Šiuolaikinė šeima neretai susiduria su esminiais visuomeniniais ir kultūriniais pokyčiais. Šie pokyčiai, nors ir sudėtingi, suteikia galimybę permąstyti šeimos institucijos pagrindines vertybes. Kai kurios šeimos tvirtai laikosi tradicinių principų, tuo tarpu kitos, pasimetusios ir abejojančios, ima suabejoti savo vaidmeniu ir santuokinio bei šeimos gyvenimo svarba. Bažnyčia, suvokdama santuokos ir šeimos vertę, siekia pateikti savo mokymą ir pasiūlyti pagalbą visiems, kurie siekia išsaugoti šias vertybes, taip pat tiems, kurie ieško tiesos ir susiduria su sunkumais įgyvendindami savo šeimos viziją.
Bažnyčios susidomėjimas šeimos gerove
Bažnyčios ypatingas dėmesys šeimos problemoms buvo akcentuojamas 1980 m. Romoje vykusiame Vyskupų Susirinkime. Tai nebuvo vienkartinis renginys, o tęstinis procesas, susijęs su ankstesnių susirinkimų aptartomis temomis, tokiomis kaip kunigystės tarnyba ir teisingumas šiuolaikiniame pasaulyje. Toks susirūpinimas yra būtinas evangelizacijos kontekste. Bažnyčia privalo skelbti nekintančią ir visuomet naują Jėzaus Kristaus Evangeliją, nes šeimos yra pašauktos priimti ir įgyvendinti Dievo planus, atsižvelgiant į dabartines realijas.
Šiuolaikiniame pasaulyje vyras ir moteris, ieškodami atsakymų į sudėtingus santuokinio ir šeimos gyvenimo klausimus, neretai susiduria su gundančiais pasiūlymais atsisakyti tiesos ir paniekinti žmogaus garbę. Daug žmonių supranta šį pavojų ir aktyviai gina tiesą, remdamiesi tikėjimu, kuris yra Šventosios Dvasios dovana.
Tikėjimo vaidmuo šeimos vertybių puoselėjime
Tikėjimas, kaip Šventosios Dvasios dovana, yra esminis visos Bažnyčios veikimo pagrindas. Jis leidžia giliau pažinti Dievo Žodį ir jo laikytis. Bažnyčia perteikia evangelinį vertinimą ne tik per dvasininkus, bet ir per pasauliečius, kurie tampa liudininkais ir gauna tikėjimo supratimą bei žodžio malonę. Tačiau svarbu suprasti, kad "antgamtinio tikėjimo supratimo" esmė nėra vien tik bendras suvokimas. Bažnyčia, sekdama Kristumi, moko tiesų, kurios kartais gali nesutapti su daugumos nuomone. Ji vadovaujasi sąžinės balsu, o ne "jėga", gindama vargšus ir atstumtuosius. Krikščionys sutuoktiniai ir tėvai, atsižvelgdami į savo patirtis ir kultūrines aplinkybes, turi galimybę ir pareigą autentiškai vertinti šeimos situacijas evangeliniu požiūriu.
Laisvės, atsakomybės ir bendruomeniškumo svarba
Šiuolaikinėje visuomenėje stipriau jaučiama asmens laisvė, o santuokoje didesnis dėmesys skiriamas tarpusavio santykiams, moters orumui, motinystės ir tėvystės atsakomybei bei vaikų auklėjimui. Taip pat suvokiama būtinybė palaikyti glaudesnius ryšius tarp šeimų, kad jos galėtų teikti viena kitai dvasinę ir materialinę pagalbą. Šeima, turinti atskleisti Bažnyčios pasiuntinybę, taip pat yra atsakinga už teisingesnės visuomenės kūrimą. Deja, trečiajame pasaulyje šeimos dažnai neturi pagrindinių gyvenimo priemonių, tokių kaip maistas, darbas, būstas ar vaistai, ir joms trūksta elementariausių laisvių. Tai rodo, kad istorija nėra paprastas progresas, o sudėtingas laisvės ir kovos rezultatas.
Evangelijos persmelkta kultūra ir moralinės vertybės
Visai Bažnyčiai iškyla uždavinys kurti naują kultūrą, kurią visiškai persmelktų Evangelija. Svarbu gerbti tikrąsias vertybes, ginti vyro ir moters teises bei užtikrinti teisingumą visuomeninėse struktūrose. Mokslas ir jo praktinis taikymas suteikia naujų galimybių kurti humanišką visuomenę. Būtina, kad visuotinai pripažintos moralinės vertybės, susijusios su žmogaus asmeniu, vėl įgautų pirmumą. Iš naujo suvokti gyvenimo tikslą ir pagrindines jo vertybes - tai svarbus šiuolaikinės visuomenės uždavinys. Tik įsisąmoninus šių vertybių pirmumą, bus galima tinkamai pasinaudoti mokslo teikiamomis galimybėmis, kurios padės ugdyti žmogaus asmenybę, jos vidinę tiesą, laisvę ir garbingumą. Kaip teigė II Vatikano Susirinkimas, mūsų amžiui labiau nei bet kada reikia išminties, kad nauji atradimai ir išradimai būtų humaniško pobūdžio.
