Vaikai - tai ne tik mūsų biologinės tęsinys, bet ir gyvi pranešimai, kuriuos siunčiame laikui, kurio nematysime. Jie yra didžiausia gyvenimo dovana, mus mokanti rūpestingumo, kantrybės ir besąlygiškos meilės. Kiekviena socialinė doktrina, bandanti sugriauti šeimą, yra netikusi ir netaikytina, nes būtent šeimoje, kupinoje meilės, vaikai auga kaip geriausi pasaulio stebuklai.
Vaikai - Gyvenimo Stulpas ir Ateities Viltis
Vaikai yra mūsų gyvenimas, mūsų viltis, tikėjimas ir stiprybė. Jie - tai patys tikriausi tėvų atspindžiai, Dievo dovana, kuria gavę įsipareigojame juos mylėti, gerbti, saugoti ir išugdyti geresniais žmonėmis nei esame patys. Būnant su vaikais, sustoja laikas, ir nejučia šypsomės, džiugina įvairios mažos smulkmenos. Vaikai - tai mini žmogeliukai, kurių kiekviena mimika, kiekvienas žvilgsnis, kiekviena ašara ir kiekviena šypsena yra pati nuoširdžiausia. Jie - didžiausias turtas, brangesnis už auksą, nuostabiausias gyvenimo spinduliukas, suteikiantis gyvenimui prasmę.
Vaikai - tai gražiausios pasaulio gėlės, kasdien besiskleidžiančios ir vis gražėjančios. Jie - stebuklas, džiuginantis akis, sukeliantis šypseną ir juoką, pripildantis širdį begaline laime. Tai meilė, viltis, kantrybė ir sielos ramybė. Jie yra šeimos židinys, saugantis, globojantis, tausojantis, suteikiantis šeimai pilnatvės jausmą ir šilumą. Vaikas - tai kūdikio alsavimas į ausį, pirmoji šypsena vidurnaktį, atpažinus mamą, tėtis, pasiruošęs apsaugoti pirmuosius žingsnius žengiantį sūnų. Tai skaudžios pirmosios traumos, iki ašarų mieli pirmieji „Myliu tave“, ilgi pokalbiai prieš miegą ir su vaiku atėjęs gyvenimo prasmės suvokimas.
Vaikai - tai nuostabiausias kūrinys, kurį sukuria dvi mylinčios širdys. Jie - brangiausia, ką turime, dėl ko gyvename, dėl ko šypsomės ir verkiame. Visada turime ką apkabinti, priglausti ir mylėti. Jie - angeliukai, Dievo atsiųstos dovanėlės, kuriuos turime mylėti ir gerbti, nieko už tai nesitikėdami. Vaikai - tai maži stebuklai, mūsų širdyje užimantys daugiausia vietos. Pasiklydę, išdykę, gražūs, jie verti ne tik mūsų rūpesčio, bet ir pastangų būti pažinti. Reiktų žvelgti giliau, ką reiškia būti vaiku, o ne tik į tai, ką reiškia vaiką auginti. Leiskime vaikui augti!
Vaikai - tai pasaulio ateitis. Tik turėdamas vaikų žmogus tampa nemirtingas. Jie - neišmatuojamos laimės ir kantrybės ribos. Vaikai - tai mes. Gerbiu save, vadinasi, gerbiu ir vaikus. Jei myliu save, tai myliu ir vaikus. Jei pati esu atsakinga, tai atsakingi ir vaikai. Vaikai - tai šypsenėlės, nuoširdus žodis „myliu“, apkabinimas. Mūsų mėgstamiausia vieta yra KARTU. Jie - gyvenimo gėlės, kurios auga taip, kaip jas prižiūri. Vaikai - tai džiaugsmas, rūpestis, laimė. Tai meilė, kuri tapo matoma, tai mūsų gyvenimo šviesa! Jie - Dievo meilės angelai, gyvenimo variklis, gražiausia Dievo dovana, skirta mums, kad nebūtume vieniši. Tai kasdienis rūpestis ir džiaugsmas. Vaikai - tai gyvenimas! Be jų nebūtų gyvenimo prasmės! Jie - gyvenimo pilnatvė, stebuklas, suteikiantis gyvenimui prasmę.
