Šie užrašai yra laiko akimirkų padiktuoti įspūdžiai, ne akmenyje iškaltos nuomonės; viskas čia tik užrašoma, ne dėstoma; viskas paremta ne tiek etine, kiek estetine logika; viskas rašyta tik sau. Iš to visi prieštaravimai, pasikartojimai, chronologiniai nukrypimai etc. Kas vakar buvo balta, šiandien gali būti juoda, ir atvirkščiai. Todėl aš ir nesu pasiruošęs ką nors ginti ar dėl ko nors teisintis. Bet atsakomybė už kiekvieną žodį, savaime aišku, yra mano.
Vasaros dienų Utenoje ir aplink
1938 m. birželio 14 d., antradienį, grįžau iš Kauno. Autobusas smarkiai vėlavo, ir Utenoje buvau tik 15 minučių prieš vidurnaktį. Namo ėjau pėsčias (nes nebuvau pranešęs, kad atvažiuoju). Ėjau lėtai, sustodamas, įsiklausydamas, mėgaudamasis. Prie tiltelio per griovį, kuris skiria mūsų karalystę nuo kaimyno, mane sutiko katė ir nepaprastai greitais judesiais trindamasi aplink kojas bėgo iš paskos. Kieme nykiai švokštė liepos ir tamsūs langai sekė mano judesius. Nenorėdamas nieko žadinti atsargiai išėmiau dešinėje durų pusėje esantį langelį (kaip aš jau nežinia kiek kartų esu daręs), įkišau ranką į vidų ir atsklendžiau geležinę velkę. Bet sesuo vis tiek išgirdo ir paklausė, kas ten. Pasakiau, kad tai aš, ir staiga viskas pasikeitė: sužibo langai, dingo nakties statika ir dar kartą prasidėjo iškilminga grįžimo šventė, verta viso gyvenimo.
Birželio 19 d., sekmadienį, oras buvo pilnas keisčiausių sąskambių ir svaigulio. Vaikščiojau po beveik iki juostos sužėlusias pievas, sėdė jau ant ežios prieš atkalnėje tyvuliuojantį plaukiančių rugių lauką; priskyniau glėbį gėlių, kurias namie sesuo pamerkė į stiklinį ąsotį; bet gražios jos tik gamtoje. Po to dar ilgai rymo jau užstalėje, kol iš kažkur atsiradęs šuo (jis visuomet labai užimtas ir kažkur skuba) mane vėl išsivedė lauk.
Birželio 24 d., penktadienį, į laišką nutariau atsakyti tik tiek: „Šie žodžiai tebūna pa dėka už neatleidimą. Atrodo, kad Tau nebuvo per daug sunku tatai padaryti, nes atleidimo nebuvau vertas. Atleidimas būtų buvęs taip pat ir pabaiga, kurios aš taip bijojau. Tavo…“
Birželio 30 d., ketvirtadienį, negalėjau nieko rašyti, nes jaučiausi kaip perpiltas ir per kraš tus besiliejąs indas. Visi mano žodžiai per siauri, niekas juose netelpa. Negalėjau rasti vagos išsiliejusiai mano būčiai sugrįžti.
Liepos 7 d., ketvirtadienį, jau kelinta diena stebėjau kažkokį nelabai dailiai sudėtą di džiulėmis nejudančiomis akimis vabalą, pamatų akmenis rišančioje cemento masėje kasantį urvą. Jis darbuojasi be paliovos, tik protarpiais kažkur išnykdamas. Man nesuprantamu būdu atplėšęs kieto cemento skeveldrą (pagal jo ūgį labai didelę), nepaprastai greit pribėga prie krašto, numeta žemyn ir vėl to kiu pačiu greičiu grįžta kitos. Ir taip visą dieną - rimtai, daly kiškai, metodiškai, nepavargdamas. Aš esu tikras, kad jis ne jaučia jokio nuobodulio ir kad jo niekad nekankina nei ilgesys, nei vienatvė.
Liepos 11 d., pirmadienį, gavau laišką iš R. „Ačiū už gėles: jos visos buvo tokios mėlynos ir liūdnos.“
Liepos 12 d., antradienį, kaip atsiguliau, taip ir atsikėliau tomis pačiomis akimis. Visą naktį galvojau apie R., išvargęs, skaudančiais smegenimis, mintyse be paliovos kartodamas mūsų susitikimų ir išsiskyrimų peripetijas, - nuo pat pirmųjų žingsnių iki dar taip neseniai… Bet mano džiaugsmą (oturbūt ir ją) šalna pakando / Ir malūnėlį prie vandens atnešusius vaikus.
