Vaikų auklėjimo tikslas - tai vienas svarbiausių klausimų, su kuriuo susiduria kiekvienas tėvas. Dažnai šis tikslas suvokiamas kaip noras, kad vaikai užaugtų sveiki, laimingi, įgytų gerą išsilavinimą, rastų gerą darbą ir gyventų „gerą gyvenimą“. Toks požiūris, ypač Vakaruose, dažnai siejamas su „amerikietiška svajone“. Tačiau, ar tai yra pagrindinis Dievo mums, tėvams, keliamas tikslas? Krikščioniškosios tradicijos kontekste kyla klausimas, ar mūsų auklėjimo pastangos yra nukreiptos į tai, kas svarbiausia - į vaiko širdį, ar tik į išorinį elgesio suvaldymą.
Auklėjimo fokusas: ko nenorime, o ko siekiame?
Daugelis tėvų, siekdami auklėti vaikus, dažnai sutelkia dėmesį į tai, ko jie nenori, kad vaikai darytų. „Aš nenoriu, kad jie vartotų narkotikus ar alkoholį“, „Aš nenoriu, kad jie gyventų nesantuokinį lytinį gyvenimą“, „Aš nenoriu, kad jie susidėtų su blogais draugais“, „Aš nenoriu, kad jie darytų man gėdą“. Toks požiūris, prasidedantis nuo ankstyvos vaikystės, dažnai siekia tik apsaugoti nuo blogio ir suvaldyti elgesį. Tėvai gali imtis įvairių priemonių: šaukti, gąsdinti, bauginti, versti jaustis kaltais ar manipuliuoti, siekdami užkirsti kelią netinkamam elgesiui.
Evangelijoje pagal Matą Jėzus kreipiasi į veidmainius, sakydamas: „Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu“ (Mt 15, 7-9). Šie žodžiai pabrėžia skirtumą tarp išorinio pamaldumo ir vidinio nusistatymo. Jei mūsų širdis ir rankos veikia atskirai, tai vadinama veidmainyste. Jėzui svarbu ne tik gerai besielgiantys žmonės, bet ir jų vidinis nusistatymas, nes Jis žino, kad „mes žiūrime į išorę, o Dievas žiūri į širdį“.
Jei auklėjimo tikslas yra tik pakeisti elgesį, o pokyčiai neprasideda nuo širdies, tokie veiksmai gali būti pasmerkti nesėkmei. Teigiami elgesio pokyčiai, atsiradę be vidinio apsisprendimo, dažniausiai tėra laikini. Taip yra todėl, kad būtent širdyje slypi tikrasis žmogus: „Kaip vanduo atspindi veidą, taip žmogaus širdis atspindi žmogų“ (Pat 27, 19). Išorinės taisyklės, tokios kaip „Neliesk! Neragauk! Neimk!“, nors ir atrodo išmintingos, neturi jokios vertės ir nesugeba suvaldyti vidinių paskatų. Šventasis Paulius Laiške kolosiečiams rašo: „Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą“ (Kol 2, 20-23). Taigi, jei auklėjimo tikslas yra suvaldyti netinkamą elgesį, pergalė gali būti laikina ir paviršutiniška.
Tikėjimas ir veiksmas: ar doras elgesys be tikėjimo yra nuodėmė?
Dar viena svarbi priežastis, kodėl auklėjimo tikslas neturėtų apsiriboti tik elgesio keitimu, slypi Laiške romiečiams: „O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes valgo ne iš įsitikinimo. Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė“ (Rom 14, 23). Ši mintis yra sukrečianti: netgi doras elgesys, kuris nekyla iš tikėjimo, yra nuodėmė. Tai reiškia, kad bet koks veiksmas ar požiūris, kuriam trūksta pasitikėjimo Dievu, yra nuodėmė, nepaisant to, kaip jis atrodo žmonėms.
