Antanas Poška (g. 1903 m. kovo 10 d. Gripkelių kaime, Pasvalio rajone - 1992 m. spalio 16 d. Vilniuje) - tai vardas, kuris skamba itin plačiai ir reikšmingai lietuvių kultūros istorijoje. Jis buvo ne tik garsus keliautojas, bet ir mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų, kurio gyvenimo kelias driekėsi per daugybę pasaulio šalių, o jo darbai praturtino ne tik lietuvių, bet ir pasaulio mokslinį palikimą. Šiandien, minint jo gimimo sukaktį, kviečiame pažvelgti į šio išskirtinio žmogaus gyvenimą, jo siekius ir palikimą.
Pažinimo troškulys ir pirmi žingsniai
Jau nuo vaikystės Antanas Poška jautė neatsispiriamą troškimą pažinti, sužinoti ir atrasti. Kaip jis pats rašė knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ pradžioje: „Noras pažinti, sužinoti, atrasti man niekad neduoda atilsio“. Šis nenuilstantis, amžinai neramus ieškojimas tiesos ir esmės vedė jį per visą gyvenimą. Gimęs 1903 m. kovo 10 d. Pasvalio rajono Gripkelių kaime, jis vėliau apsigyveno Kaune. Dirbdamas pagalbiniu darbininku statybose ir vakarais mokydamasis buvusiame „Žiburėlio” bendrabutyje Ukmergės plente, Antanas svajojo apie tolimas keliones. Jo svajonėms pritarė ir rašytojas bei kunigas J. Tumas-Vaižgantas, kuriam jis pasipasakojo apie savo siekius, dirbdamas Lietuvai pagražinti draugijos raštinės kurjeriu.
A. Poška niekada nepripažino keliavimo „šiaip sau“, kelionių kaip poilsio ar pramogos. Kiekviena jo kelionė turėjo konkretų tikslą. Pirmąją kelionę po Lietuvą jis su dviem draugais dviračiais surengė 1925 m. Jau tuomet jis pradėjo užrašinėti savo įspūdžius, kurie vėliau pasiekė spaudą. Vėliau su draugais įsigijo motociklą ir juo apkeliavo Lietuvą bei aplankė šalis prie Baltijos jūros. Jo susidomėjimas esperanto kalba taip pat augo - tai buvo ne tik kalba, bet ir tiltas į pasaulį, leidžiantis bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis. 1923 m. jis dalyvavo esperantininkų kongrese Niurnberge, o 1924 m. lankėsi Italijoje, kur gavo esperanto kalbos mokytojo pažymėjimą. Nuo 1927 iki 1929 m. ir 1937 m. jis vedė laidas esperanto kalba Kauno radiofone.
Didžioji kelionė į Indiją ir jos iššūkiai
1929 m., pamėgęs keliauti, A. Poška nusprendė motociklu pasiekti paslaptingąją Indiją. Ruošdamasis šiai ambicingai kelionei, jis susipažino su Matu Šalčiumi, jau patyrusiu keliautoju ir žurnalistu. Nors A. Poška tuomet buvo 26-erių studentas, o M. Šalčius - 39-erių buvęs mokytojas, tautinio atgimimo dalyvis, jų bendra svajonė suartino. 1929 m. rudenį du lietuviai iš Kauno per Marijampolę ir Kybartus pasiekė Vokietiją ir tęsė kelionę pietų kryptimi. Perplaukę Viduržemio jūrą, jie aplankė Egiptą, o vėliau per Artimuosius Rytus pasiekė Indiją. Kelionės metu didelę pagalbą jiems teikė šalių, per kurias jie važiavo, esperantininkai.
Tačiau didelė amžiaus ir patirties skirtumas, skirtingas gyvenimo patyrimas bei kelionės tikslų suvokimas tarp A. Poškos ir M. Šalčiaus kėlė įtampą. Neretai nutinka, kad bendražygiai susipyksta ir išsiskiria, ir ši didžioji kelionė nebuvo išimtis. M. Šalčius, savarankiškai pasiekęs Indiją, 1933 m. grįžo į Lietuvą, o A. Poška liko Indijoje ir pradėjo studijuoti antropologiją Bombėjaus universitete.
