Dažnai vaikai mėgsta nustatyti savo taisykles, „šokdinti“ suaugusius. Nors tai gali atrodyti kaip neklaužadumas ar bandymas manipuliuoti, dažnai už tokio elgesio slypi sudėtingesni psichologiniai procesai. Šiame straipsnyje gilinsimės į šešerių metų vaiko manipuliacijos psichologiją, siekdami atskleisti jos priežastis, formas ir kaip suaugusieji turėtų į tai reaguoti, kad skatintų sveiką vaiko vystymąsi.
Vaikų jautrumo ir dirglumo šaknys
Paveldimas neurotiškumas ar jautresnė nervų sistema lemia emocinį jautrumą aplinkai. Didesnė tikimybė, kad vaikas gims jautresnės nervų sistemos, jei kuris nors iš tėvų ar senelių pasižymi (pasižymėjo) emociniu jautrumu ar didesniu nerimastingumu. Tačiau dar daug kas priklauso nuo auklėjimo. Jei vaikas gąsdinamas: „Jei neklausysi, tave pagaus piktas dėdė“, - arba: „Jei nebūsi geras berniukas, tai aš tavęs nemylėsiu.“, - tai gali būti, kad jis taps emociškai jautresniu aplinkai, nes bijos, jog gąsdinimai gali išsipildyti, o sulaukęs suaugusiojo amžiaus toks žmogus gali pasižymėti didesniu nerimastingumu nei visi kiti.
Emocinį jautrumą taip pat gali sustiprinti ir trauminė vaikystės patirtis, pavyzdžiui, smurtas šeimoje, tėvų skyrybos, fizinė arba psichologinė prievarta. Taip pat įtakos turi vaiko bendravimas su jam artimu asmeniu kūdikystėje, t. y. pirmaisiais metais. Anot raidos psichologijos, prieraišumo jausmas yra savotiška meilės forma. Tai stiprus emocinis ryšys su artimu žmogumi, kuris rūpinasi kūdikio gyvybiniais poreikiais. Priklausomai nuo to, kaip kūdikystėje tenkinami mažojo poreikiai, formuojasi saugus arba nesaugus prieraišumas. Jei vaiko gyvybiniai poreikiai tenkinami atmestinai (vaikas pamaitintas, kai mama turi laiko; vaikas paguodžiamas, kai mama ar tėvas yra geros nuotaikos ir pan.), vėliau jis jausis nesaugiai ir bus jautresnis aplinkai, neigiamiems stimulams.
Dirglumas pasireiškia tam tikrais brendimo laikotarpiais, todėl reikia ypač atkreipti dėmesį, kada jis tampa nuolatiniu vaiko bendravimo būdu. Augant kūdikiui vyksta įvairių organizmo pokyčių: auga kaulai, kalasi dantys ir t. t. Vaikas šiais periodais gali būti dirglus. Taip pat gali būti dirglus ir piktas, kai serga ar kai yra susimušęs kurią nors kūno dalį. Vaiko raidos psichologai aiškina, kad 0-6 mėn. kūdikiai būna jautrūs, nes susiduria su daugeliu nepažįstamų dirgiklių. 6-12 mėn. mažyliai mažiau verkia ir būna mažiau dirglūs, tačiau prieš kiekvieno danties dygimą gali nuolat verkti keletą dienų. Nuo 12 mėn. vaikas verkia, jei iš jo atimamas mėgstamas žaislas ar neatsižvelgiama į jo planus, pavyzdžiui, guldomas į lovą, nors nesijaučia pavargęs. Vėliau, atėjus 3 metų krizei, vaikas siekia nepriklausomybės ir rodo savąjį „aš“. Tuomet elgiasi priešingai, nei nori tėvai. Šiais brendimo tarpsniais dirglumas tampa dažnu reiškiniu vaiko gyvenime. Tačiau jei vaikas būna irzlus be jokios aiškios priežasties ir ilgą laiką, vengia bendrauti su bendraamžiais arba dažnai elgiasi šiurkščiai, atsiranda agresyvumo proveržių, tuomet vertėtų susirūpinti. Moksliniai tyrimai rodo, kad nuolatinis irzlumas ir emocinis jautrumas gali pasireikšti per pyktį ar agresiją.
Ar vaikas emociškai jautrus, galima spręsti pagal tai, kaip jis reaguoja į aplinką ir joje esančius žmones. Jei vaikas, lyginant su kitais vaikais ar broliais ir seserimis, pastebimai jautresnis šalčiui, triukšmui, nepatogiems drabužiams ir pan.
Vaikų manipuliacijos tipai ir strategijos
Vaikai labai greitai pajunta mūsų silpnybes ir norėdami pasiekti savo tikslą „duria” tėvams į skaudžiausią vietą arba gražbyliaudami juos pamalonina. Psichologai, tyrinėdami vaikų elgesį, pastebėjo, kad yra frazių, kurias anksčiau ar vėliau ištaria visi, siekdami gauti tai, ko nori, arba išvengti nemalonių pareigų. Kitaip tariant, vaikas jomis manipuliuoja. Tad pasiruoškime joms iš anksto, kad vaiko žodžiai neįskaudintų arba nepriverstų pasijausti blogais tėvais.