Gražios Mintys ir Žodžiai apie Motinystę ir Vaikus
Kūdikiai - gražiausios gėlės, žydinčios šiapus rojaus vartų. Pažiūrėk į vaikus, ir pažinsi tėvus. Deramai užauginti vaiką galima ten, kur yra sukurta meilės erdvė. Laimės nenusipirksi - ji gimsta. Auksas ne tas, kas žiba, o tas, kas laksto klykaudamas po namus. Jei nusprendei turėti vaikelį, susitaikyk su mintimi, kad tavo širdis visada plaks atskirai nuo kūno. Vaikams turime suteikti du dalykus - šaknis ir sparnus. Troba be vaikų - troba be langų. Motina - tai Dievo vardas mažų vaikų lūpųse ir širdyse. Motinystė yra geriausias darbas, nes mylimiausią bosą nešioji ant rankų. Tvarkyti namus, kai juose auga maži vaikai, tai tas pats, kas šluoti sniegą sningant. Nėra tokio dalyko kaip nedirbanti mama. Gera būti moterimi! Pinigus užsidirbsiu! Meilę užkariausiu! Sėkmę pasieksiu! O laimė … Laimė - pasigimdysiu!
Mano tėvas žaisdavo su manimi ir mano broliu kieme. Mama išeidavo ir sakydavo: „Jūs mindote žolę“. „Mes neauginame žolės, - atsakydavo tėtis, - Mes auginame vaikus“. Mamos žodis - Dievo žodis. Gyvenimas trumpas, bet žmogus jį iš naujo gyvena savo vaikuose. Už motinos nugaros ir kiškis gali būti drąsus. Vaikas - tai meilė, tapusi matoma. Iš plytų ir cemento pastatomas namas, o iš vaikų juoko - namų židinys. Kiek įdėsi, tiek turėsi. Vaikas visada gali išmokyti suaugusį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusiu ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti. Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus - tai padaryti juos laimingus. Niekada nepyk, kai vaikas tave žadina 3 val. nakties norėdamas valgyti, kada nors džiaugsiesi, jei tokiu metu jis jau bus namuose! Nesverskime vaikams mūsų kalčių! Vaikai niekada nėra „klaida“. Kai Dievas nori pasakyti moteriai komplimentą, padovanoja dukterį. Auginant vaiką dienos būna ilgos, o metai - trumpi. Jei užėjus į namus, kuriuose gyvena vaikai, tvarka, vadinasi, su šeimininkais kažkas negerai. Mokėsi bendrauti su vaiku - mokėsi ir su bet kuo! Laimingi tie namai, kuriuose yra mažų vaikų. Vaikai - tėvų atspindys. Namai yra ten, kur laukia mama. Vaikams duotą žodį tesėk. Jei negali ištesėti, atsiprašyk. Tavo autoritetas vaikų akyse pakils. Nėra tobulų vaikų. Nėra tobulų tėvų. Bet yra galybė tobulų akimirkų. Laimingi tėvai = laimingi vaikai! Jei nori, kad vaikas keistų elgesį, turi keistis pats. Kai gimsta vaikai, namuose dingsta tvarka, pinigai, ramybė, poilsis, bet ateina LAIMĖ. Neauklėkite vaikų, auklėkite save, vis tiek jie bus kaip jūs. Visi žino, kaip auginti vaikus, išskyrus tuos, kurie jų turi. Užauginti svetimą vaiką - dviguba motinystė. Gyvenimas tai yra tai, ką mes imame iš tėvų skolon, o skolą gražiname savo vaikams. Pasaulyje yra tik vienas pats nuostabiausias vaikas, ir jį turi kiekviena mama. Namai be vaikų kaip kraštovaizdis be medžių.
