Agneta Kleizienė, grožio ir jaunystės namų „Molecule“ savininkė, pastaruosius metus išgyvena reikšmingus pokyčius, kurie palietė tiek jos asmeninį, tiek profesinį gyvenimą. Paradoksalu, tačiau ilgai svajojusi apie kaimo ramybę, Agneta kartu su buvusiu profesionaliu krepšininku Linu Kleiza į užmiestį persikėlė būtent tada, kai pasaulis sustojo. Dabar jie mėgaujasi gyvenimu prie upės, kur jų sūnus Jokūbas atranda gamtos stebuklus, o patys šeimos nariai skiria daugiau dėmesio savo emocinei ir fizinei gerovei.
Verslo prisitaikymas prie pokyčių
Praėję metai daugeliui verslininkų buvo itin sudėtingi, tačiau Agnetos atveju reikėjo ne tiek galvoti, kaip išgyventi, kiek ieškoti pastiprinimo. Jos verslas, grožio bei jaunystės namai „Molecule“, nepaisant pasaulinių sukrėtimų, laikėsi puikiai. „Į internetą sutelkiau visas savo jėgas, ir jei skleidžiantis žinioms apie verslų uždarymus šioks toks neramumas iš pradžių buvo, tai vėliau neliko nė minutės apie tai galvoti, reikėjo veikti“, - pasakoja Agneta. Ji pripažįsta, kad po vasaros, prieš šventes, kai žmonės skiria didesnį biudžetą pirkiniams, atrodė neįtikėtina, jog verslai gali būti uždaromi pačiu svarbiausiu kalėdiniu laikotarpiu.
Agneta teigia, kad jos neglumino chaosas, o atvirkščiai - iš jo ji susikūrė sistemą ir prisitaikė. Pokyčius priėmė kaip galimybę patobulėti. Lyginant su verslais, susidūrusiais su finansiniais sunkumais, jos galvos skausmas kilo mąstant, iš kur gauti žmonių, kaip produktą padaryti labiau pasiekiamą vartotojui. Ji aktyviai ieškojo darbuotojų, tobulino platformą ir prisitaikė prie kintančios rinkos. Nors biurai veikė, Agneta vos ne kasdieną vykdavo į darbą, pajusdama pasikeitusią specifiką ir įsisukdama į monotonijos sūkurį. Laikinai ji perėmė daugiau atsakomybių: ruošė siuntas, rūšiavo prekes, dirbo sandėlyje, nes „trūko rankų“. Ilgainiui atsirado žmonių, suburta nuostabi komanda, ir dabar Agneta įsitikinusi, kad išvien dirbantis kolektyvas prisideda prie verslo sėkmės.
Nors Agneta teigia, kad jai nebuvo sunku adaptuotis, ji pripažįsta, kad netrūko įvairiausių niuansų. Apmaudu, kai viskas uždaroma, o valstybė neatsižvelgia į tai, kad savininkams reikia toliau mokėti nuomą už patalpas. Ji patyrė ir pasyvią agresiją dėl nedėkingos situacijos, pyko, kad verslas nepakankamai vertinamas, jog yra daugiau prievolių, negu pagalbos. Be to, ji susidūrė ne tik su pandemija, bet ir su „Brexit‘u“. Būdama trijų Jungtinės Karalystės prekinių ženklų distributore, pokyčiai šalyje tapo dar vienu didžiuliu smūgiu. Biurokratija buvo sunkiai pakeliama, o institucijos, į kurias kreipėsi dėl su „Brexit‘u“ susijusių permainų, neturėjo reikiamų atsakymų, tad teko pačiai ieškoti išeičių.
