Afrikos žemynas, nors ir turtingas gamtos išteklių ir kultūros, susiduria su daugybe iššūkių, kurie ypač skaudžiai paliečia jo vaikus. Nuo nepilnamečių migrantų, rizikuojančių gyvybėmis ieškant geresnio gyvenimo, iki vaikų, kurie vis dar gyvena skurde ir neturi prieigos prie pagrindinių paslaugų, vaikų padėtis Afrikoje yra sudėtinga ir daugialypė. Šis straipsnis gilinsis į šias problemas, remdamasis tiek oficialiais duomenimis, tiek asmeninėmis patirtimis, siekiant atskleisti realią situaciją ir galimus sprendimo būdus.
Nelydimi vaikai: pavojinga kelionė į Europą
Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius daugiau nei 7 tūkst. vaikų, nelydimi tėvų ar kitų suaugusių asmenų, kirto Afrikos krantus ir pasiekė Italiją, skelbia vaikų teisių organizacija UNICEF. Kelias iš Afrikos į Europą yra vienas intensyviausių ir daugiausia gyvybių pasiglemžiančių kelių. Vaikai dažniausiai pasikliauja žmonių gabentojais, kurie Afrikoje jiems pasiūlo tariamą pagalbą pasiekti Europą. UNICEF teigimu, tam kad vaikai galėtų sėsti į laivą ir pasiekti dažniausiai Italijos krantus, jiems tenka atidirbti žmonių gabentojams. Neretai nepilnamečiai tampa priverstinio darbo, smurto ir prievartos aukomis.
Italijos socialiniai darbuotojai Jungtinių Tautų agentūrai teigė, kad į Europą atvykę berniukai ir mergaitės dažniausiai būna patyrę lytinę prievartą ir Libijoje priverstinai buvę įtraukti į prostituciją. Dalis mergaičių dėl patirtos seksualinės prievartos Italiją pasiekia būdamos nėščios. „Jei bandysi pabėgti, jie tiesiog tave nušaus ir tu mirsi. Jei nustoji dirbti, jie tave muša. Tai primena vergovės laikus“, - taip UNICEF atstovams pasakojo 16-metis anonimas. „Vieną kartą aš tiesiog atsisėdau trumpam pasiilsėti, prižiūrėtojas iškart ėmė mušti mane lazda. Po darbo valandų prižiūrėjai tave užrakina ir niekur neleidžia išeiti“, - taip nepilnametis, atvykęs į Italiją, apibūdino darbo sąlygas vienoje fermoje Libijoje. Ten jis kartu su broliu dirbo du mėnesius, kol surinko tinkamą sumą sumokėti žmonių gabentojams. UNICEF skaičiuoja, kad nepilnamečių migrantų iš Šiaurės Afrikos, kurių nelydi suaugusieji, skaičius šiais metais padvigubėjo.
Organizacija teigia negalinti įvardyti aiškių priežasčių, kodėl nepilnamečių migrantų skaičiai auga. Pavyzdžiui, mergaitės iš Nigerijos į Europą bėgo tam, kad išvengtų ankstyvų santuokų, o berniukai iš Somalio tvirtina, kad buvo priversti pabėgti dėl išaugusios grupuotės „al-Shabaab“ grėsmės ir pavojaus būti priverstinai įtrauktiems į jų veiklą. UNICEF atstovai neatmeta ir kitos ne maža svarbesnės migracijos priežasties - tai labai didelis skurdas šalyse, iš kurių nusprendžia pabėgti vaikai. Pavyzdžiui, vyriausi vaikai iš Gambijos siunčiami šeimų į Europą, kad uždirbtų bent kiek pinigų, nes Gambijoje ekonominė padėtis labai prasta ir daugybė šeimų skursta. Nors daugelis nepilnamečių pabėgėlių pasiekia Italijos krantus ir atsiduria šalies prieglobsčio prašytojų įstaigose, Europolas praneša, kad maždaug 10 tūkst. pabėgėlių vaikų yra dingę iš prieglobstį suteikiančių tarnybų ir apie juos nėra nieko žinoma. Įsibėgėjant vasarai ir nusistovint ramiems orams Viduržemio regione, Europos pareigūnai ieško būdų, kaip sumažinti migraciją iš Afrikos šalių į Italiją. Po susitarimo dėl migrantų paskirstymo iš Graikijos į Turkiją, migrantų kelias į Italiją iš Libijos lieka bene didžiausias galvos skausmas Europai. Skaičiuojama, kad Libijoje kelionės į Italiją laukia daugiau nei 200 tūkst. migrantų, iš jų - dešimtys tūkstančių be šeimų keliaujančių nepilnamečių.