"Nekenčiu (nemyliu) tavęs"
Tokie žodžiai gali iš darželinuko lūpų ir dažniausiai rodo tuo metu jį užplūdusius jausmus. Mažas vaikas nemoka įvardyti sudėtingų jausmų, tačiau supykęs gali tėkšti „nekenčiu tavęs”, nes jaučia, kad šie žodžiai mamą ar tėtį įskaudins. „Pastebėjau, kad tėvai labai nusimena ir kartais net patiki jais, nors iš tiesų jie nerodo, kad mažylis taip ir jaučiasi, - sako psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė. - Tiesiog mažylis tą akimirką pyksta ant mamos ir nori ją atstumti. Dažniausiai šie žodžiai rodo, kad vaikas yra piktas ir pavargęs, nusivylęs ir nežino, ką daryti su užplūdusiomis emocijomis.“
Tad tėvams labai svarbu išmokyti mažylį įvardyti tai, ką jis jaučia, parodyti, kaip galima nusiraminti. Jeigu mama pasakytų: „Man atrodo, kad tu dabar esi piktas, ateik, aš tave apkabinsiu“, vaikas labai greitai nurimtų. Ar tokią frazę ištars jūsų vaikas, priklauso nuo to, kokiais tėvais jaučiatės. Tarkime, jeigu paklausti, kokie tėvai esate, atsakytumėte: „Aišku, kad geri, gan geri, normalūs“, vaikas šia fraze nemanipuliuos, nes žinos, kad ji neveiksminga. Žodžiai „nekenčiu tavęs“ įskaudina labiau mamas nei tėčius, nes jos linkusios abejoti, ar yra tinkamos mamos, ar gerai augina savo vaikus. Tėčiai retai kada suka galvą dėl to, ar jie gan geri tėčiai. Jeigu jaučiate, kad tokius žodžius mažylis sako norėdamas gauti tai, ko jam neleidžiate, nenusileiskite, nes jis nenustos manipuliuoti.
"Išeisiu pas močiutę…"
Kartais supykęs mažylis lepteli, jog išeis gyventi pas močiutę, ir patempia lūpą, tarsi norėdamas sustiprinti jausmą, kad namuose jam negerai. Pasak psichologės psichoterapeutės R.Bačiulytės, tokią frazę sako tie mažyliai, kurių mama ir močiutė nesąmoningai konkuruoja, kuri yra geresnė - galbūt stengiasi pagaminti viena už kitą skanesnį maistą, vaikui girdint viena ką nors leidžia, kita - ne. Mažyliai turi be galo gerus emocinius „lokatorius“ ir labai greitai susigaudo, ką pasakyti, kuo galima manipuliuoti. Vaikutis tikisi, kad pagąsdins jus tokiais žodžiais, ir pakeisite savo nuomonę. Vaikas, kuris sako, kad eis gyventi pas močiutę, iš tiesų net neketina to daryti. Tad galite jam atsakyti, kad jeigu dar po valandos norės, palydėsite iki jos. Vis dėlto galite būti tikra, kad po tokių jūsų pareiškimų vaikas greit persigalvos.
"Kitiems galima, o man - ne"
Ši frazė būdinga mokinukams arba mažiems vaikams, turintiems brolių ir seserų ir norintiems išsikovoti lygias teises šeimoje. Vaikams įdomu sekti tėvų reakcijas ir stebėti, jaučiasi jie kalti ar ne. Tad dar gali pridurti: „Visi gali eiti miegoti vėlai, o aš ne“, arba: „Man niekada nieko negalima“ ir tikėtis, kad tėvai savo nuomonę pakeis. Vartodamas šias frazes vaikas išbando aukos vaidmenį - jis nusižemina, nusimena, beveik verkia ir jeigu nusileisime, supras, kad šis vaidmuo yra naudingas. Tad jeigu tai sako vyresnis vaikas, protingiausia būtų jam nenusileisti ir toliau laikytis savo nuomonės arba, jei norite, pakeisti ją kitu metu - ne tada, kai manipuliuojama norint pasiekti tikslą. Na, o jeigu mažiukas lyg ir teisus, kad vyresni vaikai turi daugiau lengvatų (natūralu, juk kur kas savarankiškesni), tiesiog pasakykite, kad kai jam bus tiek metų kiek broliui ir sesei, galės daryti tą patį.
"Labai prašau, nors vieną kartelį…"
Šia fraze vaikai ne tiek manipuliuoja, labiau pasitikrina, ar tėvų nustatytos ribos vis dar galioja. Kartu mažyliai mokosi derėtis. Jeigu vaikas prašo sulaužyti jums labai svarbią taisyklę, tarkime, ilgiau nei leidžiate pabūti prie kompiuterio, suvalgyti antrą pakelį bulvių traškučių ar pan., geriau su jais nesiderėti dėl vieno karto, o pasakyti „ne“, bus taip, kaip mes susitarėme. „Juk tarėmės abu ir tu sutikai.“ Na, o jeigu šios derybos liečia jums nelabai svarbią taisyklę, galite leisti tą vieną kartą sakydama, pavyzdžiui, „Gerai, bet tik penkias minutes, paskui eisi miegoti.“ Tėvams reikia nuspręsti, kurios namų taisyklės yra svarbios ir nelaužomos, o į kurias galima ir lanksčiau pažiūrėti - pirmųjų laužyti nereikėtų, nes mažylis gali įprasti dažnai vartoti šią frazę pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis.
