriaus antrajame skirsnyje - Vaiko ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos.
CK 3.155 straipsnio 1 dalis numato detalesnį tėvų valdžios turinį: tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizines ir protines ypatybes, sudaryti palankias sąlygas visapusiškam ir harmoningam vystymuisi, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Šios pareigos yra labai glaudžiai susijusios su vaiko teisėmis. Pagrindinės visuotinai pripažintos vaiko teisės yra išvardintos Jungtinių Tautų vaiko teisės konvencijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Tarybos konvencijoje dėl nesantuokinio vaiko teisinio statuso, Hagos konvencijoje dėl vaiko apsaugos ir bendradarbiavimo tarpvalstybinio įvaikinimo srityje, Lietuvos Respublikos vaiko teisės apsaugos pagrindų įstatyme.
Kalbant apie vaiko kelionių įtraukimą į alimentų apskaičiavimą, svarbu atkreipti dėmesį į kelionės išlaidas. Dažniausiai kelionės išlaidos, susijusios su vaiko kelionėmis pas vieną iš tėvų (pvz., savaitgalio lankymo kelionės, vasaros atostogų kelionės), yra laikomos papildomomis išlaidomis, kurios gali būti įskaičiuojamos į bendrą vaiko poreikių vertinimą. Tačiau tai priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip:
- Kelionės būtinybė ir tikslas: Ar kelionė yra būtina vaiko bendravimui su kitu tėvu, ar tai yra poilsinė kelionė, kurią gali finansuoti vienas iš tėvų?
- Kelionės trukmė ir atstumas: Kuo ilgesnė ir tolimesnė kelionė, tuo didesnės išlaidos.
- Tėvų finansinės galimybės: Ar abu tėvai gali finansiškai prisidėti prie kelionės išlaidų?
- Teismo sprendimas ar sutartis: Ar teismo sprendime ar tėvų sutartyje yra numatyta, kaip bus dalijamos kelionės išlaidos?
CK 3.192 straipsnis numato, kad tėvai privalo išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Jei tėvai nesusituokę, vaiko išlaikymo pareiga taip pat tenka abiem tėvams. Jei vienas iš tėvų nevykdo pareigos išlaikyti vaiką, kitas tėvas ar vaiko atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, atsižvelgia į vaiko poreikius, tėvų turtinę padėtį, darbo užmokesčio dydį, kitas pajamas ir kitas aplinkybes.
Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika taip pat atsižvelgia į vaiko kelionių išlaidas, ypač tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium. Sprendžiant dėl kelionės išlaidų įtraukimo į alimentų apskaičiavimą, svarbu atidžiai analizuoti kiekvieną situaciją individualiai, atsižvelgiant į visus galiojančius teisės aktus ir teismų praktiką.