Darius Žičkus, sceniniu vardu Nazcaman, yra lietuvių muzikantas ir prodiuseris, turintis klasikinės muzikos išsilavinimą ir ilgametę patirtį Londono muzikos studijose. Jo kūryba apima fortepijonines pjeses, ambientinę elektroniką ir garsų instaliacijas, dažnai apibūdinama kaip rami, susimąstymą skatinanti ir nostalgiška, primenanti melancholišką filmo garso takelį. Nazcaman siekia savo muzika pasiūlyti atokvėpį nuo standartinio garso, kviesdamas klausytojus į vidinę kelionę.
Muzikinio kelio pradžia ir posūkiai
Darius Žičkus muzikinį kelią pradėjo anksti. Būdamas šešerių, jis gavo pirmąjį pianiną, kuris tapo svarbiu jo gyvenimo įvykiu. Nors tėvai skatino muzikinį ugdymą, papildomai lankant muzikos mokyklą, paauglystėje Dariaus dėmesį patraukė futbolas. Gyvendamas šalia Vilniaus „Žalgirio“ stadiono, jis pradėjo lankyti vaikų treniruotes. Tačiau muzika vėl grįžo paauglystėje, kai jis pramoko groti gitara ir vėl prisėdo prie pianino, šįkart jau savo malonumui. Tuo metu jis pradėjo kurti pirmuosius muzikinius eskizus ir improvizacijas.
Vėliau D. Žičkus įstojo į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, trombono klasę, ir pradėjo studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Trečiame kurse, gastroliuodamas su orkestru Jungtinėje Karalystėje, jis nusprendė pasilikti Londone. Šis sprendimas buvo motyvuotas jaunystės siekiu išbandyti save, pabėgti iš sovietinio bloko ir semtis naujų patirčių.
Tarptautinė karjera ir bendradarbiavimas
Londone D. Žičkus įsiliejo į aktyvią muzikos sceną. Jis pradėjo groti trombonu grupėje „2001: A Space Odissey“, kurią subūrė buvęs grupės „Magazine“ klavišininkas Dave’as Formula. Taip pat jis aktyviai dalyvavo džiazo "jam session" renginiuose ir dirbo samdomu muzikantu įrašų studijose.
Viena svarbiausių jo karjeros etapų - bendradarbiavimas su britų muzikos prodiuseriu Steve’u Levine’u, žinomu dėl savo darbo su „Culture Club“. D. Žičkus dalyvavo „Culture Club“ 1999-ųjų metų albumo „Don’t Mind If I Do“ įrašuose, grojo klavišiniais, prisidėjo prie aranžuočių ir programavo ankstyvuosius muzikos kompiuterius. Šis bendradarbiavimas truko apie 15 metų ir apėmė darbą su 15-20 įvairiausių atlikėjų albumų, singlų ir televizijos projektų. Jis taip pat prisidėjo prie Rusijos popžvaigždės „Alsou“ dalyvavimo „Eurovizijoje“.
D. Žičkus taip pat bendradarbiavo su „Siouxsie Sioux“, dalyvaudamas jos projekte „The Creatures“. Jis prisidėjo prie grupės „SH“ albumo „Supermeno remixai“ ir prodiusavo radijo singlą „Sumaišyk mane su cukrum“ bei didžiąją dalį albumo „Supermeno užkandžiai“. Jis vertina „SH“ kūrybą kaip laiką aplenkusią ir išskirtinę, pabrėždamas tuometinio „Bomba records“ vadybininko Vytauto Juozapavičiaus-Zenkos ir pačių grupės narių užsispyrimą.
Nazcaman vardas ir kūrybos filosofija
Sceninis vardas Nazcaman kilo iš susidomėjimo senovės Peru Naskos kultūra. Naskos dykumoje gyvenę žmonės sukūrė didžiulius geoglifus - gyvūnų, augalų ir kitų figūrų atvaizdus ant žemės, kurie matomi tik iš oro. Ypač D. Žičkų sužavėjo geoglifas „Astronautas“, dar vadinamas Nazcaman, nes jis yra vienintelis į žmogų panašus atvaizdas. Šis vardas atspindi jo potraukį mistikai ir nepaaiškinamiems dalykams, kurie, jo manymu, egzistuoja pasaulyje.
Nazcaman muzika apibūdinama kaip ramybę, susimąstymą ir refleksiją skatinanti. Jis kuria fortepijonines pjeses ir miniatiūras, apvelka jas ambientinės elektronikos garsais. „Mano kūryba yra labiau atokvėpis nuo viso to standartinio garso, lyriška ar netgi nostalgiška, kaip garso takelis romantiškam filmui, persmelktam ilgesio ir panašių emocijų“, - teigia muzikantas. Grojimo procesas jam yra tarsi meditacija, terapija, padedanti persikelti į kitą būseną. Dauguma jo kūrinių yra improvizacinių momentų adaptacijos, sudėliotos į prieinamesnį formatą.