"Esi pati gražiausia mama pasaulyje"
Nors šia fraze ir gali manipuliuoti, vaikui iš tiesų mama yra gražiausia pasaulyje ir jis norėdamas ko nors pasiekti pasako jai tai, kas labai pamalonina. Vaikai labai greitai susigaudo, kuo galima mamą papirkti, ir jau ketverių ir vyresnis siekdamas sau naudos sugeba tokį komplimentą pasakyti. Vis dėlto vaikai šiuo žodžius sako tik tada, jeigu pačiai mamai jos grožis yra svarbus - ji daug laiko praleidžia prie veidrodžio, lankosi grožio salonuose, labai mėgsta iš tėčio girdėti tokius komplimentus. Na, o jeigu mamai jos fizinis grožis nėra svarbus, šia fraze vaikutis nemanipuliuos - gali pasakyti, bet ne siekdamas sau naudos, o norėdamas pradžiuginti.
Kodėl vaikai manipuliuoja?
Dažnai sulaukiame skaitytojų klausimų, kaip elgtis, kai vaikai manipuliuoja. Kodėl jie tai daro? Manipuliuoti mažyliai išmoksta iš mūsų. „Visi mes daugiau ar mažiau manipuliuojame, - sako R.Bačiulytė. - Neretai net nesusimąstydami, kad tai darome. Moterys, norėdamos, kad vyras ką nors nupirktų, jam meilikauja, vyrai moterims sako komplimentus abu derasi vienas su kitu: „Jeigu tu sutvarkysi namus, aš tau atsidėkosiu.“ Arba dar vienas pavyzdys - moteris labai nori, kad vyras ją apkabintų, bet, užuot pasakiusi: „Apkabink mane” (tai būtų ne manipuliavimas, o prašymas), pradeda verkšlenti, skųstis, kaip jai sunku, kad jis susiprastų ir priėjęs apkabintų. Labai dažnai girdžiu, kaip tėvai manipuliuoja vaikais: „Jeigu taip elgsiesi, mamytė tavęs nemylės“, „Jeigu lipsi į medį, mamytei širdį skaudės.“ Dažniausiai tėvai manipuliuoja, kai negali suvaldyti vaiko - šis nepaiso ribų, o tėvai nežino, kaip tvarkytis tokiomis aplinkybėmis.
Manipuliavimas - tai bandymas primesti kitam savo valią, kad tas, kitas, darytų tai, ko tu nori. Tai nėra geras būdas siekti savo tikslo, nes kitas žmogus jaučiasi išnaudojamas. Mes, suaugusieji, jaučiame ir matome, kai vaikai mumis manipuliuoja, tačiau kartais vis tiek toms manipuliacijoms pasiduodame. Taip paprasčiau, patogiau. Vaikas atidaro stalčių, ima penktą saldainį, kiša burnon ir klausia mamos: „O dar galima?“ „Jau viskas“ „Bet čia tikrai paskutinį, gerai?“ „Ai, tik greičiau ir uždaryk stalčių.“ Užsiėmę, neturi laiko ir kantrybės. Vaikas: „Mama, padėk nusiauti batus.“ „Tau jau šešeri, pats nusiauk.“ „Bet aš negliu.“ „Ateik, nusiausiu, nebeprašyk daugiau.“ Tėvai nori viską padaryti greičiau, mano, bus paprasčiau, turės paskui daugiau laiko sau. Ir taip daro daugelį dalykų už vaikus. Jaučia kaltę, kad neskiria pakankamai laiko ir dėmesio vaikui. Mamos monologas: „Negi gaila jam padėti tuos batus nusiauti. Dirbau 10 valandų, esu pavargus, be to, ir taip tam vaikui mažai skiriu dėmesio. Jei pats terliosis, nueis miegoti vėliau, o jam ryt anksti keltis. Bijo prarasti vaiko meilę. Tai itin aktualu seneliams, kurie pasiryžę nuolaidžiauti anūkams ir viską daryti už juos, kad šie juos mylėtų ir dievintų. Vaikas: „Jei man to neduosi, nevažiuosiu pas tave daugiau, važiuosiu pas kitą močiutę.“ „Gerai, mažuti, imk. Juk myli mane taip?“ Nori būti geri. Ne tik geri, netgi tobuli. Kai vaikas nukrinta ant žemės parduotuvėje ir tėvus šantažuoja, šie galvoja, kad yra niekam tikę tėvai, jei vaikas taip elgiasi. Pasiduoda vaiko manipuliacijoms, kad tik įtikintų save - jie geri. Geriausi. Nori išvengti visuomenės smerkimo. Iš tiesų - kai vaikas krinta ant žemės parduotuvėje kažko reikalaudamas, tėvams labai baisu - juk stebi aplinkiniai. Kaip ir suaugusieji, vaikai taip pat manipuliuoja. Kodėl? Mokosi iš aplinkos. Kas ta aplinka? Seneliai, tėvai, auklėtojai, mokytojai. Kai prašome vaiko suvalgyti ir sakome: „Paskutinis kąsnelis, ir viskas, gerai?“, tas vaikas dėmesį, nes jau tokius „paskutinius šaukštus“ suvalgė gal penkis. Todėl kai nori sau iškaulyti skanėstų, naudoja tą pačią taktiką - paskutinis ne visada reiškia TIKRAI paskutinis. Ir dar - mama sako tėčiui: „Tai taip tu mane ir myli, jei negali dėl manęs šito padaryti. Negi jau taip daug tavęs prašau?“ Vaikas girdi, mokosi ir visa tai kuo puikiausiai panaudoja. Siekia patenkinti savo poreikius ir įgeidžius.