Savanorystės realybė Malavyje: darželių vystymo iššūkiai
Pasakojimas apie savanorystę vienoje iš neturtingiausių pasaulio valstybių, Malavyje, atskleidžia kitokią vaikų padėties pusę - kasdienį skurdą ir menkas galimybes. Savanorystės misija „Darželių vystymas kaimo vietovėse“ vyko nedideliuose kaimuose Pietinėje Malavio dalyje. Savanorė tikėjosi romantiško scenarijaus, tačiau susidūrė su realybe: trūksta pastatų, mokymo priemonių, išsilavinusių mokytojų.
Darželiai Malavyje nėra valstybiniai, jie dažnai yra savanorių arba pačių bendruomenių darbo rezultatas. Kiekviename darželyje būna nuo dešimties iki šimto dvidešimt vaikų nuo dviejų iki šešių-septynerių metų amžiaus. Mokytojai - vietinės kaimo moterys, dažniausiai be jokio išsilavinimo, dirbančios iš pašaukimo arba paskirtos kaimo vado. Jos dirba beveik be atlygio. Tikslas - kad darželiai turėtų gerą pastatą, išsilavinusius mokytojus, maitintų vaikus, būtų švarūs ir gražūs. Tačiau per šešis mėnesius tai pasiekti yra beveik neįmanoma.
Pirmiausia, du iš darželių buvo po medžiu, taigi be pastatų. Vaikučiai sėdi ant bambukinio kilimėlio, o jei lyja, niekas į darželį neina. Lietaus sezonas trunka nuo lapkričio pabaigos iki kovo. Kiti darželiai buvo apgriuvusiuose molio pastatuose, vienas turėjo tik tris sienas. Mokytojai kartais nemoka nei rašyti, nei skaityti. Jei nedirba savo darže, ateina į darželį su vaikais melstis, dainuoti daineles. Jei moko vaikus anglų kalbos, tai dažnai daro neteisingai, be mokymo priemonių. Keliuose darželiuose yra kreidos, vienas kitas žaislas - viskas, ką paaukoja savanoriai arba labdaros organizacijos.
Viename iš darželių, Chisomo Gabvi, buvo registruota 106 vaikai, tačiau atėjo tik 65. Darželis buvo molinė pašiūrė be vienos sienos, ant žemės patiesti plastikiniai maišai. Mokytojai keturi, dirba po du, keičiasi kas savaitę. Mokytojos dainuoja, pasisveikina, apkabina vaikus. Viena šiek tiek kalba angliškai, kitos - tik vietine čičeva kalba. Jos pasakoja apie prieš tai dirbusią savanorę, kuri padėjo mokyti mokytojus anglų kalbos ir suorganizavo, kad kaimo vadas paskirtų darželiui žemės. Mokytojai ir mokyklos komitetas pradėjo auginti daržoves, parduoti jas turguje ir už gautus pinigus pirkti kukurūzų miltų košei. Jei darželyje vaikučiai nemaitinami, tėveliai nemato reikalo leisti vaikų į darželį. Šis darželis pradžiugino, nes matėsi, kad bendruomenė stengiasi, tėveliai neabejingi.
Malavio gyventojai duoda vaikams labai išradingus vardus. Kai kurie vardai yra angliški, pvz., „Loveness“ (Meilingoji), „Happiness“ (Laimė), „Joyfull“ (Džiaugsmingoji), „Joy“ (Džiaugsmas), „Lovemore“ (Mylėk daugiau/labiau), „Honest“ (Dorasis, Sąžiningasis), „Junior“ (Jaunėlis). Kiti yra iš čičeva kalbos, pvz., „Limbani“ (Stiprus). Vardas „Malizani“ reiškia „Pabaiga“, ir dažnai duodamas vienuoliktajam vaikui, tikintis, kad jis bus paskutinis. Tačiau pasitaiko ir itin neįprastų vardų, pvz., „Condom“ (Prezervatyvas) ar „Expired“ (Pasibaigęs galiojimas).