Liepos 13 d., trečiadienį, buvau nuėjęs į Uteną. Skaitykloje peržiūrėjau visus nau jausius žurnalus ir laikraščius, prie nieko ilgiau nesustodamas. Pašte radau Jono į namus siuntinėjamos spaudos pundą ir porą laiškų. Miestas atrodė kaip išmiręs. Per patį vidudienio karštį grįždamas namo užsukau į kapines, kurios man kažkodėl vi suomet atrodė saugiausia pasaulyje vieta.
Liepos 15 d., penktadienį, tokios ilgos, skaidrios ir nesibaigiančios vasaros dienos. Visą laiką, jeigu nėra kokio būtino darbo, praleidžiu basty damasis po mišką ir paupėse, tik kartą savaitėje nueidamas į Uteną pašto ir laikraščių parsinešti. Arba sėdžiu kur nors, visiškai nieko neveikdamas. Arba skaitau. Tik ką baigiau nau ją Šeiniaus Kuprelį. Priešokiais dar skaitau ir Reymonto Kai miečių lietuvišką vertimą. Rytais pažadina iš miego rugiapjūtei besiruošiančių pjo vėjų plakamų dalgių muzika. Šįvakar iš Kauno parvažiuoja Jonas su Stase mėnesiui atostogų.
Liepos 30 d., ketvirtadienį, iš paskutinio įrašo datos matyti, kad dvi savaites nepriėjau prie šių užrašų. Bet laikas buvo toks tobulai pilnas, taip nepa kartojamai užpildytas tuo, ką būtų galima pavadinti absoliu čiai tikru ir betarpišku paprastos, bet kartu ir neaprėpiamai gilios ir plačios kasdienybės išgyvenimu, jog griebtis žodžių, tuo labiau rašto, jai išreikšti, būtų buvęs gamtinės rimties pa žeidimas. Nieko kita nereikėjo ir niekas kita neturėjo prasmės. Kitaip sakant, aš gyvenau tobulai, kaip dobilas žydi tobulai, kaip saulė teka tobulai, kaip akmuo dirvoje į nieką nekreipia dėmesio tobulai. Bet vakar vakare, klausydamasis sesers ir jos draugių dai nuojamo romanso brutaliai sentimentalių žodžių ir liguistai ilgesingos melodijos, staiga ir vėl pasijutau savo knyginės iš minties sąlygoto ir ta pačia prasme „sutepto“ pasaulio ribose, kur nuolatinė savęs analizė ir „širdies matematika“ nepalieka nei vietos, nei laiko gyventi, gyventi tikra to žodžio prasme, kaip jau minėti dobilas arba dirvoje akmuo gyvena: tobulai.
Rugpjūčio 7 d., sekmadienį, beveik visą naktį negalėjau užmigti. Rytą atsikėliau labai anksti ir skaudančiais nuo vakar dienos darbų sąnariais nuėjau į mišką. Lazdynų lapai šviesėja, darosi vis labiau ir labiau per matomi, bet riešutai dar neprinokę. Parėjęs randu visus besi ruošiančius važiuoti į bažnyčią. Mama klausia, kas pasiliks namie gyvulių prižiūrėti. Pasisiūlau aš. Uždarinėju duris, paglostau ant suolelio snaudžiančią ka tę, perkilnoju ir pagirdau galvijus, užmetu kiaulėm šviežios žolės ir nekantraujančio šuns lydimas einu į paupį.