10 požymių, kad jūsų tėvai manipuliuoja
Tėvų vaidmuo ir strategijos
Tėvų užduotis - atskirti poreikį nuo įgeidžio. Šokinėti ant lovos tikrai nėra poreikis; po šiuo įgeidžiu slypi vaiko noras dūkti, judėti, išlieti energiją. Todėl tėvai turėtų eiti ir daryti tai su vaiku, - primena psichologė J.Bortkevičienė. - Jei vaikas nustumia lėkštę makaronų ir prašo blynų, tai irgi - tik įgeidis, nes poreikis - pavalgyti. O tam užteks ir makaronų. Tas pats, kai vaikas prašo telefono automobilyje, nes jam nuobodu; tai tik įgeidis, nes galima sekti vaizdus pro langą ir skaičiuoti karves ar raudonus automobilius. Įtraukite vaiką į žaidimą!”
Poreikius tenkiname, o ką daryti su įgeidžiais? Vaikai gali norėti dešimtojo „Lego“, mašinyčių, barbių, o tėvų užduotis - vaikui paaiškinti, kaip jis gali įgyvendinti tą savo norą ir tikslą. Tėvų užduotis - atskirti poreikį nuo įgeidžio. Šokinėti ant lovos tikrai nėra poreikis; po šiuo įgeidžiu slypi vaiko noras dūkti, judėti, išlieti energiją. „Juk ir mes gal norime „Lexus“ automobilio, ir jeigu labai, vadinasi, turime kažką daryti dėl savo užgaidos. Nes juk poreikiui nuvažiuoti iš taško A į tašką B pakaktų ir paprastesnio automobilio“, - aiškina psichologė. Todėl labai svarbu vaikui įdiegti, kad jei jis kažko nori, reikės įdėti pastangų. Reikia sudaryti jam galimybę rinktis. Nori kažkokio daikto? Teks atsisakyti pramogų, saldumynų, gal net prisidėti sutaupytais kišenpinigiais, senelių ar dėdžių dovanotais pinigais.
Vaikas tikrina leistino elgesio ribas. Labai svarbu, kad tėvai nuo pat vaiko atsiradimo nustatytų tas ribas ir jų nuosekliai laikytųsi. Pasak J.Bortkevičienės, jei einate per raudoną šviesoforo signalą, kai nėra automobilio, rodote vaikui, kad taip galima. Arba einate ir iš paskos dar tempiate vaiką per gatvę, kur nėra pėsčiųjų perėjos. Mama ir tėtis turi vieningai sutarti dėl taisyklių ir jų nuosekliai laikytis.
Kai susiduria su draudimu. Sakom,kad su maistu negalima žaisti, o vaikas žiūri jums į akis ir kiša bulvių lazdeles į nosį. Ką daryti? Stiprinkite atsakomybės jausmą („Mes susitarėme“, „Toks buvo tavo sprendimas“, „Tokios taisyklės“). Parodykite vaikui, kad jo jausmai/norai išgirsti, tačiau ne visada tai turi kažką pakeisti („Aš suprantu, kad tau yra pikta“, „Tu turi teisę pykti, tačiau taip elgtis negalima“). Ir dar - jei kažko nenorite duoti vaikui, neerzinkite jo, o patraukite tą daiktą iš vaiko matymo lauko, tarkim, nevalgykite šokolado.
Bijo pasakyti tiesą. Dažnai vaikas to išmoksta iš senelių. Šie nori anūką palepinti ir sako jam: „Tu tik mamai ir tėčiui nesakyk, gerai?“ Arba vaikas mokosi stebėdamas tėvus, kurie, tarkim, telefonu kalbasi su seneliais, šie kviečia sekmadienio pietų, o tėvai atsako: „Ne, niekaip, žinokit, pas mus šiandien ateis svečių.“ Vaikas klausosi pokalbio ir galvoja - kokių svečių?
