Bronislovas Rudys, menininkas, pedagogas ir visuomenininkas, gimė 1954 m. lapkričio 26 d. Eigulių Kazio Rudžio ir laukų darbininkės Izabėlės Špėlytės-Rudienės šeimoje, būdamas pirmasis iš šešių vaikų. Jo kūrybinis kelias prasidėjo ne iš karto, o per kelis etapus, apraizgydamas jo gyvenimą nuo vaikystės žaidimų iki profesionalaus menininko pripažinimo. Šiauliuose gyvenantis ir kuriantis menininkas, kuriam piešinys yra ne tik viena iš daugelio meno rūšių, bet esminė išraiškos priemonė, mąstymo būdas ir filosofija, šiuo metu minimas ne tik jo jubiliejų, bet ir švenčia savo ilgametę, nuosekliai puoselėtą kūrybinę veiklą.
Vaikystės žaidimai ir pirmi meniniai impulsai
Nors Bronislovas Rudys vėliau pasirinko dailės kelią, jo vaikystė nebuvo tiesiogiai susijusi su menu. Kaip ir kitiems vaikams, jam tai buvo "ištisa kūryba", tačiau labiau pasireiškianti žaidimų ir rankdarbių forma. Jis gamino šautuvus draugams, medalius iš senų monetų, kasė apkasus ir žaidė karą. Pirmasis rimtesnis susidomėjimas daile kilo ne mokykloje, o Vepuose, kai į jo tėviškę atsikėlė mokytojos Šateikienės šeima. Tuometinio dailės instituto studentas Gintaras Šateikis parodė Bronislovui savo piešinius, ir tai jame "kažką įvyko". Šis impulsas paskatino jaunąjį Bronių abituriento anketoje, kurioje iš pradžių buvo įrašyta noras būti karininku, o vėliau - inžinieriumi, pakeisti savo pasirinkimą į "piešimo mokytojo" profesiją.
Paauglystėje Bronislovas Rudys buvo "kaimo knygnešys", nešiodamas knygas draugams iš mokyklos bibliotekos. Tai buvo metas, kai jis "graužė knygas", kol vėliau jo interesai pakito, nukreipdami jį link merginų ir kitų veiklų.
Dailės studijos ir pirmieji profesionalumo ženklai
Atvykęs į Šiaulius kaip "visiškas meno naujokas", Bronislovas Rudys susidūrė su pirmaisiais iššūkiais dailės studijose. Per stojamuosius egzaminus, piešdamas gipsinę galvą, jis sukūrė "mulatę" vietoj "Afroditės", nes, kaip pats prisimena, "susirado kišenėje riebų pieštuką ir tiek juodai popieriaus foną užtryniau, kad iš toliau žiūrint ‘mulatės‘ galva visai balta atrodė."
Studijų metai nebuvo lengvi. Antrąjį kursą jis baigė su piešimo skola, tačiau po papildomų vasaros darbų pateikė naują piešinių kolekciją, kuri net sukėlė įtarimų nesąžiningumu. Tačiau jau po metų, dėka puikaus mokymosi, jis buvo apdovanotas raudonu ženkleliu. Menininkas pripažįsta, kad tikrasis mokymosi proveržis įvyko trečiajame kurse, kai jis "ėmė rėžti sparną apie būsimą žmoną" ir nebenorėjo atrodyti prastai jos akyse.
Ketvirtajame kurse, kartu su kurso draugu Alvydu Kurtinaičiu, surengė bendrą parodą tuometiniame "Tiesos" kino teatre - tai buvo pirmoji personalinė paroda. Penktajame kurse B. Rudys jau buvo tarp lyderių, laimėjo pirmąją vietą ir premiją instituto plakatų konkurse. Studijas baigė diplominiu darbu "Kelio tiesėjai", kuris buvo paskutinis jo tapybos darbas.
Savarankiška kūryba ir pasipriešinimas standartams
1977 metais, naujai atidarytuose Šiaulių parodų rūmuose, Bronislovas Rudys debiutavo kaip naujai iškeptas dailininkas. Jo darbai, kaip pats pripažįsta, "netilpo į jokius vietinius standartus" ir buvo vadinami "formalistiniais" - tuometiniu vietinių menininkų "keiksmažodžiu". Šis pasipriešinimas standartams kilo iš jausmo, kad "yra ir kitoks meninis supratimas", kurį stiprino užsienio šalių dailės leidiniuose publikuojami kūriniai. Įsigyti šiuos žurnalus buvo sunku, todėl jis "atsistodavo prie spaudos platinimo įstaigos durų auštant", kad spėtų užsisakyti kelis egzempliorius.
Menininkas teigia, kad jo kūrybą paveikė pasaulio dviejų vaizdų samprata: kasdien matomo ir sukurto - įsivaizduojamo. Pastarajam jis teikė prioritetą, atsisakydamas detalių ir iliustratyvumo, save priskirdamas prie minimalistų. Jis laiko K. Malevičiaus "Juodąjį kvadratą" vienu iš esminių elementų pasaulinėje meno istorijoje.
