Vaikų ir auklėtojų konfliktai: supratimas, prevencija ir konstruktyvus sprendimas

Konfliktai - neišvengiama bendravimo dalis, tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų. Šeimoje susipykti gali kilti daugybė priežasčių, tačiau konfliktai su vaikais, ypač paaugliais, dažnai tampa kasdienybe. Anksčiau tėvų žodis buvo laikomas šventu, ir vaikai turėdavo paklusti be diskusijų. Šiandien suprantame, kad toks požiūris gali sukelti daugiau ir sudėtingesnių problemų. Konfliktai šeimose skiriasi priklausomai nuo amžiaus, įsitikinimų ir pažiūrų. Svarbu suprasti, kad tėvai, nors ir vyresni bei labiau patyrę, ne visada būna teisūs.

Konflikto prigimtis ir jo pasekmės

Konfliktas baigiasi, kai nesutarimai yra išsprendžiami, o skirtumai suderinami. Jo atsiradimas priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti. Neretai skirtybių susidūrimas perauga į tikrą galios kovą, kai emocinė atmosfera užkaista, o kiekviena pusė įsiaudrina. Šeimos narių sąveikose tenka derinti daugybę dalykų, ir ne visada tai pavyksta. Svarbu, kad konfliktas netaptų galios matavimosi vieta.

Ap, apimti pykčio ar frustracijos, žmonės praranda gebėjimą aiškiai komunikuoti savo mintis, vertinti situaciją ir gali pradėti reaguoti riksmais, keiksmais, grasinimais ar net fiziniu smurtu. Stiprios emocijos „atjungia“ mąstančias smegenų dalis, mažina empatiją, supratimą ir problemų sprendimo galimybes. Kritika, pravardžiavimas, nuvertinimas, grasinimai ar panieka - tai ne konstruktyvūs būdai spręsti nesutarimus. Iš tėvų tikimasi aukštos savireguliacijos ir brandumo, nes vaikai, ypač paaugliai, labai jautriai priima pastabas. Kai kurie įžeidimai, išsprūdę konfliktų metu, gali likti ilgam.

Viena iš didžiausių dovanų, kurią gauna tėvai susilaukę vaikų - tai galimybė susikurti su jais ypatingai praturtinantį tarpusavio ryšį. Tėvams apsimoka dalyvauti konfliktuose kuo „efektyviau“, t. y. vaikai iš nesutarimo erdvės turėtų išsinešti žinutę, kad konfliktavimas nėra santykio su tėvais pabaiga, o tik abiem pusėms priimtino sprendimo ieškojimas. Tėvai yra pagrindiniai modeliai ir mokytojai to, kaip derėtų konfliktuoti - su pagarba kitai pusei, reguliuojant viduje kylančias emocijas, išsakant savo nuomonę ir argumentus, nekaltinant ar nekritikuojant kitos pusės. Nors pasakyti lengviau negu padaryti, tai yra dėl ko stengtis.

Atlikta daugybė tyrimų, bandant atskleisti pasekmes, su kuriomis susiduria konfliktuojančių tėvų vaikai. Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai to, kaip pora gali tarpusavyje sutarti. Matydami tėvų pavyzdį, vaikai mokosi ir konfliktų sprendimo būdų. Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, jam patekus į panašią situaciją. Vis dėlto tyrimų rezultatai rodo, kad tėvų konfliktai nėra absoliutus nuosprendis vaikams. Daugumai vaikų, augančių konfliktiškose šeimose, neišsivysto emocinių ar elgesio problemų. Prognozuojant galimas pasekmes, svarbu tai, ar tėvų tarpusavio konfliktai yra dažni, intensyvūs, ar jie sprendžiami konstruktyviai, ar apskritai išsprendžiami, ir ar į juos įtraukiamas pats vaikas. Intensyvus tėvų įsitraukimas į tarpusavio konfliktus nepalieka erdvės vaiko poreikiams patenkinti.