Aktyvus manipuliatorius. Jis yra tarsi mažasis monstriukas, kuris manipuliuoja tada, kai yra žiūrovų, aplinkinių. „Noriu dar!” - „Aš suprantu, kad tu nori, tačiau šiandien viskas. Rytoj mes vėl galėsim tai daryti”. Jokiu būdu nerėkite, kaip vaikas. „Jūs privalot!“ - „Aš suprantu tavo norą, bet…” Padarykime, kad vaikai ne privalėtų, o norėtų. Jei vaikas sako „jūs privalot“, vadinasi, jis to išmoko iš aplinkos. Sekite savo elgesį. Jei pasitaikė, kad jus įtraukė į manipuliacijos tinklą, pripažinkite tai ir pasižadėkite, kad daugiau to nebus. Nes tėvai dažnai išsigąsta, o kokios bus pasekmės, jei nepasielgs taip, kaip vaikas nori.
Jei vaikas maunasi skirtingas kojines - tebūnie, vaikas juk nesušals kojų, tegu ugdo saviraišką, stilių. Bet jei vaikas valgo dešimtą saldainį, tai pasekmės tikrai bus: pasikeis jo savijauta, svoris. Jei vaikas mus kitus, pasekmės bus. Kontroliuokite savo emocijas. Nesityčiokime iš vaikų, nesivaipykime, nemėgdžiokime jų intonacijų, bet elkimės natūraliai, ramiai ir pagarbiai.
Daugelis vyresnės kartos atstovų sako, kad kai vaikas verkia, neimk jo ant rankų, nes žinos, kad būtent verksmu galima to pasiekti. Ar iš tiesų taip? Ar iš tiesų dar nė metų neturinti kūdikis gali manipuliuoti ašaromis? - Tikrai vaiką iki metų būtina imti ant rankų, kai jie verkia. Yra trijų rūšių kūdikiai - kanopiniai, lizdiniai ir nešiotini. Kanopiniai - tai stirniukai, ožkytės, veršiukai. Jie gimsta, atsistoja ir keliauja per pasaulį. Lizdiniai - viščiukai, paukščiukai, kačiukai. Šie ilgą laiką būna lizde, kol patys iš jo išskrenda ar išropoja. O žmonių vaikai yra nešiotini kaip ir kengūriukai, beždžioniukai. Šiuos kūdikius, kad jie augtų ir lavintųsi, reikia nešioti. Iki vienerių metų reikia pasirūpinti visais vaiko poreikiais, kad jis augtų saugus ir mylimas. Kūdikiai tikrai dar nemanipuliuoja ašaromis. Jie verkia, nes tai vienintelis būdas pasakyti aplinkiniams, kad jam yra blogai. Manipuliuoti pradeda apytiksliai nuo 1,5 metų. Tam, kad kūdikis vystytųsi, jam reikia begalės prisilietimų. Tad mažuosius tikrai reikia nešioti, myluoti.
Kad visiems būtų aišku, kas apskritai yra manipuliacija? - Manipuliacija ašaromis yra tada, kai vaikas sąmoningai siekia kažko ašaromis. Pavyzdžiui, verkia be ašarų dėl to, kad neleidžia imti kokio daikto, ar daryti kokio veiksmo, o kartu stebi tėvus, ar jie mato jo ašaras. Jei tėvai išeina iš kambario, bėga verkdami iš paskos. Arba net jei būna nukritę ant žemės, perbėga ir nukrenta vėl šalia tėvų.
Kaip atpažinti, kad vaikas manipuliuoja? - Yra aiškus tikslas, ko vaikas nori. Verkimas be ašarų. Vaikas žino, kuris šeimos narys yra labiau jautrus ašaroms ir dažniau sąmoningai terorizuoja būtent tą tėvą.
Nuo kada vaikas supranta ašarų poveikį ir tai, kad jomis galima pasiekti tai, ko nori? - Nuo kada jau supranta ašarų poveikį, priklauso nuo vaiko intelektinių sugebėjimų. Dažnai protingesni greičiau ima manipuliuoti tėvais. Pradžia apytiksliai nuo 1,5 m. gali būti. Pikas apie trečiuosius metus.
Kodėl vaikai manipuliuoja? - Tai lengviausias būdas gauti tai ko nori. Nori žaisliuko, saldainio, nutaisai liūdną miną, ar paverki ir gauni. Juk geri tėvai nori, kad jų vaikas būtų visada laimingas. Arba kartais vaikai išmoksta išsireikalauti ko nori, kai tėvai labai užimti. Pvz.: kalba telefonu, reikia dirbti.
Ką daryti, kad užkirstume kelią tokiam elgesiui? - Nepasiduoti manipuliacijoms. Atpažinti vaiko tikslą ir ko jis siekia netinkamu elgesiu. Leisti norėti, bet nebūtina tai gauti iškarto. Mokymas kantrybės ir kalbėjimas vaikus nuramina. Arba kartais reikia būti šiek tiek gudresniems už vaikus, kad netaptume manipuliacijos aukomis.