Atsivertimas ir Dievo meilės įgyvendinimas
Per proto ir širdies atsivertimą, atsisakant egoizmo ir sekant nukryžiuotu Kristumi, kiekvienas turime kovoti prieš neteisingumą, kurį gimdo nuodėmė ir kuris dažnai neleidžia šeimai pilnai realizuoti save ir pasinaudoti savo teisėmis. Būtinas nuolatinis, nepaliaujamas atsivertimas, reikalaujantis atsisakyti blogio ir priglusti prie visapusiško gėrio. Tai dinamiškas procesas, palaipsniui įjungiantis Dievo dovanas ir Jo meilės reikalavimus į asmeninį ir visuomeninį žmogaus gyvenimą.
Bažnyčios tradicija ir kultūrų įvairovė
Bažnyčia, remdamasi savo tradicija, integruoja įvairių tautų kultūrų elementus, kurie gali padėti geriau išreikšti Kristaus turtus. Tačiau šios kultūros turi atitikti Evangeliją, o visuotinės Bažnyčios vienybė turi būti išsaugota.
Dievas yra meilė: meilės paslaptis santuokoje
Dievas yra meilė, ir tai jam leidžia išgyventi asmeninio bendravimo meilės paslaptį. Žmogus, kaip dvasios ir kūno visuma, yra pašauktas mylėti. Krikščioniškasis Apreiškimas numato du būdus realizuoti pašaukimą meilei: santuoką ir skaistybę. Abu šie būdai yra giliausios tiesos apie žmogų, jo egzistavimą "pagal Dievo paveikslą", išraiška. Lytiškumas, vyro ir moters atsidavimas vienas kitam santuokoje, nėra tik biologinis reiškinys, bet svarbiausia žmogaus asmenybės esmė. Jis tampa tikrai žmogiškas tik tada, kai yra neatsiejama meilės dalis, jungiančios vyrą ir moterį iki mirties. Kūniškas atsidavimas būtų veidmainiškas, jei nebūtų visiško asmens atsidavimo ženklas. Vienintelė vieta, kur toks atsidavimas yra galimas, yra santuoka, kai vyras ir moteris sudaro Dievo numatytą vidinę gyvenimo ir meilės bendriją.
Kodėl santuoka NĖRA sutartis (tai sandora)
Santuokinė meilė kaip Sandoros ženklas
Pagrindinis Apreiškimo priesakas, kad "Dievas myli savo tautą", yra patvirtinamas gyvais ir konkrečiais žodžiais, kuriais vyras ir moteris išreiškia savo santuokinę meilę. Jų meilės ryšys yra Sandoros, jungiančios Dievą su Jo tauta, ženklas ir atvaizdas. Nuodėmė, galinti pažeisti santuokinę sąjungą, yra tautos neištikimybės Dievui pavyzdys.
Kristaus aukos ir Naujoji Sandora
Meilės dovana, kurią Dievo Žodis, priimdamas žmogaus prigimtį, teikia žmonijai, ir Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus už Bažnyčią, tobulai atskleidžia Dievo sumanymą, įrašytą į vyro ir moters prigimtį nuo pat sutvėrimo. Krikštytųjų santuoka yra tikras Naujosios ir Amžinosios Sandoros, sudarytos Kristaus krauju, ženklas. Dvasia, kurią teikia Viešpats, suteikia naują širdį ir moko vyrą ir moterį mylėti vienas kitą taip, kaip Kristus mus mylėjo.
Santuokos sakramentas: nesuardomas ryšys
Per Krikštą vyras ir moteris yra galutinai įjungiami į Naująją ir Amžinąją Sandorą, į sužadėtinio Kristaus ir Bažnyčios Sandorą. Dėl sakramentinio santuokos pobūdžio abipusis sutuoktinių ryšys yra nesuardomas. Sutuoktiniai yra nuolatinis Bažnyčios priminimas apie tai, kas įvyko ant Kryžiaus; jie yra liudytojai išganymo, kurio dalyviais tapo per sakramentą. Santuoka yra tikras išganymo veiklos ženklas, atspindintis Kristaus Įsikūnijimo ir Jo Sandoros paslaptis.