Gyvenimas kaime ir šeimos vertybės
Persikraustymas iš miesto į kaimą - nemenkas pokytis. Šeima seniai statėsi namą prie upės, ir po 30-mečio Agneta suprato, kad nebenori sėdėti senamiesčio kavinėje, kur gretimais ūžia automobiliai ir kvėpuoti užterštu oru. Nors namų senamiestyje dar neatsisakė, nes ten jos darbas, tačiau sprendimas dėl ateities dar nėra galutinai priimtas. Kol kas gyvenimas kaime džiugina daugybe privalumų. Su sūnumi Jokūbu jie daug kalbasi apie gamtą, skaito knygeles apie medžius ir miško ekosistemą. Kaimo aplinka leidžia susikurti norimą erdvę - auginti žąsis, vištas, viskas priklauso nuo paties žmogaus.
Nors gyvenimo tempas dar nėra sulėtėjęs dėl būtinybės vežti vaiką į darželį ir vykti į darbą, Agneta džiaugiasi namuose sustyguota tvarka. Šeima stengiasi nevartoti plastiko, nepirkti plastikinių žaislų. Agneta pasigenda didesnio sąmoningumo ir informacijos sklaidos Lietuvoje ekologijos klausimais, ypač kalbant apie atliekų rūšiavimą. Ji pastebi, kad iki šiol pasitaiko klaidų, pavyzdžiui, neišplautų indelių rūšiavimas, ir trūksta skaidrumo šiais klausimais.
Linas Kleiza, buvęs profesionalus krepšininkas, karantino metu daug sportavo, jo režimas apėmė tris treniruotes per dieną, kurias atlikdavo su asmeniniu treneriu virtualiai arba individualiai. Jo sportinis režimas karantino metu buvo intensyvesnis nei tais laikais, kai profesionaliai žaidė krepšinį. Šeima stengiasi sveikai gyventi, atsisakė savaitgalinių išvykų į restoranus, nes persikraustė į kaimą, kur nėra galimybės užsisakyti maisto. Gaminama namuose, valgoma sveikai, visiškai nevartojamas alkoholis, šie įpročiai padeda ištverti sunkų laikotarpį.
Silvija Šumskienė apie vaiko negalią, savipagalbą ir sveiką požiūrį į problemas
Vaikų auginimas ir ekologinis požiūris
Aštuonerių metų sūnui Jokūbui tėvų dėmesys, laikas ir meilė yra prioritetas. Jokūbas greitai prisitaikė prie pokyčių, daugiau laiko leido namuose, mėgavosi žaidimais ir animaciniais filmukais. Agneta šiek tiek atitrūko nuo darbų, kad nesutriktų vaiko ritmas. Linas karantino metu labai padėjo. Agneta tiki, kad vaikai greitai pripranta prie naujos aplinkos, o tėvų filosofija, kaip pateikiama nauja realybė, formuoja vaiko požiūrį.
Šeima stengiasi įskiepyti sūnui nuo mažų dienų meilę gamtai, pagarbą medžiui, augalui, aiškindami, kodėl tai svarbu. Jie tiki, kad pastangos ugdo vaiką, ir jis priima šiuos dalykus kaip didesnę vertybę nei prekybos centras. Nors Linas neleidžia auginti vištų, siūlydamas geriau pirkti kiaušinius iš vietinių ūkių, Agneta neatmeta galimybės ateityje užsiimti naminių paukščių auginimu. Prie namų pasistatė šiltnamį, daržą, tikisi pirmųjų derlių šiemet. Agneta planuoja eksperimentuoti su sodinukais, tikisi, kad prisidės visa šeima, nes užmojai turėti įvairiausių daržovių yra dideli. Ji kreipiasi patarimų į giminaičius, mamą, ypač į tetą Oncę, kuri su vyru sukūrė ekologinį ūkį. Jie jau pažadėjo įvairiausių sodinukų, taip pat ir šviesaus atminimo Lino močiutės pomidorų sodinukus.
Agneta prisimena, kad vidinis pokytis įvyko dar iki susilaukiant vaikelio, kai prieš dešimt metų išvažiavo gyventi į Ameriką. Ten ji pamatė kitokį žmonių požiūrį į atliekų rūšiavimą, kur tai atrodė savaime suprantama. Ji mano, kad Lietuva dar atsilieka nuo pasaulio, pavyzdžiui, Amerikoje restorano valgiaraštyje visada būna patiekalų su ekologiška vištiena ar kitais „organic“ produktais. Gimus sūnui, ekologija tapo dar svarbesnė: ką jis valgo, kokioje aplinkoje gyvena, kokiu oru kvėpuoja. Gyventi ekologiškai ji laiko ir truputį egoistišku pasirinkimu, nes siekiama sąmoningai gyventi ilgai ir būti sveikam.