Ghana is one of the Richest Country in Africa | Best safe in country in Africa | Ghana🇬🇭
Dalyvavimas susirinkimuose su kaimo vadu ir komitetais, nors ir atrodo svarbus, dažnai būdavo be rezultatų. Pavyzdžiui, sprendžiant muilo trūkumo problemą, kad vaikai galėtų plautis rankas, buvo surengtas ilgai trukęs susirinkimas, tačiau galiausiai muilas buvo paslėptas saugioje vietoje ir nepasiekė vaikų. Galiausiai teko sutarti, kad vaikai rankas plausis pelenais ir vandeniu. Ši patirtis parodė, kad net ir geriausi ketinimai susiduria su biurokratija, tradicijomis ir išteklių stygiumi.
Demografinės tendencijos ir vaikų gerovė
Jungtinių Tautų duomenimis, iki 2100-ųjų pasaulio gyventojų skaičius pasieks 11 milijardų, o sparčiausiai gyventojų daugėja Afrikoje ir Azijoje. Nuo septintojo dešimtmečio kasmet pasaulyje gimsta daugiau berniukų negu mergaičių, o tai rodo, kad moterų ir mergaičių padėtis visuomenėje tebėra žema. Iki 2050-ųjų Afrikoje ir Azijoje bus 15 iš 20 šalių, kuriose gyvena daugiausiai gyventojų.
Vaisingumo rodiklis - tai vienai reprodukcinio amžiaus moteriai tenkančių naujagimių skaičius. Šiandien vidutinis pasaulinis vaisingumo rodiklis yra kiek žemesnis negu 2,5 vaiko vienai moteriai, o Afrikoje kontracepcija praktikuojama mažiausiai. Sveikatai gerėjant ir mirtingumui mažėjant, gyventojų skaičius pradėjo sparčiai augti.
Afrikoje į pietus nuo Sacharos fiksuojamas didžiausias vaikų iki penkerių metų amžiaus mirtingumas: penktojo gimtadienio nesulaukia 79 iš 1000, arba kas tryliktas vaikas. Šalys, gebančios kontroliuoti vaisingumo rodiklius, gali užsitikrinti sau apčiuopiamų demografinių dividendų. Ten, kur vaisingumo rodiklis sumažėja staiga, dirbančiųjų skaičius pralenkia vaikų skaičių, todėl ekonomika turi šansą gerokai ūgtelti.
Kita visuotinė demografinė tendencija - gyventojų senėjimas. Tai ypač ryšku išsivysčiusiose šalyse, tačiau pastebima ir pažangesnės ekonomikos besivystančiose šalyse. Visuomenei senėjant, atsiranda ir priežasčių pasidžiaugti. Daugiau vyresnio amžiaus žmonių įgis galimybę dirbti, o tai nereikš, kad jaunimui darbo vietų liks mažiau. Šeimos planavimą reikėtų vertinti ne tik kaip visuomenės sveikatos, bet ir kaip valstybės vystymosi aspektą.
Vaikų teisių gynėjų patirtys ir požiūriai
Elžbieta, vaiko teisių gynėja, dalijasi savo patirtimi dirbant su vaikais įvairiose aplinkose - nuo labdaros organizacijų Kenijoje iki pataisos namų Lietuvoje. Ji pabrėžia, kad vaikai, nepaisant aplinkybių, visada išlieka vaikais, ir jų poreikiai bei patirtys formuoja jų ateitį.
Afrikos vaikai Kenijoje ją išmokė džiaugtis mažais dalykais. Stebėdama alkana, bet džiaugsmingai šokančius ir dainuojančius vaikus, ji suprato, kad vaikui reikia labai nedaug, kad būtų laimingas: saugumo ir dėmesio. Ji taip pat pabrėžia, kad kalintys vyrai - tai tie patys neišmylėti vaikai, kurių bėdos dažnai prasideda vaikystėje.
Elžbieta dirbo su kalinčiais vyrais Pravieniškių pataisos namuose, kur padėjo jiems sutvarkyti dokumentus ir rasti gyvenamąją vietą po įkalinimo. Ji pastebėjo, kad daugelio nuteistųjų gyvenimo istorijos paaiškina jų kelią į pataisos namus, kur ankstyvieji prisiminimai apie apleistumą, alkį, smurtą tampa norma. Todėl ji ragina tėvus, susidūrusius su sunkumais, kreiptis pagalbos į specialistus, nes vaikai gali atkartoti jų gyvenimo būdą.