Įkvepiančios Mintys apie Vaikus ir Tėvystę
Kiekvienas vaikas iš dalies yra genijus, o kiekvienas genijus - iš dalies vaikas. Tikroji problema pasaulyje yra ta, kad pasaulyje per daug žmonių suauga. Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus - tai padaryti juos laimingus. Niekas, ką darai vaikui, nėra veltui. Priešingai nei suaugusiems, vaikams nereikia savęs apgaudinėti. Tas, kuris nori gerai išauklėti vaiką, pasmerktas visuomet laikytis teisingų pažiūrų. Žmogus, kuris neturi tėvo, turi jį išrasti. Vaiko mokymo tikslas yra išugdyti jo sugebėjimą toliau lavintis be mokytojo pagalbos. Norėdami išlikti savo vaikų prisiminimuose rytoj, būkite su jais šiandien. Vaikas, kuriam labiausiai reikia meilės, jos reikalauja pačiais nemieliausiais būdais. Jei nori pakeisti pasaulį, grįžk namo ir mylėk savo šeimą. Visuomet prisiminkite, kad jūs ne sprendžiate iškilusias problemas, o auginate žmogų. Mūsų kalbėjimas su vaikais virsta jų vidiniu balsu. Vaikai netrukdo atlikti svarbesnių darbų. Jie yra svarbiausias darbas. Deramai užauginti vaiką galima tik ten, kur yra sukurta meilės erdvė. Vaikams privalome duoti du dalykus - šaknis ir sparnus. Lengviau išauginti stiprius vaikus, nei prikelti palūžusius suaugusiuosius. Vaikas gimsta trokšdamas meilės ir šis troškimas niekada neišblėsta. Tėvo ir sūnaus meilė yra skirtinga: tėvas myli sūnaus asmenybę, o sūnus - atsiminimus apie savo tėvą. Bandydami perimti jaunesnės kartos gyvenimo būdą, esate pasmerkti žlugti, nes ištrinate savo patirtį. Aštriau už gyvatės dantį žeidžia nedėkingas vaikas. Jauni žmonės turi neįgyvendinamų siekių, o seni - prisimena tai, kas niekada neįvyko. Jeigu nepadėjai gyviems tėvams, veltui dedi aukas po jų mirties. Vieno medžio vaisiai būna rūgštūs ir saldūs, vienos motinos vaikai užauga ir kvaili, ir protingi. Vyras savo namuose gali būti karalius tik tuomet, jei moteris - karalienė.
Niekas, ką darai vaikui, nėra veltui. Buvimas su vaikais gydo sielą. Tikroji problema pasaulyje yra ta, kad pasaulyje per daug žmonių suauga. Vaikų aklėjimas neturi apsiriboti nesibaigiančiu žodžio „negalima“ kartojimu. Su vaikais mums nepasisekė - jie visi užaugo. Prieš vesdamas turėjau šešias teorijas kaip auginti vaikus. Dabar turiu šešis vaikus ir jokių teorijų. Vaikai netrukdo atlikti svarbesnių darbų. Jie yra svarbiausias darbas. Bet kurį darbuotoją - sargą ar ministrą - gali pakeisti tokiu pat ar geresniu darbuotoju. Žmogus, kuris neturi tėvo, turi jį išrasti. Vaikai yra jūsų, bet jums nepriklauso. Jie visi - dukterys ir sūnūs - yra kilę iš tos pačios gyvenimo aistros. Jei nuolat kritikuojame vaikus, jie nenustoja mūsų mylėti. Jei nori pakeisti pasaulį, grįžk namo ir mylėk savo šeimą. Šeimą aš suprantu kaip kokį augalą, sukurtą pačios gamtos, šeimą sugalvojo ir ištobulino pati gyvybė, įtvirtindama