Nėštumas ir vaiko gimimas
Linui tuo metu žaidžiant Italijoje, Agneta ten praleido visą nėštumą. Kas mėnesį jai buvo atliekami kraujo tyrimai dėl nėščiųjų toksikozės, ji daug kartų vėmė tiek dieną, tiek naktį, atrodė išsekusi. Stengėsi sveikai maitintis, kad organizmui netrūktų būtiniausių medžiagų. Jei užsinorėdavo bandelės, disciplinuodavo save, kad iki jos turi nueiti ir grįžti pėsčiomis, taip siekdama išvaikščioti tas tuščias kalorijas ir išvengti didelio cukraus šuolio kraujyje.
Nors sakoma, kad per nėštumą moterį „šokdina“ hormonai ir nuotaikų kaita būna neprognozuojama, Agneta buvo rami. Jai nuolat reikėjo patvirtinimo, kad vaikeliui viskas gerai, todėl gydytojai ne kartą tyrė ją ultragarsu, lankėsi pas genetikus. Buvo ir išgąsčio akimirkų, pavyzdžiui, kai 7 nėštumo mėnesį per daug vaikščiojo ir pajuto netikruosius sąrėmius. Ji pabrėžia, kad reikia labai jausti savo kūną ir galimybes.
Per pirmąjį nėštumą Agneta pervertino savo fizines galimybes, teko važiuoti į ligoninę, kur jai sulašino vaistų ir išleido namo. Kitą kartą netikrieji sąrėmiai pasireiškė likus mėnesiui iki gimdymo, kai jie keliavo po Prancūziją. Tuomet ji su siaubu galvojo, jei prasidės gimdymas, reikės skubiai ieškoti ligoninės Prancūzijoje. Vyrui tuo metu buvo pats sezonas, tad negalvojo važiuoti gimdyti į Lietuvą, norėjo viską patirti kartu.
38-ąją nėštumo savaitę buvo atliktas cezario pjūvis. Kadangi Jokūbas buvo didelis, svėrė virš 4 kilogramų, italų gydytojai nusprendė, kad jau laikas jam gimti. Agnetai buvo paaiškinta, kad būdama smulki tokio vaiko pati tikrai nepagimdys, todėl reikalinga operacija. Ji neprieštaravo.
Pirmus mėnesius Jokūbas buvo labai neramus, greičiausiai dėl to, kad gimė kiek per anksti. Šeima vargo dėl pilvuko dieglių, vaikas klykdavo, jie nešiojo jį įvairiomis pozomis, šildė, masažavo pilvuką. Būtent iš šios patirties kilo Agnetos versle „Molecule“ esantys gerųjų bakterijų preparatai. Tuomet ieškota, kaip pagelbėti Jokūbui, gydytojai rekomendavo duoti bifidobakterijų.
Agneta maitino sūnų iki 11 mėnesių ir dabar gailisi, kad nutraukė, būtų linkusi maitinti daug ilgiau. Žindymą ji vadina nuostabiausia patirtimi, prisimena tą jausmą su euforija, kaip žįsdamas atsipalaiduoja kūnelis, kaip kūdikis glosto rankytėmis, ištiesia kojytes. Žindymas - sakraliausias jausmas, kokį tik įmanoma patirti. Ji skatina moteris žindyti kuo ilgiau, nes jokie mišiniai nepakeis antikūnų, kuriuos vaikas gauna su motinos pienu. Tyrimai rodo, kad natūralus maitinimas lemia net būsimo žmogaus intelektą.