Kaip tėvams nepasiduoti manipuliacijoms? - Netikėti mitu, kad gerų tėvų vaikai, turi būti visada laimingi. Mokytis išbūti su vaikų neigiamomis emocijomis. Kalbėtis su vaiku apie jo norus ir galimybes. Prisiminti, kad vaikų norai tik didės ir visada nepavyks jų tenkinti.
Kaip vaiką atpratinti nuo manipuliacijų? - Jei tėvai nepasiduos vaiko manipuliacijoms ir vaikas nepasieks norimo tikslo, pvz.: pasiterlikavęs, parėkęs negaus saldainių prieš maistą, po kurio laiko toks vaiko elgesys savaime liausis. Mes manipuliuojame tik tuo atveju, jei kitas žmogus pasiduoda manipuliacijoms, jei nepasiduoda - žaidimas baigiasi.
Ar pasitaiko situacijų, kai manipuliuoja tėvai vaikų atžvilgiu? - Tikrai pasitaiko. Tokios tėvų manipuliacijos ypač dažnos tėvų skyrybų atvejais, kada tėvai manipuliuoja vaikais norėdami įskaudinti buvusią žmoną ar buvusį vyrą. Tėvai manipuliuoja neretai ir norėdami gero vaikams, pvz.: man skaudės širdelę, jei tu lipsi taip aukštai ir elgsiesi neatsargiai; jei mane mylėtum, tai geriau mokytumeisi ir pan. Tokios manipuliacijos dažniausiai suveikia, bet neretai griauna vaiko ir suaugusio žmogaus ryšį, perkelia atsakomybę už suaugusio žmogaus emocijas vaikui, o taip neturėtų būti.
Ar gali būti, kad patys tėvai kalti dėl vaiko manipuliacijų? - Mes savo pavyzdžiu vaiką mokome vienokių ar kitokių elgesio būdų, jei patys daug manipuliuojame bendraudami, tai ir vaikas pradeda atkartoti mūsų bendravimo būdą. Jei mes sureaguojame į vaiko manipuliacijas vėlgi jos kartosis, nes vaikui pavyksta tokiu būdu gauti tai, ko jis nori.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Rodyti diskusiją (13) Neretai girdime frazę: „Tie vaikai - tikri manipuliatoriai!“ Ir iš tikrųjų - kai laikas miegoti - verkia, kai leidžiama žiūrėti filmuką - šypsosi. Bet kodėl vaikai taip elgiasi? Ar iš tikrųjų tai galime vadinti manipuliacija? Anot psichologų, manipuliacija - tai sukčiavimu ar gudrybe paremtas sąmoningas elgesys, kai nepaisoma kito žmogaus valios, siekiama išimtinai naudos tik sau. Manipuliantas visiškai suvokia savo veiksmą ir geba nuspėti, kokie gali būti tokio elgesio padariniai. Jei manipuliavimu laikysime anksčiau aptartus veiksmus, galime drąsiai teigti, kad toks elgesys pranoksta kūdikių mąstymo ypatumus. Tokio amžiaus vaikai dar negeba suprasti kitų žmonių jausmų bei emocijų, pamatyti situacijos kito akimis. O tai reiškia, kad negali nuspėti aplinkinių reakcijos. Išsiilgęs mamos artumo, kūdikis verkia, kad ją prisišauktų. Kai gauna, ko trokšta, - atsipalaiduoja, nes yra patenkintas jo saugumo ir artumo poreikis. Jis nemanipuliuoja, tiesiog jaučiasi laimingas, ir atvirai rodo savo emocijas. Nors kūdikis dar nėra pajėgus nuspėti savo elgesio padarinių, jam augant ir pažįstant pasaulį, tobulėja ir jo mąstymo gebėjimai. O tai reiškia, kad auga ir galimybė manipuliuoti. Ar vaikas pradės manipuliuoti, labai priklauso nuo aplinkos. Kokį pavyzdį jam parodys tėvai ir auklėtojai? Saugumo poreikis. Kiekvienas mūsų trokšta būti pastebėtas, įvertintas, jausti bendrystę ir artimą ryšį su kitais. Kiekvienam reikia artimųjų dėmesio, paguodos ir padrąsinimo. Vaikams šie poreikiai yra itin aktualūs, nes jie turi daugiau baimių nei suaugusieji. O tai reiškia, kad ir jų saugumo poreikis yra didesnis. Pirmiausia, vaikas bandys patenkinti tą poreikį paprastais, jam tinkamais būdais (pasikalbėti, paprašyti ir pan.). „Nematomas vaikas“. Jei pažiūrėsime atidžiau, pastebėsime labai įdomią tendenciją: labiausiai linkę manipuliuoti yra tie vaikai, kurie jau ankstyvoje vaikystėje suprato, kad tiesiog prašydami ir pranešdami apie savo poreikius nebus išgirsti. O kadangi neišpildyti poreikiai niekur nedingsta, tokie vaikai yra priversti kitaip suktis, ieškoti kitų būdų juos patenkinti. Dažniau manipuliuoti linkę vaikai dažniausiai yra apleisti emociškai. Nemažai jų auga ir globos namuose. Tokie vaikai lanksčiai prisitaiko prie situacijos: vieną dieną jie, atrodo, gali mylėti visa širdimi, o kitą - skaudžiai nuvilti. Kodėl? Todėl, kad jie yra praradę viltį, kad žmonės gali būti jiems geri be priežasties. Jie šventai tiki, kad gauti dėmesio galima tik gudraujant. Noras valdyti. Manipuliuoti