Meilė kaip dovana ir santuokinio gyvenimo vertė
Meilė yra tikra dovana, o santuokinė meilė, kurios dėka sutuoktiniai "pažįsta" vienas kitą ir tampa "vienu kūnu", ruošia didžiausiam atsidavimui, dėl kurio jie tampa Dievo bendradarbiais, dovanodami gyvybę naujam žmogui. Tėvystė ir motinystė suteikia sutuoktiniams naujos atsakomybės dovaną. Tačiau net ir be palikuonių, santuokinis gyvenimas nepraranda savo vertės.
Šeima kaip Bažnyčios kūrėja
Krikščioniška santuoka ir šeima kuria Bažnyčią. Žmogiškoji šeima, pakrikusi dėl nuodėmės, iš naujo suvienijo Kristaus mirties ir prisikėlimo išganingoji galia.
Skaistybė ir celibatas kaip santuokos liudijimas
Skaistybė ir celibatas dėl Dievo Karalystės ne tik neprieštarauja santuokos garbingumui, bet jį liudija ir patvirtina. Abu yra būdai išreikšti ir išgyventi vienintelę Dievo Sandoros su savo tauta Paslaptį. Gyvendamas skaisčiai žmogus laukia eschatologinių Kristaus sužadėtuvių su Bažnyčia, visiškai atsiduodamas Bažnyčiai ir turėdamas viltį, kad kaip Kristus atsiduos Bažnyčiai pilnutinėje amžinojo gyvenimo tiesoje.
Laisvės ugdymas ir autoritetas šeimoje
Mamos meilė neturėtų virsti lepinimu, kuris trukdo vaikui augti savarankiškai. Kai mama, bijodama paleisti vaiką, atlieka viską už jį, ji nesuteikia jam galimybės ugdytis savarankiškumą ir atsakomybę. Tėtis, būdamas tvirtesnis ir ramesnis, gali padėti vaikui jaustis saugiau ir išvengti baimių. Svarbu, kad abu tėvai ugdytų vaikui pasitikėjimą savimi, giriamu, kai padaro ką nors gerai, ir mokomi daryti išvadas, kai suklysta.
Tėvų meilės išmintis ir auklėjimas
Tėvų meilė neturėtų būti besąlygiška, ji turi apimti ir vaiko ydų bei nekontroliavimo matymą. Kai vaikas ima valdžią šeimoje, tai rodo, kad mama nėra autoritetas. Iškreiptas meilės supratimas, kai viskas leidžiama, nes vaikas "labai mylimas", veda prie neigiamų pasekmių. Bausti vaiką reikia iš meilės, bet ne fizine bausme, o privilegijų atėmimu, mokant jį daryti išvadas ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Meilės kompensavimas ir jos pasekmės
Lepinimui gali turėti įtakos įvairios priežastys: ilgai lauktas kūdikis, baimė jį prarasti, noras kompensuoti savo trūkumus, ar net griežti tėvų auklėjimo metodai. Tačiau lepinimas yra psichologinis vaiko praradimas, nes jis pajunta galimybę vadovauti tėvams, kurie nebėra jam autoritetai. Svarbu, kad tėvai visą gyvenimą išliktų vaikui autoritetais. Negalima daiktais įrodinėti meilės. Skyrybos taip pat gali būti lepinimo priežastis, kai tėvai konkuruoja tarpusavyje, o vaikas tampa manipuliacijos auka.
Maištaujantis paauglys: tėvų meilės išbandymas
Nors paauglystė kelia rūpesčių, tėvai ruošia vaiką jai nuo mažumės. Jei vaikas visada jautė tėvų paramą ir meilę, paauglystė neturėtų sukelti didelių problemų. Hormonų audros ir seksualinė raida turi įtakos paauglio elgesiui, tačiau bendravimas šeimoje išlieka stabilus, jei vaikas jautėsi saugus. Paauglystėje matome tėvų elgesio su vaiku rezultatą. Tėvų meilės neįmanoma išmatuoti, bet ji išlieka visą gyvenimą, jei tėvai myli vaiką nuo pat pradžių.
Tėvų meilės rodymas ir fizinis kontaktas
Tėvai turėtų skirti vaikui laiko, bendrauti, žaisti kartu, apkabinti, paglostyti ir sakyti, kad jį myli. Fizinis ir emocinis kontaktas yra labai svarbus, tačiau lietuvių šeimose jo dažnai trūksta, nes kai kurie vyrai mano, kad apkabinimai yra silpnumo požymis.
Motinos meilės įvairovė ir jos poveikis
Motinos meilė gali būti labai įvairi: nuo perdėtai globojimo iki nepripažinimo. Per didelė meilė, slepianti egoizmą, gali būti kenksmingesnė nei dėmesio stoka. Tokie vaikai dažniau serga, sunkiau kuria ilgalaikius santykius, sunkiai save realizuoja ir tampa priklausomi nuo kitų. Kita vertus, nepripažįstanti motinystė, kai motina yra šykšti, griežta ir nesuvokia vaiko poreikių, gali padėti pamatus depresiškai asmenybei.