Rugpjūčio 12 d., penktadienį, pereitą antradienį su Jonu į kampinę liepą įkėlėme mažytį lėktuviuką, kurio statyba man užėmė beveik visą savaitę, ir per tas kelias dienas jis tapo pilnateisiu namų gyventoju ir neat skiriama mūsų dalim. Jo propeleriuko čirškimas palydi kiek vieną išeinantį ir sutinka kiekvieną ateinantį. Visad intymus, nerūpestingas ir šiltas, vėjo moduliuojamas jo balsas kartais nežinia kodėl pasidaro melancholiškas ir liūdnas, tarytum jis jau ką žinotų, ko mes visai dar nežinom. Rašant šiuos žodžius, mama šaukia, kad atėjęs Morkus J., ir aš einu jo pasitikti. Vakare, netikėtai atsiradęs Utenoje, nutariau mane aplankyti. Kal bames apie viską, bet daugiausia apie poeziją ir apie „širdies dalykus“. Vis dar, nors ir beviltiškai, kaip jis pats sako, įsi mylėjęs (ji jo niekad nemylėsianti, bet tai nesą taip labai svar bu) V. Z., kuri savo laiku ir man patiko. Tiesus, nuoširdus ir visais kitais atžvilgiais puikus žmogus. Bekompromisinis nau jausios mūsų poezijos entuziastas; dėl to jis su lygiu susiža vimu deklamuoja ir Zupką su Linkevičium, ir Kossu su Miš kiniu. Į mano pastabą, kad tikrasis jo meilės objektas esanti poezijos „mergaitė iš laukų“, kad Z. esanti tik jos pakaitalas ir kad turėtų būti atvirkščiai, jis tik šypsosi, žiūri tiesiai į akis ir nieko neatsako. Atsisveikindami susitariame dar kartą susitikti rytoj (Ute noje). Po to jis išvažiuoja į Kauną. Taigi susitiksime ir ten.
Rugpjūčio 18 d., ketvirtadienį, Jonams išvažiavus, namuose liko tik nuolatiniai jų gyven tojai: lėktuviukas ir aš. Gyventi taip ir niekad kitaip, kitoje vie toje ir kitoje vienatvėje. Viskas kažkaip palengvėjo ir ištuštėjo. Popietėmis lošiame su Stasiu orinį (jis visuomet laimi). Rečiau benueinu į mišką. Nes aš žinau, kad ant liepto, kurį man būtinai reikia pereiti, visuomet sėdi A. Kartais girdžiu, kaip ji, nesu laukusi manęs, grįždama namo perdėtai garsiai dainuoja liūdnu ir ašarų pilnu balsu. Jai vos keturiolika metų; tik jos akys atrodo dvidešimt vienerių. Kartais aš paimu ją su savim, ir mes ištisą dieną prasibastome miške, ieškodami prinokusių riešutų ir vėlyvųjų aviečių. Netyčia susilietus alkūnėmis, ji krūpteli ir po to ilgą laiką eina tylėdama, akis į žemę nuleidus. Grįžtant ji mane palydi iki liepto ir klausia, kada aš išvažiuojąs. Atsakau, kad greit. Tuomet ji ir vėl nuleidžia savo liūdnas keturiolikos metų akis į žemę, apsisuka ir tylėdama eina namo.
Rugpjūčio 24 d., trečiadienį, džiaugtis kiekvienu savo vasaros momentu, lyg jis būtų paskutinis arba truktų amžinai. Neštis visuomet, visur ir viską su savim, laike ir erdvėje, nieko už savęs nepaliekant. Mano dėmesį staiga patraukė Kelių ir kryžkelių poezija. Tai pirmas mano „atviras“ sąlytis su Putinu: iki šiol jis man atrodė senoviškas, vadovėlinis ir tuo pačiu jau nevertas jokio dėmesio. Bet dabar, priešingai, atrodo jaunas, naujas, svaiginąs savo brandumu ir pulsuojančia gyvybe.
Gyvenimas Kaune: studentiški metai ir ieškojimai
Iš rugsėjo, spalio, lapkričio užrašų matyti, kad atvykau į Kauną. Nemeikščiuose paskutines rugpjūčio dienas praleidau su savo eilėraščiais; skaitydamas, taisydamas, plėšydamas. Iš viso susidarė apie 20. Iš jų atrinkau 10: „Pavasario mergaitė“, „Sūnaus palaidūno poema“, „Ūkininkai kalba apie gyvenimą“, „Vaikystė“, „Daina“, „Katė“, „Paskutinis sapnas“, „Mandolina“, „Kelias“, „Upės šauksmas“ - visus tuos, kurie man tebeatrodo brangūs, kurie tebėra mano sielos dalis, mano kraujo ritmas, mano pasaulis. Ir dabar nežinau, ką su jais daryti. Spausdinti? Bet kas juos spausdins? Kam, išskyrus mane patį, jie galėtų būti įdomūs? Visi jie taip ne į toną su tuo, kas dabar rašoma ir spausdinama. Be to, atspausdindamas aš juos prarasčiau: jie būtų nebe mano. Tai būtų gal net savo paties pasaulio išdavimas, bandymas jį parduoti. Juk aš rašau sau, ne kitiems, ir visa tai yra mūsų - mano, mano pasaulio ir mano draugų daiktų - nuosavybė. Niekas neparduoda savo karalystės. Niekas neparduoda savo draugų. Niekas neparduoda savęs.