Ji taip pat pabrėžia, kad vaikui šeimos niekas nepakeis. Dirbdama kūdikių namuose, ji matė, kaip vaikai trokšta mamos meilės, net jei tai tik žodis. Ji ragina tėvus skirti daugiau dėmesio savo vaikams, nes paauglių globa Lietuvoje nėra pakankamai patraukli, nors paaugliai, gavę dėmesio ir pagarbos, gali tapti puikiais jauniems žmonėmis.
Kritika labdaros misijoms Afrikoje
Nors UNICEF ir kitos organizacijos siekia padėti Afrikos vaikams, jų veikla ir metodai sulaukia kritikos. Kai kurie ekspertai ir visuomenės veikėjai, tokie kaip rašytoja Beata Tiškevič ir Afrikos tyrimų konsultacijų centro „Afri | Ko“ bendraįkūrėja Eugenija Kovaliova, kelia klausimus dėl tokių misijų prasmės ir poveikio.
Beata Tiškevič kritikuoja UNICEF misijas, kuriose dalyvauja žinomos Lietuvos asmenybės, teigdama, kad tai gali būti vartotojiško gailestingumo intervencija, neatspindinti realios situacijos ir menkinanti Afrikos žmonių orumą. Ji klausia, kodėl dėmesys skiriamas Afrikai, kai Lietuvoje taip pat yra nepasiturinčių žmonių, ir kodėl Afrikos žmonės negali patys pasakoti savo istorijų. Ji siūlo remti vietines organizacijas ir investuoti į ilgalaikius sprendimus, o ne į trumpalaikę emocinę paramą.
Eugenija Kovaliova pritaria šiai kritikai, teigdama, kad UNICEF akcijos, apeliuojančios į jausmus ir vaizduojančios Afriką kaip beviltišką žemę, yra žeminančios ir nekuria pridėtinės vertės. Ji pabrėžia, kad tokios akcijos neparodo konteksto, kodėl Etiopijoje yra skurdo, ir neatskleidžia šalies ekonominio augimo bei gyvybingos startuolių ekosistemos. Ji rekomenduoja skaityti Kenijos žurnalisto Binyavanga Wainaina satyrinį esė „Kaip rašyti apie Afriką“, kuris atskleidžia stereotipus ir išnaudojimo mechanizmus tokiose misijose.
Kelionių organizatorė Gabrielė Štaraitė taip pat kritikuoja tradicinį požiūrį į Afriką, kurį atspindi tokios iniciatyvos kaip daina „Do They Know It's Christmas?“. Ji teigia, kad Afrika nėra beviltiška, ir kad jai reikia investicijų, o ne išmaldos. Ji pabrėžia, kad daugelyje Afrikos šalių vyksta ekonominis augimas, kuriasi startuoliai, o mobilieji telefonai tapo prieinami milijonams žmonių. Ji siūlo keliauti į Afriką ir tiesiogiai prisidėti prie vietos ekonomikos, o ne siųsti pinigus per labdaros organizacijas.
UNICEF požiūris ir veikla Etiopijoje
Nepaisant kritikos, UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė teigia, kad Etiopija susiduria su kritinėmis problemomis, tokiomis kaip etniniai konfliktai, maisto trūkumas ir vaikų nepakankama mityba, kurioms reikia skubios pagalbos. UNICEF, dirbdama kartu su Etiopijos vyriausybe, teikia gyvybiškai svarbią pagalbą labiausiai nutolusiuose regionuose, užtikrindama sveikatos apsaugą, mitybą, vandens tiekimą ir sanitariją. Tačiau organizacija susiduria su didžiuliu lėšų stygiumi.
Kunigas Ričardas Doveika, dalyvavęs misijoje Etiopijoje, patvirtina, kad šalyje yra didelių problemų, tačiau pabrėžia, kad svarbu remti vaikų švietimą ir moterų bei mergaičių mokymąsi. Jis mini, kad daugelyje Afrikos šalių net ir pradinis mokslas yra mokamas, todėl svarbu investuoti į mokytojų ruošimą ir skatinti mergaičių mokymąsi.
Nors diskusijos apie labdaros misijų efektyvumą ir etiką tęsiasi, akivaizdu, kad Afrikos vaikų padėtis reikalauja dėmesio ir sprendimų. Svarbu suprasti tiek iššūkius, su kuriais susiduria vaikai, tiek galimus būdus, kaip jiems padėti, siekiant ilgalaikės ir tvaraus vystymosi.