11 mėnesių Agneta nutraukė maitinimą, nes Jokūbas nuolat kabėjo ant krūties - pienas buvo ir maistas, ir nusiraminimo būdas. Ji mini laikotarpius, kai dygsta dantys ir vaikui reikia nuolat žįsti, kad nusiramintų. Jis keldavosi daug kartų per naktį, o dienomis kartais atrodydavo, kad gyvena prie krūties. Kiti vaikai bent dieną išmiega ilgai, o Jokūbas vos prisnūsdavo.
Kūno formų atgavimas ir vaiko fizinis aktyvumas
Auginant kūdikį, amžinai trūksta miego, todėl norisi greitų angliavandenių. Agneta nesilaikė dietų. Iš gimdymo namų grįžo su +8 kilogramais, kurie tirpo po kilogramą kas mėnesį, ir po pusmečio jau vėl svėrė tiek pat, kiek iki nėštumo.
Kol aktyviai sportavo, Linas namie norėdavo tik pailsėti. Jiedu namuose nediskutuoja apie krepšinį, Linas kartais pasidomi, ką įdomaus Agneta sužinojo iš tinklalaidžių apie kūną, sveikatą. Jokūbą skatina judėti, nes jis, kaip ir visi jo kartos vaikai, mieliau sėdėtų su mobiliuoju telefonu rankose. Technologijos nugali, vaikai pamiršta laiko nuovoką, galėtų praleisti visą dieną, nes nėra pasisotinimo jomis jausmo.
Per mokslo metus Jokūbas lanko daug būrelių, sportinės veiklos pakanka, grįžus iš mokyklos namo jam yra poilsio laikas. Savaitgaliais Jokūbas su tėčiu arba visi trys mėgsta važinėtis dviračiais. Linas trejų metų išmokė jį važiuoti dviračiu be pagalbinių ratukų, dabar jie turi net po kelis skirtingus dviračius: kalnų, plento. Jokūbas turi ir triukams skirtą paspirtuką, su kuriuo manevruoja po riedlentininkų aikštynus. Agneta jo atletiškumą laiko savaime suprantamu, tačiau kiti žmonės stebisi, matydami jo triukus. Jokūbas sportiškas, jei pabando stalo tenisą - greitai pagauna žaidimo principą, kartais Agneta veda jį į lauko teniso treniruotes.
Jokūbas kur kas aukštesnis už kitus klasės vaikus, maždaug dvejais metais lenkia savo bendraamžius. Namuose šeima turi sporto salę, kieme - krepšinio aikštelę, daug visokio sporto inventoriaus: riedučius, riedlentę, snieglentę, vienaratį riedį. Jei mato, kad tai ne vienadienė Jokūbo užgaida, perka. Kartais kokio nors norimo daikto turi palaukti iki gimtadienio.
Kai Jokūbas buvo mažas, šeima vargo dėl atopinio dermatito. Jis būdavo smarkiai išbertas, kasydavosi, nepatikdavo, kad nuolat tepamas emolientais. Agneta mano, kad ir pati augindama darė klaidų, augino jį per daug steriliai, kiekvieną nukritusį ant žemės daiktelį virindavo, plaudavo. Tik vieną kartą per visą gyvenimą Jokūbas yra gavęs antibiotikų. Tačiau sloga serga komplikuotai, nes pirmomis peršalimo dienomis užburksta nosis ir ją sunku išvalyti, viskas lieka viduje. Tai vadinamoji vidinė sloga. Kol buvo mažylis, naktimis negalėdavo miegoti, nes paguldytas springdavo. Su Linu pasikeisdami nešiodavo jį per naktį stačią. Dabar, kai jis jau didesnis ir galima susitarti, naudoja jūros druskos tirpalus nosiai plauti. Agneta mano, kad sveikatos pagrindas yra grūdinimas ir visavertė mityba. Visi šeimoje taip maitinasi, bet, aišku, reikia aiškinti, kiekvieną dieną po dešimt kartų sakyti, kad tai sveika.