su tikslu jaustis pranašesniam už kitą yra linkę tiek vaikai, tiek suaugusieji. Juk visi mes norime būti geresni, stipresni, įtakingesni už kitus. Jei vaikui nuolat yra sakoma, kad jis silpnas, kad yra viso labo tik vaikas, kad turi klausyti tėvų, nes yra mažas - savo galios jausmą jis gali susigrąžinti, pasinaudodamas savo silpnybe. Kadangi esu mažas ir silpnas, jūs man padėkite: pamaitinkite, aprenkite, padarykite už mane užduotėlę… tarnaukite. Anot psichologų, suaugusio žmogaus elgesio ypatumai susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje (apie 5-6 gyvenimo metus) ir baigia formuotis iki 7-8 metų. Tai, kaip jis elgiasi vėliau, tėra šių elgesio modelių atsiskleidimas. Be galo svarbu yra nepriimti to asmeniškai. Juk jis taip elgiasi ne todėl, kad nori įkyrėti tėvams, išvesti juos iš kantrybės. Pažvelgę plačiau ir giliau, pastebėsime, kad tokiais būdais jis bando gauti tai, ko jau kartą ar keliskart negavo tiesiog paprašydamas. Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais. Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar „neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pyktį išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: „Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. 1. Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. 2. Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. 3. 4. Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. 5. Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: „Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. 6. 7. Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Bombos vizualizacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidėlių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: „Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. 8. Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. 9. Mokykite, ką daryti, kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: „Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. 10. Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: „Nesinervuok“; „Neturėtum pykti“; „Nesielk kaip mažas vaikas“; „Nesijaudink, viskas bus gerai“. 11. 12. Deja, bet turbūt šiame pasaulyje pilnai negalima niekuo pasitikėti. Mes gimstame vieni ir mirštame vieni. Visa kita tarp šių dviejų gyvenimo taškų tik iliuzija. Visi aplinkiniai kažko iš mūsų tikisi. Nerasi žmogaus, kuris kažką darytų vien dėl kito. Net darydami gerus darbus, mes tai darome būtent dėl savęs. Paradoksalu, tačiau kartais gyvenime labiausiai tenka saugotis paslaugių, į altruizmą linkusių, žmonių. Altruizmas - puiki kaukė ir psichikos gynybinis mechanizmas. Padėdami kitiems kartu mes galime juos valdyti. Žmonės, pastoviai gaunantys iš kito nemokamas paslaugas, ima jaustis skolingais. Tuo vėliau ar anksčiau bus galima pasinaudoti savo naudai. Pirmi žmonės, kuriuos sutinkame savo gyvenime ir iš kurių pradedame mokytis elgesio strategijų, yra mūsų tėvai. Dažnu atveju šventa šeimos institucija tokia tik atrodo esanti, žiūrint iš šono. Realybėje tėvai susilaukia vaikų dėl kažkokios naudos. Vienu atveju ji gali būti psichologinė, kitu ir finansinė. Tokiose šeimose nuo mažens programuojamos tėvams palankios vertybės, kad būtų galima vėliau valdyti šviežiai susiformavusią asmenybę. Lenk beržą, kol jaunas - tinkamas posakis. Taip užauga ne nauja asmenybė, o tėvų marionetė. Žmogus, neturintis savo nuomonės, pomėgių, svajonių. Žmogus, gyvenantis svetimą gyvenimą, todėl toks nelaimingas ir negalintis iš to jausmo išsivaduoti. Blogiausia, kad tokie vaikai net nesuvokia savo problemos. Tad negali ieškoti ir sprendimo būdų. Atrodytų, jog tas naujas žmogus pats prašėsi būti atvedamas į šį žiaurų, bet kartu nuostabų pasaulį. Jis juk neturėjo pasirinkimo negimti. Na, o tėvai jam gimus galėjo pasirinkti neauginti vaiko. Bet šie suaugę žmonės padarė sąmoningus sprendimus, už kuriuos lieka kaltas vaikas. Vėlgi, jaunas žmogus dažniausiai pats galutinai nesprendžia kuo rengsis, ką valgys, kokį kompiuterį pirks. Pinigus šiems poreikiams tenkinti duoda tėvai. Vaikas šiame sprendimų etape daro menką įtaką, ašaros ar maldavimai iš esmės retai pakeičia tėvų sprendimus. Tad kaltinti vaiką