Ilgas kelias iki pripažinimo
Po pirmųjų dviejų parodų Bronislovui Rudžiui teko laukti ketverius metus, kol jo darbai vėl buvo priimti į parodas. 1983 metais, pateikęs aplikacijas, jis sulaukė teigiamo atsiliepimo. Fotografas Ričardas Dailidė nufotografavo jį su darbų kolekcija, o nuotrauka buvo išspausdinta laikraštyje "Raudonoji vėliava", taip atnešdama jam "lyg ir pripažinimą".
Pradėjus gilintis į grafito galimybes, įvyko esminis kūrybos lūžis. 1984 metais sukurti darbai buvo eksponuojami iš karto keliose parodose, įskaitant tarptautinę parodą Maskvoje, kuri padarė įspūdį vietiniams dailininkams. Jau kitais metais B. Rudys buvo priimtas į jaunųjų dailininkų sąjungą, o 1986 m. - į Lietuvos dailininkų sąjungą. Šiuo laikotarpiu jis aktyviai dalyvavo parodose, jo piešinius pirko Lietuvos dailės fondas, muziejai, galerijos ir kolekcininkai.
Nors dailininko pažymėjime įrašyta grafikos sekcija, B. Rudys visada būdavo tarp grafikų jaunųjų dailininkų parodose. Jo avangardiškas darbas buvo eksponuojamas Sentendre galerijoje Vengrijoje, o Vengrijos spaudoje jis buvo įvardytas kaip menininkas, atvežęs kolekciją, ką tik parvežtą iš Paryžiaus.
Paryžiaus svajonė ir tarptautinis pripažinimas
Nuo 1995 metų, kai tuometinis Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Vytautas Naudužas pradėjo rūpintis lietuvių menininkų apgyvendinimu Paryžiaus menų miestelyje, Bronislovo Rudžio svajonė apie Paryžių pradėjo pildytis. Jis buvo pirmasis menininkas, praleidęs du mėnesius ateljė Nr. 2055, skirtoje Lietuvos menininkams, pačiame Paryžiaus centre. Vėliau sukurti estampai buvo vežiojami po parodas Šiaurės šalių galerijose, o piešinius įsigijo Suomijos ir Švedijos kolekcininkai. Menininkas pripažįsta, kad skirtis su darbais, kurie yra kaip jo vaikai, yra sunku. Jis vis dar laukia eilės į Paryžiaus studiją, tikėdamasis ten praleisti ilgesnį laiką.
Novatoriškumas ir socialinis dialogas
Net ir sulaukęs brandaus amžiaus, Bronislovas Rudys išlieka novatoriumi. 48-ajai Šiauliečių dailininkų parodai jis pateikė darbus su "kojiytėmis", kuriuos apibūdina kaip objektus, turinčius socialinę temą, nors ir sušaržuotą. Šie darbai, kaip ir jo instaliacijos, tokios kaip "Vėsu prie upės" ar "Šventas sakramentas", atspindi jo gebėjimą kalbėti apie sudėtingas temas per vizualinę meninę raišką.
Jo kūryboje svarbią vietą užima ir jaunimo įtraukimas. Akcija "Baltas", kurioje dalyvavo grupė jaunimo, buvo dokumentuota filmuojant ir siekė sukelti įvairias asociacijas žiūrovuose. Menininkas džiaugiasi, kad daug jaunimo, talkinusio jam, pasirinko menininko kelią.
Tačiau jis pastebi ir permainas jaunimo požiūryje: "Atsirado inercija, stebėtojo pozicija, sumažėjo entuziazmas." Tam, jo manymu, didelę įtaką padarė internetas, kai "pasaulis tave užgula savo menamu svoriu, menama gausa, menama pasiūla".
Bronislovas Rudys ir liaudies menas
Bronislovas Rudys taip pat yra prisidėjęs prie liaudies meno puoselėjimo. Jis buvo vienas iš meistrų, dalyvavusių kuriant skulptūrų ansamblį "Darbas. Pergalė. Taika" Tauragėje 1976 m. Šis ansamblis, sukurtas remiantis senosiomis lietuvių tautinio drožybos tradicijomis, tapo gyvybingos liaudies kūrybos tradicijos pavyzdžiu.
Jubiliejus ir ateities planai
Bronislovas Rudys, švęsdamas savo jubiliejų, nesustoja. Jis ir toliau eksperimentuoja, ieško naujų išraiškos formų ir prisideda prie meninio gyvenimo Lietuvoje. Jo kūrybinis kelias, prasidėjęs nuo vaikystės žaidimų ir pirmųjų meninių impulsų, nuvedė jį iki pripažinimo ir nuolatinio kūrybinio ieškojimo. Jo darbai, eksponuojami Lietuvos ir užsienio galerijose, yra liudijimas apie jo talentą, atsidavimą menui ir gebėjimą kalbėti su žiūrovu per vizualinę kalbą.
tags: #b #brazdzionio #100 #gimimo #metines