Agneta mėgsta gaminti, valgo naminį maistą ryte ir vakare, o dieną Jokūbas pietauja mokykloje, ten galima parinkti sveikesnį meniu, patiekalų be glitimo. Namuose nerasite guminukų ar sausainių, neturi nei cukraus, nei uogienių. Pradžiuginti vaiką galima dėmesiu, ne maistu. Jei tikrai užsinori deserto, ant banano užsitepa riešutų sviesto ar suvalgo naminės granolos su jogurtu, bet kuo daugiau duosi saldumo, tuo labiau norėsis cukraus. Atsiranda tarsi apsėdimas. Gimtadieniui ji iškepa arba užsako kokį sveikuolių tortą, bet be spalvotų glajų. Jų seneliai taip pat laikosi šių taisyklių, paslapčia nesiūlo to, ko jie patys neduoda. Seneliai ir patys stengiasi sveikiau maitintis, net klausia Agnetos patarimų.
Silvija Šumskienė apie vaiko negalią, savipagalbą ir sveiką požiūrį į problemas
Verslas ir sveikatos samprata
Agnetos verslas - grožio produktai ir maisto papildai. Ji pabrėžia, kad sveikata pirmiausia rūpintis reikia iš vidaus. Dabartinis maistas nepatenkina visų organizmo poreikių, todėl šeima vartoja nemažai preparatų. Reguliariai darosi kraujo tyrimus, kad žinotų, ar organizmui ko netrūksta. Agneta labai stebi savo geležies kiekį, visa šeima visus metus vartoja vitaminą D, omegas. Dabar galima rinktis ne tik žuvų taukus, bet ir veganiškus papildus iš jūros dumblių, tai artima jų filosofijai mažinti žvejybos apimtis.
Kelionės ir nauji atradimai
Agneta ir Linas neseniai atostogavo Dubajuje. Svarbiausias kriterijus renkantis kelionės kryptį buvo skrydžio laikas ir oro temperatūra. Jie norėjo karštos saulės ir santykinai trumpo skrydžio. Dubajuje juos maloniai nustebino tvarka - tai matyti visur: keliuose, aplinkoje, eismo sąlygose. Viskas ypač modernu ir kokybiška, o pastatai primena Manhataną. Nors taksi vairuotojas minėjo, jog gyventojų mieste yra net 20 milijonų, kelionės metu kilo jausmas, kad vis dėlto - daugiau pastatų, nei pačių gyventojų. Nuostabus restoranų bei maisto produktų pasirinkimas, tvarkingi paplūdimiai bei geras aptarnavimas - viskas, ko reikia išlepintam turistui.
Dubajaus kultūra ir vietinių gyventojų papročiai skiriasi nuo lietuviškųjų. Neįprasta matyti taip apsirengusius žmones, tiek moteris, tiek vyrus. O prie maldų laiko Agneta jau buvo įpratusi Turkijoje, todėl didelio kultūrinio šoko nepatyrė.
Prieš kelionę nutiko netikėtumas - sūnus smarkiai susirgo, todėl kelioms dienoms teko atidėti skrydį.
Dubajus pasirodė esanti ganėtinai brangi kelionė. Jeigu pasirenkamas geresnis viešbutis, kainos panašios visose šalyse. Viskas dar pabrangsta, jeigu nėra „viskas įskaičiuota“ maitinimo, bet labiausiai nustebino vaikų pramogų kainos - labai brangūs akvariumai, įvairios atrakcijų vietos vaikams, neadekvačiai brangu.
Agneta laikosi filosofijos, kad niekada nebus tinkamas laikas atostogoms. Ji kruopščiai planuoja iš anksto, tačiau visada atsiranda nenumatytų aplinkybių. Kelionės metu ji neturi laisvų dienų - nuolat tikrina paštą, pardavimus ir bendrauja su kolektyvu, vyksta tikras multitaskingas. Ji išmoko atostogauti taip, kad kol sūnus miega pietų miegą, ji padirba darbus, kuriems reikia didesnio susikaupimo.
Šeima niekada nepaliktų Jokūbo ilgesniam laikui nei kelios dienos, nes be jo neįsivaizduoja atostogų. Būtų siaubingas ilgesys ir savigrauža. Jokūbo neima tik į labai trumpas komandiruotes. Nuo sūnaus gimimo pasikeitė visas gyvenimas ir patys. Linas labai padeda auginant sūnų, dalijasi viskuo po lygiai, tik Agneta atsakinga už maisto gaminimą, o Linas - už vairavimą.