Šįryt universitete atlikau visus registracijos formalumus, tapdamas legaliu „fuksu“, turinčiu teisę nešioti baltą su žaliu lankeliu studento kepuraitę. Gyvenu pas Jonus Mateikos gatvėje, prie pat Radvilėnų plento. Į universitetą vaikštau pėsčias. Iš Aukštaičių gatvės į žemutinį miestą nusileidžiu Kauko laiptais arba - paįvairini mui - einu skersai Vydūno alėją, per Ąžuolyną iki Neo-Lituanijos rūmų ir Parodos gatve žemyn.
Pamažu įsijungiu į universitetinės kasdienybės ritmą. Pra dinį smalsumą pamažu pakeičia studijiniai rūpesčiai. Dauguma profesorių jau pasiskelbė, ką ir kokiomis valandomis skaitys. Iš knygų ir laikraščių žinomi vardai ir pavardės virto gyvais ar beveik gyvais žmonėmis, beveik visi, bent mano akyse, šiek tiek „sumažėdami“. Vienas tik Putinas tapo dar atokesnis ir paslaptingesnis. Dauguma jų atrodo lyg būtų savo pačių karikatūros: į jokią gyvų žmonių kategoriją netelpantis, lyg iš seno vadovėlio atėjęs My kolas Biržiška; didelis, didele galva, dideliais plaukais, dideliais akiniais, su dideliu portfeliu dideliais žingsniais į auditoriją įei nantis Izidorius Tamošaitis; peraugusį ir šiek tiek aptukusį besi šypsantį vaiką primenąs Antanas Salys; Velykų salos skulptūrų profiliu Pranas Skardžius; nedarniai, tarytum paskubomis sudė tas aukštaūgis Balys Sruoga ir miniatiūrinis Šarūnas Vincas Krėvė.
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Universitetas (po mėnesio) ima vis labiau ir labiau atrodyti ne tiek Mokslo Šventovė, į kurią tik išrinktiesiems leista įeiti, kiek pramogų vieta. Paskaitos, iš kurių tiek daug ir taip šventai buvo tikėtasi, aiškiai apvylė ir pamažu nueina į antrąjį planą. Pasirodo, šviesos ieškoti reikia pačiam. Taip! Pačiam!
Vakar gavau Keatso eilėraščių vertimus į prancūzų kalbą, jų tarpe ir „La Belle Dame Sans Merei“. Skaitydamas šį eilė raštį jaučiausi lyg aš pats būčiau tas riteris, klajojąs rudenėjančiomis ežero pakrantėmis, ir kiekvienas jo posmas, kiekviena eilutė, kiekvienas žodis nuplėštų niekad neturėtus randus ir atvertų niekad nebuvusias žaizdas.
Eilėraščių knygos (jei kada leisčiau) pavadinimo projektas: „Dainos apie mane ir daiktus, kurie buvo mano draugai.“
Universiteto mistika. Universitetas yra mistinis kūnas, ku rio pagundai iki tam tikro laipsnio pasiduoda kiekvienas. Sa votiška valstybė valstybėje su savo teritorija, gyventojais ir valdžia; su savo himnu, kuris ragina džiaugtis gyvenimu; su savo folkloru, jo herojais ir juokdariais. Lojaliausi jos piliečiai ne studijuoja, bet studentauja, ištikimai laikydamiesi himno žodžių, kurie yra jiems savotiška konstitucija. Tai vienintelė jų gyvenime proga sužibėti, tapti dienos herojais, nes paskui (post jucundam juventutem) vis tiek reikės nuskęsti beviltiškoje pil kumoje, kur nors giliausioje provincijoje valdininkaujant arba mokytojaujant. Jie gyvena dvigubą gyvenimą: tarp viešos pra bangos ir privataus skurdo. Viešumoje (universitete) jie pasi rodo tik su naujamadiškais kostiumais, dailiai parištais kak laraiščiais, sniego baltumo marškiniais, lakiruotais batais, visad dailiai susišukavę, nusiskutę, išsikvėpinę. Bet privačiai gyvena didžiausiam skurde: vietoje nuosavo kambario daž niausiais atvejais jie turi tik lovą kokio nors tamsaus prieš kambario ar koridoriaus kamputyje su spinta prabangos „uni formai“ pasikabinti ir namo pareina tik pernakvoti. Valgo jie (jeigu koks nors pagarbus fuksas nepakviečia pietų) tik vieną kartą į dieną ir dažniausiai studentų valgykloje, kur reikia mo kėti tik už sriubą, o duonos gali valgyti kiek nori. O alte Burschenherrlichkeit!