ją pasaulyje, tačiau kartu palikdama ir atvirą visąlaik besikeičiančiam socialiniam klimatui, naujiems žmonių santykiams ir visuomenės poreikiams. Jei vyras ir moteris imtų gyventi visiškai vienodą gyvenimą, šeima išnyktų. Kiekvienas žmogus patvirtins, kad namai be šeimininkės - ne namai. Namų laimei suprasti reikia kantrybės. Motinos meilė kaip dangiškos ugnys, skaidri liepsnodama, guodžia pasaulį. Motinos meilė - tai skausmas bedugnis, nešanti žemei gyvenimo saulę. Kaip valstybėse didelę galią turi įstatymai ir papročiai, taip paskirose šeimose tėvo įspėjamųjų žodžių ir įpročių poveikis yra dar didesnis, nes vaikai iš pat pradžių myli savo tėvus ir iš prigimties yra linkę jų klausyti. Aš esu mylimas. Aš esu mylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Aš esu mylimas, nes esu bejėgis. Esu mylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęs reikia. Aš gimiau todėl, kad man labai reikėjo savęs. Vaikai - tai gyvi laiškai, siunčiami į ateitį, kurios mes nematysime. Šeima - vienas iš gamtos šedevrų. Šeima yra meilės bendruomenė. Šeima - miniatiūrinė visuomenė, nuo kurios vientisumo priklauso didelės visuomenės saugumas. Šeima yra pati glaudžiausia bendruomenė, lydima vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų meilės, bet drauge ji yra institucija, organizaciškai tvarkoma papročiais ir teisiniais nuostatais. Šeima yra visuomenės ląstelė, pirmoji vaiko bendruomenė; šeimoje jis susipažįsta su žmonių santykiais, ji įskiepija juos giliai vaikui į širdį, ir čia slypi jos didybė. Niekada negirdėdamas paskatinamo žodžio, žmogus praranda drąsą ir savigarbą. Svarbiausias mūsų uždavinys - ugdyti auklėtinių potraukį ir meilę mokslui, kitaip mes užauginsime asilus, besididžiuojančius knyginę išmintimi. Auklėjimo tikslas - pažadinti asmenybę, tai yra atskleisti ją. Bausmė - kalba, kuria reiškiamas moralinis nepritarimas kitokios kalbos nesuprantiantiems. Niekada nesu matęs, kad nepaklusnus vaikas imtų elgtis geriau dėl to, kad gavo pylos. Matytis, būti kartu, kalbėtis - didžiulis malonumas, ypač tada, kai ne tik išvysti tą, kurį nori išvysti, bet ir matai jį tokį, kokį nori matyti. Kad pasijausčiau reikalingas, manęs turėjo kas nors pasigesti. Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso. Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis, Nes jie turi savąsias. Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse. Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save. Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena. Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai. Lankininkas mato taikinį amžinybės kely, Jis įtempia jus savo galia, kad jo strėlės skrietų greitai ir toli. Tegul jūsų buvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą, Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas.