Agneta nemano, kad pametinukai yra geras dalykas vaikui, nes mama atima dėmesį, atiduodama jį kitam vaikui. Kai Jokūbas pageidaus kompanijos ir sutiks padėti rūpintis broliu arba sese, jie pasitars su gandrais.
Su vyru gyveno ne vienoje šalyje, galiausiai liko Lietuvoje. Lietuva yra jų gimtinė, jų šeima ir draugai gyvena Lietuvoje, todėl nekilo klausimo, kur gyventi. Keliaudami tapo kosmopolitiškesni, tolerantiškesni ir praplėtė akiratį. Investicija į keliones žmones turtina, nors piniginei tai ir atsiliepia.
Ilgaamžiškumo idėja ir sveikatos svarba
Gyventi ilgai ir laimingai nori kiekvienas. Tačiau ilgai nebūtinai reiškia laimingai, nes kankinant sveikatos problemoms senatvėje, džiaugtis visaverčiu gyvenimu tampa sudėtinga. Savo sveikata reikia rūpintis ne tada, kai jau kažką skauda, o dar tuomet, kai esi kupinas jėgų ir energijos.
Konferencijos idėja kilo ne todėl, kad būti ilgaamžiškumo entuziastu dabar tarsi madinga. Agnetos sveikatos mentorės paskirtis yra grąžinti žmones prie paties svarbiausio dalyko - rūpintis sveikata esant dar sveikam. Jeigu kažkam terminas „longevity“ asocijuojasi su neaiškiais brangiais papildais, kasdienėmis procedūromis, savęs alinimu intensyvia fizine veikla, tai norima priminti, jog pirmiausia metas atsigręžti į paprasčiausius dalykus: mitybą, miego režimą, emocinę savijautą.
Konferencija Vilniuje truko kelias dienas, o joje dalyvavo atsakingai atrinkti savos sričių profesionalai ne tik iš Lietuvos, bet ir svečių šalių. „Sveikatingumas nesusideda tik iš vieno aspekto, apima daugelį sričių“, - teigia Agneta. Įžvalgomis dalinosi ilgaamžiškumo genetikos specialistas, medicinos mokslų daktaras dr. Vaidas Dirsė, LSMU lektorius, gyvensenos medicinos kompetencijų ekspertas, klinikinių algoritmų autorius dr. Tomas Vaičiūnas, funkcinės medicinos gydytoja Algė Ivaškevičė, biochemijos mokslų daktarė, maisto farmakologijos specialistė dr. Indrė Aleknavičienė, sąmoningo giluminio kvėpavimo instruktorius Marius Šmitas. Žinias publikai perteikė ir svečiai iš užsienio - biochemikas ir mitybos mokslininkas dr.
„Senėjimas - neišvengiamas, todėl neketinu nutraukti jokios paslapties skraistės, atskleisdama nemirtingumo receptą. Visgi reikia koncentruotis į tai, kad laikui bėgant galėtume ir toliau džiaugtis aktyviu kasdieniu gyvenimu. Aš noriu orios senatvės ir išėjusi į pensiją ne vartoti vaistus ir nuolat gulėti lovoje, o jau pagaliau nedirbant įgyvendinti savo svajones“, - sako Agneta.
Ji įprastai kasdien užmiega iki dešimtos valandos vakaro ir ilgainiui suprato, kad tam, jog gerai jaustųsi, privalo išmiegoti aštuonias valandas. Diskutuodama apie mitybos įpročius Agneta akcentuoja žarnyno mikrobiotai palankią augalinės kilmės produktais praturtintą mitybą. Siūlo nepamiršti skaidulų, gerųjų bakterijų: „Žiūrėkite į produkto ar patiekalo maistinę vertę, o ne į kalorijų kiekį. Nevalgykite bent 3 valandas iki miego.“