Nepripažinimo pasekmės: beviltiškumas ir menkavertiškumas
Ankstyvas nepripažinimas gali sukelti beviltiškumo jausmą, kai vaikas per anksti išmoksta rezignuoti ir tampa suvaržytas iniciatyvos reikalaujančiose srityse. Tai gali sukelti pavydą, kaltės jausmą ir savęs menkavertiškumą. Toks žmogus gali jausti, kad neturi teisės gyventi, ir privalo užsitarnauti savo egzistenciją, gyvendamas dėl kitų.
Lepinimo ir nepripažinimo panašumas ir pasekmės
Tiek lepinimas, tiek nepripažinimas gali lemti depresiškos asmenybės vystymąsi. Lepinamas vaikas vėliau patiria krizes, kai gyvenimas nebelepina. Jis pasirodo nepasiruošęs gyvenimo sunkumams. Vaikas, augęs trūkumo ir nepripažinimo sąlygomis, per anksti išmoksta atsisakyti, tampa nereiklus ir "patogus" tėvams. Jis orientuojasi į kitus ir tampa kitų objektu.
Pesimizmas ir kaltės jausmas
Depresiškos struktūros žmonės nesugeba tikėti ateitimi ir savimi, jie stiprūs tik iškęsdami ir atsisakydami. Jie yra kategoriški pesimistai ir sunkiai gali įsivaizduoti, kad gyvenimas galėtų suteikti ko nors džiugaus. Jei vis dėlto taip nutinka, juos apima kaltės jausmas, nes jie mano, kad nenusipelnė.
Motinos neapykanta ir savižudybės rizika
Neigianti ir per daug reikli motina gali tapti giliausia savižudybės priežastimi. Ji tampa vidine dvasine vaiko instancija, dėl kurios jis nepripažįsta savęs iki neapykantos sau ir savigriovos. Neišvengiama neapykanta motinai sukelia tokius sunkius kaltės jausmus, kad jis mieliau ją nukreipia į patį save.
Savęs kaip subjekto ugdymas
Pagrindinė depresiško žmogaus problema yra nepakankamas savęs kaip subjekto vystymasis. Dėl silpno Aš jis viską priima kaip reikalavimą, vengia stiprių impulsų ir tikslų, sunkiai gali pasakyti "ne". Kai peržengiama tolerancijos riba, lieka depresija arba nesąmoningas streikas. Sielos gilumoje susitvenkusi neapykanta ir pavydas gali užnuodyti visą gyvenimo jausmą.
Motinos meilės svarba ir jos trūkumo pasekmės
Motinos meilė vaikui yra būtina, kad jis jaustųsi vertingas. Motinos meilė turi būti priimanti, apglėbianti, šilta ir sauganti. Nuo jos kokybės priklauso vaiko emocijos, kurios išlieka žmogaus psichikoje net ir suaugus. Vaikui reikia jausti, kad jis yra malonumo ir pasididžiavimo objektas motinai. Motinos švelnumo trūkumas gali sulėtinti vaiko raidą, sukelti pasipriešinimą ir emocinius sutrikimus.
Tėvo vaidmuo ir vaiko savarankiškumo ugdymas
Tėvas padeda vaikui atsiverti išoriniam pasauliui ir kitiems, leidžiantis jam į didįjį gyvenimo nuotykį. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, jei motina kreipia vaiką į tėvą. Motinos meilė turėtų skatinti vaiko troškimą atsiverti pasauliui, rasti savą erdvę ir rizikuoti.
Savininkiška meilė ir jos žala
Savininkiška motina gali nugręžti motinišką instinktą nuo vaiko ir naudoti jį savo pačios emociniams poreikiams ar įvaizdžiui. Tokia meilė yra užgrobianti, o ne dovanojanti. Vaikas, suprasdamas, kad meilė yra sąlygota jo paklusnumo motinos troškimams, tampa savimi nepasitikinčia asmenybe. Maištaujantis vaikas daro viską priešingai, nei reikalauja motina, desperatiškai stengdamasis išsireikalauti savo troškimų pripažinimo.
Dievo meilė kaip išsigelbėjimas
Nors motiniškos meilės trūkumas gali turėti sunkių pasekmių, Dievas siūlo mums savo malonės meilę. Nors negalime perrašyti jau įvykusios istorijos, galime leisti Dievui surasti tą vaiką, kuris vis dar šaukia mūsų širdies gilumoje, ir išgydyti jo žaizdas. Juk Dievas nieko nepraranda, ir viską gali išgauti gėrį netgi iš pačių juodžiausių mūsų gyvenimo puslapių.