už lėšų sunaudojimą yra paradoksalu. Juk buvo galima jų tiesiog neskirti. Investavimas į vaiką yra puikus būdas manipuliuoti jam subrendus ir pradėjus pačiam užsidirbti. Vargšas jaunas žmogus jaučia pareigą atsidėkoti geradariams už per prievartą suteiktą paslaugą. Įsivaizduokime, jog vieną dieną gauname kurjerio pristatytą nežinomą siuntą. Ją išpakuojame, o ten matome naujutėlis televizorius. Siuntėjui buvo nė motais, kad gal mes turime namuose tokį patį ar panašų prietaisą ar apskritai nežiūrime televizoriaus. Jo tikslas buvo išmintingai parduoti prekę. Kad ji mums buvo parduota, suprasime tik gavę sąskaitą. Daliai tėvų vaikai reikalingi užpildyti dvasinę tuštumą, patenkinti psichologinius poreikius. Tokie tėvai paverčia vaikus nuo jų priklausomais. Tai padaryti dažniausiai bandoma dviem būdais: nuolatos žeminant ir menkinant jų savivertę arba atvirkščiai: sukuriant atrodytų tobulas sąlygas, viskuo pasirūpinant už suaugusį vaiką. Abejais atvejais, žmogus prieina išvados, kad pats nieko gyvenime nesugebės ir kiekviename žingsnyje jam bus reikalinga gimdytojų pagalba. Tokie vaikai gali visą gyvenimą pragyventi po vienu stogu su savo tėvais, pildydami jų poreikius ir net nesuprasdami, jog tai daro. Vaikui panorus išeiti, gali būti taikomos drastiškos priemonės. Manipuliuojama savižudybės grėsme, pinigais ar apskritai tolimesniais santykiais. Ekonomiškai silpniausiose šeimose vaikai turi dar kitą paskirtį - jie tampa darbo jėga ūkyje, pagalbininkais namuose. Tėvai specialiai stengiasi pagimdyti kuo daugiau vaikų, kad jie nudirbtų visus jų darbus bei padėtų papildomai gauti socialines pašalpas, lengvatas. Į tokius vaikus tėvai nieko neinvestuoja - nei savo laiko, dėmesio, nei pinigų. Vaikai gimsta iš karto pasmerkti būti darbininkais. Gimdytojams nerūpi mokykla, aukštasis išsilavinimas. Jei tai trukdo darbui namų ūkyje, reiškia to galima atsisakyti. Taigi, matome, kad mūsų tėvai nėra šventi, kaip galbūt kai kurie įsivaizduoja. Nuoširdžiai vaikus myli ir rūpinasi mažuma, o ir jie giliai viduje tik tenkina savo psichikos poreikius. Dabar turėtų būti aiškiau, kad mes patys turime kovoti dėl savo svajonių, kurti savo asmenybę, nepasiduoti aplinkos spaudimui. Niekas šiam pasaulyje nenori išpildyti mūsų troškimų.
Kaip elgtis išgirdus nemalonius žodžius?
Auginame vaiką, mylime jį, darome viską, kad jo vaikystė būtų laiminga. O štai jis vieną dieną pasako tai, kas labai įskaudina. Kaip elgtis išgirdus nemalonius žodžius? Ko jais siekia mažieji? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Vaikai labai greitai pajunta mūsų silpnybes ir norėdami pasiekti savo tikslą „duria” tėvams į skaudžiausią vietą arba gražbyliaudami juos pamalonina. Psichologai, tyrinėdami vaikų elgesį, pastebėjo, kad yra frazių, kurias anksčiau ar vėliau ištaria visi, siekdami gauti tai, ko nori, arba išvengti nemalonių pareigų. Kitaip tariant, vaikas jomis manipuliuoja. Tad pasiruoškime joms iš anksto, kad vaiko žodžiai neįskaudintų arba nepriverstų pasijausti blogais tėvais.
Tiesiog nubrėžti leistinas ribas, priimti vaiko reiškiamas emocijas ir jas įvardyti, pavyzdžiui, jei sudrausmintas vaikas ima verkti, galima sakyti: „Suprantu, kad pyksti, tačiau žaislus reikia sutvarkyti“, - užuot šaukus: „Greit eik tvarkytis žaislų ir nesispyriok!“. Griežtai baramas vaikas gali būti nuolat irzlus, nepatenkintas gyvenimu ir imti nebeklausyti (maištauti). Jokiu būdu nereikia pildyti visų emociškai jautraus vaiko norų ir jam pataikauti, nes jis kitoks. Jiems, kaip ir visiems kitiems, svarbu nubrėžti aiškias ribas: „Jau suvalgei du sausainius, suprantu, kad pyksti, tačiau trečio nebus“, „Pirma susitvarkyk žaislus, su kuriais ką tik žaidei, ir galėsi eiti į lauką“, „Dabar negaliu sutvarkyti tavo žaidimo, turiu pabaigti plauti indus, o po to pažiūrėsiu“. Aiškios ribos vaikam padės jaustis saugiai šeimje, jie tiksliai žinos, ko iš jų tikimasi ir koks jų elgesys yra laukiamas. Taip pat po didesnių įvykių, pavyzdžiui, išvykų, koncertų, ekskursijų, žaidimų kambarių ar pan., kuomet vaikas patiria daug emocijų, svarbu leisti jam pabūti ramiai, kad galėtų nurimti ar pailsėti.
tags: #6 #metu #vaiko #manipuliacijos