Emocinė vaiko raida yra procesas, kurio metu vaikas išmoksta atpažinti, suprasti, išreikšti bei reguliuoti savo emocijas. Spręsdami konfliktus konstruktyviai, tėvai modeliuoja emociškai brandaus žmogaus pavyzdį. Vaikas iš konflikto proceso gali išmokti, kad susidurti su konfliktu nėra baisu, kad jis negrasina nei meilei, nei draugystei; kad galima išsakyti savo nuomonę, jausmus, poreikius ir nebūti už tai nubaustam ar nuvertintam; kad konflikto metu įmanoma save reguliuoti - išsakyti, kaip jautiesi, padaryti pauzę, įkvėpti; kad svarbu pamatyti ir kito perspektyvą (būti empatiškam).

Auklėtojo vaidmuo sprendžiant vaikų konfliktus

Auklėtojos vaidmuo labai svarbus padedant vaikams spręsti konfliktus - ji yra ir pagalbininkė, ir mokytoja, ir saugumą užtikrinantis asmuo. Svarbu laikytis kelių pagrindinių principų:

• Nedelsiant įsikišti ir apsaugoti vaikus nuo pavojingo elgesio, jei pastebima, kad taip gali atsitikti, pavyzdžiui - muštynių ar psichologinio smurto.
• Visi vaikai (konflikto dalyviai) yra vienodai gerbiami kiekvienos konfliktinės situacijos metu.
• Neįsikišti per anksti, kai konfliktas tik prasideda. Svarbu suteikti vaikams šansą patiems jį išspręsti, prisiminti taisykles ir panaudoti turimus įgūdžius.
• Stebėti vaikų tarpusavio bendravimą ir tai, kaip jie sprendžia nesutarimus, kokiais būdais tai daro. Svarbu, kad auklėtoja paskatintų teigiamą vaikų elgesį ir padėtų įveikti neigiamą, taip pat išmanytų tam tikrų situacijų istoriją ir kontekstą.

Norint mokyti vaikus spręsti konfliktus, jau darželyje tai galima daryti ne tik savo pavyzdžiu, bet ir skatinant juos tai daryti savarankiškai pagal tam tikrą metodiką. Gali būti parinkti paprastesni, vaikams suprantami žingsnių pavadinimai, pavyzdžiui: 1) „Stop“; 2) „Kas nutiko?“; 3) „Kaip jautiesi?“. Kadangi dauguma vaikų dar negali skaityti, šiuos žingsnius galima pavaizduoti ženklais ir pakabinti piešinius grupėje. Taip pat grupėje galima numatyti tam tikrą erdvę, kuri būtų skirta konfliktams spręsti, pavyzdžiui, „Taikos stalas“. Ši erdvė būtų skirta nusiraminti, pasikalbėti ir ieškoti bendrų sprendimų.

Kiek vyresniems vaikams gali patikti vaidinti situacijas. Mokydami suprasti kito asmens jausmus, galite paprašyti vaikų suvaidinti situaciją apsikeitus vaidmenimis. Kitas būdas - tai kartu atradus tinkamiausią sprendimo būdą, arba ką kiekvienas galėjo daryti kitaip konfliktinėje situacijoje, išbandyti vaidinant.

Auklėtojai nereikėtų pamiršti, kad konfliktai yra neišvengiami bendraujant, tai natūralus, dažnai būtinas ir normalus bendravimo procesas. Pagal apibrėžimą, tai yra priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar pažiūrų susidūrimas, sukeliantis stiprius išgyvenimus. Kadangi vaikai ir auklėtojai yra skirtingi - skirtingai mąsto, kalba ir siekia skirtingų tikslų, neišvengiamai reikės rasti būdų, kaip su tuo gyventi. Taigi, ar konflikto pasekmės bus teigiamos, ar neigiamos, priklauso nuo to, kaip pavyks konfliktą išspręsti.