Tėvai gali siekti, kad jų vaikai elgtųsi dorai, laikytųsi moralės normų. Tačiau, jei vaiko elgesys nėra paremtas tikėjimu į Kristų, jo moralė, pasak apaštalo Pauliaus, gali būti nuodėminga. Jis gali elgtis dorai manydamas, kad Dievui bus priimtinas dėl savo gerų darbų, o ne vien dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi. Todėl, jei tėvai siekia tik suvaldyti netinkamą elgesį ar net paskatinti gerą, Biblija teigia, kad tai nėra visiškai gerai.
Dvasinė kova ir atvirumas Dievui: pagrindinis auklėjimo tikslas
Pirmasis ir svarbiausias auklėjimo tikslas - kad vaikai suprastų, jog jie kovoja dvasinę kovą. Fizinis pasaulis nėra visa tikrovė. Tėvai turėtų norėti, kad jų vaikai suprastų, jog šis pasaulis - dar ne viskas, ir kad tikrovė nėra vien tik tai, ką galima pamatyti, paragauti ir paliesti. Svarbu, kad vaikai turėtų tvirtai susiformavusius įsitikinimus, žinotų, kuo tiki. Jie turėtų stebėti juos supančią kultūrą ir mokytis būti misionieriais, besidominčiais kultūra Atpirkimo požiūriu.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad pagrindinis auklėjimo tikslas - ugdyti vaikų širdis, o svarbiausia - išugdyti vaikų širdis, atviras Dievui. Šis tikslas yra didesnis nei užauginti gerus vaikus, kurie taps gerais suaugusiais žmonėmis ir piliečiais, didesnis nei užauginti išsilavinusius ar sėkmingus vaikus, didesnis nei būti tikriems, kad jie susituoks su tinkamu vyru ar moterimi.
Patarlių išmintis: širdis kaip gyvenimo versmė
Patarlių knyga, ypač jos pirmieji devyni skyriai, yra lengvai suprantama ir labai naudinga auklėjant vaikus. Didžioji dalis šios knygos parašyta kaip nurodymai vaikams, tėvo pamokymai. Autorius nuolat pabrėžia širdies svarbą: „Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė“ (Pat 4, 23). Viskas trykšta iš širdies. Raštas nuolat kartoja, kad išorinis elgesys yra širdies atspindys.
Iš žmonių širdies išeina „pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 21-23). Taip pat sakoma: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga.“ Tėvai nenori, kad jų vaikai būtų ištvirkę, apgavikai, išdidūs ar kvaili.
Kai tėvai pamato, kad vaikai pradeda taip elgtis, jie dažnai pradeda gėdinti, verčia jaustis kaltais, baugina, manydami, kad Dievas ar tėvai supyks. Taip elgdamiesi tėvai siekia pakeisti elgesį, o ne širdį. Tačiau Šventojo Rašto ištraukos moko, kad auklėjimo esmė yra viso gyvenimo esmė. Tai, kas tinka vaikams, tinka ir tėvams. Elgesys nėra esmė. Supratimas, kad elgesys nėra svarbiausias dalykas gyvenime, visiškai pakeičia vaikų auklėjimą ir tėvų nuostatas.
Veidmainystės pavojus ir širdies ugdymas
Lytinis ištvirkimas, pyktis, noras patikti, narkotikai ir alkoholis nėra svarbiausi dalykai. Tai nereiškia, kad jie nėra blogai. Tačiau tėvai lengvai apsigauna, kai blogai besielgiantys vaikai pradeda elgtis gerai. Kai blogas elgesys pasireiškia, tėvai jį užgniaužia. Kai jis pakeičiamas patinkančiu elgesiu, tėvai patenkinti. Tačiau tai nereiškia, kad tikslas pasiektas. Gali būti, kad auginamas veidmainis - žmogus, kuris elgiasi vienaip, o viduje yra visiškai kitoks. Jei tai viskas, ką pavyko pasiekti, tikslas nepasiektas. Vaiko širdis nebuvo padaryta atvira, jautri Dievui ir Juo pasitikinti.