Antropologiniai tyrinėjimai ir išbandymai
Studijuodamas antropologiją, A. Poška dalyvavo Oksfordo universiteto profesoriaus A. Steino ekspedicijoje po Takla Makanos dykumą, kur buvo atliekami iki mūsų eros gyvavusio Šanšanio miesto archeologiniai kasinėjimai. Bombėjaus universitete jis įgijo sanskrito žinių ir 1933 m. gavo diplomą už darbą „Arijai, jų kilmė ir migracijos“. Vėliau, 1934 m., jis dalyvavo ekspedicijoje į Baltistaną, lankėsi Nepale ir ruošė disertaciją. Tarp 1933-1936 m. jis dalyvavo antropologinėse ekspedicijose po Pietryčių Aziją, rinkdamas duomenis apie šinų kalba kalbančias tauteles Himalajų šiaurės vakaruose, aplankė Birmą, Takla Makano dykumą, Andamanų ir Nikobarų salas.
Iš Indijos išvykęs į Lietuvą, A. Poška susidūrė su rimtais išbandymais. Turkijoje jis buvo įtartas esąs anglų šnipas, suimtas ir uždarytas į kalėjimą, kur dingo jo surinkta medžiaga ir vertimai. Po daugybės išbandymų ir sunkumų, jis buvo ištremtas į Bulgariją, kur aštuonis mėnesius rinko medžiagą apie J. Basanavičių ir tyrinėjo Bulgarijos kalnų olas. Pagaliau, 1936 m. pabaigoje, po septynerių metų kelionių, jis sugrįžo į Lietuvą.
Kūrybinis palikimas ir grįžimas į Lietuvą
Grįžęs į Lietuvą, A. Poška vėl aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Jis bendradarbiavo leidiniuose „Akademikas“, „Lietuvos aidas“, „Trimitas“, o 1938 m. buvo leidinio „Darbas“ redaktorius. 1937-1940 m. jis ėjo Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininko pareigas.
Sužinojęs apie savo buvusio bendražygio M. Šalčiaus, kuris po kelionės į Indiją parašė šešių tomų knygą „Svečiuose pas 40 tautų“, sėkmę, ir matydamas, kad jo paties kelionės patyrimas bei įspūdžiai yra kitokie, A. Poška, raginamas pažįstamų, nusprendė pats parašyti knygų seriją „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. 1939 m. „Sakalo“ leidykla išleido pirmąją serijos knygą „Su gervėmis į pietus“, netrukus pasirodė ir antroji - „Pas faraonų palikuonis“. Trečioji knyga - „Judėjos slėniais ir aukštumomis“ - buvo parašyta ir atiduota spaudai, tačiau po sovietinės Lietuvos okupacijos ji buvo sulaikyta ir nepasirodė. Kitos planuotos serijos knygos liko neužbaigtos.
Didžiosios kelionės metu A. Poška Lietuvoje paskelbė straipsnių apie Indijos tautas, jų papročius, dalinosi atsiminimais apie R. Tagore, kurio kūrinius vertė į lietuvių kalbą. Jo kelionių knygos, kaip ir M. Šalčiaus, buvo pirmosios tokio pobūdžio lietuvių autorių knygos ir tapo bestseleriais, ypač populiarios tarp jaunimo. Knygos parašytos lengvu, gyvu stiliumi, kupinos spalvingų vaizdų, ryškių charakterių ir šmaikščių dialogų.
NUTUKTUKĘ PER INDIJĄ. ANTRAS BANDYMAS #8
Antroji okupacija ir tremtis
Prasidėjus okupacijai ir Antrajam pasauliniam karui, A. Poška, kaip ir daugelis kitų, buvo įtrauktas į karo verpetą. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo bibliotekininku. 1944 m., sovietams užėmus Lietuvą, jis dirbo LTSR švietimo komisariato bibliotekų skyriaus viršininku. Tačiau jo principingumas ir atsidavimas knygai užtraukė jam nemalonumų. 1946 m. Švietimo liaudies komisaras J. Žiugžda įsakė iš visų respublikos bibliotekų atrinkti „buržuaziniais laikais” išleistas knygas ir atiduoti popieriaus fabrikui. A. Poška, kaip bibliotekų skyriaus viršininkas, atsisakė vykdyti šį įsakymą ir susiginčijo su J. Žiugžda. Dėl šio principingo poelgio jis buvo suimtas, po kalinimo Vilniuje „nuteistas“ kaip „liaudies priešas“ ir išvežtas į Komijos šiaurės lagerius. Taip prasidėjo jo priverstinės „kelionės“, kurios truko iki 1959 m.