Tėvystės Kelionė: Nuo Pykčio Iki Nuostabos
Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai visą nedalomą dėmesį skyrėme vienas kitam. Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai net mažiausius dalykus jūs norėjote daryti su manimi, kai menkiausius sprendimus priimdavote laukdami mano pritarimo, nes patiems nuspręsti buvo per sunku. „Tėti, ateik!”. Buvo dažniausiai girdima frazė, kuri, nemeluosiu, kartais varydavo ir iš proto. Pamaitinti, pažaisti, nuvalyti, pakelti, paduoti, aprengti ir nurengti, nuraminti ar apkabinti.. Bet juk tai buvo nuostabiausios veiklos, kurios su šiuo rudeniu vis labiau traukiasi iš mano dienų. Jaučiuosi, jog traukiatės ir Jūs. Taip, suprantu, jūs augate ir tampate savarankiški šio gyvenimo vedliai, bet kodėl man taip skaudu? Kodėl taip liūdna, kad verkiu apsikabinęs pagalves, ant kurių sapnavote šios nakties sapnus? Kodėl ta tyla namuose skamba kaip baisiausias triukšmas? Ir nieko nereikia atsakyti, viskas buvo aišku nuo pat pirmos dienos, kai jūsų akutės išvydo šią žemę, kurioje jau buvo nulemta. Aš jums padėsiu ir galiausiai turėsiu jus paleisti. Bet kodėl taip greitai? Kodėl man niekas nepasakė, kad laikas, nuo to momento, kai gimdymo palatoje paėmiau Jus į rankas iki šio ryto suvokimo, jog esate tokie dideli, prabėgs lyg viena sekundė? Prabėgs be galimybės į tą sekundę grįžti. O juk taip norėtųsi. Ir rodos, daug dalykų daryčiau kitaip, ir rodos, labiau stengčiausi, ir rodos, taip dažnai neatsakyčiau „negaliu“, „dabar dirbu“, „palaukite“, nes jūs ir laukėte. Laukėte, o aš vis dažniau nerasdavau laiko, nes turėjau svarbesnių užsiėmimų. Dabar laukiu aš. Ir suprantu, kaip sunku laukti tų, kuriuos myli, tų, kurių vis rečiau sulauki. Tiesiog pripranti. Ir jūs pripratote, o man tai atrodė kaip džiaugsmas, kad pagaliau vis rečiau jums reikia, kad tėtis ateitų. Atsiprašau, nesupratau. Atleiskite man už tas akimirkas, kai neradau laiko kartu piešti jūsų svajonių, kai neradau laiko išeiti į lauką stebėti debesų, kai neradau jėgų bėgioti ar nuotaikos juoktis, kai neradau laiko, kai neradau kantrybės jus išmokyti paprastų, bet jūsų akimis stebuklingų dalykų, atleiskite, kad neradau laiko išklausyti, paverkti kartu, kad neradau laiko išmyluoti, kad neradau laiko, o kartais tą laiką išmesdavau ten, kur mielai dabar surasčiau ir grąžinčiau jį Mums. Bent tą sekundę, kurioje buvo visas mūsų laikas. Ir suprantu, kad tik prarandant, kad tik tada, kai nieko negali pakeisti, tik tada pradedi suvokti, kiek tai buvo brangu. Ir aš neišimtis. Visi mes tokie ir tikriausiai suvokti prieš laiką nesugebame niekas. Mėgausiuosi kiekviena jūsų dovanojama sekunde, nes su kiekviena akimirka, to laiko taupyklėje liks vis mažiau. Kol galiausiai jūs paliksite namus, sukursite naujus. Ir tai dabar mano galvoje skamba kaip pasaulio pabaigos formulė. Bet pabaigos nėra ir jums tai kartoju kiekvieną dieną, tam, kad atėjus mano tarnystės pabaigai, Jūs, tai pakartotumėte man. Pabaigos nėra. Yra tik nauja pradžia. Gyvenimas juda, visada kinta, norim to ar ne. Ir taip, tai kartais skaudina, liūdina, bet jis taip pat džiugina, stebina ir svarbiausia dovanoja mums žmones, dėl kurių verta gyventi. Ačiū ir nors žinote, bet pakartosiu. Myliu Jus nuo žemės iki pat mėnulio ir atgal. Nuo pradžios iki pat begalybės. Jūsų šiek tiek sujautrėjęs tėtis.
Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas Džibranas. Kiekvieną dieną dėkoju Dangui už laimę būti su tavimi, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju - grąžindama Jam meilę per tave. Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, pamirštu. Blogiausia - užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus. Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs. Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim. Apsikabinkime stipriai, nes galėjome ir nesusitikti.
Norint, kad kiekvienas vaikas taptų sėkmės istorija, tereikia vieno suaugusiojo, kuriam rūpėtų. „Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?“ - Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė. - „Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties.“