Jei vaikas padaro kažką netinkamo, ir tėvas jį sugėdina, priverčia jaustis blogai, apkaltina, pagąsdina, vaikas gali liautis taip elgtis. Tačiau esmė nebuvo išsiaiškinta. Norint išsiaiškinti esmę, reikia skirti laiko, kalbėtis, bendrauti. Tėvai, kaip subrendę krikščionys, turėtų skirti laiko vaikams ir paaiškinti, kad nuodėmė yra bandymas patenkinti troškimus tokiu būdu, kuris tų troškimų iš tiesų nepatenkina.
Kiekvieną kartą, kai vaikai nusideda, tėvai gali pažvelgti į jų širdies stabą. Dievas sukūrė mus ir juos tam, kad ką nors garbintume. Mes garbinsime Dievą arba ką nors kita. Ar vaikas nusidėjo, nes troško pripažinimo? Ar savanaudiškai troško kažką gauti kitų sąskaita? Tokiu būdu jis tarsi sako: „Dieve, aš netikiu, kad Tu mane aprūpinsi. Aš pasitikiu savimi. Garbinu save.“
Drausminimas visiškai pasikeistų, jei tėvų požiūris taip pasikeistų. Viena didžiausių problemų yra tai, kad žmonės nenori sakyti, jog jų vaikai yra nusidėjėliai, bijodami sugriauti jų savivertę. Tačiau, jei vaiko elgesys yra nuodėmingas, tėvai neturėtų sutrikti ir skubėti jo užgnaužti. Už kiekvienos nuodėmės slypi stabas. Kiekvienas stabas slepia melą. Mus išlaisvinti gali tik Evangelija. Norint sunaikinti stabą, reikia susidoroti su melu, o su melu susidorojama pasitelkiant Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Pavyzdžiui, jei vaikas kompanijoje keikiasi, tėvai turėtų nesinervinti ir neplauti jam burnos muilu, o bandyti išsiaiškinti, kas paskatino jo širdį taip kalbėti. Supratus, kad vaikas nesijaučia pripažintas, galima suvokti, kad jis turi stabą - žmonių baimę ar pripažinimą. Šis stabas jam meluoja, teigdamas, kad nebus pripažintas, kol nenusidės. Evangelija siūlo atsakymą: nereikia kovoti, kad Dievas tave pripažintų. Dievas įrodė savo meilę - Kristus mirė už tave, kai tu dar buvai nusidėjėlis.
Žydų auklėjimo principai: šeima, bendruomenė ir atsakomybė
Žydų tauta garsėja savo meile vaikams ir išskirtiniu auklėjimo stiliumi. Nors psichologai gali kalbėti apie jo privalumus ir trūkumus, žydų vaikai neabejotinai nejaučia meilės stygiaus.
- Nekoncentravimas į kompleksus: Žydų motina niekada nesakys „Tu - blogas“, bet „Kaip galėjo toks geras berniukas, kaip tu, padaryti tokią kvailystę?“. Jų pozicija - „Mano vaikas neturi ir negali turėti trūkumų“.
- Protinga laisvė: Šiuolaikinis žydų auklėjimas derina vaiko laisvę ir griežtus reikalavimus, panašiai kaip erdvus kambarys su tvirtomis sienomis. Laisvė yra būtina, o griežtumas prasideda, kai vaikas peržengia ribas.
- Pagyrimas už viską: Žydų mamos žavisi net mažiausiais pasiekimais, skatina juos matant kitiems. Tai stiprina motyvaciją ir pasitikėjimą savimi.
- Atsakomybė už elgesį: Žydai tiki, kad net nereikšmingas žodis ar poelgis gali turėti padarinių, todėl savo pavyzdžiu orientuoja vaikus į atsakingą elgesį.
- Meilė ir pagarba šeimoje: Šeimos pagrindas yra vyras ir žmona. Vaikams nuo mažumės ugdoma pagarba tėvams, supratimas, kad jie gyvena vienas dėl kito, kas sukuria saugumo jausmą.
- Mokymasis būti tėvais: Auklėjimas prasideda nuo pat vaiko gimimo. Motinystė ir tėvystė laikomos garbinga „karjera“, o ne našta. Šiam tikslui pasiekti rengiami specialūs kursai.