Pagal mano neseniai susipažintą trečiakursį studentą, pir mą mėnesį paskaitas lanko visi; antrą - trys ketvirčiai; trečią - pusė ir ketvirtą - vienas trečdalis - visi, kurie rimtai mokysis iki galo.
Nutariau nebelankyti Tamošaičio filosofijos įvado paskai tų, nes po dviejų mėnesių klausymo mano galvoje teišliko plūdu riuojanti „išminties meilė“, „ancilla theologiae“, „imanentinė erdvė“, „dauginga vienovė“, „metafizikos mirtis“, „transcen dencija“, ir keletas rekomenduojamų autorių pavardžių: Kulpe, Paulsen, Windelband, Maritain.
Jau gerokai įrudenėję. Oras bliaukia kaip medus. Aš visą laiką galvoju apie namus ir vaikštau, mintyse nešiodamasis be perstojo skambančią eilėraščio (bet apie pavasarį) pradžią: „Atsimenu save ant aukšto upės kranto; Žiūrėjo į mane liūdni pavasario laukai, Dainuodami man dainą nesuprantamą, Ir malūnėlį prie vandens atsinešė vaikai.“
Jaučiuosi pasimetęs. Staiga viskas atrodo be prasmės, - tary tum dalyvaučiau Anderseno pasakos karaliui rūbų matavimo ir siuvimo komedijoje. Tad, norėdamas atgauti pusiausvyrą, pradėjau lankyti rusų ir vokiečių kalbų kursus pažengusiems. Vokiečių kalbos lektorius šveicaras Gottlieb Studerus mane tie siog sužavėjo.
Savo naujo draugo Umbraso prikalbintas ir „fuksmajoriui“ Česlovui Grincevičiui pristatytas, įstojau į „Šatrijos“ meno drau giją, kuri, anot Umbraso, esanti „tikra garsių literatų perykla“. Pasirodė, kad esama ir konkrečios naudos, nes įstodamas į ją gavau neoficialią teisę naudotis jau minėto „fuksmajorio“ va dovaujama labai turtinga Teologijos-Filosofijos fakulteto biblio teka, kurioje yra ir šios draugijos „generalinis štabas“ bei susi rinkimų vieta.
Christine Delvaux ir Joe Dassin: santykiai ir šeima
Fille d'un commerçant originaire de Rouen, Christine Delvaux est connue pour avoir été la seconde épouse de Joe Dassin. Divorcé à l’amiable de sa première femme Maryse Massiéra le 5 mai 1977, il rencontre quelques années plus tôt Christine, dans une boîte de nuit de Courchevel, où il était en vacances d'hiver. Le chanteur perd de vue la jeune femme, avant de la retrouver chez Castel, célèbre boîte de nuit parisienne, à l’occasion d’une soirée entre amis. Christine Delvaux épouse Joe Dassin à Cotignac le 14 janvier 1978. Comme le chanteur avait justement fait un concert gratuit dans la commune du Var dix ans plus tôt, qui l'avait remercié en lui offrant un terrain. Il y fait donc construire une maison secondaire, qu’il occupe avec sa femme. Le 14 septembre 1978, Christine Delvaux donne naissance à leur fils Jonathan, à l'hôpital américain de Neuilly-sur-Seine. Le 22 mars 1980, leur second fils, Julien, voit le jour. Christine finit par déserter leur maison familiale de Feucherolles et Joe Dassin demande le divorce trois semaines après la naissance de leur cadet. Joe Dassin décède le 20 août 1980 à 41 ans, des suites d'un infarctus du myocarde à Papeete, Tahiti.