Kalinys stovyklose A. Poška, kaip ir daugelis kitų, vos nemirė badu. Jam išlikti padėjo keliautojo patyrimas ir užsigrūdinimas. Ant beržo tošies, jausdamas mirties grėsmę dėl išsekimo, jis rašė mintis apie gyvenimo prasmę, žmogaus ieškojimus, meilę ir neapykantą. Šie užrašai 1989 m. buvo išleisti knyga „Rekviem“.
1949 m. iš kalėjimo A. Pošką paleido ir ištremė į Vidurinę Aziją. Čia, nors ir būdamas tremtinys, jis aktyviai dalyvavo archeologinėse ir kompleksinėse ekspedicijose, Oše tyrinėjo Erelių olą. Apie šiuos jo tyrinėjimus 1971 m. išleista įdomi rašytojo J. Skliutausko knyga „Erelių ola“.
Grįžimas į Lietuvą ir vėlesni metai
1959 m., po daugelio metų tremties, A. Poška sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Nepaisant to, kad buvo nuolat KGB priežiūroje, jis nevengė reikšti kritiškos nuomonės apie „tarybinius laimėjimus“ ir bendravo su jaunimu. 1960-1969 m. jis tęsė savo mokslinę veiklą: 1960 m. su prof. Tadu Ivanausku keliavo į gamtos rezervatą „Tigrų Balka“ Tadžikijoje, o 1965-1966 m. autostopu aplankė Leningrado ir Moldavijos esperantininkus.
1972 m. su bendraminčiu Gediminu Ilgūnu (kuris parašė apie jį rašinį, panaudotą šio straipsnio kūrimui) ir Birute Ilgūniene, A. Poška motociklu keliavo į Kaukazą. Nepaisant artėjančio septyniasdešimtmečio, jis išlaikė jaunatvišką dvasią, pažinimo troškulį ir gyvenimo džiaugsmą. Ši kelionė, nors ir pavojinga, tapo dar vienu įrodymu jo neišsenkančios energijos ir meilės pasauliui. Per penkias savaites nuvažiavę 8081 kilometrą, jie grįžo į Vilnių. A. Poška tuomet rašė: „Kelionė baigėsi. Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė. Atsiminimai lieka atpildas, kuris, rodos, kur kas vertingesnis už patį faktą.“
Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis tvarkė savo turtingą archyvą, rengė spaudai savo knygas, tačiau sovietinė cenzūra jų nepraleido. Devintajame dešimtmetyje sušlubavo jo sveikata ir po ilgos sunkios ligos jis mirė 1992 m. spalio 16 d.
Palikimas ir pripažinimas
Antanas Poška paliko neišmatuojamą palikimą. Jo knygos, straipsniai, moksliniai darbai - tai liudijimas apie jo neeilinį gyvenimą, platų akiratį ir gilų supratimą apie pasaulį. Jis puoselėjo lietuvių ir senovės indų bendrybės idėją, domėjosi arijų migracijomis, ieškojo bendrų lietuvių ir indoarijų protėvių pėdsakų. Parengė „Bhagavadgytos“ vertimą, kuris prarastas, bet grįžęs į Lietuvą parengė Rigvedos vertimus (>100 himnų) su komentarais. Pabrėžė lietuvių ir sanskrito kalbų panašumus, nevengdamas gretinti bendrašaknių ar panašiai skambančių žodžių.
Jo darbai buvo vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 2014 m. Kalkutos universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą (po mirties), pripažindamas jo indėlį į indologijos studijas. 1998 m. jis buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 2001 m. - Pasaulio tautų teisuolio atminimo medaliu už žydų gelbėjimą Antrojo Pasaulinio karo metais. Jo vardu pavadinta Lietuvos edukologijos universiteto auditorija ir vidurinė mokykla Saločiuose.
Antkapį jam sukūrė liaudies meistras I. Užkurnys - medinis koplytstulpis su žodžiais iš A. Poškos kūrybos. 2016 m. Klaipėdoje atidengtas paminklas Antanui Poškai atminti, taip pat pagerbiant pirmąjį Lietuvoje automobilių-motorračių klubą. 2018-2019 m. žurnalistas Rimas Bružas ir keliautojas Aurimas Mockus vienu motociklu su priekaba atkūrė autentišką 1929 m. kelionę į Indiją.
Antanas Poška - tai ne tik keliautojas, bet ir lietuvybės ambasadorius, mokslininkas, kurio gyvenimo istorija įkvepia ir primena, kad pasaulis yra atviras tiems, kurie nebijojo jo pažinti ir atrasti. Jo kelionės, jo darbai ir jo nepaprastas likimas paliko ryškų pėdsaką ne tik lietuvių, bet ir pasaulio istorijoje.