- Teisingas laiko disponavimas: Žydų vaikai užsiima įvairiomis veiklomis: muzika, kalbomis, matematika. Tai prisideda prie jų sėkmės, kaip rodo didelis Nobelio premijos laureatų ir milijonierių skaičius tarp žydų.
Šeima - pamatas ir didžiausia vertybė: Izraelyje šeima laikoma didžiausia bendruomenės vertybe. Gilios tradicijos, bendros vakarienės, Šabato šventimas stiprina artumo jausmą. Šeimos kuriamos atsakingai, dažnai vėlesniame amžiuje, po išankstinio ilgų pokalbių apie vaikų auklėjimą ir pareigų pasiskirstymą. Tėvų ir senelių pavyzdys yra vienas iš pagrindinių auklėjimo metodų.
Bendruomenė - aktyvi auklėtoja: Kiekvienas Izraelio pilietis jaučiasi atsakingas už tautos auklėjimą, kultūrą ir moralines normas. Tai, kad kas nors pataria ar pataiso, rodo rūpestį ir linkėjimą gero. Kiekvienas praeivis gali padėti bet kuriam vaikui, taip, kaip padėtų savam, sukuriant saugumo ir bendrumo atmosferą.
Laisvė būti: Auklėjimas nukreiptas į vaiko paruošimą gyvenimui, talentų panaudojimą, silpnybių valdymą ir pasirinkimų darymą. Nors vaikams daug kas leidžiama, nuo mažumės diegiama atsakomybė už save ir savo veiksmus. Laisvė turi ribas, kad nebūtų pakenkta sau ar kitiems.
Atsakomybė už sprendimus ir elgesį: Kartu su laisve vaikai mokomi planuoti laiką, sudaryti dienotvarkę ir teisingai paskirstyti prioritetus. Dienotvarkėje numatomas laikas namų darbams, pagalbai namuose, užklasinėms veikloms ir poilsiui. Taip siekiama išlaikyti balansą ir gyventi visavertį gyvenimą.
Pasitikėjimo savimi stiprinimas: Žydų tėvai giria vaikus net už smulkmenas, akcentuodami pažangą, lyginant su vakar. Tai skatina vaikus judėti pirmyn užtikrinčiau. Vaikai skatinami nepaliauti tyrinėti ir bandyti. Pagyrimas prie kitų žmonių dar labiau sustiprina pasitikėjimo jausmą. Kai vaikai klysta, stengiamasi ramiai išsiaiškinti situaciją, ieškoti sprendimų, be kaltinimų ar fizinių bausmių. Vaikai mokomi uždavinėti klausimus, įvairiapusiškai žiūrėti į situaciją ir ieškoti sprendimų.
Šiuolaikinės auklėjimo problemos ir tėvų vaidmuo
Šiandienos vaikų auklėjimo problemos skiriasi nuo tų, kurios buvo prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau vyravo autokratinė sistema, kurioje tėvų pareigos buvo paprastesnės. Dabar tėvai turi išmokti naujų metodų, paremtų abipusiu respektu. Viena iš opiausių problemų - medikamentų (narkotikų ir nenarkotikų) paplitimas tarp mokyklinio amžiaus vaikų.
Daugeliui mokinių atrodo natūralu vartoti medikamentus, kuriuos lengva gauti. Spaudimas juos naudoti yra didelis, ką rodo ir reklamos. Tėvai turi žinoti, kad vaikai susidurs su šia problema. Draudimai nepakankami. Jaunuoliai linkę viską išbandyti. Svarbiausia priežastis, dėl kurios vaikai įpranta vartoti medikamentus, yra ne šeimos konfliktai, o abipusio respekto ir darnaus sugyvenimo stoka.
Yra kelios pagrindinės auklėjimo klaidos, kurios gali lemti šias problemas:
- Per didelis nuolaidumas (oversubmission): Tėvai nuolat nusileidžia vaikų užgaidoms, todėl vaikas tampa nevaldomas, neturi energijos savikontrolei ir apsunkina savo ateities tikslus.