Konstruktyviai reaguoti į konfliktus gali padėti ir supratimas, kad bet koks vaiko elgesys slepia tam tikrą vaiko poreikį, pavyzdžiui: jaustis svarbiam, gerbiamam, mylimam, saugiam ir pan. Taigi, kai vaikas demonstruoja tam tikrą elgesį - tinkamai arba netinkamai, jis siekia patenkinti kokį nors savo poreikį arba kelis. Svarbu to nepamiršti bandant suprasti konfliktą ir jo priežastis. Probleminių ir konfliktinių situacijų sprendimas - tai kasdienio auklėtojų darbo dalis. Tik pati nebijodama ir suprasdama konflikto prasmę, auklėtoja gali padėti vaikui kiekvieną dieną bendraujant išmokti ko nors naujo ir tapti vis savarankiškesniam kuriant santykius su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.

Konstruktyvus konfliktų sprendimo būdas: empatija ir supratimas

Viena iš efektyviausių metodikų, akcentuojanti empatiją, supratimą bei bendradarbiavimą konflikto ir bendravimo metu, yra Marshall Rosenberg sukurta praktika. Šios metodikos esmė - ne kaltinti, o suprasti.

Užuot sakę „tu toks tinginys / netvarkingas / neatsakingas“, tėvai galėtų ištarti „matau, kad nesutvarkyti indai / išmėtyti daiktai“. Vietoj kaltinimo, tėvai turėtų tiesiog pasakyti, kaip jaučiasi (pavyzdžiui, vietoj „tu mane supykdei“ derėtų sakyti, kad „liūdna, jog šitaip įvyko, net ir pykstu“). Konflikto erdvė turėtų tapti vieta, kur galima išsakyti savo poreikius („nespėju visko, tad tikiuosi pagalbos”).

Ši metodika taikoma tiek sprendžiant sudėtingas darbo pasaulio problemas, tiek darželyje ieškant geriausių išeičių gerinant vaikų santykius. Ji apima šiuos žingsnius:

1. Emocijų suvaldymas: Pirma, svarbu nusiraminti, nes stiprūs jausmai trukdo pamatyti kitą perspektyvą ir priimti racionalių sprendimų.
2. Problemos įvardijimas: Kai emocijos atslūgsta, svarbu aiškiai įvardinti, dėl ko kilo konfliktas.
3. Skirtingų požiūrių ir nuomonių išsakymas ir supratimas: Kiekvienas konflikto dalyvis turi teisę išsakyti savo nuomonę ir jausmus, o kiti turi juos išklausyti ir pabandyti suprasti.
4. Bendras konflikto sprendimo, tenkinančio abi puses, ieškojimas: Svarbu ieškoti sprendimų, kurie būtų priimtini visiems, o ne tik vienai pusei.
5. Susitarimas dėl veiksmų plano: Kai sprendimas rastas, reikia susitarti dėl konkrečių veiksmų, kaip jį įgyvendinti.

Vaikų konfliktuose auklėtojai turėtų vengti teisėjo vaidmens, išankstinio žinojimo, kaltinimų („tu visada…“) ir etikečių klijavimo („juk tu vyresnė/vyresnis“). Vietoj to, svarbu įvardinti problemą, atliepti jausmus, kvieti ieškoti visų galimų sprendimų, nekritikuoti pasiūlymų ir surasti tinkamą abiem pusėms, padėti įgyvendinti ir patobulinti, jeigu reikia.

Dažna vaikų konflikto priežastis - nenoras dalintis. Vienas iš būdų tai spręsti - mokyti vaikus suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Galima paklausti: „Kaip manai, kaip jautėsi brolis, kai užmynė jo pilį?“, „Kaip manai, kaip jautėsi sesė, kai ją pastūmei?“. Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs.

Svarbu nepamiršti, kad vaikai mokosi spręsti konfliktines situacijas stebėdami ir kopijuodami suaugusiųjų elgesį. Todėl tėvų ir auklėtojų pavyzdys yra itin reikšmingas. Būdami kantrūs, supratingi ir empatiški, suaugusieji padeda vaikams ugdytis svarbius socialinius ir emocinius įgūdžius, kurie bus naudingi visą gyvenimą.

tags: #aukletojos #ir #vaiko #konfliktas #ir #jo