DĖDĖ MIEGAS - Dainų Darželis. Lietuviškos Vaikiškos Dainelės.
"(ne)miegas": Patyriminis performansas Palangoje
Vienas naujausių Nazcaman projektų - "(ne)miegas", 10 valandų ambientinės muzikos, garso ir vaizdų naktinė kelionė, įvykusi Palangos klube „Ramybė“. Idėjos autorė, galerijos ir baro vadybininkė Paulina Mėlinauskaitė, pasiūlė šią koncepciją. Renginys kvietė atsiriboti nuo išorinio pasaulio, sustoti, išsiveržti iš socialinių tinklų ir naujienų srauto bei panirti į savo vidinį pasaulį. Performanso metu skambėjo kūriniai iš pirmų dviejų Nazcaman albumų, naujos, dar neskambėjusios kompozicijos bei kitų autorių kūrinių adaptacijos, pritaikytos gyvai improvizacijai.
Šis projektas inspiruotas Maxo Richerio performanso, kuris taip pat apėmė ilgą gyvą pasirodymą, varijuojant J. S. Bacho temomis. Nazcaman interpretuoja "patyriminį performansą" kaip kvietimą susitaikyti su mintimi, kad ambientinė muzika turi daugybę klausymo, įsiklausymo ir ignoravimo lygių. Ji gali būti foninė, netrukdanti veiklai, arba įtraukianti į gilią garso patirtį. Taip pat atsižvelgiama į moksliškai pagrįstus garsų poveikius, pavyzdžiui, tam tikrų dažnių garsų panašumą į garsus motinos įsčiose ar miegui netrukdančias garso bangas.
Santykis su kinu ir kūrybos inspiracijos
Nazcaman kūryba dažnai lyginama su melancholišku filmo garso takeliu. Jį ypač žavi dvi kino kryptys: mokslinė fantastika ir prancūzų kinas. Pastarojo specifinis "vaibas", jausmingumas, dažnai nesėkminga meilė, melancholiški momentai, ilgi pokalbiai ir kadrai jam yra labai artimi. Prancūzų kalbos fonetika jam taip pat maloni ir universali.
Kūrybos procesas jam dažnai vyksta ribinėje būsenoje, primenančioje sapną ar transą. Jis pats apibūdina tai kaip "liminalinį sapną". Nors vėlesniuose etapuose įsijungia sąmoningas režimas, pirminis impulsas, muzikinė idėja ar tembras gimsta beveik pasąmonėje. Jo antrasis albumas "At the Edge of Silence" ("Ant tylos slenksčio") atspindi šią potraukį ribinėms, miego ir sapno būsenoms.
Grįžimas į Lietuvą ir požiūris į aktualumą
Prieš kelerius metus D. Žičkus grįžo gyventi į Lietuvą. Šį sprendimą lėmė asmeninis gyvenimas - susipažinęs su žmona Lina Londone, jie nusprendė kurti šeimą Lietuvoje. Nors pradžioje planavo grįžti tik laikinai, jis pastebi besikeičiantį šalies kraštovaizdį ir nuolatinius pokyčius. Jis stebi perdėtą negatyvumą ir kartais savivertės trūkumą, tačiau taip pat mato pozityvius pokyčius, kai vis daugiau lietuvių atsikrato "kaip pas mus viskas blogai" sindromo.
Nazcaman skeptiškai vertina muzikos aktualumo sampratą. Jo manymu, tai, kas aktualu vienam, nebūtinai bus aktualu kitam. Jis pateikia shoegaze muzikos pavyzdį, kuris trumpai pasirodęs populiarus dešimtmečio pradžioje, vėliau grįžo ir paveikė dream pop bangą. Grupių išsiskyrimą jis sieja su ekonomine realybe, ypač roko grupėms Lietuvoje, kur išsilaikyti komerciškai su tradicine instrumentų sudėtimi yra sudėtinga.
Išskirtinumas muzikoje
Nazcaman siekia išsiskirti iš nusistovėjusių muzikos standartų. Jis nebijo groti laisvu ritmu, be aiškaus tempo, arba maišyti orkestrinius styginius su skaitmeniniais triukšmais. Jam svarbu turėti tikslią kontrolę, kaip garsiai girdisi pianino mechanikos triukšmai, pedalų paspaudimai ar stygų virpesius slopinančių dempferių judėjimas. Šis dėmesys detalėms ir noras eksperimentuoti leidžia jam kurti unikalią ir įtraukiančią muzikinę patirtį.