- Perdėtas pataikavimas (overindulgence): Vaikų aprūpinimas medžiaginėmis gėrybėmis be poreikio. Toks vaikas ieško pasitenkinimų be pastangų.
- Perdėtas dirigavimas (overcoersion): Tėvų noras kontroliuoti visas vaiko veiklas, neatsižvelgiant į jo teisę atrasti ir vystyti savo palinkimus. Tai gali lemti maištingumą ir medikamentų vartojimą, siekiant atrasti individualumą.
- Sumenkinimas (belittling): Tėvų polinkis nuvertinti vaikus ar jų pasiekimus, mažinant jų vertingumo jausmą ir savigarbą. Tai augina menkavertiškumo jausmą, blogą nuotaiką ir beviltiškumą.
- Nepasitikėjimas (distrust): Tėvų nepasitikėjimas vaikų charakteriu ar jų pasisekimais gyvenime. Vaikas gali išsivystyti taip, kaip jam buvo pranašauta.
- Nepaisymas, apleidimas (neglect): Per mažai tėvų rūpesčio ar supratimo kiekvienoje augimo stadijoje, nesugebėjimas užmegzti ryšio ir pagelbėti brendimo laikotarpiu.
Nors gydytojai ir inžinieriai ilgus metus ruošiasi savo profesijoms, vaikų auklėjimas, ne mažiau atsakingas užsiėmimas, dažnai neturi specialaus pasiruošimo. Svarbiausia vaikų auklėjime yra ne teorinės žinios, bet širdis ir meilė. Žinant visas taisykles, dar nereiškia, kad būsi geras auklėtojas.
Auginant vaikus, ateina laikas, kai tėvai pamato, kad vaikas nebėra vaikas. Vaikui bręstant, tėvai vis mažiau gali jį apsaugoti, o vaikas vis labiau išmoksta apsieiti be tėvų pagalbos. Tai sukelia konfliktus. Brendimo laikotarpis yra pilnas priešingybių. Pasipriešinimas autoritetui yra normalus brendimo požymis. Tėvams gali būti skaudu matyti, kad malonus vaikelis pavirto į neklaužadą. Šiuo laikotarpiu paauglys išsilaisvina iš tėvų globos, vysto ryšius su aplinka ir ieško savęs.
Nors paaugliai siekia savarankiškumo, jiems labai reikalinga tėvų pagalba, tačiau tėvai turi mokėti ir suprasti, kaip jiems pagelbėti. Nors tėvai gali būti protingi, paaugliams jie dažnai atrodo neteisūs. Tėvai trokšta vaikams gero, bet paaugliai ne visada tai vertina. Jiems nepatinka per didelė globa ir patarimai. Autonomija jiems yra didžiausia vertybė.
Didelė problema kyla, kai vaikas kratosi pagalbos, o tėvai nori padėti. Svarbu palaikyti ryšį, net jei vaikas kiekvieną patarimą sutinka kaip puolimą. Daug nesklandumų išnyktų, jei tėvai daugiau dėmesio kreiptų į vaikų jausmus ir dvasinę būklę. Nešokti kritikuoti, bet išklausyti su susidomėjimu ir tik po to ramiai pasakyti savo nuomonę. Piktais žodžiais vaiko neišmokysi pagarbos.
Tėvai turėtų laikytis principo „Pirmiausia - nepakenkti“, stengtis neužgauti vaiko jausmų. Pavyzdžiui, jei vaikas giria suknelę, o mama atkerta, kad ji negraži, tai gali sukelti pyktį ir panieką. Tėvų polinkis kritikuoti vaikus dažnai neatneša naudos, bet ugdo pykčio ir keršto jausmus bei mažina savigarbą. Nuolatinis vaikų kritikavimas, sakant „Iš tavęs nieko gero nebus“, sukelia didžiausią žalą normaliam brendimui ir intelektualiniam vystymuisi. Tokiose šeimose vyrauja nuolatiniai barniai, grasinimai ir bausmės.